Tapybos atspindžiai: vaikystė, gamta ir amžinosios rugių lauko istorijos
Kūryba, meno pasaulis ir asmeninės patirtys neatsiejamai susipina, leidžiant mums matyti tikrovę naujomis akimis ir ieškoti atspindžių ten, kur jų, regis, nėra. Virginijos Tamošiūnaitės tapybos darbų paroda „Atspindžiai“ žiūrovą kviečia sustoti ir įsižiūrėti, patirti spalvų dinamiką, potėpio laisvę. Autorės darbai fiksuoja tai, ko nėra, nebus, kas lieka tik kaip nuotrupos, iliuzija ar atspindys. Šis žiūrėjimas į viską tarsi iš šalies atskleidžia platų kultūrinį ir veiklos lauką, gilias kūrybines refleksijas. Lietuviška gamta yra nuostabi, tačiau ne visi joje regimi vaizdai yra tapybiški, todėl reikia pasitelkti savo fantaziją, kad paveikslas būtų įdomus. Dailininkas Gitas Markutis meno pasaulyje užima tvirtą vietą kaip modernaus peizažo autorius. Jo darbuose dažnai išvysime daugumai gerai pažįstamas Lietuvos vietas, tačiau ne iš pirmo žvilgsnio jas atpažinsime, nes dailininkas regimąjį peizažą dažnai išskaido į geometrizuotas formas, pasitelkia dekoratyvią kontūrinę liniją, spalvinius kontrastus, net ir pasirinkęs ne tokias grynas, gamtai artimesnes spalvas, neretai keičia jų santykį, proporciją.
Vaikystės pėdsakai kūryboje
Kūrybinis procesas dažnai prasideda nuo prigimtinio instinkto ir giliausių vaikystės prisiminimų. Kartais daug kalbama apie laisvą valią, pasirinkimo galimybes, bet kuo toliau, tuo dažniau mąstoma apie determinizmą - susiklosčiusias aplinkybes, lemtį ir sutiktus žmones - visa tai mums daro didelę įtaką, lemia mūsų mąstymą ir poelgius. Kai kuriems išsipildo biblinė ištarmė likti vaiku ilgesniam laikui. V. Tamošiūnaitė iš vaikystės Kamajuose, Vaštakų kaime, atsinešė paviršiaus gelmę - iki šiol prisimena beveik kiekvieną baltų aptrupėjusių įėjimo durų plotelį, krosnies apsilaupusias sienas, nuskilusį puoduko kraštą, suskilusias grindų lentas, pro įplyšusį tapetą atrandamus kelis sluoksnius buvusių gyvenimų. Šie, regis, smulkūs, bet ryškiausi prisiminimai - vienas pačių blankiausių vaizdų. „Niekada vėliau nemačiau tokio paslaptingo rūko. Jokia moderni scena šiandien taip į dūmus neįvilioja nei gastroliuojančios žvaigždės, nei žiūrovo ar klausytojo, kaip kitados mane buvo suvystęs tas nenusakomas rūkas.“ Šiame šiltame, palaimingame sapne „lyg bolavo arklys, lyg, dusliai giedodami, skraidė paukšteliai“. Ši patirtis užsiliko visam gyvenimui, o panašų vaizdą vėliau atradus fotografijoje, tapo aišku, kad menas gali pritarti, jog gyvenime taip būna. Vaikystėje esame gavę daug signalų, ko saugotis, ko bijoti. Tapyba V. Tamošiūnaitei yra procesas, kurio metu save ištuštindama visiškai vėl prisipildo. Šiuo metu autorei svarbu, kad tapyba neimituotų tikrovės, drobėje tiesiog turi kažkas nutikti, kas sustabdytų žiūrovą. Jos darbuose daug iliuzijos - nieko tikra negalima pamatyti. Manoma, kad gyvenime mes irgi nematome realybės tokios, kokia ji yra iš tiesų, viskas tėra tam tikra iliuzija. Tad, menininkų darbuose mėginama atvaizduoti vizijų, sapnų ir prisiminimų dalis.
Rugių laukas - gyvybės ir tradicijos simbolis
Rugių laukas, kaip ir visas žemės ūkis, nuo seno buvo neatsiejama Lietuvos gyvenimo dalis, kupina gilių simbolių ir tradicijų. Agrarinių švenčių papročiai atsirado dėl žmones supančios gamtos dėsnių religinės svarbos, periodiško metų laikų keitimosi. Su jais keitėsi ir darbo sezonai: pirmas vagos išarimas, gyvulių išgynimas į laukus, pirmojo javo pasėjimas, šieno suvežimas, rugiapjūtė, derliaus nuėmimas ir t. t. Žemdirbiai tokiomis progomis ruošdavo iškilmingas šventes, per kurias atlikdavo įvairias apeigas, tikėdami geru derliumi ir apsauga. Šaltiniuose pastebimas agrarinių ir kalendorinių švenčių, per kurias labai buvo gerbiamos protėvių dvasios, tarpusavio ryšys. Iš to atsirado ir tikėjimas, kad mirusieji žemdirbiai ir po mirties rūpinasi savo laukais, kuriuos patys karta iš kartos dirbo, tą darbą perduodavo savo palikuoniams. Žmonės tikėjo, kad nuo prosenelių malonės priklauso javų derlingumas, medžių vaisingumas.
Pats ryškiausias ryšys su gimtąja vieta ir jos simbolika atsiskleidžia Marcelijaus Martinaičio žodžiuose: „Kas mus matė susiėmusius už rankų ir apeinančius miestą kaip rugių lauką?“ Ši eilutė kalba apie prarastą ryšį su namais, su žeme, su bendruomene, kuri kažkada buvo tokia glaudžiai susijusi su gamtos ciklu. J. Strielkūno rinkinys „Vėjas rugiuos“ taip pat atspindi šią gilią jungtį su gamta ir jos dvelksmu. Šie literatūriniai vaizdiniai, kupini nostalgijos ir susimąstymo, galėjo būti įkvėpimo šaltiniu ir tapybos darbams, vaizduojantiems gyvybės atsiradimą ir trapumą rugių lauko apsuptyje.
Tradicinėje šeimoje vaikų augimas ir gamtos ciklas buvo glaudžiai susiję. Ilgai išliko paprotys, kad gimdyvei mirus ar neturint pieno, kūdikį maitindavo kita moteris drauge su savuoju vaiku. Agrarinės šventės, tokios kaip Kalėdos ar Velykos, turėjo stiprų ryšį su vaisingumu ir naujos gyvybės viltimi. Kalėdų stalas būdavo gausus valgių, o sveikinimai ir linkėjimai, laikomi užkalbėjimais, neabejotinai turėjo išsipildyti - būdavo linkima gero derliaus, daug gyvulių, artojams sveikatos. Velykų bobutė, važiuojanti ratukais, pakinkytais zuikučiais, ir vežanti margučius ar iš tešlos iškeptus gaidžiukus, ar zuikučius, simbolizavo pavasario atėjimą ir gyvybės atgimimą.
Tapybos menas ir amžinosios temos
Menininkas yra pašauktas perkurti tikrovę taip, kad mes taptume tolerantiškesni, geresni, pakantesni. Menas gali tverti pasaulį tarsi iš naujo. Kūryba yra tarsi žaidimas, kita vertus - kūrybiniai procesai yra sudėtingi, nes mes sukurti pagal paveikslą ir panašumą To, kuris kūrė ir žvaigždes. Šiuolaikinis menas talpina visas įmanomas kryptis. Kūryba ir jos samprata kinta. Tapyba man yra procesas, kurio metu save ištuštindama visiškai vėl prisipildau. Šiuo metu man svarbu, kad tapyba neimituotų tikrovės, drobėje tiesiog turi kažkas nutikti, kas sustabdytų žiūrovą.
Nors konkretūs XVIII amžiaus paveikslai su kūdikiais rugių lauke nėra aprašyti, tačiau tokios amžinosios temos kaip vaikystė, gamta, gyvenimo tęstinumas, derliaus laukimas ir gilus ryšys su žeme neabejotinai atsispindėjo įvairių epochų mene. Tapytojai, kuriuos traukia spalvų aistra ir ritmas, kaip Rimas Bičiūnas, ar ramybė, pinanti su švelnia dinamika, kaip Jono Maldžiūno darbuose, gali ieškoti įkvėpimo ir kasdienybėje, ir giliose praeities istorijose. Menas leidžia fiksuoti tai, ko nėra, nebus, kas lieka tik kaip nuotrupos, iliuzija ar atspindys. Tai - įspūdis, potyris, judesys. Tai, kas išnyra ir vėl dingsta. Menininkai skirtingais būdais komunikuoja apie savo kūrybą. Dalis autorių turi labai intymų ryšį su paveikslais, pirmenybę teikdami tylai net eksponuodami darbus. Tačiau svarbu dalintis kūryba, nes kuriantis žmogus yra laimingas. Dalinantis kūryba plečiamas jos prasmės laukas, o paveikslai, kaip ir rankraščiai, negali tiesiog gulėti stalčiuose - jie turi keliauti į pasaulį.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
