Abortų debatai Lietuvoje: nuo siūlymų kriminalizuoti prievartą iki demografinių iššūkių

Lietuvoje nuolat vyksta intensyvios diskusijos dėl abortų ir reprodukcinės sveikatos reguliavimo, atspindinčios visuomenės vertybinius ir moralinius skirtumus. Šios diskusijos apima tiek teisės aktų pakeitimus, tiek asmenines moterų patirtis, tiek demografinius iššūkius, su kuriais susiduria šalis.

Pagal galiojančius įstatymus, Lietuvoje nėštumo nutraukimas nedraudžiamas. Kiekviena moteris turi teisę laisvai nuspręsti, ar tęsti, ar nutraukti nėštumą, o jos teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą apima teisę laisvai pasirinkti, ar tapti tėvais. Nutraukti nėštumą galima tik iki dvyliktos nėštumo savaitės. Priežastys dėl nėštumo nutraukimo gali būti skirtingos. Galima nenorėti tam tikru laiku tapti tėvais arba turėti vaiką su tam tikru asmeniu. Galimos nėštumo nutraukimo priežastys gali būti neigiamos medicininės indikacijos, vaisiaus sveikatai arba nėštumas, atsiradęs dėl išprievartavimo. Galimybė nutraukti nėštumą yra ribota laiko atžvilgiu, todėl laiko faktorius yra labai svarbus. Būtini medicininiai tyrimai turėtų būti atliekami laiku, kad nedelsiant būtų galima nuspręsti, ar nutraukti nėštumą. Jūsų teisė į sveikatą gali būti pažeista, jei atsisakoma nutraukti nėštumą, net jei įvykdytos visos sąlygos. Jei jums buvo atsisakyta leisti susipažinti su informacija apie jūsų ir jūsų vaisiaus sveikatą, arba informacija buvo pateikta netinkamai ar pavėluotai, tai galėjo neigiamai paveikti jūsų privatų gyvenimą ir taip pažeisti jūsų teisę į privatų gyvenimą.

Siūlymai dėl baudžiamosios atsakomybės už prievartą darytis abortą

Vienas iš pagrindinių šiuolaikinių debatų objektų - siūlymas sugriežtinti baudžiamąją atsakomybę už psichinę prievartą, verčiančią moteris darytis abortus. Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga, Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė Asta Kubilienė ir parlamentarė Vida Ačienė įregistravo Baudžiamojo kodekso pataisą. Šia pataisa siūloma, kad tas, kas panaudodamas psichinę prievartą privertė nėščią moterį darytis abortą, būtų baudžiamas laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Dabar galiojančiame kodekse numatyta, kad tokią baudžiamąją atsakomybę užtraukia privedimas darytis neteisėtą abortą. Projekto autorių teigimu, vieno žodžio „neteisėtas“ atsisakymas leistų kriminalizuoti bet kokį privertimą nutraukti nėštumą.

Projektų iniciatoriai argumentuoja, kad Lietuvos žiniasklaidoje paviešinama ne vienas atvejis apie moterų patirtą psichinę prievartą. Smurtautojų tikslas yra priversti moterį abortuoti savo negimusį kūdikį. Tokią prievartą galima laikyti ir tam tikra smurto artimoje aplinkoje apraiška, nes dažniausiai teigiama, kad atsisakyti negimusio vaiko aborto būdu verčia nėščios moters partneris ar kiti jos artimos aplinkos asmenys, nuo kurių ji yra priklausoma. Tyrimai rodo, kad 58,3 proc. moterų pasidarė abortą tam, kad patenkintų kitų asmenų interesus, 73 proc. moterų pritaria teiginiui, kad jos patyrė spaudimą dėl aborto, o 28,4 proc. tikina pasidariusios abortą dėl baimės, kad priešingu atveju praras savo partnerį. Nekriminalizuotas nėščios moters vertimas darytis abortą veda prie ilgalaikių neigiamų pasekmių konkrečioms moterims ir visai visuomenei, todėl nėščiųjų moterų teisinė apsauga turėtų apimti ir baudžiamojo persekiojimo priemones, teigia parlamentarai aiškinamajame rašte.

Politikų reakcijos ir interpretacijų skirtumai

Šis siūlymas sulaukė nevienareikšmiškos reakcijos. Seimo opozicinės Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnė Viktorija Čmilytė-Nielsen tokią iniciatyvą vadina artėjimu link policinės valstybės. Ji teigė, kad „Valstiečiai“ jau prisižaidė su marihuanos kriminalizavimu tiek, kad laužomi jaunų žmonių gyvenimai. Dabar jau norima kriminalizuoti ir abortus. V. Čmilytės-Nielsen nuomone, iš autorių argumentų matyti, kad jie nelabai svarstė, kaip tai bus nustatoma ir kokias pasekmes atneš, lygiai taip pat, kaip ir su baudžiamąja atsakomybe dėl marihuanos. Ji pabrėžė, kad abortai yra labai skaudus sprendimas, bet ragino „nustoti savivaliauti šioje srityje, nepaversti valstybės prievaizdu, kurio žmonės pradės bijoti”.

Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė Asta Kubilienė atkirto, kad liberalė neteisingai interpretuoja jos rengtą pataisą. Jai labai stebina Viktorijos Čmilytės-Nielsen pasisakymas, kadangi liberalai visada pasisakydavo už lygias galimybes, moterų teises ir panašiai. A. Kubilienė pabrėžė, kad savo įstatymo projektu ji kalba ne apie abortų uždraudimą, o apie moters teises, apie tai, kad ji neturi patirti jokios prievartos - nei fizinės, nei psichologinės. „Mes kalbame ne apie abortus, mes kalbame apie psichologinį smurtą, kurį patiria moteris“, - pridūrė ji.

Asmeninės istorijos ir visuomenės spaudimas

Už politinių debatų slypi moterų patirtys ir sudėtingi sprendimai. Olga, trijų vaikų mama, pasidalijo savo istorija. Ji jau turėjo du vaikus, kai pradėjo lauktis trečiojo ir ėmė svarstyti apie abortą. „Laukiausi nuo žmogaus, su kuriuo buvo nutrauktas romantinis ryšys. Tai tikimybė, kad auginsiu viena, buvo labai didelė. Išsigandau. Galvojau nutrauksiu ir viskas bus labai paprasta“, - pasakojo moteris. Dabar ji sako - visa laimė, kad sulaukė draugių palaikymo. „Labai džiaugiuosi savo sprendimu. Kiekvienas mano vaiko gimtadienis - jau 4 šventėm - galima sakyti, man yra ypatinga šventė. Kai aš pagalvoju, kad šito žmogaus galėtų nebūti, net šiurpas nueina“, - sakė 3 vaikų mama.

Tačiau ne visos neplanuoto nėštumo istorijos baigiasi taip. Palaikymo nesulaukusios moterys ryžtasi abortui, o po to gailisi. Krizinio nėštumo centro vadovė Zita Tomilinienė tikino, kad moterys negali susitaikyti su ta patirtimi ir netektimi. Dažnai jos sako, kodėl paskubėjo, kodėl niekas nepalaikė, bando atsukti laiką atgal. Abortą pasidariusios moterys Krizinio nėštumo centro vadovei guodžiasi, kad atsisakyti kūdikio pastūmėjo partneris. „Tos moterys, kurios pradeda svarstyti abortą, arba yra santykiai labai prasti su vyru, nuo kurio laukiasi, tas vyras nenori to vaiko ir sako, tu čia pati spręsk, nieko nenoriu girdėt, eik susitvarkyk“, - kalbėjo Z. Tomilinienė. Šeimos gydytojas Ričardas Červin antrino, kad dažniausiai girdimas vyrų spaudimas. Kartais tarp gydytojų sakoma, jog tai yra ne tiek moterų norimas dalykas, kiek vyrų.

Spaudimas gali ateiti ir iš platesnės socialinės aplinkos. Šešis vaikus auginanti sveikatos teisės specialistė Kristina Zamarytė-Sakavičienė užuominų darytis abortą yra sulaukusi ir iš moterų. „Esu susitikusi su kaimyne, kuri pamatė, kad aš vėl laukiuosi, nustebusi pažiūrėjo, sako, ką tu, nemoki susitvarkyt? Žinot, tokių dalykų nepamiršti“, - sakė moteris. Trijų vaikų mama Olga prasitaria - jei sunkią minutę būtų lengvai prieinamas abortas, galbūt jį būtų ir dariusi. „Jeigu man kažkas tą akimirką pasiūlytų kažkokią tabletę arba lengvą būdą nutraukti, aš būčiau pasinaudojus“, - teigė moteris.

Abortų reguliavimo istorija ir statistika Lietuvoje

Lietuva turi ilgą ir sudėtingą abortų reguliavimo istoriją. Po nepriklausomybės atkūrimo 1991 m. Lietuva paveldėjo sovietmečio abortų reguliavimą, kai nuo 1955 m. (pagal TSRS dekretą) abortai buvo legalūs iki 12-osios nėštumo savaitės moters pageidavimu, o vėliau - tik griežtais medicininiais pagrindais. Sovietmečiu abortai buvo plačiai paplitę - 1970-1980 m. Lietuvoje kasmet atliekama apie 45 tūkst. „procedūrų“, o 1990 m. jų skaičius siekė 28 tūkst. Nepriklausomybės pradžioje diskusijos apie abortus buvo ribotos, daugiausia siejamos su demografiniais iššūkiais ir perėjimu prie vakarietiškų vertybių.

1994 m. sausio 28 d. Sveikatos apsaugos ministerija išleido įsakymą, patvirtinantį nacionalinę procedūrą: abortai iki 12-osios savaitės - moters pasirinkimu, vėliau - tik jei grėsmė gyvybei ar sveikatai. Šis reguliavimas galioja iki šiol, tačiau nuo 1991 m. prasidėjo nuolatinės diskusijos apie jo griežtinimą, įtraukiant bažnyčią, feministes ir politikus.

Devintojo dešimtmečio pabaigoje ir 2000-ųjų pradžioje abortų skaičius sparčiai krito, o žiniasklaidoje dominavo dvipolė narracija: sėkmės istorijos, kai atsisakius aborto vėliau džiaugiamasi vaiku, arba analizės apie moterų patirtis po procedūros. Diskusijos buvo labiau socialinės nei politinės, akcentuojant bevaikystę ir šeimos planavimą, o visuomenės nuomonė liberalėjo: 1994 m. tik 27% palaikė visišką draudimą, o 70% - prieš. Šiandien per metus Lietuvoje atliekama apie porą tūkstančių abortų.

Nauji įstatymų projektai ir diskusijos dėl reprodukcinės sveikatos

Kai kurios nevyriausybinės organizacijos įsitikinusios, kad abortų padaugės priėmus reprodukcinės sveikatos įstatymą, kuris leis moterims atlikti abortą nemokamai. Dabar nereikia mokėti už abortą, jei jį rekomenduojama atlikti dėl medicininių priežasčių, arba po išprievartavimo. Nevyriausybininkai parengė peticiją, renka parašus ir ketina ją teikti Seimui. Rengimo šeimai asociacijos pirmininkas Ramūnas Aušrotas mano, kad lengva prieiga prie aborto gali padaryti nėštumo nutraukimą pirmąja priemone įvykus krizinio nėštumo situacijai.

Viena projekto rengėjų Birutė Vėsaitė tokiam būgštavimui nepritaria. Anot jos, jeigu kontracepcija bus labiau prieinama ir nemokama - ypač jauno amžiaus ir socialiai remtinoms moterims - tai ir tų abortų sumažės per pusę. B. Vėsaitė, iš pradžių visoms moterims nemokamą kontracepciją žadėjusi, dabar svarsto, kad ją gautų nuo 16 iki 23 metų merginos ir socialiai remtinos moterys. Dėl projekto ji turi ir premjero užnugarį. Gintautas Paluckas kalbėjo, kad klausimas yra vienintelis - ar visi Lietuvos gyventojai ir gyventojos gali pasinaudoti šia teise. Anot jo, tas, kas turi pinigų, gali, o kas neturi - negali, ir tai nėra socialiai teisinga.

Ginčai dėl paslaugų teikimo be tėvų žinios

Tačiau nevyriausybininkai nerimauja, kad naujasis įstatymas pažeis tėvų teises. Jie baiminasi, kad merginos ir paaugliai vaikinai gautų nemokamą kontracepciją be tėvų žinios, o taip pat aborto paslaugos turėtų būti teikiamos be tėvų žinios, kaip sakė K. Zamarytė-Sakavičienė. Reikia pažymėti, kad Sveikatos apsaugos ministro įsakymu nuo 16 metų galima kreiptis į ginekologą be tėvų žinios. Specialistai taip pat baiminasi, kad norima leisti atlikti medicininį abortą - išgėrus vaistų - pacientės net neapžiūrėjus, gydytojai pabendravus nuotoliu. Kiek pinigų reikės papildomam pagalbiniam apvaisinimui, nemokamiems abortams ir kontracepcijai, anot B. Vėsaitės, turi suskaičiuoti Sveikatos apsaugos ministerija. Dėl projektų ketinama apsispręsti rudenį.

Politiniai debatai apie abortų griežtinimą Lietuvoje nėra naujiena. Intensyviausios politinės diskusijos prasidėjo 2005 m., kai Seime įregistruotas pirmasis projektas „Dėl gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo“ (autorius - Valdemaras Tomaševski iš AWPL). Projektas siūlė apsaugoti gyvybę nuo prasidėjimo momento, išskyrus grėsmes motinai, sunkius vaisiaus pažeidimus ar prievartą. Panašūs projektai buvo teikiami 2006, 2007 ir 2008 m., su pataisomis, pavyzdžiui, pašalinant išimtis dėl vaisiaus defektų, argumentuojant, kad „sergantį vaiką reikia gimdyti ir gydyti“. 2013 metais Seime buvo registruotas analogiškas Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymas, draudžiantis abortus, išskyrus retas išimtis. Jis buvo pradėtas svarstyti Seime, bet kol kas į plenarinių posėdžių salę negrįžo. Sveikatos apsaugos ministras A. Veryga yra sakęs, kad nepritaria idėjai įteisinti abortų draudimą - pasak jo, būtina ieškoti kitų priemonių padėti krizėje atsidūrusioms moterims.

Katalikų Bažnyčios pozicija ir moralinės diskusijos

Katalikų Bažnyčia aktyviai rėmė ir remia siūlymus dėl abortų apribojimo, remdamasi enciklikomis, tokiomis kaip Jono Pauliaus II „Evangelium vitae“ (1995 m.), matydama abortą kaip „nuodėmę prieš gyvybę“. Lietuvos Katalikų Bažnyčia nuo pat 1991 m. nepriklausomybės atkūrimo užima tvirtą poziciją abortų klausimu, laikydama šį aktą sunkia moraline nuodėme prieš gyvybę, remdamasi ne tik Biblija, kuri draudžia žudymą, bet ir popiežiškomis enciklikomis, kurios pabrėžia gyvybės šventumą nuo prasidėjimo momento. Bažnyčia aktyviai lobavo už draudimo projektus Seime, ypač 2005-2008 m. ir 2013 m., kai Seimas preliminariai pritarė įstatymui, o vyskupai ragino politikus remtis krikščioniškomis vertybėmis, matydami abortų legalumą kaip visuomenės moralinį nuosmukį.

Ši pozicija neapsiriboja politine veikla - Bažnyčia įsteigė krizių centrus, tokius kaip Kauno arkivyskupijos pagalbos centras (nuo 1997 m.), siūlantis psichologinę pagalbą moterims po abortų ir prevencines programas, siekdama keisti visuomenės požiūrį per švietimą ir rekolekcijas. Tačiau kritikai, įskaitant feministes ir sekuliarus intelektualus, kaltina Bažnyčią primetant savo doktriną visai visuomenei, argumentuodami, kad Katalikų mokymas neatspindi visos Lietuvos moralės, o draudimas pažeistų moterų teises į privatų gyvenimą pagal Konstituciją ir Europos Žmogaus Teisių Konvenciją. Kai kurių nuomone, Lietuvos Bažnyčia skiria pernelyg mažai dėmesio abortų draudimo klausimui, taip pat vaisingumo ir daugiavaikių šeimų skatinimui.

Ši įtampa rodo, kad abortų klausimas negali būti išspręstas be aiškaus šio akto moralinės vertinimo. Jei abortas laikomas moraliai neutraliu aktu, jis visada liks patrauklia perspektyva, nes akivaizdžiai sumažina moters ir šeimos naštą. Vaiko auginimas iki pilnametystės Lietuvoje šiandien kainuoja nuo 54 tūkst. iki 90 tūkst. eurų (remiantis vidutiniu metiniu išlaikymu 3-5 tūkst. eurų), o tai reiškia ne tik finansinį spaudimą, bet ir ribojimus moters karjeros vystymuisi, ypač šiuolaikiniame darbo rinkoje, kur motinystė dažnai trukdo profesiniam augimui. Tik grąžinus moralinį matmenį - ar tai gyvybės atėmimas, ar pasirinkimo teisė - galima rasti pusiausvyrą tarp gyvybės apsaugos ir moterų autonomijos, kitaip diskusijos liks paviršutiniškos ir poliarizuojančios.

Demografiniai iššūkiai ir siūlomi sprendimai

Nuo 1990 m., kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, Lietuva prarado apie 520 000 žmonių - savo potencialių bendrapiliečių. Tai yra kraupus Lietuvos visuomenės degradacijos masto rodiklis. Šiandien lietuviai stovi ant bedugnės krašto: arba išliks kaip tauta, arba išnyks - ne dėl silpnėjančių nacionalinių jausmų ar patriotizmo stokos (migracija yra tik pasekmė!), o dėl fizinio išmirimo, kai gimstamumo rodiklis siekia vos 1,3 vaiko moteriai, o populiacija mažėja 1-2% per metus.

Kontracepcijos klausimas čia ypač svarbus: nors ji radikaliai sumažino abortų skaičių (iš 40 tūkst. 1991 m. iki 2,7 tūkst. 2021 m.), ji tuo pačiu ženkliai sumažino ir gimstančių vaikų skaičių Lietuvoje, skatindama „planavimą“ kaip alternatyvą natūraliam šeimos augimui ir prisidėdama prie demografinės krizės, kur jaunų šeimų bijo finansinių ir karjeros iššūkių. Tik suvokiant šią dvigubą pasekmę galima ieškoti sprendimų, kurie skatintų ne tik mažesnį abortų skaičių, bet ir tautos išlikimą per šeimos palaikymą.

Šio demografinio ir moralinio iššūkio sprendimui būtini radikalūs, bet teigiami žingsniai. Pirmiausia - požiūrio pasikeitimas: Katalikų Bažnyčios vaidmuo yra itin svarbus, kad ji kalbėtų jaunoms kartoms apie vaisingumo svarbą šeimoje, primindama Dievo įsakymą pirmiesiems tėvams: „Būkite vaisingi ir dauginkitės!“ (Pr 1,28). Šis biblinis imperatyvas galėtų tapti pagrindu naujoms švietimo programoms bažnyčiose ir mokyklose, skatinant vertybes, kur šeima yra ne naštis, o šventybė, o motinystė - didžiausias pašaukimas. Kai kurie teigia, kad abortas yra egoizmo, o ne nežinojimo pasekmė.

Antra, siūloma įvesti radikalius teigiamus draudimus: uždrausti moterų įdarbinti 18-35 metų amžiaus, laikant šį laikotarpį kaip privalomą šeimos kūrimo fazę, bet tuo pačiu pripažinti jį kaip darbą namuose, leidžiant kaupti stažą pensijai ir suteikiant finansinę paramą iš valstybės biudžeto.

tags: #valstueciai #ribos #abortus

• Auklės paieškos: į ką atkreipti dėmesį
• Apie nevaisingumo priežastis
• Informacija apie Aknystos globos namus
• Svorio metimas po Cezario pjūvio
• Exoderil vartojimas besilaukiančioms moterims