Vaikų literatūros klasika: kodėl ją skaitome ir kaip išsirinkti vertingą kūrinį?

Su nostalgija prisimenate vaikystėje skaitytas knygas: Justino Marcinkevičiaus „Grybų karą“, Vytautės Žilinskaitės „Robotą ir peteliškę“ ar Vytės Nemunėlio „Meškiuką Rudnosiuką“? Klasika tapę kūriniai mus lydi nuo pat mažų dienų, su jais praleista vaikystė, kvatojant iš pramuštgalviškų nuotykių ir perimant neklaužadiškas idėjas. Su jais nesiskiriama ir suaugus, mokantis drąsos ir netradicinio mąstymo, valios ir užsispyrimo siekti savo tikslų.

Kodėl vaikų literatūros klasika išlieka aktuali?

Prie knygos pritvirtinta etiketė „klasika“ norom nenorom suponuoja, kad knyga yra vertinga. Tai laiko patikrinti ir vis dar aktualūs kūriniai. Nors jų parašymą ir mus skiria amžiai, tačiau jie kalba apie vertybes ir visuomenės problemas, kurių aktualumas niekur nedingsta ir šiandien. Klasikiniai kūriniai žavi tuo, jog apie nepaprastus, tačiau universalius dalykus kalba kartais perkeltine, kartais tiesiogine prasme.

Klasikinės knygos gali jungti ir skirtingas kartas, nes jos yra vis iš naujo atrandamos skaitytojų, vertinamos kritikų, pelnytai įtraukiamos į mokyklų programas. Vaikų literatūra tikrai nebūtų tokia, kokia yra dabar, be Lewis Carroll „Alisos Stebuklų šalyje“ ar Franko L. Baumo knygos „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“. Šios klasikinės istorijos moko tikėti stebuklais, rūpintis artimaisiais ir neprarasti vilties.

Lietuvių vaikų literatūros paveldas

Žvilgtelėjus į platų vaikų ir jaunimo knygų spektrą, akivaizdu, kad Lietuva ne veltui vadinama lyrikų kraštu. Pirmajame populiariausių knygų dešimtuke karaliauja eiliuoti tekstai - poezija, poemos ir eiliuotos pasakos. Pavyzdžiui, pirmose vietose atsidūrė Salomėjos Nėries „Eglė Žalčių karalienė“, Sigito Gedos „Baltoji varnelė“ ir Maironio „Jūratė ir Kastytis“.

Daugeliui puikiai pažįstama lietuvių vaikų literatūros klasika, sukurta Eduardo Mieželaičio, Ramutės Skučaitės, Kazio Sajos ir kitų, didžiąja dalimi buvo išleista sovietmečiu. Visgi, seniausia šio paveldo dalis siekia XIX a. pabaigą, pavyzdžiui, Motiejaus Valančiaus „Vaikų knygelė“ (1868) ar Žemaitės „Rinkinėlis vaikams“ (1904). „Viena kita knyga turbūt jau laikytina literatūros istorija, kai kurios, net ir senesnės, tebėra aktualios ir skaitytinos vaikams šiandieną“, - teigia projekto „Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai“ iniciatoriai.

Neklaužados literatūroje: nuo Pepės iki Pedingtono

Beveik kiekviena klasikinė knyga turi spalvingą personažą, kuris įneša gyvybės į pasakojimą. Štai keli ryškiausi pavyzdžiai:

• Pepė Ilgakojinė - pati stipriausia mergaitė žemėje, kuriai gyvenimas yra vienas didelis nuotykis.
• Meškiukas Pedingtonas - nuolat chaosą kuriantis, bet be galo žavingas marmelado mėgėjas.
• Tomas Sojeris - Marko Tveno herojus, kurio išdaigos sudrumsčia ramų miestelio gyvenimą.
• Mauglis - džiunglių vaikas, išmokęs laukinio pasaulio taisykles.
• Mamulė Mū - netradicinė karvė, kuri karstosi po medžius ir mina dviratį.

Skaitymo iššūkiai ir originalo svarba

Kyla klausimas, ar lengva skaityti klasikinius kūrinius? Kartais pasirodo adaptuotos, sutrumpintos knygų versijos, tačiau originali kūrinio versija yra vertinga tuo, jog joje atsiskleidžia visi veikėjų paveikslai, nėra iškraipyto siužeto. Tik jame randama tikroji klasikinio kūrinio dvasia ir nuotaika. Džiugina tai, kad atsiranda vis daugiau galimybių skaityti neadaptuotas klasikines knygas, tokias kaip Annos Sewell „Juodasis Gražuolis“, kurios verčiamos tiesiogiai iš originalo, išlaikant autoriaus stilių ir gylį.

tags: #vaiku #literaturos #klasika

• Odos pakitimai nėštumo laikotarpiu
• Poliklinikų pastatų virsmas
• Universalūs receptai su kiaušiniais ir graikišku jogurtu
• Kaip ugdyti empatiją nuo mažens?
• ugdymo per patirtį metodai