Lietuvos dainų švenčių tradicijos ir ypatumai
Nenuginčijama tradicija tapusios Lietuvos dainų šventės išaukština žmogaus kūrybinę saviraišką, tautinės kultūros gyvybingumą, tėvynės meilę ir solidarumą. Jos suburia skirtingas kartas, padeda ugdyti etines vertybes. Per daugelį metų susiformavo vertingiausi žanrų raiškos ypatumai, estetiniai meninių programų kriterijai, emocinis šventės dalyvių ir žiūrovų bendrumas. 2003 m. lapkričio 7 d. Estijos, Latvijos ir Lietuvos dainų ir šokių švenčių tradiciją bei simboliką UNESCO pripažino žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevru.
Dainų ir šokių šventės tradicija Lietuvoje gyvuoja 83 metus, skaičiuojant nuo 1924 m., kai buvo surengta pirmoji Dainų diena. Nuo pirmosios Dainų dienos iki šių metų surengta 16 Dainų švenčių. Ilgainiui dainų ir šokių šventės tradicija Lietuvos kultūroje labai įsitvirtino ir išsiplėtė nuo vienos dienos renginio, kuriame dainavo tik chorai, iki šešių dienų šventimo, per kurias surengiama daugiau kaip dešimt įvairių koncertų ir kitų renginių. Dainų ir šokių šventės tradicijos plėtimosi į naujas meno sritis tendencija ypač pasidarė akivaizdi 1990 m. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, kai tapo įmanoma natūrali ir spontaniška Lietuvos kultūros sklaida.
Istorinės apžvalgos ir pasaulinė patirtis
1843 m. birželio 25 d. Šveicarijoje, Ciuriche, surengta pirmoji dainų šventė pasaulyje. Joje dalyvavo 80 chorų, 2100 dainininkų. 1935 m. Šveicarijoje, Bazelyje, vyko didžiausia tokio pobūdžio šventė (166 chorai, 12 tūkst.). 1845 m. Dainų šventė surengta Vokietijoje, Viurcburge. Vokiečių dainų šventės pasižymėjo monumentalumu, didingumu, vykdavo ant didžiulių bažnyčių laiptų, aikštėse, vėliau - stadionuose. Paskutinė šventė vyko 1928 m. Hanoveryje (44 tūkst.).
1869 m. Tartu mieste vyrų dainininkų draugijos „Vanemuine“ iniciatyva surengta Estijos dainų šventė, kurioje dalyvavo 46 chorai, 789 dainininkai, 56 muzikantai, susirinko apie 15 tūkst. žiūrovų. Septintoje dainų šventėje 1910 m. dalyvavo ir vaikų chorai bei simfoninis orkestras. Tarpukario metais Estijoje surengtos keturios visuotinės dainų šventės (1923 m., 1928 m., 1933 m., 1938 m.). Pokario metų estų dainų šventėse skambėjo kompozitorių Domo Andrulio, Eduardo Balsio, A. Pirmąją visuotinę Latvijos dainų šventę 1873 m. Rygoje surengė Rygos latvių draugija. Joje dalyvavo 45 chorai, 1003 dainininkai ir 16 muzikantų orkestras. Iki Pirmojo pasaulinio karo surengtos dar keturios visuotinės latvių dainų šventės. Tarpukario metais Latvijoje surengtos keturios dainų šventės (1926 m., 1931 m., 1933 m., 1938 m.). 1931 m. dainų šventėje dalyvavo 100 dainininkų iš Lietuvos.
1884 m. Juveskiulėje Liaudies švietimo draugija surengė pirmąją Suomių dainų šventę. Joje dalyvavo šeši chorai (314 dainininkų) ir šeši orkestrai (76 muzikantai).
Lietuviškų dainų švenčių ištakos ir raida
1895 m. gruodžio 2 d. įsteigta Tilžės lietuvių giedotojų draugija, kuriai vadovavo Vydūnas (Vilius Storosta). Ji rengė vaidinimus, koncertus, vakarus, Jonines Tilžėje, Klaipėdoje, Gumbinėje, Verdainėje, Rusnėje, Ragainėje, Juodkrantėje, Smalininkuose. Į renginius susirinkdavo iki 1000 žmonių. Šventės vadintos žieminėmis, vasarinėmis lietuvių šventėmis, o 1902 m. 1899 m. Klojimų vakaruose 1900-1910 m. buvo vaidinamos 20 lietuvių autorių 55 originalios lietuviškos pjesės. 1903 m. spalio 31 d. Peterburge pirmą kartą scenoje pašoktas lietuviškas šokis „Suktinis“, 1905 m. vasario 20 d. 1904 m. 1905 m. sausio 3 d. Kretingoje sušokta „Aguonėlė“. Ją ratavo Sofija Borkevičiūtė, Petronėlė Gaigalaitė, Juozapota Jurkutė, Petronėlė Jurkutė, Elena Mekuškaitė ir Eleonora Petrikytė. Ratelį parengė ir vadovavo E. Mekuškaitė. 1905 m. liepos 3 d. 1905 m. 1906 m. „Vilniaus žiniose“ paskelbtas sumanymas surengti visos Lietuvos dainų šventę. 1909 m. kompozitorius Stasys Šimkus pirmasis sujungė keletą chorų viename koncerte Jurbarke. Surengti liaudies chorų šventę 1914 m. rugpjūčio 16 d.
Pirmoji visos Lietuvos Dainų diena įvyko 1924 m. rugpjūčio 23 ir 25 d. Kaune, Petro Vileišio aikštėje, Žemės ūkio ir pramonės parodos metu. Tada ji buvo vadinama „Dainų diena“, dainavo tik chorai. Šventės iniciatorius Juozas Žilevičius, vyriausieji dirigentai: Juozas Naujalis, Stasys Šimkus ir Julius Štarka, grupinių chorų dirigentai: Kostas Gurevičius, Mykolas Karka, Apolinaras Likerauskas, Vladas Paulauskas, Antanas Vaičiūnas. Pirmojoje Dainų dienoje dalyvavo 77 chorai (3000 dainininkų). Dainų diena tapo tradicine.
1928 m. liepos 1 d. Kaune surengta antroji Lietuvos dainų šventė. Joje dalyvavo apie 6000 dainininkų. Programoje - 21 kūrinys. Šventėje kaip svečiai dalyvavo Rygos lietuvių „Šviesos“ choras (vad. Juozas Karosas). Aikštėje 250 moksleivių atliko gimnastikos pratimus. Jiems akompanavo choras, dainuodamas populiarias liaudies dainas. Šešios jų pakartotos iš pirmosios Dainų dienos programos. Trečią šventę nutarta skirti Vytauto Didžiojo 500-osioms mirties metinėms paminėti. 1930 m. kovą vykusiuose chorvedžių kursuose dalyvavo 115 chorų vadovai. Chorų pasirengimą tikrino muzikai J. Štarka, Aleksandras Kačanauskas, Nikodemas Martinonis ir Jonas Bendorius. Trečioji visuotinė dainų šventė įvyko 1930 m. birželio 20 d. toje pačioje Kauno miesto estradoje.
1927 m. birželio 6 d. Šventėje atlikta 18 vokalinių kūrinių. Antrasis šio krašto dainos mėgėjų sambūris vyko 1933 m. birželio 4-5 d., trečiasis - 1938 m. liepos 9-10 d. Nuo 1930 m. 1934 m. 1935 m. Londone surengta tarptautinė liaudies šokių šventė, kurioje dalyvavo ir lietuviai (16 šokėjų ir keturių muzikantų kaimiškas orkestras).
1941 m. įsteigti Liaudies meno rūmai - Dainų švenčių būstinė (nuo 1990 m. 1946 m. Dainų šventėje dalyvavo 188 chorai (11 778 dainininkai). Joje skambėjo 5 kompozitorių sukurtos ir 15 lietuvių liaudies harmonizuotų dainų. Šventėje dainavo 132 progimnazijų ir gimnazijų chorai, 3 aukštųjų ir 21 specialiųjų mokyklų choras. Vyriausieji dirigentai - N. Martinonis, Jonas Švedas, Konradas Kaveckas, Antanas Ilčiukas.
Nuo 1950 m. 1950 m. Dainų šventėje dalyvavo 7 šokių kolektyvai, 41 skudučių ansamblis ir 13 pučiamųjų instrumentų orkestrų. 1955 m. 1955 m. įvairių meno sričių ir žanrų konkurse dalyvavo 98 kolektyvai. 1955 m. liepos 19 d. 1960 m. 1960 m. dainų šventėje pirmą kartą pasirodė 23 dainų ir šokių ansambliai, kurie atliko 7 kūrinius, ir 76 kaimo kapelos (827 muzikantai). 1963 m. surengtas pirmasis Respublikinis vyrų chorų sąskrydis. 1964 m. surengta pirmoji Respublikinė moksleivių dainų šventė. 1965 m. Dainų šventės konkursuose dalyvavo 254 kolektyvai. Šventės svečias - JAV lietuvių mišrus choras. Dirigentė Milda Stenslerienė padirigavo Jono Bendoriaus harmonizuotą lietuvių liaudies dainą „Mergužėle, lelijėle“. 1968 m. Vilniuje vyko Baltijos šalių studentų dainų ir šokių šventė „Gaudeamus“. 39 aukštosios mokyklos į ją atsiuntė 5824 dalyvius. 1969 m. surengta antroji Moksleivių meno ir sporto šventė. 1970 m. 1970 m. 1975 m. pirmkart suskambėjo jungtinis 370 muzikantų styginių orkestras. Liepos 19 d. 83 pučiamųjų orkestrai vos saulei patekėjus žadino miestą. 1977 m. 1978 m. vyko dešimtoji Baltijos šalių studentų dainų ir šokių šventė „Gaudeamus“, subūrusi net 6 tūkst. 1980 m. Dainų šventės konkursuose varžėsi 380 kolektyvų (11 215 dalyvių). Liaudies ansambliai surengė tris koncertus. Pirmą kartą Vingio parko estradoje grojo 2883 pučiamųjų orkestrų muzikantai. Šventė sutraukė 36 tūkst. dalyvių. 1985 m. 1988 m. „Gaudeamus“ renginiai vyko ne tik Vilniuje, bet ir Šiauliuose bei Kaune. Į šventę susirinko apie 7 tūkst. Su pagarba ir dėkingumu prisimenami mūsų tautos kultūros, dainų švenčių ugdytojai Eduardas Balsys, Jonas Banaitis, Vladas Bartusevičius, Povilas Bekeris, Antanas Budriūnas, Aloyzas Čižas, Jonas Dautartas, Balys Dvarionas, Antanas Gabrėnas, Antanas Gimžauskas, Klemensas Griauzdė, Juozas Karosas, Juozas Lingys, N. Martinonis, Jonas Motiekaitis, J. Švedas, Alfonsas Zauka, Vitas Žilius, K. 1952 m. 1953 m. birželį tremtiniai Igarkoje surengė Dainų šventę. Irkutsko tremtiniai lietuviai studentai 1953 m. susibūrė į tris chorus (150 žmonių) ir tautinių šokių grupę. Chorams vadovavo V. Kasylis, A. Liuberskytė-Varkalienė ir G. Vigelytė-Šmigelskienė, šokėjus mokė L. Kalpokienė. Pirmasis koncertas vyko1956 m. birželio 7 d. 1958 m. Lietuvių išeivijoje dainų šventės pradėtos rengti 1916 m. S. 1939 m. 1946 m. Nuo 1956 m. reguliariai pradėtos rengti JAV ir Kanados lietuvių dainų šventės, sutraukdavusios 1000-1400 choristų. Žymesni dirigentai - Bronius Budriūnas, Juozas Žilevičius, Julius Gaidelis, Alfonsas Mikulskis, Jeronimas Kačinskas, Faustas Strolia, Vaclovas Verikaitis, Stasys Sližys, Stasys Gailevičius, Jonas Govėdas, Dalia Skrinskaitė-Viskontienė. JAV ir Kanadoje surengta keturiolika Lietuvių tautinių šokių švenčių. Pirmoji šokių šventė vyko 1957 m. birželio 30 d., kitos - 1963 m., 1968 m., 1972 m., 1976 m., 1980 m., 1984 m., 1988 m., 1992 m., 1996 m., 2000 m., 2004 m., 2008 m., 2012 m.
1990 m. XIII Lietuvos dainų šventė pavadinta tautine. Blokados sąlygomis daugelis lietuvių išeivijos meno mėgėjų ansamblių negalėjo atvykti, nebuvo rengiami kolektyvų konkursai. Nuo šios šventės tradicinę jos struktūrą papildė Tautinis vakaras (vėliau - Folkloro diena). Šventėje dalyvavo arti 33 tūkst. 1994 m. Pasaulio lietuvių dainų šventėje, be 26 tūkst. Lietuvos atlikėjų, pirmą kartą dalyvavo per 1200 dainininkų, šokėjų, muzikantų iš JAV, Kanados, Australijos, Argentinos, Vokietijos, Lenkijos, Latvijos, Ukrainos, Rusijos ir Baltarusijos. 1998 m. Pasaulio lietuvių dainų šventėje, skirtoje Lietuvos valstybės atkūrimo 80-mečiui paminėti, dalyvavo per 31 tūkst. atlikėjų iš Lietuvos. 2003 m. Pasaulio lietuvių dainų šventė - pirmoji Dainų šventė XXI a. ir pirmoji, kai menines programas susiejo bendra poeto Justino Marcinkevičiaus eilėraščio padiktuota tema. Ją nusakė vienas žodis - „Mes“. Mes - visi šio žemės lopinėlio prie Baltijos jūros gyventojai su savo šalies istorija, kultūra, tradicijomis, papročiais, savimone, ir liudijantys tai galingu šventės sambūriu - 32 tūkst. 2007 m. Dainų šventė simboliškai pavadinta „Būties ratu“. Dainų švenčių koncepcija - mūsų nacionalinėje kultūroje augančio žmogaus būties ratas nuo gimimo, augimo, vestuvių, sąmoningos kūrybinės raiškos iki gyvenimo saulutės palydėjimo. Plačią, įvairiapusę ir turiningą programą kūrė daugiau nei šimtas žymiausių šalies kompozitorių, režisierių, choreografų, dirigentų. Šventėje dalyvavo apie 36,6 tūkst. 2009 m. surengta didinga XVIII Lietuvos tūkstantmečio dainų šventė „Amžių sutartinė“. Šventės pavadinimas atspindi prigimtinį lietuvių darnos tarp žmonių ir aplinkos pojūtį, gebėjimą sutarti, susitarti, gelbėjusį ir tautą per pačius sudėtingiausius šalies istorijos skersvėjus. Simboliškai Lietuvos kelią nuo senosios baltiškosios iki šiuolaikinės vakarietiškosios kultūros atkūrusiu profesionaliosios kūrybos renginių ciklu - Folkloro diena, skirta įvairialypei Žemės semantikai, Ansamblių vakaru „Metai“, Šokių diena, atskleidusia ciklinio ir istorinio laiko tėkmę, Moksleivių dainų dienos, pučiamųjų orkestrų, teatrų, kitomis naujomis programomis (iš viso 14) ir, žinoma, Dainų diena - švęstas Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio jubiliejus. Šventė subūrė per 40 tūkst. dalyvių (1570 kolektyvų), iš jų 25 tūkst. „Čia - mano namai“ - tokius žodžius tarė tūkstančiai 2014 m. jubiliejinės Lietuvos Dainų šventės dalyvių ir žiūrovų. Šventė sostinės gyventojams ir svečiams pristatė lietuviškų dainų, šokių, ansamblių, pučiamųjų instrumentų orkestrų, kanklių muzikos programas, kvietė susipažinti su liaudies meistrų kūryba, senosios etninės kultūros vertybėmis. Kartu su tradiciniais renginiais 90-metį minėjusi Dainų šventė dovanojo ir naujovių: teatro metams ir Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms buvo skirti Teatro dienos pasirodymai, šalia Valdovų rūmų buvo įsikūręs Vaikų amatų miestelis, vyko teatralizuotas baltų genčių istorinių kostiumų pristatymas. Birželio 28 d. Kaune, Dainų slėnyje, vyko Dainų šventės 90-mečio minėjimas. Liepos 6 d. pirmą kartą paskelbta ir Tautinio kostiumo diena. Tautiniais kostiumais ar jų dalele pasipuošė daugiau nei 20 tūkst. Dainų šventės dalyvių. Tęstinumą išsaugojo ir Moksleivių dainų šventės. 1997 m. vyko V Lietuvos moksleivių dainų šventė, skirta Lietuvos mokyklos 600-ies metų jubiliejui paminėti Joje dalyvavo 20 tūkst. moksleivių. 2005 m. šventė „Mes - laisvės vaikai“ sukvietė per 21 tūkst. dalyvių. 2009 m. per Tūkstantmečio dainų šventę surengta Moksleivių dainų diena „Skambantys vaikystės sodai“, 2012-ųjų šventėje „Mano vardas Lietuva“ dainavo, šoko ir muzikavo per 20 tūkst. moksleivių. 2016 m. vykusi VIII Lietuvos moksleivių dainų šventė vadinosi „Tu mums viena“, joje dalyvavo apie 20 tūkst. 1999 m. ir 2011 m. Unikalus tęstinis tarptautinis renginys - Švedijos, Suomijos, Norvegijos, Danijos, Islandijos, Farerų salų, Grenlandijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos mišrius chorus jungianti Šiaurės ir Baltijos šalių dainų šventė, pradėta rengti 1995 m. Rygoje. Mūsų šalyje šventė vyko 2002 m. Nuo 2000 m. spalio 30 d. Lietuvos dainų švenčių tradicijos tęstinumą sergi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas, o nuo 2007 m. - Dainų švenčių įstatymas. Jis pabrėžia šio unikalaus reiškinio svarbą bei įtaką mūsų kultūros gyvybingumui, regionų kultūros sklaidai, visos tautos konsolidavimui.
Nuo 1990 m. Lietuvai tapus nepriklausoma, renginys organizuojamas beveik reguliariai kas ketveri metai liepos pradžioje. Šventėse dalyvauja >30 tūkst. dalyvių. 1990 m. 1994 m. 1997 m. 1998 m. 2003 m. 2005 m. 2007 m. 2009 m. 2012 m. 2014 m. 2016 m. 2018 m. 2024 m. iš pradžių 2022-aisiais planuota šventė dėl Covid-19 pandemijos ir siekiant priderinti prie šimtmečio buvo perkelta į 2024-uosius. 2024 m. Kanklių koncertas "Skambėkite kanklės" (Šv. 1924 m. 1937 m. 1946 m. 1955 m. 1970 m. 1998 m.
Šventės struktūra ir reikšmė
Nacionalinė dainų ir šokių šventės tradicija - tai šimtą metų besitęsiantis procesas, išaugęs iki reikšmingiausio, didžiausio Lietuvos kultūros reiškinio, kuris ugdo visuomenės kūrybines galias, telkia ją meninei veiklai ir periodiškai buria į didžiulius šventinius renginius įvairių sričių mėgėjų meno kolektyvus, profesinės kultūros atstovus ir kelia didžiulį visuomenės rezonansą.
Kultūriniais požiūriu nacionalinė dainų ir šokių šventimo tradicija yra tautinio kultūrinio identiteto išraiška, besiremianti masiniu meno mėgėjų - choristų, šokėjų ir muzikantų - judėjimu. Jų kuriamas meninis produktas ir pats buvimas (visomis papildomomis apraiškomis - vidiniu ir platesniu tarpusavio bendravimu, šviečiamąja, kūrybine veikla) atlieka tarpinės, jungiamosios grandies tarp archajiškų kultūros klodų ir šiuolaikinės profesionalios kūrybos funkciją. Kultūrininiu-istoriniu požiūriu nacionalinė dainų ir šokių šventės tradicija yra daug prisidėjusi prie Lietuvos nacionalinės kultūros formavimosi XIX a. pabaigoje-XX a. pirmojoje pusėje ir tapo svarbiausia tautinio kultūrinio identiteto išraiška bei jo išsaugojimo forma, nuolat aktualizuojančia reikšmingiausią tradicinės kultūros palikimą (ypač visuotinai pripažintą vertingiausią jo dalį - dainą) bei reikšmingiausius praeities ir dabarties profesinės kūrybos klodus. Šiuo metu dainų ir šokių šventimo tradicija yra įgijusi pusiausvyrą: viena vertus, yra plati terpė profesinio meno kūrėjams augti, antra vertus, yra profesinio meno naudotoja savo reikmėms.
Pilietiniu ir politiniu požiūriu dainų ir šokių šventės tradicija visada, ypač okupacijų laikotarpiais, buvo tarsi slaptas ginklas nacionaliniam identitetui palaikyti ir nepriklausomybės siekiams ginti. Tai, kad trijų Baltijos šalių nepriklausomybės kūrimas 1990 m. įvyko kaip „dainuojančios revoliucijos“, nemažas dainų ir šokių šventės tradicijos suformuotos pasaulėjautos nuopelnas.
Socialiniu požiūriu Dainų šventės dalyviai apima visus Lietuvoje egzistuojančius socialinius sluoksnius. Amžiaus atžvilgiu dalyviai skirstomi į vaikų, jaunimo, suaugusiųjų ir vyresniųjų amžiaus grupes. Lyties požiūriu tai - vyrai ir moterys. Tautybių požiūriu dalyviai taip pat apima visų Lietuvoje gyvenančių tautybių atstovus. Po Nepriklausomybės atkūrimo į Dainų šventę suvažiuoja lietuvių iš 15-os pasaulio šalių, todėl šventė įgavo Pasaulio lietuvių dainų šventės statusą ir vardą. Laikotarpiu tarp Pasaulio lietuvių dainų švenčių regionuose - rajonuose ir mažesnėse vietovėse - rengiamos vietinės Dainų šventės.
Laisvę atgavusios nepriklausomos valstybės sąlygomis dainų ir šokių šventės tradicija tampa natūralia kultūros sklaida, kuria kaskart periodiškai, rengiant nacionalinius renginius sostinėje, sutvirtinamas piliečių patriotinio bendrumo jausmas.
Palyginti su Latvija ir Estija, Lietuvoje dainų ir šokių šventės tradicija atsirado vėliau, bet tai įvyko dėl ypač žiaurių represijų, kurių carinės Rusijos valdžia ėmėsi prieš Lietuvą po to, kai numalšino Lietuvoje ir Lenkijoje 1863 m. įvykusį sukilimą, siekusį išvaduoti šias tautas iš carinės Rusijos priespaudos. Šį sukilimą numalšinus, Lietuvoje buvo uždrausta nacionalinė spauda lotynų rašmenimis, uždarytos visos katalikų parapijų mokyklos, kultūrinės draugijos ir Vilniaus universitetas, sukilime dalyvavęs tautos elitas ištremtas į Sibirą ar išžudytas.
Šiuo metu dainų ir šokių šventės tradiciškai organizuojamos taip: pasibaigus pagrindiniam renginiui, Pasaulio lietuvių dainų šventei, kaip kulminaciniam šventimo akcentui Vilniuje, visoje Lietuvos valstybėje, t. y. jos kultūros, švietimo institucijose, visuomeninėse organizacijose, pradedama rengtis ateinančiai šventei. Chorai, šokių grupės, instrumentinės muzikos ansambliai rengia naują repertuarą. Jiems suteikiama metodinė parama, pasirūpinama naujų meno kūrinių įsigijimu ir jų išleidimu, kolektyvų vadovams rengiami mokomieji seminarai. Paprastai šventei ruošiasi beveik visi mėgėjų meno kolektyvai. Prieš renginius Vilniuje visiems mėgėjų meno kolektyvams surengiamos apžiūros, kuriose atrenkami pajėgesni kolektyvai. Šiuo metu į Dainų šventę Vilniuje suvažiuoja vidutiniškai apie 35 tūkstančių meno mėgėjų.
Dainų ir šokių šventimo renginiai Vilniuje vyksta šešias dienas. 1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, jie rengiami kas ketveri metai liepos mėnesio pradžioje. Išimtis - 2002 m. turėjusi vykti Dainų šventė nukelta į 2003 m. Į Dainų šventės struktūrą įtraukiamas ir Valstybės dienos minėjimas liepos 6-ąją.
Pasaulio lietuvių dainų šventės struktūra šiuo metu nusistovėjusi. Pagrindiniai jos renginiai:
- Pirmoji būna Folkloro diena, į kurią suvažiuoja vidutiniškai apie 4 tūkstančius autentiško folkloro atlikėjų. Ši diena turi tradicinę savo vietą - tai nuo XIII-XVI a. susiformavusi Lietuvos valdovų pilių teritorija, kurioje yra gražus senas parkas, vadinamas Sereikiškių parku. Folkloro dienos esmė - pademonstruoti keturių Lietuvos regionų (Aukštaitijos, Žemaitijos, Suvalkijos ir Dzūkijos) iki šių dienų išlikusių liaudies dainavimo ir šokimo tradicijų savitumą. Kiekvienam regionui skiriama atskira erdvė, kurioje jie stengiasi išskleisti ir parodyti savo kraštų, miestelių, kaimų folklorinės tradicijos specifiškumą. Folkloro atlikėjams koncertuojant, tuo pačiu metu vyksta liaudies dailės, amatų mugė ir demonstravimas, žiūrovai gali pasivaišinti tradiciniais valgiais ir gėrimais. Ši diena labai populiari ir mėgstama dėl natūralaus, tiesioginio atlikėjų ir žiūrovų bendravimo, laisvos atmosferos ir sudarytų galimybių įsitraukti į šventės vyksmą žiūrovams. Vakare, baigiantis koncertams, Folkloro diena išsilieja į masinį liaudies dainų dainavimą.
- Dainų šventė tapo svarbia raiškos erdve liaudies dailei. Tą pačią Folkloro dieną Lietuvos nacionaliniame muziejuje ar kitur atidaroma liaudies meno paroda, kuri dar kiek laiko veikia ir pasibaigus šventiniams renginiams. Į liaudies meno parodą atrenkami geriausių šiuolaikinių tautodailininkų kūriniai iš visos Lietuvos, eksponuojami istoriškai ir meniškai reikšmingi darbai iš muziejų fondų. Kas kartą rengiamos vis kito žanro parodos - pavyzdžiui, tapybos, skulptūros, taikomojo meno ir pan. Liaudies meno parodose vidutiniškai dalyvauja apie 500 liaudies menininkų, eksponuojama apie 1500 kūrinių.
- Trečiasis renginys - Ansamblių vakaras. Tradicinė vieta - netoli nuo Valdovų pilių teritorijos, istorinio Vilniaus centro, esanti Kalnų parko estrada, pasižyminti labai gražiu kraštovaizdžiu ir sudaranti natūralų amfiteatrą režisuotiems renginiams atlikti. Dainų ir šokių ansamblis - trijų žanrų lydinys: harmonizuotas lietuvių liaudies dainas arba specialiai kompozitorių sukurtas dainas atliekantis choras, lietuvių modifikuotų tautinių instrumentų orkestras, kuris atlieka ne tik akompanimento funkciją, bet ir pats savarankiškai muzikuoja, ir tautinio sceninio šokio grupė. Kompozitoriai, choreografai, poetai (tekstų autoriai) medžiagos savo kūriniams (o renginio režisieriai - pagrindinei vakaro idėjai) semiasi iš liaudies kūrybos palikimo. Šių ansamblių atliekamo repertuaro pagrindas - stilizuotas, harmonizuotas, modifikuotas folkloras, jį imituojanti autorinė kūryba, originalūs kūriniai. Programos rengiamos paprastai teminės, pasirenkant kaip pagrindą darbo, šeimos ar kitus papročius. Ansamblių vakare dalyvauja vidutiniškai 3 tūkstančiai atlikėjų. Vieną ansamblį gali sudaryti nuo 10 iki 70 narių. Ansamblių vakaras žiūrovų labai mėgstamas dėl savitos, teatralizuotos jo raiškos. Kadangi Ansamblių vakaras sutraukia daug žiūrovų, o vietų skaičius Kalnų parko estradoje ribotas, kartais šio vakaro programa rodoma du kartus.
- Ketvirtas renginys - Šokių dienos koncertas, kuris paprastai vyksta „Žalgirio“ stadione. Tai masinis bendros kompozicijos įvairaus amžiaus šokėjų koncertas. Koncerto scenarijus sudaromas laikantis vienos bendros temos, kuri dažniausiai pasirenkama remiantis liaudies kūrybos palikimu, - akcentuojant darbo, šeimos, švenčių ar panašią paprotinę medžiagą. Masines kompozicijas kuria choreografai, stilizuoto liaudies šokio profesionalai. Šokių dienoje dalyvauja įvairaus amžiaus šalies tautinių šokių ansambliai - nuo mažų vaikų iki senyvo amžiaus žmonių, iš viso apie 9 tūkstančius šokėjų. Kaip ir kitos dienos, Šokių diena mėgstama dėl savo spalvingumo, gražių tautinių kostiumų ir stadiono aikštėje šokėjų „piešiamų“ aikštės kompozicijų įvairumo.
- Baigiamasis Dainų šventės akcentas - Dainų diena, kuri tradiciškai vyksta Vingio parke, specialiai Dainų dienai pastatytoje estradoje. Dainų dienos programoje vidutiniškai dainuoja apie 400 chorų, iš viso apie 15 000 atlikėjų, t. y. vaikų, jaunimo, moterų, vyrų ir mišrūs chorai. Tradiciškai dainuojamos harmonizuotos ar specialiai subalsuotos liaudies dainos, klasikų ir šiuolaikinių kompozitorių sukurti kūriniai chorams. Didžioji dalis chorinių dainų atliekama a cappella, kitoms pritaria pučiamųjų ar simfoninis orkestras. Kiekvieną dainą diriguoja vis kitas dirigentas. Dainų atlikimo, apskritai visos dienos sėkmę lemia režisieriaus, dailininko, dirigentų išradingumas. Jie ir kuria bendrą emocinę ir meninę renginio būseną. Chorinių dainų programa trunka apie 4 valandas. Jai pasibaigus prasideda spontaniškas visų į Vingio parką susirinkusių žmonių dainavimas, užsitęsiantis dar kelias valandas. Atliekamos populiarios autorinės, liaudies dainos, romansai, mėgstamiausios pramoginės muzikos melodijos.
Dainų ir šokių šventimą gaubia papildomi, bet ne mažiau vertingi renginiai.
Pirmąją dieną, kai visi dalyviai suvažiuoja į Vilnių, vyksta ceremonialas labai senose Rasų kapinėse ir Antakalnio memoriale (juose palaidota daug garbingų Lietuvos valstybės žmonių) valstybės ir kultūros veikėjams, kovotojams už Lietuvos nepriklausomybę pagerbti. Tradicija minėti tautos patriarchus, žymius žmones ir kovotojus už laisvę yra kilusi iš labai gilių liaudies kultūros klodų. Pagerbti mirusiuosius - labai archajiškas lietuvių liaudies paprotys, kurio visuotinai laikomasi iki šių dienų.
Pirmąją susibūrimo dieną dar įvyksta keletas mažesnių renginių. Tai gali būti kanklių muzikos vakaras Vilniaus universiteto Petro Skargos kieme, pramoginių dainų šventinis koncertas Jaunimo teatre ar pan.
Antrąją susibūrimo dieną prieš prasidedant Folkloro dienai, Dainų šventės vadovus, svečius, kolektyvų atstovus garbingai priima Lietuvos Respublikos Prezidentas. Čia jie pasveikinami, jiems įteikiamos regalijos, palinkima sėkmės.
Folkloro, dainų ir šokių renginius aplanko valstybės Prezidentas, Lietuvos Seimo nariai, dauguma garbingų kultūros ir meno žmonių.
Vykstant Dainų šventei būdavo rengiamas mišrių, vyrų, moterų chorų konkurso baigiamasis turas Nacionalinėje filharmonijoje. Šis pasirodymas sutraukia specialistus ir išprususius chorinio meno mėgėjus.
Paskutinę renginių dieną vyksta masinės eitynės iš Arkikatedros aikštės į Vingio parką, kuriame visą vakarą vyksta Dainų diena. Eitynės trunka apie 3 valandas. Dainininkai, šokėjai ir kiti atlikėjai žygiuoja susibūrę į atskirų Lietuvos rajonų, kolektyvų, gyvenančių kitose šalyse, delegacijas, delegacijos neša savo rajonų, žymesnių kolektyvų vėliavas ir pan. Gausiai susirinkę miesto gyventojai ir svečiai nuoširdžiai ir emocionaliai sveikina eitynių dalyvius.
Dainų šventės renginiams ir paruošiamojo etapo būklei atspindėti specialiai išleidžiama knyga ir laikraštis. Renginius transliuoja Lietuvos radijas ir televizija, atspindi žiniasklaida.
Dainų švenčių reikšmė
Dainų ir šokių šventės tradicija buvo ir yra Lietuvoje didelės svarbos procesas ir reiškinys. Tai sąlygoja šios tradicijos daugiafunkcinė reikšmė:
- Pirma, dainų ir šokių šventė subtilia, meno kalba įprasminta forma visada teigė ne tik kultūros savitumą, bet ir valstybingumo siekį.
- Antra, dainų ir šokių šventės tradicija tapo svarbiu Lietuvos visuomenę integruojančiu veiksniu.
- Trečia, dainų ir šokių šventės tradicija tapo visuotina, visą tautą apimančia jos kultūrinio, meninio, pilietinio ir politinio identiteto išraiška.
- Ketvirta, dainų ir šokių šventės tradicija tapo archajiško liaudies kultūros palikimo, kolektyvinės tautos kūrybos, ir modernesnės nacionalinės kultūros, profesinio meno formavimosi jungiamąja grandimi.
Dainų ir šokių šventės tradicija skatina ir ugdo visuomenės kūrybines galias, ji yra ypač svarbi jaunimo muzikinio ir apskritai kultūrinio ugdymo priemonė.
Ši tradicija labai prisideda prie visuomenės narių pasaulėjautos formavimo, teigdama būdingas tradicines humanistines vertybes ir naujas, šiuolaikinei visuomenei reikšmingas idėjas.
Istorinis likimas - valstybingumo ir natūralios kultūrinės saviraiškos praradimas - lėmė, kad ši tradicija, kaip nė vienoje kitoje Europos šalyje, Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje tapo aktualia kovos už kultūrinį savitumą, modernios nacionalinės kultūros formavimą ir politinę nepriklausomybę išraiška.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
