Jarila: Slavų vaisingumo ir gyvybės dievas
Kiekviename žingsnyje susiduriame su pačiais įvairiausiais simboliais. Jų - pilnas pasaulis, ne išimtis ir itin seksualią potekstę turintys simboliai. Sunku patikėti, kiek pasaulyje falo simbolių! Žiūrint į juos kyla mintis: nejaugi žmonės yra taip pamišę dėl sekso? O gal kartais asociacijos kyla mūsų pačių galvose.
Falo simbolis siejamas su pagoniška kultūra, magija. Tai sekso simbolis, kuris gali būti vaizduojamas piešiniuose, brėžiniuose ar veiksmuose, siekiant paaiškinti tam tikras sąvokas, objektus ir pojūčius. Skirtingose kultūrose seksualiniai simboliai turi tą pačią reikšmę. Primityvioje visuomenėje būdavo vyriškų ir moteriškų simbolių, gimimo ir vaisingumo ir panašiai.
Pagal religinį kultą falo atvaizdai egzistavo kaip gyvieji organizmai, liudijantys apie pastojimo ir gimimo paslaptį, taip pat ir apie jų nepriklausomą egzistavimą, dėl kurių vyksta vyrų ir moterų nevalingi reprodukciniai procesai. Falo garbinimo kultas atsirado gilioje senovėje, Neolito laikais ir įkūnijo vyriškos galios simbolį, vaisingumo ir gyvybės dievybę. Šis kultas atsirado daugelyje pasaulio civilizacijų. Pirmieji falo simboliai aptikti ankstyvojo Neolito laikotarpyje, iškart po ledynmečio pabaigos. Daugelis žmonių tikėjo, kad erekcijos būsenos vyriškas lytinis organas kelia baimę ir pagarbą. Garbinimo objektu jis buvo ir senovės Indijoje.
Nuo vikingų iki šių laikų Švedijoje švenčiama vidurvasario šventė. Pagoniška šventė minima kitą penktadienį po vasaros saulėgrįžos. Šią dieną būdavo pastatomas stulpas, kuris, anot vikingų, simbolizuoja Žemę apvaisinantį falą, ir išpuošiamas gėlėmis, augalais ir vėliavėlėmis.
Jarila - slavų dievas, susijęs su Saulės kultu. Dievybės apeigoms būdavo pagaminama šiaudinė kaliausė, skiriant ypatingą dėmesį falui (dydžiui, formai ir siluetui). Kazanės Kremliaus teritorijoje archeologai aptiko iš alebastro pagamintą falą, pripildytą smulkių grūdelių. Net Lietuvoje gyvavo pagoniškas falo kultas.
Slavų religija ir mitologija
Pirminių rašytinių šaltinių ir duomenų apie bendrą visų slavų religijos ir mitologijos sistemą neišliko. Slavų religijos ir mitologijos pagrindiniai elementai atkuriami iš antrinių rašytinių šaltinių (svarbių duomenų pateikia vokiečių istoriko Helmoldo Slavų kronika / Chronica Slavorum, baigta apie 1172, J. Łasickio, M. Strijkovskio, J. Długoszo, Bizantijos istorikų, pvz., Prokopijaus Cezarėjiečio, 6 a., veikalai, vidurinių amžių arabų geografiniai aprašymai, 15 a. čekų kronikos, įvairūs teisės ir bažnytiniai dokumentai), archeologinių radinių, etnografijos, tautosakos.
1 a. pabaigoje slavams persikėlus į Vidurio, Rytų Europą ir Balkanų pusiasalio šiaurinę dalį pradėjo klostytis vietiniai variantai.
Pagal mitų personažų funkcijas, jų įtaką žmogui ir kita, kai kurie tyrinėtojai (V. Toporovas, V. Ivanovas) skiria žemesnįjį ir aukštesnįjį mitologinį lygį. Aukštesniajam priskiria dievus (Perūną, Velesą), kurių funkcijos yra bendresnės (ritualinė, teisinė, karo, vegetacijos), jie susieti su oficialiu kultu. Žemesniojo mitologinio lygio dievai (Podas, Čiūras) siejami su sezoninėmis apeigomis, namų ūkio ir žemės darbų ciklais.
Seniausi slavų mitologiniai vaizdiniai siejami su maginiais ritualais, atliekamais siekiant sėkmingos medžioklės, žūklės, derliaus, šeimos gerovės, taip pat su vėlių, protėvių (ypač baltarusių, lenkų tradicijose) kultu. Rytų ir vakarų slavai skyrė vėlių pavasario ir rudens kulto laiką. Būdavo atliekami įvairūs ritualai (mirusiųjų dvasios kviečiamos į namus vaišių, joms paliekama atviri langai ir durys). Archajiško mitologinio vaizdinio apie gyvąjį numirėlį (Navją, vampyrą) fragmentų išlikę pasakose.
Slavų žemesniojo lygio mitologijoje gausu neindividualizuotų, neantropomorfizuotų piktųjų dvasių (naminiai, miškiniai, vandeniai, undinės, laumės), kurios, manoma, taip pat sietos su gyvuoju numirėliu ir vėlėmis, laikytos galinčiomis paveikti žmonių likimus.
Aukščiausias mitologinis lygis slavų mitologijoje, ypač rytų ir vakarų slavų tradicijose, formavosi 8-9 amžiuje. Daugelio tyrinėtojų nuomone, pagrindinis dievas buvo griaustinio dievas Perūnas (bet slavų mitologijoje nėra dievo - pasaulio kūrėjo, koks žinomas daugelio kitų tautų mituose). Kijevo kunigaikščio Vladimiro Sviatoslavičiaus 980 sudarytame rusų dievų panteone jam skiriama aukščiausiojo dievo funkcija. Šiam panteonui priskiriami dievai Velesas (dar vadinamas Zmiulanu, mituose veikia kaip Perūno priešas), Svarogas, Semarglas, Dažbogas, Stribogas ir deivė Mokoša.
Vakarų slavų dievybės
Vakarų slavų mitologijoje gausu dievybių, siejamų su vietiniais kultais, išlikę gana išsamių žinių apie šventyklas, žynius. Iš vakarų slavų dievų dažniausiai minimi Sventovitas (laikomas aukščiausiuoju dievu, siejamas su burtais), Trigalvis (manoma, 3 galvos simbolizuoja jo galią 3 karalystėse - dangaus, žemės ir požemio), Svarožičius (dar vadinamas Radegostu, jo kulto centras buvo Retroje, Meklenburgas), Rugevitas (ypač garbintas Korenicėje, Rügeno saloje).
Sventovitui, Svarožičiui, Rugevitui priskiriama karo funkcija, Sventovito ir Trigalvio atributas - žirgas. Garbinti dievai Jarovitas (jam priskiriama vaisingumo funkcija), Porevitas (jo stabas turėjo 5 galvas), Porenutas (jo stabas buvo su 4 veidais ir penktuoju ant krūtinės), Černobogas (tikėta, galįs išpranašauti nelaimę). Dievas Provė sietas su šventais laikytais miškais, deivei Živai priskiriama gyvybės funkcijos.
Senovės lenkų garbintų dievų išsamiausias aprašymas pateikiamas J. Długoszo Lenkijos kronikoje (istorijoje) iki 1480. Čia daugelis dievų prilyginami romėnų dievams (Yesze - Jupiteriui, Lyada - Marsui, Dzydzilelya - Venerai, Nya - Plutonui ir kiti), keletas jų, manoma, J. Długoszo sukurti (Lyada, Dzydzilelya). V. Ivanovo ir V. Toporovo manymu, J. Długoszo pateiktas dievų sąrašas mitologinę tikrovę atspindi tik iš dalies. Kiti autoriai J. Długoszo sąrašą dar papildo keletu dievų (Lelu, Polelu, Pogvizdu, Pochvistu).
Duomenys apie senovės čekų ir senovės slovakų dievus labai fragmentiški. Vienoje 15 a. Pietų slavų gentys sukrikščionintos (christianizacija) anksčiausiai, todėl jų dievų panteonas nesusiklostė. Plintant krikščionybei dalis slavų garbintų dievybių imtos traktuoti kaip piktosios dvasios (tikėjimas jomis išsilaikė ilgiausiai), kai kurios tapatintos su krikščionių šventaisiais (manoma, rytų ir pietų slavų deivė Piatnica - su šv. Paraskeva; 13 a. antros pusės Naugardo ikonoje, sukurtoje moterų vienuolynui, Piatnica pavaizduota kitoje Dievo Motinos pusėje).
Jarilo - vaisingumo ir pavasario dievas
Jarilo, Jarila (rus. Ярила, Ярило, bltr. Ярыло, serb. Jarilo) slavams išliko kaip žemutinės mitologijos veikėjas. Baltarusijos folklore tai baltai pasipuošusi mergelė ant balto žirgo su vainikėliu ant galvos, rugių varpomis dešinėje rankoje ir žmogaus galva kairėje. Tikėtina, kad Jarilo paveikslas atsirado dėl pavasarinių apeigų, vadintų *jar- šaknies žodžiu. Rašytiniuose šaltiniuose minimas XII a. vyskupo Oto Bambergiečio. Jis aprašo šventes Jarilo garbei venedų ir palabio slavų gentyse. Jarilo garbinimo požymių būta dar ilgai po slavų kraštų krikšto - iki pat XIX a. Rusijoje, Baltarusijoje, Serbijoje pavasario pabaigoje ar vasaros pradžioje buvo švenčiama Jarilo šventė, prašant gero derliaus. Krikščionybėje jis buvo sutapatintas su šv. Dievavardis kilo iš slaviškos šaknies *jar-, susijusios su pavasariniu gyvastingumu, vaisingumu (plg., ukr. ярь 'pavasaris', rus. яровой, ярый 'pavasarinis, sėtas pavasarį'), duona (plg., rus. яровой хлеб, ярина 'miežis', 'aviža', ярь, ярица 'grūdinė kultūra'), gyvuliais (galvijų pavadinimai бычок-яровик, ярка).
Be to, rus. ярый, ukr. ярнiй, ярий reiškia 'gyvybingas, aistringas, žvalus, širdingas, ugningas'. Tokias pat reikšmes šaknis *jar- turi ir pietų bei vakarų slavų kalbose. Be to, plg. liet. ↑ Мифы народов мира. , Ярила - 2-е изд., 1992.
Jorė - pavasario atgimimo šventė
Istorikas Simonas Daukantas Jorę siejo su pavasario dievu Patrimpu ir laikė jį “pavasario dievu, laimės davėju, įkūrėju pakajaus, brandos ir gausumo, globėju gyvulių, orės ir javų” dievybe. S. Daukantas rašė: “Vadino jį Jore, nesgi kožnas žino, jog pavasarį, sniegui padribus, kad kielė ledą išspiria, tad pasirodo lauke ir krūmuose Jorė, beje žalesa /…/ todėl šiandien dar žmonės, pašaro stokodami, dejuoja senu įpročiu: “Ai Jorutale, kame esi?” Nesgi Jorė atėjusi paveikia badą, kursai kaipo smakas vis rijo žmones ir gyvulius; todėl jai atėjus, ne vien žmonės, gyvuliai, bet ir patys paukščiai džiaugias…” Dar ir šiandien galima išgirsti sakant: “pažaliavo kaip jorė”, “medis žalias it jorė”.
Jorės prasmę padeda suvokti ir kitų mums giminingų tautų kalbos. Rusų Ярила, Ярило, baltarusių Ярыло, serbų - kroatų Jарило laikomas pavasario vaisingumo dievybe. Vardo Ярила šaknis *jar, siejama su: pavasariniu vaisingumu (rusų яровой, ярый ‘pavasarinis, pasėtas pavasaryje’); duona (rusų яровой хлеб, ярина ‘rugiai, avižos’, ярь, ярина ir kt. javų pavadinimai); gyvuliais (бычок-яровик, ярка ir pan.).
Rusų kalboje žodis ярый reiškia ‘piktas, aistringas, ugningas’, ukrainiečių ярнiй, ярий - ‘pavasarinis, jaunas, kupinas jėgų, aistringas’. Pietų ir vakarų slavai taip pat žino analogiškus žodžius. Slavų dievų panteone Jarilai artimu personažu laikomas pietinės Baltijos pakrantės slavų dievas Jarovit. Lotiniškuose viduramžių šaltiniuose lygintas su Marsu. Jam kaip ir Jarilai buvusi skirta pavasario vaisingumo šventė. Manoma, kad jis valdo žalumą ir žemės vaisius.
Rusų mitologų V.N.Toporovo ir V.V.Ivanovo teigimu slavų Jarila yra laikytinas dievo Perkūno epitetu, kuriam buvo priskiriamos ne tik karo, bet ir vaisingumo dievo funkcijos.
Baltų kultūros tyrinėtojo J.Trinkūno manymu ir mūsų Jorė arba Joris yra ne kas kitas, o pavasario Perkūnas, žadinantis gyvybės jėgas: “Jis yra įsivaizduojamas kaip raitelis, panašus į Vytį bei į šv. Jurgį. Jorė valdo žemės raktus, prikelia augmeniją, atrakina žemę, siunčia lietų. Krikščionybės poveikyje Jorės šventė pavirto Jurginėmis. Tuomet dažomi ir marginami kiaušiniai, su jais žaidžiama, ridenama, kaip per Velykas. Supamasi sūpynėmis. Jaunimas gamtoje - kepa kiaušinienę, vaišinasi, dainuoja, šoka.”
Štai ką XVI-to amžiaus metraštininkas rašė apie Jurginių apeigas: “Jurgio dieną jie aukoja Pergubriui ( Pergrūdžiui ), kuris yra laikomas gėlių, augalų ir visų žolių dievu. Dvasininkas, kurį jie vadina viršaičiu, dešinėje rankoje laiko plačiadugnę taurę, pripiltą alaus, ir, pašaukęs vardu dievuką, gieda jo garbei giesmę: “Tu nuveji žiemą, tu gražini pavasario smagumą, per tave laukai ir sodai žydi, per tave slėniai ir miškai žaliuoja”. Šitą giesmę baigęs, išgeria alų, dantimis nutvėręs taurę…meta per galvą. Po to … iš eilės geria visi. Ir Pergubrio garbei giesmę gieda. Ir puotauja visą dieną, ir ratelius eina”.
Šiai šventei yra skirta nemaža dainų ir ratelių. Į Jorę dainose kreipiamasi tokiais žodžiais: Jurja, geras vakaras! Jurja, paimk raktus. Jurja, atrakink žemę, Jurja, išleisk žolelę. Žolelę šilkinę, Raselę meduotą…”
Nuo aukuro Ugnies užsidegę žvakutes visi švenčiantieji patraukė į būsimosios Perkūno šventovės vietą prie didelio akmeninio kauburio, sukrauto iš šventovės pamatams skirtų akmenų. Po kelių akimirkų “akmeninis kalnelis” sužibo žvakių švieselėmis ir žydrų žibučių žiedais.
Išklausę pasakojimo apie Perkūno šventovės atstatymo darbus ir susipažinę su būsimos šventovės projektu žmonės iškilmingai aukojo iš sau brangių Tėviškės vietų atvežtus akmenis. Lėtai, susikaupę po vieną ėjo ir dėjo savo išrinktuosius tardami: “Čia akmuo iš Vilniaus senamiesčio grindinio…, akmuo iš po senų ąžuolų kur, kaip pasakojama, kadaise patsai Didysis kunigaikštis Gediminas su savo palyda ilsėjosi…, akmuo nuo Perkūno kalno…, akmuo nuo Lašinių piliakalnio…, akmuo savaime atskilęs nuo seno Valiulio tėvu vadinamo akmens… akmuo iš pakelės į mylimą tėviškę… ir tiesiog ilgai saugotas ir brangus akmuo…”
Jau seniai sklandė sumanymas atkurti dabartinės Vilniaus Katedros vietoje Šventaragio slėnyje XIII a. pabaigoje - XIV a. stovėjusios Perkūno šventovės statinį. J.F.Rivijaus kronikoje išlikęs pakankamai detalus šios šventovės aprašymas. Ir 1986m. archeologų atlikti Vilniaus Katedros požemio tyrinėjimai bei dr.V.Urbanavičiaus archeologinių duomenų mokslinė interpretacija teikia nemažai žinių šventyklos vaizdui atkurti.
Vilniaus Romuvos kriviui J.Trinkūnui pašventinus Perkūno šventovei skirtus akmenis buvo iškilmingai perskaityta ir pasirašyta “Baltu Romuvos vienybės deklaracija”.
tags: #slavu #vaisingumo #dievas #jarila
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
