Vaiko charakterio savybių ugdymas: nuo gimimo iki brandos

Kiekvienas tėvas nori, kad jo vaikas užaugtų laimingas, saugus, pasitikintis savimi ir smalsus. Kokiu žmogumi vaikas taps, lemia labai daug skirtingų veiksnių. Genetika, aplinka, kurioje auga, patirtys, materialinė ir socialinė padėtis, religija, populiarioji kultūra ir kt. Nors genai turi įtakos asmenybės formavimuisi, aplinka ir tėvų elgesys nuo pat pirmųjų dienų yra itin svarbūs.

Žmogaus charakteris susideda tiek iš prigimtinių bruožų - temperamento, įgimtų savybių ir gebėjimų - tiek iš per santykį su aplinka susiformavusių elgesio modelių bei nuostatų. Pastaroji charakterio dimensija gali formuotis visą gyvenimą. Visgi vaikystėje paklojami svarbiausi žmogaus asmenybės ir charakterio pamatai. Charakteris yra individualių psichologinių savybių visuma, apibūdinanti žmogaus elgesį, reakcijas ir požiūrį į pasaulį. Tai nėra įgimtas dalykas, kaip temperamentas, bet formuojasi visą gyvenimą, ypač vaikystėje ir paauglystėje. Charakteris apima tokias savybes kaip sąžiningumas, atsakomybė, empatija, drąsa, atkaklumas, savarankiškumas, optimizmas ir daugelį kitų.

Svarbu atskirti temperamentą nuo charakterio. Temperamentas yra įgimtas ir apibrėžia vaiko reakcijos į aplinką būdą - jo aktyvumo lygį, jautrumą, nuotaikų kaitą. Tuo tarpu charakteris yra labiau susijęs su vertybėmis, įsitikinimais ir moraliniais principais, kurie įgyjami per patirtį ir ugdymą. Nors temperamentas gali daryti įtaką charakterio formavimuisi, jis nėra vienintelis lemiantis veiksnys.

Charakterio formavimosi pradžia ir raidos etapai

„Charakteris pradeda formuotis vaikui tik gimus, nors jau ir prenatalinė raida taip pat turi įtakos mažylio santykiui su pasauliu. Svarbu, ar vaikas yra laukiamas ir mylimas, kokios yra tėvų fantazijos apie būsimą tėvystę ir ryšį su vaikučiu. Šis ryšys yra itin reikšmingas, kadangi kuria vaiko saugumo pamatus. O būtent per saugumo prizmę vaikas mato pasaulį, kuris, priklausomai nuo to, kokį suvokimą jam formuoja aplinka, gali atrodyti saugus ir įdomus tyrinėti arba nesaugus ir bauginantis, sąlygojantis atsitraukimą ir vengimą“, - sako R. Gataveckaitė. Psichologė pažymi, kad charakterio formavimasis yra tęstinis procesas, kurį veikia vaiko aplinka - visų pirma, jo šeima.

Dauguma sutinka, kad genai truputį svarbesni, lemia daugiau nei 60 % asmens charakterio savybių. Tai rodo tyrimai, atlikti su kartu arba skirtingose šeimose augusiais dvyniais. Švedijoje ištyrus 500 atskirai ir 600 kartu augusių dvynių paaiškėjo, kad jų asmenybes labiausiai lėmė genetika, o auklėjimo poveikis buvo mažesnis. Vokietijoje apklausus apie 2000 dvynių nustatyta, kad temperamentas, jautrumas stresui, sąžiningumas bei nuolaidumas - paveldimos charakterio savybės. Daugelį kitų būdo bruožų taip pat lemia tėvai, tačiau jie neperduodami genetiškai, o perimami - jų išmokstama. Pavyzdžiui, charakterio tipas perimamas iš vieno tėvų, su kuriuo atžala tapatinasi labiau.

Pasak I. Jagminienės: „Dažnai tėveliai, matydami, kad mažylis pažindinasi su aplinkiniu pasauliu, mokosi paprasčiausių dalykų, tokių kaip šypsena, nesusimąsto, kad tuo pat metu viduje vyksta kur kas sudėtingesni procesai: tyrinėdamas aplinką, vaikas kuria visam gyvenimui jo asmenybės dalimi tapsiančius bruožus. Šiems procesams tėvai, globėjai ar kiti vaiką supantys žmonės turi lemiamą įtaką. Todėl labai svarbu jau nuo pirmųjų gyvenimo mėnesių vertinti jį kaip visavertę asmenybę ir padėti formuotis teisingoms nuostatoms.“

Pagrindiniai vaiko raidos tarpsniai ir charakterio formavimasis

• Nuo gimimo iki 2 metų: prieraišumas ir švelnumas. Per pirmuosius dvejus vaiko metus svarbu, kad vaiką nuolat prižiūrėtų vienas žmogus, prie kurio jis galėtų prisirišti ir patirti švelnumo potyrius. Vaikas, neturėjęs vieno nuolat jį prižiūrinčio žmogaus, negalėjęs patirti švelnumo potyrių, ateityje vengs artimesnio kontakto su kitais vaikais ir suaugusiais žmonėmis, šalinsis nuo jų ar visais įmanomais būdais stengsis atsiriboti. Toks vaikas jausis saugus būdamas vienas, o buvimas tarp žmonių jam kels baimę, nesaugumą ir norą gintis nuo aplinkinių žmonių. Pavyzdžiui, jeigu mama savo kūdikį pervysto šaltomis rankomis ar dėl kokių nors priežasčių (pavyzdžiui, pogimdyminės depresijos) nesuteikia švelnių potyrių, tai toks vaikas užaugęs vengs žmonių, nes iš kūdikystės prisimena, kad žmonės nieko gero nesuteikia, išskyrus skausmą ir nemalonius potyrius.
• 2-4 metų: taisyklių suvokimas ir savęs pažinimas. Šiuo amžiaus tarpsniu vaikas susipažįsta su taisyklėmis. Tėvų sukurtas taisykles vaikai priima kaip gyvensenos dėsnius ir taisykles, kuriomis reikia vadovautis. Vykdant pirmas tėvų užduotis (surink žaislus, atnešk šaukštą, pasupk broliuką) ugdomas pareigingumas, savarankiškumas. Pavyzdžiui, vaikas daug kartų gali kartoti tą patį veiksmą: atidaryti ir uždaryti stalčių. Atlikdamas šį veiksmą vaikas tyrinėja save. Tuo metu vyksta savęs pažinimas, vaikas įsisąmonina, ką jis gali.
• 4-6 metų: realybės išbandymas ir norų ribos. Šiuo amžiaus tarpsniu vyksta realybės išbandymas ir suvokimas. Turime leisti vaikams suprasti, kad visi norai ar malonumai turi savo kainą. Pavyzdžiui, jeigu taupai pinigėlius norimam žaislui, bet nusiperki ledų, vadinasi, atitolini malonumą nusipirkti norimą žaislą. Vaikas turi išmokti gebėti atpažinti tikrovę, ją priimti ir pamažu įsisąmoninti, kad tai, ko jis nori, ne visada gali turėti tuoj pat, akimirksniu. Jeigu tėvai šiuo amžiaus tarpsniu besąlygiškai žavisi vaiku, jį lepina ir nesuteikia jam pareigų, vaikui tampa įprasta būti dėmesio centre.
• 6-8 metų: savarankiškumas ir pasitikėjimas savimi. Tai vaikų savarankiškumo ir pasitikėjimo savimi ugdymosi laikotarpis. Tėvai, perdėtai mylintys ir globojantys vaiką, jį lepinantys ir nieko nereikalaujantys, slopina vaiko savarankiškumą. Vaikas, sėkmingai įveikęs šio amžiaus tarpsnio krizę, pasitiki savimi ir jaučiasi reikšmingas savarankiškai atlikdamas užduotis, priimdamas sprendimus, spręsdamas savo problemas.

Lygiai taip pat formuojasi ir charakteris. Psichoanalizės klasikė K. Horney (2004) tyrimais nustatė, kad asmenybės charakterio bruožų formavimą lemia ne tiek biologinės (pavyzdžiui, temperamentas) priežastys, kiek socialinės kultūrinės (pavyzdžiui, aplinka, tėvų ir kitų vaiką prižiūrinčių asmenų tarpusavio santykiai).

Aplinkos įtaka ir tėvų vaidmuo

Vaiko charakteris gali priklausyti ir nuo to, ar vaikas turi brolių ar seserų, ar jam reikia kovoti dėl tėvų dėmesio, ar jis auga vienas ir viskas tenka tik jam. Vėliau prie charakterio formavimo prisijungia ir kita aplinka - seneliai, draugai, darželis, mokykla. Sėkmingą ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymą šeimoje lemia daugelis psichologinių ir pedagoginių veiksnių. Svarbu šeimos aplinka ir tėvų poveikio kokybė vaiko asmenybei. Namų aplinka vaiką veikia labiau negu ugdymo įstaiga, nes būtent šeimoje susiformuoja jo požiūris į žmones, aplinką, pasaulį ir save.

Darželio vaidmuo vaiko charakterio ugdyme

Vaikų darželio „Vaikystės sodas“ ugdymo koordinatorė Aušra Rabašauskienė atsiųstame pranešime pažymi, kad ugdant vaiko charakterį tėvai ir ugdymo įstaiga turi dirbti išvien. A. Rabašauskienė pabrėžia, kad mokytojų, ugdymo specialistų vaidmuo yra labai svarbus vaiko asmenybės ir jo charakterio formavimuisi. Per pozityvias pirmąsias patirtis su suaugusiais, kurie yra už namų slenksčio ribų, formuojasi teigiamas patyrimas apie vyresnius „kitus“, kurie gali padėti, paguosti, vesti platesnio pasaulio pažinimo link. Tokią patirtį turintis vaikas, tikėtina, bus smalsus, pasitikintis ir drąsus net ir tuomet, kai šalia nėra mamos ar tėčio, o tai neabejotinai atsiliepia ir žmogaus asmenybei vėlesniame gyvenime.

Pašnekovė pažymi, kad formuojant vaiko charakterį labai svarbu, jog visa jį supanti aplinka kryptingai dirbtų išvien. Jei ugdymas namuose ir darželyje skiriasi, vaikui nėra aišku, ko iš jo tikimasi ir kaip jis turėtų elgtis. Tiek namuose, tiek darželyje su vaiku turi būti elgiamasi pagarbiai, laikomasi nusimatytų taisyklių, o netinkamas elgesys visuomet aptariamas. Vaikas neturėtų būti baudžiamas, o paprasčiausiai suvokti logiškas ir prognozuojamas savo veiksmų pasekmes. Tai leidžia ugdyti vaiko charakterį nedarant jam žalos.

Tėvų įtaka ir savireguliacijos ugdymas

Tėvai atlieka svarbų vaidmenį socializuojant ir auklėjant vaikus. Vaikai stebi, suvokia ir perima šeimos gyvenimo būdą, jos narių dorovinę ir dvasinę kultūrą, elgesį, vertybines orientacijas, elgesio normas, veiklos ir bendravimo su kitais būdus. Tinkamai auklėdami vaikus, tėvai išugdo jų darbštumą, sąžiningumą, savarankiškumą, empatiją, gerumą ir daug kitų vertingų asmenybės bruožų.

Savireguliacijos pagrindas - dėmesys. Elementariausia dėmesio apraiška yra budrumas, t.y. pajėgumas tam tikrą laiką nemiegoti. Apie trečią gyvenimo mėnesį atsiranda pirmas savireguliacijos įgūdis - jei kažkas vaikui nepatinka, to jam yra per daug, jis išmoksta nukreipti dėmesį kitur - nusukti žvilgsnį ar galvą - ir taip tos nepageidaujamos stimuliacijos bent trumpam išvengti. Apie 9 mėnesį vaikas pradeda reaguoti į išorinę kontrolę - iš pradžių tampa pajėgus įvykdyti neigiamus nurodymus („neliesk”, „neimk”), o paskui ir teigiamus („paimk”). Paprasčiausia vaiko savimonės apraiška - savęs atpažinimas veidrodyje, pastebima vaikui esant maždaug 1,5 metų amžiaus. Maždaug tuo pat metu vaikas pradeda po truputį atskirti savo daiktus nuo kitų žmonių daiktų, suprasti, kad kai kurie jo veiksmai gali patikti arba nepatikti kitiems žmonėms. Trejų metų vaikai jau gali sutelkti dėmesį į vieną daikto charakteristiką ir ignoruoti kitas, pavyzdžiui, surušiuoti daiktus pagal vieną spalvą.

Sėkmingas vaiko savireguliacijos ugdymas priklauso nuo to, kaip tėvai nustato taisykles, kokią sukuria jo gyvenimo struktūrą. Fizinės bausmės trukdo vystytis vaiko savireguliacijai, nes bausmės grėsmė ir pati bausmė vaiką gąsdina ir nukreipia jo dėmesį nuo to, ką tėvai prašo padaryti, prie to, kaip to yra prašoma (t.y. pakeltas balsas ir /arba grasinimas bausme). Tai motyvuoja vaiką mokytis išvengti bausmės, o ne išmokti tėvų pageidaujamo elgesio.

Šeši struktūros formavimo komponentai pagal M. S. Farkas ir W. S.:

1. Aiškios ir nuoseklios taisyklės.
2. Galimybių suteikimas - vaikui suteikiamos galimybės, kad galėtų pateisinti lūkesčius.
3. Taisyklių ir lūkesčių paaiškinimas - tėvai vaikui paaiškina kodėl yra tokios ar kitokios taisyklės, ką gero jos duoda, kodėl vieni ar kiti lūkesčiai pas tėvus atsiranda. Gera viso to išaiškinimas vaikui padeda geriau reguliuoti savo elgesį ir yra jam labai svarbūs, motyvuoja.
4. Autoritetas - Tėvai yra natūralus autoritetas savo vaikams. Svarbu jį tiesiog ir toliau išlaikyti. Autoritetą menkina perteklinės kontrolės naudojimas.

Iškeltas vaikui tikslas visada turi būti konkretus (padaryti namų darbus, o ne tiesiog gerai mokytis), artimas (daryti namų darbus visą šią savaitę) ir realistiškas (jo jėgoms).

Charakterio ugdymo metodai ir principai

Anot specialistės, vaiko charakterio ugdymas nėra atskira disciplina ar pamokėlė - šį tikslą galvoje reikia turėti nuolat. Dėl to dėmesys vaikų charakterio ugdymui darželyje yra skiriamas visose dienos veiklose - nuo vaikų pasitikimo ryte ir užsiėmimų iki valgymo, poilsio ar žaidimų lauke.

Kimochi ugdymo programa

„Siekdami ugdyti vaikų charakterį naudojame įvairias metodikas. Viena iš jų - Kimochi ugdymo programa. Ji padeda mažyliui suprasti savo emocijas ir jas įvardinti, o vėliau - suvokti kilusių emocijų priežastis. Dar vėliau kasdienės vaikų situacijos atkartojamos vaidinimuose ir žaidimuose su Kimochi žaislais, o tai padeda mažiesiems perprasti tam tikras socialines situacijas ir į jas reaguoti, kas yra itin svarbu charakterio formavimuisi“, - pasakoja A. Rabašauskienė. Kaip pavyzdį A. Rabašauskienė pateikia realią darželyje nutikusią situaciją, kuomet kūrybinių užsiėmimų metu vaikai karpė. Vienam berniukui nesisekė kirpti tiesia linija, o viena mergaitė dėl to iš jo pasijuokė. Šioje situacijoje mokytoja pirmiausia sustabdė nemalonų elgesį, o po veiklos pasikvietė vaikus į kimočių ratą, kuriame ta pati situacija suvaidinta su žaislais. „Žaidime 8 kojas turinti Lipšniakojė niekaip negalėjo išlaikyti žirklių ir tiesiai kirpti, o Katė iš to smagiai pasijuokė. Tuomet atskrido Balandė Meilė, sustabdė nemalonų Katės elgesį ir paaiškino, kad, jei draugui nesiseka, galima jam padėti, parodyti pavyzdį ar padrąsinti. Pamenu, kaip mergaitė atidžiai žiūrėjo Kimočių vaidinimą ir stebėdama Katės elgesį pasakė: čia ne aš! Žaidimo metu mergaitė turėjo galimybę situaciją pamatyti iš šalies, įvertinti Katės elgesį, reflektuoti savąjį ir padaryti išvadas. Vaikai tą puikiausiai sugeba jau nuo trejų metų, jei tik su jais tinkamai dirbama“, - sako A. Rabašauskienė. Pasak jos, nuosekliai ir tikslingai žaisdami su kimočiais vaikai tampa drąsesni, išmoksta kantriai palaukti, būti mandagūs, gebėti paprašyti, sustabdyti nemalonų elgesį, išsakyti savo nuomonę ir išklausyti kitą. Kitaip tariant, per žaidimus formuojami teigiami jų charakterio bruožai.

Pozityvi disciplina

„Dar viena taikoma vaikų charakterio ugdymo metodika yra vadinama pozityviąją disciplina. Pabrėžtina, kad tiek „pozityvi“, tiek „disciplina“ čia yra vienodai svarbios sąvokos. Dažnai pasitaiko, kad tėveliai akcentuoja tik pirmąjį žodį ir viską vaikams leidžia, arba antrąjį - ir neleidžia beveik nieko. Tačiau vienodai svarbūs yra abu žodžiai“, - kalba ugdymo ekspertė. Anot A. Rabašauskienės, vaikui yra reikalingos aiškios taisyklės, žinojimas, ko iš jo tikimasi. Tuomet jis jaučiasi saugus ir žino, kad nebus netikėtų bausmių, kad visuomet sulauks paramos ir padrąsinimo, kai jam to reikės. Tačiau svarbu nepamiršti, kad visais atvejais su vaiku reikia bendrauti pagarbiai ir pozityviai. Svarbiausia, kad vaikas visuomet jaustųsi mylimas. Kalbėdama apie vaikų charakterio formavimą R. Gataveckaitė pažymi, kad yra svarbu ne tik pastebėti ir įvertinti tinkamą vaikų elgesį, tačiau ir pats paskatinimas turėtų būti adekvatus. „Teigiamas paskatinimas ugdant vaiko charakterį neabejotinai yra svarbus, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienoje situacijose už menkiausią tinkamą poelgį vaiką reikėtų apipilti pagyromis. Daugeliu atvejų pakanka mamos ar tėčio šypsenos ar linktelėjimo galva. Tai yra tylus pritarimas geram elgesiui ir vaikas tai turi jausti. Vaikas turi nuolat suvokti, kad yra mylimas, o net ir netinkami jo poelgiai, kuriuos dažniausiai lemia paprasčiausias noras pažinti pasaulį, ir pasekmės dėl jų neturėtų sugriauti šio suvokimo“, - sako R. Gataveckaitė.

Psichologė pažymi, kad ir patys tėvai turėtų nepamiršti, jog universalaus vadovėlio, kaip užauginti tobulą vaiką, nėra - kaip ir tobulų, neklystančių tėvų. Tai svarbu, nes neretai mamos ir tėčiai patys ima abejoti savo gebėjimais ugdyti vaiką, graužia save dėl vienokio ar kitokio netinkamo vaiko elgesio ar nepaklusnumo.

Vaiko temperamentas ir jo supratimas

Kai kurie psichologai mano, kad vaikai jau gimsta su tam tikromis charakterio savybėmis, kurių tėvai jau negali pakeisti, tik padėti vystyti teigiamas to charakterio puses. Skirtingomis aplinkybėmis, tas pats būdo bruožas gali būti privalumas arba trūkumas. Be to, nė vienas temperamentas nėra vien blogų arba vien gerų (visomis aplinkybėmis) savybių rinkinys. Vaikų temperamentas turi didžiulę įtaką vaiko pasiruošimui eiti į mokyklą. Nors neįmanoma pakeisti vaiko temperamento, pavyzdžiui, neaktyvų vaiką padaryti aktyviu, mes galime atrasti kiekvieno vaiko stipriąsias puses ir tinkamai jas išnaudoti.

Vaiko ir jūsų (ar vaiko ir mokytojo) temperamentų skirtumai gali labai stipriai paveikti tarpusavio santykius. Pavyzdžiui, jei tėvai, kurie supras skirtumus tarp savo ir vaiko temperamento, sugebės priderinti savo lūkesčius prie vaiko temperamento ir atras būdų patenkinti vaiko aktyvumo poreikį. Tėvai, kurie nesupras, kad vaiko elgesys gali būti veikiamas jo temperamento, gali galvoti, kad vaikas paprasčiausiai yra blogas. Svarbu, kad tėvai įvertintų, kiek jų pačių temperamentas atitinka jų vaikų temperamentą.

Pagrindiniai temperamento bruožai:

• Aktyvumo lygis. Kai kurie vaikai yra labai aktyvūs, jie nenusėdi vietoje - nuolat juda, bėgioja, šokinėja, visur lenda. Kiti vaikai, priešingai - yra neaktyvūs; jiems patinka ramūs užsiėmimai.
• Reguliarumas. Kai kurie vaikai laikosi pastovaus režimo. Kiti vaikai turi nuolat besikeičiantį ritmą.
• Atsakas į naujas situacijas. Kai kurie vaikai puikiai jaučiasi naujose, nepažįstamose situacijose ir netgi patys ieško jų. Kiti vaikai stengiasi išvengti naujų situacijų.
• Adaptacija. Kai kurie vaikai labai lengvai ir greitai adaptuojasi naujose situacijose. Kiti vaikai sunkiai adaptuojasi naujose situacijose.
• Išsiblaškymo lygis. Kai kurie vaikai yra lengvai išblaškomi. Kiti vaikai nėra taip lengvai išblaškomi.
• Pastovumas (nuoseklumas). Kai kurie vaikai yra labai pastovūs - jie visada padaro pradėtą darbą, netgi sunkų, iki galo. Kiti vaikai yra mažiau pastovūs.
• Intensyvumas. Kai kurie vaikai labai intensyviai reaguoja į įvairias situacijas ir įvykius. Kiti vaikai yra linkę slopinti savo jausmus.

Charakterio tipai ir jų ugdymas

Pasak psichologų, kiekvieną žmogų galima priskirti tam tikram charakterio tipui. Jų yra 11: psichopatinis, šizoidinis, paranojinis, ribinis (isterinis), narcizinis, mazochistinis, depresinis, hiperaktyvus, vengiantis, demonstratyvus ir obsesinis. Šie tipai pavadinti pagal psichinių sutrikimų pavadinimus, tačiau nerodo, kad žmogus serga kuria nors liga. Jie parodo būdą, kaip asmenys tvarkosi su neigiamomis emocijomis. Mažų vaikų asmenybė ir charakteris dar tik formuojasi, todėl net gerai pažįstant savo atžalą gali būti sudėtinga, netikslu priskirti jį kuriam nors tipui. Tačiau galima atsižvelgti į tėčio ir mamos charakterio tipus, nes labai tikėtina, kad vaikas perims vieną jų. Šis tipas įgyjamas vaikystėje, išlieka visą gyvenimą, tačiau atskiras savybes įmanoma koreguoti netgi suaugusiesiems.

• Psichopatiniam charakteriui būdinga pasiduoti impulsams, nepaisyti moralės normų, siekti adrenalino, meluoti, demonstruoti pranašumą prieš kitus, manipuliuoti, nejautrumas.
• Šizoidinio tipo žmonės keistuoliai, atsiskyrėliai, mėgsta vienatvę. Lengvai pasiduoda aplinkinių emocijoms, gali būti labai gabūs vienoje srityje, bet jiems sunku tinkamai tvarkyti gyvenimiškas situacijas.
• Paranojiniam charakteriui būdinga įtarumas, atsargumas, kaltų ieškojimas, įvairios baimės. Tačiau šio tipo asmenys turi didelių siekių ir stiprią motyvaciją.
• Isterinio tipo žmonės negeba valdyti jausmų, yra labai nepastovūs, viską mato juodai arba baltai, chaotiški. Nepaiso kitų emocijų, dažnai piktnaudžiauja alkoholiu.
• Narcizinis charakteris būdingas perfekcionistams, kuriems svarbiausia išvaizda, įvaizdis, pasiekimai ir įvertinimas.
• Mazochistinio tipo žmonės visą agresiją kreipia į save. Tai geri asmenys, kurie stengiasi dėl aplinkinių, tačiau neretai jaučiasi neįvertinti ir dėl to skundžiasi, kaltina gimdytojus, yra nelaimingi.
• Depresinio charakterio žmonės taip pat kreipia agresiją į save, bet dėl to nekaltina kitų. Jie atsidavę mylimam asmeniui, juo labai rūpinasi, nori kuo labiau susilieti.
• Hiperaktyvaus tipo asmenys pasižymi aktyvumu. Ištikus nesėkmėms blaškymasis dar labiau padidėja. Negeba sukoncentruoti dėmesio, labai šnekūs, gali varginti aplinkinius.
• Vengiantis charakteris būdingas užsidariusiems asmenims, kurie vengia, bijo viešumo, nejaukiai jaučiasi susipažindami su naujais žmonėmis.
• Obsesiniam charakteriui būdinga pedantiškumas, laikytis taisyklių, punktualumas, tvarka, nuoseklumas, noras kontroliuoti kitus. Mėgsta veikti pagal kruopščiai parengtą planą.

Kad ir koks atžalos charakterio tipas, svarbiausi jos asmenybę ir charakterį stiprinantys veiksniai vaikystėje - tėvų meilė, artimas ryšys su jais, pozityvus šiltas bendravimas. Elgtis gerai mokyti pavyzdžiais, patiems ugdant gerąsias charakterio savybes. Mokyti gerumo aiškiai pasakant, kokius gerus darbus galėtų daryti.

Vediškos perspektyvos į vaiko charakterio tipus

Vedos teigia, kad vaikų auklėjimas turi vykti pagal jų intelektą. Taip pat yra sakoma, kad geriau blogai atlikti savo pareigas, nei gerai - svetimas. Vaikai, kurie gimsta, turi keturis pagrindinius charakterio polinkius. Labai svarbu suprasti, koks kiekvieno vaiko charakteris. Jeigu tėvai atpažino vaiko polinkius ir teisingai juos ugdo, tai vaikas užauga sėkmingu žmogumi. Jeigu tėvai renkasi mažylio auklėjimą ne pagal jo polinkius, tai vaikas, kai užaugs, nežinos kuo jam gyvenime užsiimti.

Galime išskirti keturis vaiko charakterio tipus:

1. Intelektualai. Tai tokie žmonės, kurie yra linkę į mokslus, darbą su savimi ir kitų žmonių mokymą. Tai yra jų gyvenimo prasmė. Tokie vaikai jau vaikystėje nori kažko mokytis, siekia žinių. Fiziškai jie nėra labai aktyvūs ir judrūs, tuo tarpu, turi stabilią psichiką. Tokių vaikų pagrindinė charakterio savybė - teisingumas ir išmintis. Jeigu vaikas gimė linkęs į pirmąjį tipą, tai tokio vaiko neįmanoma papirkti. Jam reikia, tiesiog, viską paaiškinti ir jis supras. Tokio vaiko negalima kankinti jokiais papirkinėjimais, negalima sakyti „padaryk taip ir gausi ledų“ - tokia strategija, tiesiog, nesuveiks.
2. Vadovai. Antrojo tipo vaikai, linkę valdyti, vadovauti, nustatyti taisykles ir įstatymus. Jie nuo vaikystės stengiasi kurti teisingą gyvenimą ir rodyti savo valdžią. Tokie vaikai yra linkę ginti kitus. Pavyzdžiui jeigu toks vaikas mato, kad kažkas skriaudžiamas, jam nesvarbu, kad skriaudikas stipresnis, jis tuoj pat eina ginti. Pagrindinis jų charakterio bruožas - drąsa ir bebaimiškumas. Beje, antrojo tipo vaikai yra gailestingi. Tokie vaikai turi stiprų atsakomybės jausmą, yra linkę atlikti įvairias askezes ir turi pareigos jausmą.
3. Verslininkai. Tai tokie vaikai, kurie yra linkę į prekybą. Nuo pat vaikystės jie kažką renka, kolekcionuoja, mėgsta keistis savo daiktais su kitais. Mokykloje ima kažkuo prekiauti, paauglystėje eina į turgų ar užsiima panašia veikla. Tokių vaikų pagrindiniai charakterio bruožai - dosnumas ir godumas. Šie bruožai priklauso nuo vaiko brandos. Gali reikštis vaiko dosnumas, arba jo godumas. Žinoma, šie bruožai gali reikštis ir kartu.
4. Darbininkai. Tokie vaikai mėgsta meistrauti, daryti kokius nors konkrečius ir praktiškus darbus. Viską nori daryti savo rankomis. Užsiėmę mėgstamu darbu, jaučia didelį pasitenkinimą. Jie nemėgsta teorijos, bet viską mėgsta atlikti praktiškai. Jų svarbiausias charakterio bruožas - darbštumas. Labai svarbus tokių žmonių bruožas - nuolankumas. Jei šios kategorijos žmogus neišvystė savo charakterio, tuomet pasireiškia tingumas ir nepasitenkinimas viskuo aplink.

Dar yra penktas žmonių tipas. Tai - nevykėliai. Jis atsiranda tada, kai tėvai neišsiaiškina gimusio vaiko charakterio. Tokie vaikai nežino, kuo jiems gyvenime reikia užsiimti. Jis nesusigaudo, kokius turi polinkius ir koks jo gyvenimo tikslas.

Tėvai turi suprasti, kuri charakterio savybė išvystyta ir į kurią pusę vaikas turi augti. Jeigu jie to nepadaro, ta geriausia savybė neišsiskleidžia lyg rožė ir vaikas nesupranta kuo jam būti. Išvystyta charakterio savybė reiškia, kad žmogui savaime įdomu kažką daryti dėl kitų, ir jis nenori to daryti dėl savęs. Tai reiškia kad charakterio savybė yra dominuoja iš prigimties. Todėl reikia vaiką vystyti šia linkme.

Kaip atpažinti vaiko charakterio tipą?

Kiekvienas daiktas turi savo energiją, todėl kai vaikas pradeda šliaužioti, galima jam keturiose pusėse padėti: knygą, žaislinį ginklą, pinigus ir plaktuką. Ir reikia stebėti kur jis šliauš, kas jam patiks, kas jį labiausiai sudomins. Galima tai pakartoti keletą kartų ir bus matyti kokia jo prigimtis. Jei kasdien jis šliaužia į tą pačią pusę, pavyzdžiui jį domina tik knygos, aišku kad tai jo pagrindinis polinkis.

Visuomenėje vyrauja nuomonė, kad būti verslininku ar vadovu yra daug geriau, nei darbininku ar pavyzdžiui mokytoju. Tačiau senieji raštai sako, kad geriau blogai atlikti savo pareigas, nei gerai - svetimas. Žmogus dirbdamas pagal savo prigimtį, lyg įeina į sąjungą su Kūrėju ir jei su meile atlieka savo darbą visa širdimi, jis neabejotinai bus savo srities profesionalas ir visi norės su juo bendradarbiauti. O tai lemia sėkmingą gyvenimą, geras pajamas ir pasitenkinimą savo darbu. Žmogus veikdamas pagal savo prigimtį, nejaučia, kad dirba. Jis tiesiog gyvena. Jam nereikia dėti labai didelių pastangų, jis tiesiog daro tai, kas natūralu ir džiugina širdį. Taigi, svarbiausia tėvų užduotis - sužinoti, koks vaiko charakteris. Jų pareiga - nuo mažens visokeriopai ugdyti geriausius jo bruožus ir atskleisti jo geriausias prigimtines savybes. Jeigu žmogus veiks pagal savo prigimtį - jis bus laimingas.

Dažni iššūkiai ugdant vaiko charakterį

Atsiskyrimo nerimas

Atsiskyrimo nerimas - tai nerami kūdikio reakcija į atsiskyrimą nuo jį nuolat globojančio žmogaus, dažniausiai mamos ar tėčio. Paprastai šis nerimas pasiekia piką tarp 8-18 mėnesių. Atsiskyrimo nerimas yra normali vaiko raidos dalis, susijusi su vaiko protine ir emocine raida. Kūdikis atskiria pažįstamus ir nepažįstamus žmones, yra prisirišęs prie juo besirūpinančių artimųjų, suvokia, kad turi tik vieną mamą ir tėtį.

Kaip palengvinti atsiskyrimo nerimą?

• Visuomet atsisveikinkite ir pasisveikinkite su kūdikiu. Nesistenkite išsmukti vogčiomis - tai tik padidins kūdikio baimę ir nesaugumą.
• Sugalvokite atsisveikinimo ritualą ir visuomet jį naudokite. Pavyzdžiui, pabučiuokite kūdikį į abu skruostus ir išeidami pasakykite: „Atia! Greitai grįšiu!“. Atsisveikinimas turi būti trumpas, neįaudrinantis ir negraudinantis nei kūdikio, nei tėvų.
• Pasakykite, kada grįšite. Vyresniam vaikui jau galite paaiškinti, kur einate ir kada grįšite - 5 minutės ar 1 valanda vaikui nėra labai suvokiamas paaiškinimas, todėl grįžimo laiką susiekite su dienotvarke.
• Duokite vaikui Mylimuką. Mylimukas - vaikui svarbus žaislas, daiktelis, pledas ar pan., kuris dažniausiai primena mamą ir padeda jaustis saugiau.
• Leiskite kūdikiui pabūti vienam. Net ir būdami namuose, galite „treniruotis".
• Leiskite kūdikiui tyrinėti. Rūpinkitės kūdikio saugumu, tačiau suteikite jam erdvės ir leiskite savarankiškai tyrinėti aplinką „nesikišdami“ ir nuolat jo nedrausmindami.
• Palikite kūdikį su kitais žmonėmis. Nuo pat mažumės, dar prieš prasidedant atsiskyrimo nerimui pratinkite kūdikį bendrauti su kitais žmonėmis.
• Išlaikykite optimizmą. Jokiu būdu neparodykite, kad jus pykdo ar glumina vaiko elgesys išsiskiriant. Verčiau elkitės labai paprastai, linksmai ir šiltai.
• Nebėkite atgal. Galite būti tikri, kad pirmieji išsiskyrimai bus skausmingi ir kūdikis tikrai elgsis dramatiškai.

Sunerimti reikėtų tik jeigu vaiko atsiskyrimo nerimas labai išryškėja liekant su konkrečiu asmeniu, t.y. vaikas pakankamai normaliai reaguoja į pabuvimą su seneliais, tačiau laikosi įsikibęs, jeigu reikia likti su aukle.

Hiperaktyvumas (ADHD)

Hiperaktyvumas psichologų terminologijoje apibūdinamas kaip padidėjęs aktyvumas bei impulsyvumas. Diagnozė nustatoma, kai simptomai pasireiškia nuolat ir bent dvejose aplinkose - pavyzdžiui, namuose ir laisvalaikio metu. Simptomai gali prasidėti dar iki penktųjų gyvenimo metų. Kai kurie tėvai pastebi, kad vaikas „vos atsistojo, tai ne vaikščiojo, o bėgiojo“ arba reaguoja į aplinką garsesniu riksmu.

Simptomai:

• Būdingas skubotas, chaotiškas elgesys.
• Sėdėdamas rangosi, judina galūnes, liečia viską aplinkui, barbena, stuksena pirštais į paviršius.
• Būdingos „žioplos“ klaidos, neapgalvoti veiksmai, neatsargumas, chaotiškas elgesys, veikla - skirtingų krypčių, dažnai nepabaigta iki galo.
• Greitas bei gausus kalbėjimas, triukšmingumas.
• Gali nejausti distancijos, socialinių normų, gali kilti keblumų dėl vulgaroko jo elgesio.
• Labai sunku išlaukti savo eilės, kalbėdamas jis pertraukinėja kitus, atsakinėja į klausimą dar neišgirdęs jo iki galo.
• Sunkumai kyla ne tuomet, kai vaikas atlieka mėgstamą darbą, o tuomet, kai reikia atlikti užduotį, kuri reikalauja pastangų, susikaupimo, proceso užbaigtumo.

Tėvai gali pastebėti tam tikrus elgesio ypatumus, tačiau diagnozę turi nustatyti specialistas. Svarbu atsiminti, kad judrus vaikas gali sėkmingai funkcionuoti, pavyzdžiui, sportinėje veikloje.

Priežastys:

• Genetika (vienas iš tėvų turi ADHD).
• Nėštumo metu vartotos medžiagos, sunkus gimdymas.
• Minimali smegenų disfunkcija.
• Konfliktiniai santykiai šeimoje, neteisinga vaiko auklėjimo strategija.

Priemonės būklei palengvinti:

• Nuoseklių reikalavimų vaikui kėlimas visose jo aplinkose.
• Aplinkos pritaikymas (sumažinti triukšmą, pašalinti provokuojančius bendraamžius ir pan.).

Hiperaktyvumas nėra išgydoma diagnozė, bet individualaus vaiko smegenų funkcionavimo pobūdžio pasekmė. Tokiems vaikams gali reikėti pritaikytos ugdymo sistemos, tačiau dažniausiai vaikas turi pamėginti bendrojo lavinimo programas. Gali prireikti specialisto konsultacijos ar asistento, tačiau visa tai atliekama įprastinėje klasėje. Svarbiausia - tinkamas elgesys su vaiku. Tyrimų rezultatai rodo, jog šį sutrikimą turi apie 5-8 proc. vaikų.

tags: #vaiko #charakterio #savybes

• Veiklos ikimokykliniame amžiuje
• kaip dainelė „Du gaideliai“ įgauna naują skambesį
• Kaip išsirinkti elektrinį paspirtuką vaikui
• Artimųjų Rytų baklažanų užtepas
• santykiai tarp skirtingų kartų ir ankstyvas seksualumas