Sveikinimo Atvirukų Istorija: Nuo Senovės Tradicijų iki Šiuolaikinių Formų
Laiškų rašymo menas šiandien praktiškai pamirštas. Ne, mes nekalbame apie kilogramais po šalį keliaujančią verslo korespondenciją. Pakalbėkime apie asmeninį susirašinėjimą laiškais, kurį baigia išstumti elektroninis paštas ir mobilusis ryšys. O sveikinimai? Juos baigia pakeisti elektroninių atvirukų, su jau paruoštais tekstais ir trumpųjų žinučių siuntinėjimas. Juk daug lengviau internete rastą sveikinimą persiųsti keliolikai gavėjų nei kiekvienam iš jų parašyti asmeninį atviruką. Būtų labai gaila, jeigu iš mūsų socialinės sferos visam laikui pasitrauktų šiltas ir nuoširdus bendravimas laiškais ir sveikinimas atvirukais, kuriuose esančius tekstus užrašo pats siuntėjas. Nors šiuolaikinės technologijos leidžia bendrauti greitai, popierinio atviruko istorija atskleidžia ilgą ir įdomų jo raidą.
Ankstyvosios Sveikinimų Tradicijos
Nors seniau nebuvo tiek daug švenčių, kaip mūsų dienomis, priežasčių išsiųsti sveikinimo atviruką ar laišką buvo nemažai: šv. Kalėdos ir Naujieji metai, šv. Velykos, krikštynos, vestuvės, gimtadieniai ir netgi paaukštinimas pareigose. Daugiausiai „vargo“ paštininkams suteikdavo šv. Kalėdų ir Naujųjų metų sveikinimai, parašyti ant įstabių atvirukų, kiekvienas iš jų - pats savaime tapdavo dovana! Sveikinimo atvirukai ir laiškai dažniausiai būdavo rašomi giminėms ir artimiems draugams, gyvenantiems tolėliau. Tuos gi, kurie gyvendavo šalimais, viename mieste, būdavo priimta sveikinti apsilankant svečiuose arba siunčiant vizitinę kortelę (dabartinių atvirukų promočiutė, kuri daug kuo buvo į juos panaši).
Pirmaisiais atvirukų „siuntėjais“ galime vadinti senovės egiptiečius, kurie savo sveikinimus įamžindavo papirusų lapuose.
Žinoma, atvirukai turi kur kas senesnę istoriją. Prisiminkime senovės tautas, kurios jau turėjo sveikinimo su Naujaisiais metais tradiciją. Tačiau panašus į šiuolaikinį atvirukas pasaulį pirmą kartą išvydo XV amžiaus pradžioje. Ankstyvaisiais 1400-aisiais rankų darbo atvirukais keisdavosi to meto europiečiai. Vokiečiai raižydavo Naujųjų metų sveikinimus ant medžio plokštelių dar anksčiau nei XV a. pradžioje. Tuo tarpu rankų darbo Valentino dienos atvirukais europiečiai keitėsi nuo XV a. pradžios iki jo vidurio.
Šiuolaikinių Atvirukų Gimimas Anglijoje
Piešinukais marginti atvirukai atsirado Anglijoje, kur XIX amžiaus pradžioje labai paplito tradicija siųsti vieni kitiems sveikinimo atvirukus šv. Kalėdų proga. Pirmasis toks sveikinimas buvo sukurtas 1794-aisiais dailininko pavarde Dobsonas. Ant šio atviruko buvo pavaizduotas žiemos peizažas ir šeimyna, susirinkusi prie kalėdinės eglutės. Dailininkas nusiuntė šią rankų darbo atvirutę savo draugui, kuriam ji labai patiko. Reikia paminėti, kad tradicija kurti autorinius atvirukus draugams ir artimiesiems, dailininkų gretose tęsiasi iki šiolei, nors jos pobūdis pasikeitė ir dabar dovanų galima gauti, pavyzdžiui, kompiuterinį atviruko variantą. Tačiau, kol ši tradicija išsivystė į atvirukų leidybos verslą, turėjo praeiti dar šiek tiek laiko.
1843-iaisiais Londone seras Henris Koulas iš savo draugo dailininko užsakė kalėdinį atviruką ir išsiuntė savo artimiesiems. Jis netruko suprasti, kad ši idėja itin patiko draugams ir giminėms, kurie gavo jo siųstą atviruką ir atidarė savo leidyklą, besispecializuojančią atvirukų versle. Apie 1850-uosius sveikinimo atvirukas tapo visuotinai prieinamu asmeninės komunikacijos būdu, iki tol tai buvo brangus rankų darbo malonumas, dažniausiai ir pristatinėjamas gavėjui tik asmeniškai, naudojantis kurjerių pagalba. Nepaisant to, kad pirmasis sveikinimo su Valentino diena atvirukas atsekamas 1415-aisiais, šis sveikinimo būdas nebuvo paplitęs iki pat XIX amžiaus. Estera Houling, jauna moteris iš Masačiusetso, buvo pirmoji Valentino dienos atvirukų leidėja JAV.
Atvirukų Atsiradimas Žemyninėje Europos Dalyje
Jau aptarėme, kas pirmieji istorijoje pradėjo rašyti sveikinimus vieni kitiems, taip pat apžvelgėme atvirukų atsiradimo Anglijoje istoriją. Dabar kviečiame Jus prisiliesti prie šios tradicijos susikūrimo žemyninėje Europos dalyje. Taigi, peržvelkime kai kuriuos išlikusius dokumentinius šaltinius, bylojančius mums apie sveikinimo atvirukais tradicijas. Aptarsime tuos atvejus, kurie žvelgiant iš šiandienos perspektyvos priskiriami grafinio dizaino žanrui.
Vienas iš pirmųjų šaltinių, nurodančių sąsają su sveikinimo atvirukais mus pasiekia iš 1777-ųjų, kai „Paryžiaus pašto almanachas“ paskelbė pranešimą apie tai, kad „kad paštu siunčiamos graviruotos kortelės, dažnai su tekstu, kaip pasveikinimas įvairiausiomis progomis“. Šios naujovės autoriumi laikomas graviruotojas Demezonas. Tuo pačiu metu Prancūzijoje itin išpopuliarėja graviruotos atvirutės, panašios į šiuolaikines reklamines atvirutes. Pirmosios buvo sukurtos XVIII amžiaus prancūzų graviruotojo Šofaro, žymaus Ž. Ž. Ruso, Ovidijaus ir Lafonteno kūrinių dailininko ir iliustratoriaus. Jis sugalvojo pačias pirmąsias vizitines korteles, šiuolaikinių prototipus, tik kur kas ištaigingesnes. Pirmoji iš jų sukurta 1760-aisiais, tai buvo paties autoriaus vizitinė kortelė.
Kaip tokių kortelių pavyzdį, galime paminėti graviruotą kortelę, sukurta pagal ispanų grando užsakymą. Joje pavaizduotas erelis, kaip savininko elegantiškumo alegorija, karo trofėjai - vyriškumo simboliai, žaidžiantys amūrai ir grojantis svajotojas jaunuolis, šie simboliai perteikia lyriškąją kortelės savininko gyvenimo dalį. Vienu žodžiu, vizitinėje ispano kortelėje buvo pavaizduoti visi svarbiausi to meto aristokratui gyvenimo aspektai.
Pašto Atvirlaiškio Atsiradimas
Pažiūrėkime, kaip įvykiai rutuliojosi toliau, besiaiškindami, kokiu būdu gimė idėja ne tik vietoje laiško voke siųsti atvirlaiškius, tačiau ir iliustruoti juos. Toliau įvykiai rutuliojosi Vokietijoje. 1865-ųjų metų lapkritį vokiečių pašto konferencijoje prūsų pašto darbuotojas Henrikas fon Stefanas pasiūlė išleisti atvirlaiškį, kurio viena pusė skirta adresui, o kita - tekstui. Tačiau šis pasiūlymas buvo atmestas.
Per dvejus metus atsirado dar du panašūs projektai. Vieną pasiūlė knygų pardavėjas Fridleinas iš Leipcigo, kuris paprašė pašto valdininkų suteikti leidimą išleisti „universalią korespondencijos kortelę“, antrasis variantas priklausė vienai Leipcigo firmai rekomendavusiai pašto valdininkams išleisti „universalią korespondent-kortą“, kurios vienoje pusėje išdėstomas adresas, o kitoje siūlyta patalpinti trisdešimt frazių, tarp kurių buvo įvairūs sveikinimai, užuojautos žodžiai, trumpi pranešimai. Iš viso to žmogus galėjo išsirinkti reikiamą teksto variantą, o visa kita užbraukti. Tokio susidomėjimo pašto kortelėmis Vokietijoje priežastis buvo gana praktiška. Šios kortelės, kaip spausdinti leidiniai, buvo apmokestinamos ne brangiu pašto tarifu, o daug mažesniu banderoliniu mokesčiu, kadangi jos nebuvo laikomos laiškais.
Istorija tęsėsi Austrijos-Vengrijos imperijoje. 1869-ųjų sausį Karo Akademijos Vienoje ekonomikos profesorius Emanuelis Germanas viename iš laikraščių paskelbė apie jo išrastą „korespondentinę kortelę“. Šio varianto autorius siūlė laiško teksto apriboti 20-čia žodžių, įskaitant adresą ir parašą. Profesoriaus pasiūlymą Austrijos-Vengrijos valdininkai priėmė, atmesdami žodžių skaičiaus apribojimą, kadangi žodžių skaičiavimui būtinai reikėjo išlaikyti tam tikrą pašto darbininkų skaičių. Taigi, 1869-ųjų spalio 1-ąją buvo išleista „korespondentinė kortelė“ su atspausdintu pašto ženklu, kurio vertė siekė du kreicerius. Tai buvo pirmoji pašto atvirutė.
Iš pradžių, bijodami smalsių žvilgsnių, daugelis privačių asmenų ir ypač firmos vengė naudotis šio tipo atvirlaiškiais, tačiau po truputį publika prie jų priprato, o pašto atvirukai tokiu būdu vis labiau plito, pradėję savo kelionę po pasaulį.
Atvirukų Plitimas ir Raida per Karo Metu
Įdomus epizodas, susijęs su atvirukų istorija, įvyko Prancūzijoje 1870-aisiais Prancūzijos-Prūsijos karo metu. Rugsėjo 18-ąją Paryžius buvo apsuptas prūsų kariuomenės ir todėl Krašto apsaugos valdyba rugsėjo 26-ąją Prancūzijai išdavė dekretą dėl oro balionų naudojimo sostinės susisiekimui su likusia šalies dalimi užtikrinti. Rugsėjo 30-ąją į orą pakilo pirmasis oro balionas, savo krepšyje skraidindamas 4 kg atvirlaiškių „Cartes postales par balon“. Ant jų buvo papildomas užrašas: „Par ballon non Monte“.
Viena iš versijų, bylojančių apie iliustruotų pašto kortelių, labai artimų šiuolaikiniams atvirukams, atsiradimą, susijusi su jau minėtu Prancūzijos-Prūsijos karu. Tai atsitiko 1870-ųjų žiemą, kai prancūzų armija, kurioje buvo apie 40 000 kareivių, buvo susitelkusi nedideliame Konli miestelyje Bretanėje. Greitu metu kareiviams nebeužteko vokų ir popieriaus siunčiamiems laiškams. Tada knygų pardavėjas Leonas Benardo nusprendė šiam tikslui naudoti sandėlyje turimą kartoną. Jis jį supjaustė ir ėmė pardavinėti. Netyčia į jo rankas pakliuvo lapai, ant kurių buvo kareivių piešiniai ir karikatūros. Sumanymas pasirodė toks sėkmingas, kad tais pačiais metais išleido dar vieną atviruką, skirtą armijai ir jūrų laivynui. Be aprašytųjų jis buvo dar aštuonių atvirukų autoriumi bei sumanytoju.
Tarp pirmųjų atvirukų autorių paminėtinas ir vario graviruotojas Francas Rorichas. Jis sukūrė kortelę su Ženevos ežero vaizdu, kuri buvo išleista Ciuriche 1872-aisiais. Tai buvo vadinamoji vaizdinė atvirutė. Per 10 metų nuo jo firmos įsteigimo, jis ištobulino spalvotosios litografijos procesą iki tokio taško, kai jo sukurtos įžymių paveikslų reprodukcijos pralenkė kitus grafikos meistrus tiek JAV, tiek Didžiojoje Britanijoje.
Ankstyvaisiais 1870-aisiais, Prangas išleido prabangią kalėdinių atvirukų kolekciją, skirtą Anglijos rinkai. Prango atvirukai savo populiarumo viršūnę pasiekė 1890-aisiais, tačiau tais pačiais metais parduotuves užplūdo pigių imitacijų potvynis iš užsienio šalių, privertęs Prangą palikti sveikinimo atvirukų verslą. Po 1906-ųjų atėjęs laikotarpis atnešė sveikinimo atviručių rinkai pagyvėjimą, tuomet buvo įsteigtos daugelis šiuolaikinių šios verslo šakos lyderių firmų. Daugelis šių jaunų leidėjų atviručių siužetų buvo ganėtinai nutolę nuo detalizuotų Prango kūrinių. Pirmojo pasaulinio karo metu atvirukų gamybos technologijos plėtėsi ir tobulėjo. 1980-aisiais atsirado alternatyvūs atvirukai - sukurti ne konkrečiai šventei ar įvykiui, kaip būdavo seniau, bet labiau kaip kasdienio bendravimo principas vienam su kitu, kai siųsti atvirutę gali tiesiog be didelės progos.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
