Griaučiai - tai standžių žmogaus ir gyvūnų organizmo darinių, atliekančių mechanines funkcijas (apsauginę, atraminę ir judėjimo), sistema. Kūno kaulinis struktūrinis pagrindas atlieka atraminę ir apsauginę funkcijas ir kartu su raumenimis sudaro ertmes, kuriose išsidėstę gyvybiškai svarbūs organai. Pavyzdžiui, galvos smegenis saugo kaukolė, nugaros smegenis - stuburas, plaučius ir širdį - krūtinės ląsta. Svarbiausia griaučių paskirtis - sutvirtinti kūną. Griaučiai sudaro apie 14-20 % kūno masės, o kaulų čiulpai yra kraujo gamybos organai.
Žmogaus griaučiams būdinga dvišalė simetrija, status stuburas su linkiais vidurinėje plokštumoje, plokščia krūtinės ląsta, didelė smegeninė, neatsikišęs veidas, platus dubuo, atraminė kojos griaučių sandara, rankų prisitaikymas atlikti smulkius tikslius judesius. Lytiniai skirtumai ryškesni kaukolės ir dubens griaučių srityse; moterų griaučių reljefas lygesnis. Griaučiai skirstomi į dvi dalis - ašinę (stuburo, krūtinės ląstos, kaukolės kaulai) ir pridėtinę (viršutinių ir apatinių galūnių kaulai).
Žmogaus griaučių embrioninis vystymasis atspindi griaučių filogenezę: gemalo griaučių pradmuo - chorda, aplink kurią formuojasi gemalinis jungiamasis audinys, 4 savaitę atsiranda kremzlės, 7 savaitę pradeda formuotis kaulai. Kaulėjimo židiniai tai atsiranda, tai susilieja, todėl kaulų skaičius kinta žmogui augant. Kaulai intensyviai formuojasi iki brendimo pabaigos (18-20 m.). Po to griaučių sudėtis nusistovi, bet naujų kaulėjimo židinių atsiradimas, kaulų susiliejimas, kaulų reljefo kitimai vyksta visą gyvenimą.

Kaulas - kietas ir standus organas, sudaratis griaučius. Jis sudarytas iš kaulinio audinio, susidedančio iš kaulinių ląstelių (osteogeninių ląstelių, osteoblastocitų, osteocitų, osteoklastocitų) ir tarpląstelinės medžiagos. Osteocitai turi daug ataugų, kuriomis, per plyšines jungtis, jie susisiekia su gretimų kaulinių ląstelių ataugomis, taip gali maitintis. Tarpląstelinė medžiaga yra kieta ir stipri, kadangi persunkta mineralinių druskų. Subrendusios kaulinės ląstelės, arba osteocitai, kartu su jas supančia tarpląsteline medžiaga sudaro kaulines plokšteles.
Kiekvieną kaulą sudaro tankioji (substantia compacta) ir akytoji (substantia spongiosa) medžiaga. Tankioji medžiaga daugiau sudaro kiekvieno kaulo išorinį sluoksnį, o kaulo viduje yra akytoji medžiaga. Kaulų sąnarinius paviršius dengia sąnarinės kremzlės (cartilagines articulares). Visą kitą kaulų paviršių dengia ir tvirtai su juo suauga jungiamojo audinio plėvė - antkaulis (periosteum).
Skirtingai nei suaugusieji, kūdikiai gimsta su didesniu kaulų skaičiumi. Naujagimis turi apie 270 kaulų, tačiau šis skaičius nėra toks jau nekintamas, kaip gali pasirodyti. Naujagimiai gali turėti nuo 275 iki net 300 kaulų. Taip yra todėl, kad daugelis kaulų gimimo metu dar nėra suaugę - jie sudaryti iš mažesnių, minkštesnių dalių, kurios laikui bėgant susijungia. Mokslininkai pabrėžia, kad tokia kaulų struktūra yra būtina. Minkštesni ir atskiri kaulai suteikia kūdikiui lankstumo, leidžia jam patogiai susisukti motinos įsčiose ir saugiau praeiti gimdymo kanalą.

Be didesnio kaulų skaičiaus, naujagimių griaučiai turi ir kitų išskirtinių bruožų. Pavyzdžiui, naujagimiai neturi kelio girnelių, šios susiformuoja tik po pusmečio. Tarp galvos kaulų yra nesukaulėję ploteliai - momenėliai. Tai didžiulė pagalba ir apsauga vaikelio smegenims gimimo metu. Visi žinome, jog gimti mažylis turi pro siaurą motinos kaulinio dubens kanalą. Kad galvelė sėkmingai slinktų šiuo kanalu, vaikutis ją palenkia.
Jei vaikelis pradeda slinkti kanalu ne visai gerai ir netaisyklingai palenkęs galvelę, didėja galvos matmuo ir kyla pavojus, kad jis kanale įstrigs. Dėl pravirų kaukolės siūlių galvutė dar papildomai konfigūruoja, kad kuo sėkmingiausiai slystų tamsiuoju gimimo kanalu. Taigi po gimimo matome įvairių formų galvyčių, dažniausiai gerokai pailgų. Dažnai kauliukai net užslenka vienas ant kito ir atsiranda kaulinių keterėlių.
Kūdikio kaulai elastingi, rečiau lūžta, bet greičiau deformuojasi negu suaugusiojo, nes kauliniame audinyje mažiau mineralinių medžiagų ir daugiau vandens. Vaikų kauluose organinių medžiagų yra daugiau nei neorganinių, todėl jų kaulai yra lankstesni, rečiau lūžta, o lūžę greičiau suauga.
Žmogaus kaulų skaičius per gyvenimą smarkiai keičiasi, o procesas apibūdinamas kaulėjimo židinių atsiradimu ir susiliejimu. Štai kaip kaulų skaičius kinta skirtingais amžiaus tarpsniais:
| Amžius | Kaulų skaičius (apytiksliai) | Ypatumai |
|---|---|---|
| Naujagimis | apie 270-300 | Nesukaulėję momenėliai, be kelio girnelių, elastingi |
| 14 metų vaikas | apie 356 | Susidaro naujų kaulėjimo taškų |
| Subrendęs suaugęs | apie 200-228 | Atskiros kaulų dalys susilieja į vientisus kaulus |
Mat augant susidaro naujų kaulėjimo taškų. Brendimo metu kaulų dalys, tai yra anksčiau buvę atskiri kaulai, susilieja ir susidaro vientisi kaulai. Subrendusio žmogaus griaučius sudaro 200 įprastinių (kanoninių) kaulų, 6 klausomieji ir įvairus skaičius sezamoidinių (maži kauliukai tarp sausgyslių), iš viso apie 228 kaulai.

Normalų griaučių augimą ir funkcijas lemia ne tik genetiniai veiksniai, bet ir tinkama mityba bei endokrininės sistemos veikla. Griaučių augimo intensyvumą reguliuoja endokrininė sistema: hipofizės, skydliaukės, lytinių liaukų hormonai. Normalų griaučių augimą ir funkcijas lemia reikiamas kalcio, fosforo, vitaminų A, C, D kiekis maiste.
Trūkstant vitamino D vaikai serga rachitu, o vyresni žmonės - osteomaliacija. Vyresniems žmonėms dažnai atsiranda osteoporozė - kaulų masės ir tankio sumažėjimas. Seniems žmonėms kauluose padaugėja mineralinių medžiagų, todėl kaulai pasidaro trapesni ir dažniau lūžta. Suaugusio žmogaus kaulas sudarytas iš 50 proc. vandens, 25 proc. mineralinių ir 25 proc. organinių medžiagų. Iš mineralinių medžiagų daugiausia yra kalcio fosfato, kalcio karbonato ir kt. Pusę organinių medžiagų sudaro riebalai, kurių daugiausia yra kaulų čiulpuose.

Nors dažniausiai minima, kad žmogaus kūnas turi 206 kaulus, realybė yra įvairesnė. Kai kuriems žmonėms vystymosi metu kaulai nesusijungia pagal įprastą modelį. Tyrimai rodo, kad tokių kaulų gali turėti net 10-30 procentų žmonių, nors tikrasis skaičius, manoma, yra dar didesnis. Gydytojai pastebi, kad papildomi kaulai dažniausiai aptinkami pėdose ir čiurnose. Vienas dažniausių - vadinamasis trikampis kaulas, esantis už čiurnos sąnario.
Kitas gana dažnas papildomas kaulas aptinkamas vidinėje pėdos pusėje, šalia laivakaulio. Medikai žino ir apie retesnius papildomus kaulus, pavyzdžiui, klubo srityje, kurie gali būti susiję su klubo skausmais. Taip pat egzistuoja itin reta būklė, kai žmogaus kūnas turi papildomas kaklo šonkaulių poras. Visa tai dar kartą įrodo, kad žmogaus kūnas nėra vienodas mechanizmas.