Salomėja Nėris: gyvenimo kelias ir kūrybos palikimas (1904–1945)

Salomėja Nėris (tikr. Salomėja Bačinskaitė-Bučienė, 1904-1945) - didžiausia lietuvių lyrikė, subtiliausiai perteikusi moteriškąjį pasaulio jutimą, gyvenimo džiaugsmą ir skausmą. Jos gyvenimas ir kūryba persipynė su dramatiškais XX amžiaus įvykiais, palikdami gilų pėdsaką lietuvių literatūroje. Salomėja Nėris (Bačinskaitė-Bučienė) gimė 1904 m. lapkričio 17 d. Kiršų kaime, Vilkaviškio apskrityje. Ši jautrios sielos poetė užaugo Kiršuose, Alvito valsčiuje, darbščių ir apsišvietusių Suvalkijos valstiečių Simono ir Uršulės Bačinskų šeimoje. Jos tėvas buvo protingas ir apsiskaitęs, gabus žmogus, o motina - be galo pamaldi ir turinti stiprų religijos ryšį.

Ankstyvieji gyvenimo metai ir išsilavinimas

Vaikystėje Salomėja mėgo liaudies dainas ir pasakas. Mokėsi Alvito pradžios mokykloje, Marijampolės progimnazijoje, paskui - Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijoje. Gimnazijoje ji pasižymėjo kaip dailininkė ir poetė, dalyvavo ateitininkų kuopos veikloje. Anksti atsiskleidė jos gabumai literatūrai, dailei, gimnazijoje redagavo ateitininkų laikraštėlį „Ateities žiedai“. Pirmuosius eilėraščius pasirašinėjo Liūdytės ir Juraitės slapyvardžiu, o nuo 1923 m. - Salomėjos Nėries slapyvardžiu. 1921 m. pradėjo siųsti eilėraščius į Kaune leidžiamą „Tėvynės sargą“.

Baigusi gimnaziją, 1924 m. Salomėja Bačinskaitė įstojo į Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos mokslų fakultetą, pasirinko lietuvių literatūros istorijos specialybę, kuriai dar priklausė vokiečių kalba ir literatūra, pedagogika ir psichologija. Dalyvavo ateitininkų meno draugijos „Šatrija“ veikloje. Įsitraukė į Vinco Mykolaičio-Putino organizuojamas jaunų literatų sueigas, čia susipažino su dideliu būriu meno žmonių, skaitė savo poeziją, kuri visiems darė didelį įspūdį, lankė parodas, koncertus, spektaklius, kino teatrus, mėgo pasaulinės literatūros klasikus, atmintinai mokėsi poeziją. Ji rašė dienoraštį, dažnai likdama nepatenkinta savimi, svajojo apie kilnų ir prasmingą gyvenimą, norėjo aukotis žmonėms kaip Kristus, bet žmonių vengė, buvo uždara ir melancholiška.

1926 m. dienoraštyje Salomėja Nėris rašė: „Visa, kuo ir kam aš gyvenu, yra menas. Jis kaip saulė gaivino mane nuo lopšio dienų. [...] Šioji saulė nušvies mano gyvenimo skeveldras, ir jos ne mažiau gražios ir brangios man bus. Kiekviena šukelė, spindulio atgaivinta, nauja saule visam pasauliui spindės.“ Ilgėjosi didelės meilės, kankino nusivylimai ir abejonės, tačiau viską nustelbė jaunatviškas tikėjimas gyvenimu ir laime - tai akivaizdu pirmajame rinkinyje Anksti rytą (1927).

Kūrybos kelio posūkiai ir asmeninis gyvenimas

Kritikai debiutinę poetės knygą vienbalsiai išgyrė, pabrėždami minties vaiskumą, fantazijos žaismą, eiliavimo lengvumą, stiprų muzikinį pradą, dainingumą. Nors šiek tiek jautėsi Maironio, simbolistų, impresionistų įtaka, vis dėlto Salomėja Nėris prabilo unikaliu balsu, iškart subūrė savo skaitytojų ratą ir pateko į lietuvių poezijos elitą. 1928 m. S. Nėris baigė universitetą. Kelerius metus trukęs meilės romanas su vedusiu profesoriumi Juozu Eretu nuteikė miesčionišką Kauno visuomenę ir bažnyčią prieš Salomėją Nėrį, kuri buvo išsiunčiama mokytojauti į tolimą užkampį - Lazdijus. Čia ji jautėsi tremtinė, atstumtoji. Po dvejų ilgų ir nuobodžių mokytojavimo metų, 1929 m. dalį vasaros Salomėja Nėris praleido Vienoje, kur susibičiuliavo su kairiųjų pažiūrų menininkais Kaziu Boruta ir jo bičiuliais. Po atostogų Salomėja Nėris grįžo labai pasikeitusi. Naujos jos nuotaikos, ryžtingas nusiteikimas keisti savo poeziją ir gyvenimą atsispindėjo antrajame poezijos rinkinyje Pėdos smėly (1931).

Abstraktūs pirmosios knygos kontrastai tarp beribių erdvių ir mažos širdies antrajame rinkinyje peraugo į konkrečias dramatiškas įtampas, paaštrėjo lyrinio subjekto santykis su pasauliu, pasigirdo nusivylimo ir priekaištų, ryškus laikinumo ir mirties motyvas, meilės tema suskambo dramatiškesne romanso gaida, atsirado nauji pažeminimo, socialinės neteisybės paveikslai, sudėtingesnė tapo eilėraščio struktūra. Kritikus sužavėjo poetės gebėjimas didelius egzistencinius išgyvenimus perteikti trumpu poetišku aforizmu, jausti gyvenimo trapumą ir stebuklingumą. Tikru akibrokštu visuomenei tapo 1931 m. pasirodžiusiame penktajame kairiojo sparno avangardo žurnalo „Trečias frontas“ numeryje išspausdinti trys Salomėjos Nėries eilėraščiai ir pareiškimas, kad ji „sąmoningai stoja prieš darbo klasės išnaudotojus ir visą savo darbą nuo šiol sujungia su išnaudojamųjų masių veikimu…“ Rašyti avangardistine rėksminga poetika jai, subtiliai lyrikei, nesisekė: eilėraščiai panėšėjo į eiliuotą publicistiką, prikištą trafaretinių klišių.

1934-1936 m. S. Nėris dirbo mergaičių gimnazijoje Panevėžyje. Mokytojaudama Panevėžio gimnazijoje poetė susipažino su vietos menininkais, tarp jų ir su skulptoriumi Juozu Buču. Įsiliepsnojo didelė ir ilgai laukta meilė. Laimingi kartu sutiko 1936-uosius, įsigijo sklypą namui Palemone, rudenį išvyko į Paryžių, kuriame civiliškai susituokė gruodžio mėnesį. Laimingi Prancūzijoje gyveno ir kūrė dar pusmetį. Vasarą grįžo į Lietuvą, rudenį Salomėja Nėris pagimdė sūnų. Jį augindama, rengė naują knygą Diemedžiu žydėsiu, kuri pasirodė 1938 m. gegužę. 1935 m. išėjo trečiasis Salomėjos Nėries poezijos rinkinys Per lūžtantį ledą, dedikuotas tragiškai žuvusiems lakūnams Steponui Dariui ir Stasiui Girėnui. Jame dominuoja platūs mostai, veržlus sakalų įvaizdis, jūros, bangų, žuvėdros, lūžtančio ledo metaforos, perteikiančios lyrinio subjekto prieštaringų emocijų skalę, dinamišką aktyvumą, norą per audras ir pavojus realizuoti save, pasiaukoti prasmingoje kovoje, dvasiškai apsivalyti. Šalia iki tol vyravusio „aš“ atsiranda bendrinis „mes“, kartais kalbama brolių, draugų vardu. Salomėja Nėris šiame rinkinyje prakalbo daug įtaigesne, pagaulia retorika, tvirtai komponavo eilėraščio mintį.

Palyginti su rinkiniu Per lūžtantį ledą, Diemedžiu žydėsiu - visiškai kitokios nuotaikos knyga. Joje dvelkia dvasine ramybe bei pusiausvyra. Dingęs nepasitenkinimo apmaudas, nuskaidrėjusia mintimi kontempliuojama būties paslaptis ir pasaulio grožis, kuris darosi vis brangesnis nujaučiant karą ir negandas. Tūkstantmetė tautos išmintis, kurią Salomėja Nėris atrado liaudies kūryboje, įsigėrė į pasaulio matymą bei jutimą, tapo eilėraščio filosofine potekste, slypinčia už poetinių vaizdų. Vaizdai komponuojami tautosakiniu paralelizmo principu, perteikiančiu universalias gimimo, gyvenimo, mirties, prisikėlimo kategorijas. Žmogaus ir gamtos ryšys yra amžinas, žmogus - gamtos dalis. Žmogaus gyvenimas - tai pavasarinis žydėjimas, trumputis, bet nepaprastas stebuklas. Įstabios minties ir vaizdo koncentracijos pasiekta akvarelinėse miniatiūrose „Diemedžiu žydėsiu“, „Alyvos“, „Rudenio arimuos“, „Saulės kelias“, „Aš nenoriu mirti“. Šie eilėraščiai pagrįstai laikomi lietuvių poezijos šedevrais. Brandžiausiame prieškario poetės rinkinyje sutelkta ir aukščiausiu lygiu meniškai realizuota visa ankstesnė vaizdo kūrimo, minties koncentracijos, eiliavimo tobulinimo patirtis, dominuoja trumputis, lakoniškas eilėraštis, kuriame telpa viskas - susimąstymas, meilės išgyvenimas, realus gatvės piešinys.

Tragiškas likimas ir sovietinė okupacija

Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos kelią perlaužė 1940 m. vasarą prasidėjusi sovietinė okupacija. Poetė buvo paskirta vadinamojo Liaudies Seimo atstove, taip pat išrinkta į delegaciją vykti į Sovietų Sąjungos Aukščiausiąją Tarybą prašyti, kad okupuota Lietuva būtų priimta į Sovietų Sąjungos sudėtį. Žinoma ir populiari poetė, Valstybine premija apdovanoto eilėraščių rinkinio „Diemedžiu žydėsiu“ autorė Lietuvos sovietizaciją režisuojančių jėgų (Vladimiro Dekanozovo, Nikolajaus Pozdniakovo ir kt.) įtraukiama į propagandinių balsų chorą ir tampa jo „skambiausia styga“. Jai buvo pavesta parašyti poemą Stalino garbei. Poetė tokią poemą parašė. Be to, ji rašė ir daugiau eilėraščių partinėmis temomis. Ligi šiol yra daug įvairių nuomonių apie jos „visišką ištikimumą“.

1941 m. birželį prasidėjus II pasauliniam karui, poetė ryžtasi kartu su ligotu sūneliu trauktis į Rusiją. Bėgimas ilgas, chaotiškas, sekinantis jėgas. Po dviejų savaičių Nėris vargais negalais pasiekia Maskvą. Vėliau, padėčiai fronte komplikuojantis, kartu su visa sovietinės Lietuvos atstovybe ji priversta persikelti į Penzą, dar vėliau - į Baškirijos sostinę Ufą, važinėja į poezijos vakarus, skirtus 16-osios lietuviškosios divizijos kariams. Antrojo pasaulinio karo metus Salomėja Nėris kartu su sūnumi praleido Rusijoje.

1943 m. pradžioje Maskvoje išleidžiamas Nėries rinkinys Dainuok, širdie, gyvenimą. 1944 m. rudenį sudarytas rinkinys Prie didelio kelio ilgai išguli leidykloje, kol 1945 m. vasarą vietoj jo pasirodo gerokai sutrumpinta knygelė Lakštingala negali nečiulbėti - be epigrafų, perredaguota, pakeista eilėraščių eilės tvarka, o kai kurių svarbesniųjų išvis atsisakyta, kitaip sudėliojant prasminius akcentus. Nors vėliau buvo paskelbti visi rinkinio „Prie didelio kelio“ eilėraščiai, pačios knygos likimas sovietmečiu buvo nutylimas. Antrojo pasaulinio karo metais Nėries lyrikoje susilieja tautosakos motyvai, tragiški įspūdžiai ir universali tremtinystės, kosminės našlaitystės retorika. Atsigręžiama į Maironį, Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, Kristijoną Donelaitį, Adomą Mickevičių, liaudies dainas - klasikos įvaizdžius, žadinančius tėvynės ilgesį. Išpažintiniuose eilėraščiuose Nėris drąsiai atskleidė „nefasadinę“, komplikuotą asmenybės pusę, atvirai kalba apie savigailą, savigraužą, depresiją - oficialiam „sovietinio žmogaus“ portretui nebūdingus bruožus. Nėries karo metų lyrika - viena lietuvių poezijos viršūnių, o kartu tragiškos epochos prieštaringas liudijimas.

Nepaisant ideologinės takoskyros, ši poezija temų ir motyvų atžvilgiu artima visų XX a. vidurio išvietintųjų kūrybai - jie emocingai ir kartais patetiškai kalba apie pasiilgtąją tėviškę kaip apie prarastą rojų. 1944 m. sirgdama grįžo į Kauną. Iš pradžių apsigyveno Maironio, vėliau - Dainavos gatvėje. 1945 m. buvo paguldyta į Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninę, vėliau pervežta į Maskvą, kur mirė nuo kepenų vėžio. Salomėja Nėris mirė 1945 m. liepos 7 d. Maskvos ligoninėje, teturėdama vos 40 metų.

Salomėjos Nėries atminimas ir palikimas

Salomėja Nėris iškart po mirties buvo įtraukta į sovietinių didvyrių panteoną - palaidota nepriklausomos Lietuvos „aukso amžių“ menančiame Kauno karo muziejaus sodelyje. Antkapinį paminklą sukūrė poetės vyras, skulptorius Bernardas Bučas. 1992 m. kovo 12 d. palaikai ir antkapinis paminklas perkelti į Petrašiūnų kapines. Poetės kūryba vertinama prieštaringai, tačiau nežiūrint to, daugelį menininkų ji įkvėpė naujiems kūriniams. Jos poezijos tradicija - viena gyvybingiausių lietuvių poezijoje, ji paveikė E. Mieželaičio, P. Širvio, J. Degutytės ir kitų kūrybą. S. Nėries poezija versta į 12 kalbų.

Atminimo įamžinimas

• 1946 m. minint poetės gimimo metines, Salomėjos Nėries vardas suteiktas tuometinei Vilniaus miesto II-ajai vidurinei mokyklai.
• 1954 m. išleistas jai skirtas pašto ženklas (dailininkas Kostas Dockus).
• 1955 m. Kaune, Vytauto Didžiojo Karo muziejaus sodelyje, ant jos kapo pastatytas paminklas (skulptorius Bernardas Bučas).
• 1961 m. Palemone įkurtas S. Nėries memorialinis muziejus. Tarp daugelio kitų įamžinimo objektų čia saugoma: B. Bučo sukurtas žmonos biustas (1965), skulptorės Elvyros Radauskaitės marmurinė statula „Salomėja Nėris“ (1957), skulptoriaus Vlado Žuklio bareljefas „Salomėja Nėris“ (1970), skulptoriaus Antano Aleksandravičiaus nuimta jos pomirtinė kaukė ir kt.
• 1965 m. ant namo Palemone pakabinta atminimo lenta: „Šiame name 1937-1941 metais gyveno lietuvių liaudies poetė Salomėja Nėris“.
• 1974 m. prie Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinės mokyklos, Vilniaus gatvėje (tuo metu − L. Giros g.), pastatytas Salomėjos Nėries paminklas-biustas (skulpt. Vladas Vildžiūnas, archit. Gediminas Baravykas ir Gytis Ramunis).
• Pagal jos poemą pastatytas televizijos filmas „Eglė“ (1981).
• Kauno lėlių teatre aktorė Dalia Jankauskaitė suvaidino monospektaklį „Salomėja“ (1997), kaunietė Birutė Marcinkevičiūtė sukūrė ir suvaidino monospektaklį „Poetė“ (2004).
• 2004 m. išleistas jai skirtas vokas (dailininkas Antanas R. Šakalys).
• 2005 m. ant namo Palemone atidengta memorialinė lenta su nuotrauka (daryta 1939 m.) ir užrašu: „Salomėjos Nėries memorialinis muziejus. Šį namą poetė Salomėja Bučienė-Nėris ir jos vyras skulptorius Bernardas Bučas pasistatė 1937 m.“

Bibliografija

Salomėja Nėris literatūriškai apdorojo lietuvių liaudies pasakų (rinktinė Mūsų pasakos 1934). Išvertė A. Achmatovos, S. Jesenino, H. Leutholdo, C. F. Meyerio, W. Müllerio, J. I. Kraszewskio kūrinių. Apie Salomėjos Nėries gyvenimą ir kūrybą yra išleistos kelios monografijos: Viktoro Aleknos „Salomėja“, „Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis“, Vito Areškos „Salomėja Nėris“, Viktorijos Daujotytės „Salomėjos Nėries ruduo: esė, tekstų skaitymai“, „Salomėja Nėris: gyvenimo ir kūrybos skaitymai“ ir kt. Apie poetę rašoma Roko Subačiaus knygoje „Dramatiškos biografijos: kovotojai, kūrėjai, karjeristai, kolaborantai“, „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“, „Lietuvių rašytojų sąvade“, leidinyje „100 iškiliausių Lietuvos žmonių“, prozininkės, vertėjos Halinos Korsakienės atsiminimų knygoje „Susitikimai“, Salio Šemerio knygoje „Žmonės mano gyvenime“ ir kt.

Žymiausi poezijos rinkiniai ir poemos

1. Anksti rytą (1927)
2. Pėdos smėly (1931)
3. Per lūžtantį ledą (1931, 1935)
4. Mūsų pasakos (paruošė S.Nėris, 1934)
5. Diemedžiu žydėsiu (1938, už jį 1938 m. poetei paskirta Valstybinė literatūros premija)
6. Eglė žalčių karalienė (1940)
7. Poema apie Staliną (1940, 1951)
8. Rinktinė (1941)
9. Dainuok, širdie, gyvenimą: eilėraščiai ir poemos (1943)
10. Lakštingala negali nečiulbėti (1945, pertvarkytas rinkinys „Prie didelio kelio“)
11. Našlaitė (1947)
12. Prie didelio kelio: eilėraščiai (pirmąkart be pataisymų išleistas 1994)

tags: #salomeja #neris #gimimo #ir #mirtis

• futbolo knygų vaikams apžvalga
• Raimondo Šilansko gyvenimo kelias
• Vaikų požiūris į aktorystę
• Kodėl lavinamasis telefonas yra naudingas vaiko vystymuisi?
• Gairės vaikų gebėjimų ugdymui