Kiekvieną minutę gimsta idiotas: pamokos iš „Snoro“ banko žlugimo ir pasipriešinimo taisyklės
Šis pasakojimas, atskleidžiantis sudėtingus bankininkystės, politikos ir žiniasklaidos ryšius, prasideda nuo pažinties su Raimondu Baranausku. Susipažinome, kai Raimondas su savo „Snoro" bankeliu iš Šiaulių persikėlė į Vilnių. Apsilankęs redakcijoje dėl reklamos, paprašė palaikymo prieš didžiuosius skandinavų bankus. Netrukus susidraugavome šeimomis. Tuo metu buvau dar ant „balto arklio", tad be vargo jį supažindinau su Prezidentu Algirdu Brazausku ir jo aplinka.
Netrukus „Snoras" tapo galingu konkurentu skandinavų bankams, o pagal klientų aptarnavimą ir mokamas palūkanas akivaizdžiai pirmavo Lietuvoje. Natūralu, kad savo asmenines ir redakcijos lėšas pasidėjau į „Snoro" banką. Deja, šis pasitikėjimas vėliau virto karčia patirtimi. Bandžiau kartu su Raimondu daryti biznį, pvz., per „snoriukus" platinti „Respubliką", bet nesėkmingai: lemiamu momentu, kai reikėdavo veikti, pasirodydavo toks nelietuvis Borodulinas ir viską sugadindavo.
„Snoro“ banko žlugimas: suplanuota operacija?
Diskusija apie „Snoro“ banko žlugimą atskleidžia gilų nepasitikėjimą ir kaltinimus. Raimondas Baranauskas detaliai pasakoja apie įvykius, kurie, jo manymu, buvo gerai suplanuota operacija. Jis pasakoja, kad lapkričio 14 d. išvyko į Kijevą darbo reikalais, tarnybinėn komandiruotėn. Banko pirmasis viceprezidentas irgi tuo metu buvo komandiruotėje Honkonge. „Galvoju, kad, atakuoti ir užgrobti banką, specialiai buvo pasirinktas laikas, kai nebuvo banko vadovų,“ - teigia R. Baranauskas. Jis taip pat priduria, kad niekas jau šiandien negali paneigti (tik prokurorai ir kitokie tyrėjai to kažkodėl nemato!), kad prieš „Snoro" banką buvo įvykdyta iš anksto suplanuota operacija ir kad šiai „Snoro" sunaikinimo operacijai asmeniškai vadovavo pats Lietuvos banko valdybos pirmininkas V. Vasiliauskas.
Prisiminkime AB banko „Snoras" nacionalizavimo, tiksliau, „užgrobimo", įvykių seką:
- 2011 m. lapkričio 15 d.: Nenustatytam asmeniui nutekinus slaptą informaciją, laikraštyje „Lietuvos rytas" pasirodo straipsnis „Įsakymas sutrypti lietuviškus bankus" apie valstybės ketinimus išspręsti savo finansines problemas privačių bankų nacionalizavimo sąskaita.
- 2011 m. lapkričio 16 d.: Netikėtas išorinio „Snoro" valdymo įvedimas ir po dviejų valandų Vyriausybės priimtas sprendimas dėl banko nacionalizavimo.
- 2011 m. lapkričio 17 d.: Išryškėja faktiškai tokia situacija: už visų žaibiškų žingsnių, kuriuos vykdė Lietuvos Vyriausybė, Seimas ir Lietuvos Respublikos prezidentė nacionalizuodami „Snoro" banką, slypi gerai suplanuota sudėtinga operacija.
Turbūt mažai kas galėtų patikėti, kad šioje ekstremalioje ir stresinėje situacijoje Lietuvos bankas ir Vyriausybė sugebėjo veikti taip užtikrintai. O ir Vyriausybė fiziškai negalėjo paruošti Lietuvos bankininkystės įstatymų pataisų per vieną naktį. Nepaisant to, įvyko būtent taip. Lapkričio 15 dieną, visų įvykių išvakarėse, į Lietuvą jau atvyko 25 britų „konsultantų" komanda su Saimonu Frikliu priešakyje.
Globalistų šešėlis: kam nereikalingi vietiniai šeimininkai?
Pokalbis pakrypsta link globalistų įtakos ir šalies suvereniteto klausimų. Raimondas patikina, kad prie telefono yra vienas, atmesdamas įtarimus dėl išorinio spaudimo. „Mane puolė ir puola ne rusai, o lietuviai“, - sako jis. - „Jau kokius Sorosas pasirinko - su tokiais ir kariauju. Beje, ir tave ne visai lietuviai užpuolė - Fryklis, Kuperis, Polikarpovna...“
Vitas Tomkus samprotauja apie globalistų interesus: „Globalistams vietiniai šeimininkai nereikalingi. Jeigu bandai dirbti sau ar savo žmonėms, esi „diktatorius", kurį būtina nedelsiant sunaikinti. O jeigu su JAIS daliniesi, maždaug po lygiai, t.y. - viskas jiems, o sau - kas lieka, įskaitant „otkatus", dar galima išgyventi.“ Taip Lietuva, anot jo, prarado pelningą Ignalinos atominę, „Mažeikių naftos" gamyklą, jūrų ir oro laivynus, nacionalinius bankus, žiniasklaidą.
V. Tomkus pabrėžia, kad jam pačiam teko susidurti su užsienio gigantų spaudimu. „Ir kas manęs tik nebandė „praryti" - vokiečiai, suomiai, danai, švedai... Dosniausi buvo rusai - už 49 procentus „Respublikos" kompanijos (be turto!) man pasiūlė 200 milijonų litų.“ Jis taip pat pasidalino savo patirtimi su „Wikileaks" nutekinta informacija ir JAV ambasados melagingais kaltinimais, kuriuos teko atremti teisme. „Kai norėjau į teismą paduoti JAV ambasadą, mano advokatui nurodė kreiptis kažkur į Nevados valstiją, kurioje esą JAV ambasada priregistruota... Kaip matai, Raimi, Vakarų kultūros nešėjų metodai yra labai bjaurūs ir žiaurūs.“
Vitas Tomkus atskleidžia, kad visi masonai yra tarpusavyje susiję. Ne tik per Sorosą, kuris yra tik galingas įrankis jų rankose, bet ir per įvairius fondus, kurie 90 procentų pasaulio pinigų suka. Jis kelia klausimą: „SEB bankas kam priklauso? Įtakingai Valenbergų šeimai! O kokiam klubui priklauso ta šeima? Man tau pasakyti, ar nori, kad tik mane vieną užmuštų?..“ Tomkus įsitikinęs, kad „Snoras“ sutrukdė galingai jėgai monopolizuoti Lietuvos rinką. „Juk jie per jus irgi buvo priversti indėlininkams ilgą laiką palūkanas mokėti, o kur tu matei tokį „švedą", kad ne tu jam, o jis tau sutiktų palūkanas mokėti, ar sutinki Raimi?..“
Žiniasklaida „Kreivų langų karalystėje“
Lietuvos žiniasklaidos padėtis, pasak pašnekovų, tapo sudėtinga. Nuo to laiko, kai Vitas Tomkus paliko Lietuvą, čia daug kas pasikeitė. Spaudos įstatymas praktikoje nebegalioja. Valdininkai kategoriškai atsisako tiesiogiai bendrauti su žurnalistas, jeigu jie bando aiškintis aferas, per nustatytą terminą net nesiteikia atsiųsti oficialių atsakymų, o jei kuris narsuolis korespondentas bando prie informacijos šaltinio brautis per jėgą, tokį valdžia perduoda savo parankiniams - Žurnalistų etikos inspektorei arba komisijai, kuri dažniausiai palaiko ne žurnalistus, kurių redakcijas paskelbia „neetiškomis" ir apkrauna milžiniškomis baudomis. Dėl to kai kas net bankrutuoja. Priminsiu, kad „Respublikai" paskelbus, kokie kosminiai yra „Snoro" administratorių atlyginimai, mano įkurtas ir pagimdytas dienraštis virto... savaitraščiu.
Raimondo Baranausko teisė: kova dėl investuotojų teisių
Nepaisant visų kaltinimų, Raimondas Baranauskas tęsia savo kovą. Jis pasakoja, kad pastaruoju metu daug tenka teisiniais klausimais dirbti su Investuotojų teisių apsaugos užsienio valstybėse fondu, kuris inicijavo arbitražą prieš Lietuvos Respubliką dėl neteisėto investicijų į „Snoro" banką nusavinimo. Jam, kaip vienam iš svarbiausių liudininkų šioje byloje, tenka labai daug bendrauti ir su advokatais, kurie atstovauja tam fondui. „Duodu liudininko parodymus, pagrindžiu juos turimais dokumentais. Visą šią mano pateiktą informaciją Fondas apibendrina ir prijungia prie medžiagos arbitražui,“ - teigia jis. R. Baranauskas išdirbęs „Snore" 19 metų, turi daug informacijos „iš pirmųjų lūpų". Žinoma, su Fondu jis sudaręs Konfidencialumo sutartį, todėl pačios bylos eigos nekomentuoja. Akivaizdu, kad ir visi teisiniai reikalai, įskaitant teisinius ginčus Paryžiuje ar Niujorke, nusikėlė į vėlesnius terminus, bet tikrai nesustojo.
Indėlininkų skausmas: atsakomybės našta
Vitas Tomkus tiesiogiai meta iššūkį Raimondui dėl indėlininkų. „Ar nepagalvojai, kad ir tavo apiplėšti indėlininkai turi šeimas, kurios liko be santaupų? Kodėl tie bankininkai tik kaulydami pinigus vaizduoja kietus, o kai praranda veblena apie kažkokias krizes, infliacijas, vagystes?.. Jeigu bankininkai apsiima saugoti mūsų pinigus, tegul ir saugo, o ne pasakas mums seka. Mano giliu įsitikinimu, tu viešai privalai atsiprašyti visų, kurie tavim įtikėjo ir patikėjo tau savo pinigus. Jei praradai banką su jų pinigais, vadinasi, buvai per silpnas ir nederėjo imtis tokios atsakingos veiklos, svetimus pinigus saugoti.“
Šis pokalbis atskleidžia ne tik asmenines dramą, bet ir platesnes Lietuvos finansų sistemos bei visuomenės pasitikėjimo problemas.
tags: #kekviena #minute #gimsta #idiotas #marketingo #taisykle
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
