Auklėjimas ir ugdymas vaikų su elgesio sutrikimais: iššūkiai ir sprendimai
Vaikystė yra lemiamas laikotarpis, turintis didelę įtaką tolesniam žmogaus gyvenimui. Šiuo metu formuojasi asmenybė, pasaulėžiūra ir vertybės. Vaikas sugeria visą informaciją iš aplinkos, todėl auklėjimas vaidina nepaprastai svarbų vaidmenį jo psichikos vystymesi. Šiame straipsnyje aptarsime auklėjimo svarbą, šeimos ir aplinkos įtaką jam bei pasekmes vaikams, augantiems nepalankioje aplinkoje, taip pat vaikų, turinčių elgesio sutrikimų, ugdymo ypatumus.
Vaikų elgesio sutrikimai: supratimas ir pagalba
Vaikai, kurie turi emocijų ir elgesio sutrikimus, gali turėti įvairius simptomus ir sunkumus, kuriuos galima suskirstyti į keletą kategorijų. Sutrikimų spektras yra platus, o simptomai ir sunkumai gali skirtis. Svarbu suprasti, kad kiekvienas vaikas yra unikalus ir gali patirti sunkumus skirtingais būdais. Dirbant su vaikais, turinčiais emocijų ir elgesio sutrikimų, svarbu turėti individualų požiūrį ir prisitaikyti prie kiekvieno vaiko poreikių. Suprasti ir priimti vaiko poreikius - svarbu suprasti, kad vaikai, turintys emocijų ir elgesio sutrikimų, gali turėti skirtingus poreikius ir sunkumus, kurie reikalauja individualaus požiūrio ir prisitaikymo. Sukurti struktūruotą ir tvarkingą mokymosi aplinką - vaikams, turintiems emocijų ir elgesio sutrikimų, reikalinga struktūra ir tvarka, kad jie galėtų geriau susikaupti ir organizuoti savo mąstymą.
Šeimos įtaka vaikų elgesiui
Šeima yra hierarchinė sistema, kurioje nariai sąveikauja ir daro įtaką vieni kitiems. Sveika šeimos psichinė sveikata pasireiškia santykių darna, kai kiekvienas narys jaučiasi mylimas, priklausantis šeimai, kai yra aiškios ribos, taisyklės ir vaidmenys, o tėvai geba užtikrinti šeimos stabilumą.
Veiksniai, trikdantys šeimos santykių darną
Disfunkcinėse šeimose dažnai pastebimas pernelyg didelis tėvų nuolaidžiavimas vaikams. Baimindamiesi būti "blogais", tėvai nesugeba nubrėžti aiškių ribų, suteikia vaikams per daug galios ir atsakomybės, o tai gali pažeisti vaiko saugumo poreikius. Vaikas netenka atramos tėvuose, nesuvokia ir negerbia kitų žmonių ribų. Kita dažna problema - tėvų piktnaudžiavimas alkoholiu. Net jei tėvai geria ne prie vaikų, jie tampa nepasiekiami savo vaikams, negali stebėti ir atliepti jų poreikių. Tokiose šeimose vyrauja chaosas, nėra nuoseklios hierarchijos, taisyklių ir reikalavimų. Vaikai jaučiasi nesaugūs, nes gyvena neprognozuojamoje aplinkoje. Dažnai vyresni vaikai prisiima tėvų vaidmenis ir rūpinasi jaunesniaisiais bei pačiais tėvais. Piktnaudžiaujantys alkoholiu tėvai tampa impulsyvūs, konfliktiški arba depresiški, o vaikai išgyvena baimę, manipuliacijas, fizinį ir psichologinį smurtą.
Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADHD)
Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADHD) yra neurobiologinis sutrikimas, paveikiantis 11 proc. mokyklinio amžiaus vaikų. Jam būdinga netinkamas dėmesio, impulsyvumo ir hiperaktyvumo lygių vystymasis. ADHD simptomai dažniausiai atsiranda ankstyvuoju vaikystės laikotarpiu, iki 12 metų amžiaus. Diagnozei nustatyti, vaikai turėtų turėti šešis ar daugiau sutrikimo simptomus, o paaugliai ir suaugusieji - bent penkis.
ADHD simptomai kiekvienam žmogui veikia skirtingai, todėl specialistai, diagnozuodami ADHD, įvertina sutrikimo sunkumą. Jis gali būti lengvas, vidutinis arba sunkus:
- Lengvas: Simptomai minimalūs ir sukelia nedidelę įtaką socialinėse, mokymosi arba darbo aplinkose.
- Vidutinis: Simptomai arba jų įtaka yra tarp "lengvo" ir "sunkaus".
- Sunkus: Daug simptomų viršija reikalingą diagnostiniam nustatymui skaičių ir sukelia pastebimą įtaką socialinėse, mokymosi arba darbo aplinkose.
Vaikams, turintiems ADHD, dažnai vėluoja nepriklausomas funkcionalumas ir savarankiškumas, jie gali elgtis kitaip nei jų bendraamžiai. Nėra aiškios ar tiksliai nustatytos ADHD atsiradimo priežastys, tačiau mokslininkai nustatė stiprų genetinį ryšį. Kiti veiksniai, kurie gali padidinti tikimybę turėti ADHD: švino ar pesticidų poveikis ankstyvoje vaikystėje, priešlaikinis gimdymas arba mažas vaikelio svoris gimus, smegenų trauma.
Veiksniai, galintys pabloginti ADHD simptomus
Pernelyg didelis televizijos, kompiuterio ar kitų ekranų žiūrėjimo kiekis, didelis kiekis cukraus dietoje, šeimoje patiriamas stresas (skurdas, šeimos konfliktai), trauminė patirtis.
Aktyvumo ir dėmesio sutrikimo gydymo nėra, tačiau simptomus galima sušvelninti. Vaikai, kuriems atidžiai stebimas vaistų vartojimas kartu su elgesio terapijomis ir intervenijomis, pasiekia reikšmingą elgesio pagerėjimą namuose ir mokykloje. Elgesio terapijų ir vaistų kombinavimas yra efektyvesnis nei kiekvienas gydymo būdas atskirai.
Emocijų ir elgesio sutrikimai
Šiuo metu 1 iš 10 vaikų pasaulyje susiduria su elgesio ir emocijų sunkumais arba sutrikimais. Ekspertai teigia, kad jų atsiradimo priežasčių yra daug, tačiau viena dažniausių - patologiniai vaikų santykiai su tėvais. Stokodami meilės ir prisirišimo, vaikai nesugeba suprasti savo kūno siunčiamų signalų ir reaguoja į juos nepriimtinais būdais.
Emocijų ir elgesio sutrikimo priežastys
Pasak O. Iljinos, elgesio ir emocijų sutrikimai vaikams atsiranda dėl trijų pagrindinių priežasčių: biologiniai sutrikimai ir ligos (pvz., aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, nerimo sutrikimai), netinkama aplinka švietimo įstaigoje, patologiniai santykiai šeimoje (nepakankamas prisirišimas prie tėvų, meilės stoka, smurtas šeimoje).
Tėvai praleidžia didžiąją laiko dalį su vaikais ir vaikai, jausdami tėvų emocinę būseną, ją perima. Svarbu atskirti vaiką nuo elgesio. Jeigu nuolat sakysime, kad šitas yra blogas vaikas, tai jis niekada nežinos, kur jis turi pasitaisyti, jam visą laiką tai bus kaip etiketė, kad „aš esu blogas“. Vaikai, kurie turi elgesio ir emocijų sutrikimų, dažniausiai yra tie vaikai, kuriems labiausiai reikia meilės ir pagalbos. Jeigu vaiko elgesys įprastoje situacijoje labai skiriasi nuo kitų vaikų, jeigu tai yra pasikartojantis reiškinys ir toks elgesys būtų ne vienoje aplinkoje, tuomet reikia kreiptis į specialistus. Reikia dirbti ne tiktai su vaiku, bet ir su visa šeima ir išmokti taikyti kitus pagalbos būdus.
Klasikinis trejetas: aktyvumas, impulsyvumas, dėmesingumo stoka (ADHD)
Padidėjęs aktyvumas: Paprastai matomas jau 3-4 vaiko gyvenimo metais. Toks vaikas negali nusėdėti vietoje, yra nuolatiniame veiksme, jis labai šnekus, kalba greitakalbe. Toks perdėtas aktyvumas gali būti pastebėtas ir naktį, pavyzdžiui, kai vaikas labai dažnai vartosi.
Dėmesingumo stoka: Pasireiškia kiek vėliau - 5-8 gyvenimo metais. Vaikas nesugeba išlaikyti dėmesio, nuo pagrindinės veiklos jį labai lengva atitraukti pašaliniais vaizdais ar garsais, vaikui nesiseka baigti pradėtų darbų, jis daro daug klaidų, yra užmaršus.
Impulsyvumas: Pasireiškia tuo, kad pirmiausia atliekamas veiksmas, o tik po to galvojama, kas yra padaryta. Impulsyvus vaikas dažniausiai puola atsakinėti į klausimus jų iki galo neišklausęs, nesulaukęs savo eilės imasi veiksmo, įsiterpia į kitų pokalbius, trukdo, gali būti įkyrus kitų atžvilgiu, jam dažnai pasireiškia emociniai protrūkiai.
ADHD 3-5 kartus dažniau nustatomas berniukams. Tuo metu mergaitėms ADHD dažniausiai pasireiškia dėmesingumo stoka, pernelyg didelio aktyvumo gali ir nebūti. Ne kiekvienas vaikas, kuris yra aktyvus, impulsyvus ar sunkiai sukaupia dėmesį, serga ADHD. Pagrindinis kriterijus vertinant, ar tai temperamentas, ar sutrikimas, yra tai, kiek šios savybės trukdo vaiko kasdieniam gyvenimui. Jei šios savybės trukdo ir ši situacija tęsiasi ilgiau nei pusę metų, tuomet būtų verta pasikonsultuoti su specialistu.
Prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimas
Prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimas - tai vaikystėje pasireiškiantis elgesio sutrikimas, kuriam būdinga pikta ir (arba) dirgli nuotaika, prieštaraujantis ir (arba) iššaukiantis elgesys arba kerštingumas. Tiksli sutrikimo priežastis nežinoma, tačiau manoma, kad tai yra genetinių, biologinių ir aplinkos veiksnių derinys. Labai svarbu diagnozuoti ir suteikti tinkamą pagalbą, nes sutrikimas gali smarkiai sutrikdyti įprastą kasdienę vaiko veiklą, mokymosi rezultatus ir socialines sąveikas. Be to, negydomas ateityje jis gali sukelti rimtesnių elgesio problemų ir psichikos sveikatos sutrikimų.
Prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimo simptomai
Fiziniai simptomai: Nors prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimas pirmiausia pasireiškia elgesio ir emociniais simptomais, kartu su šiais požymiais gali pasireikšti ir kai kurie fiziniai simptomai. Gali būti stebimi miego sutrikimai, pavyzdžiui, nemiga ar košmarai, dėl kurių vaikai gali jausti nuovargį ar irzlumą. Be to, kai kuriems vaikams gali pasireikšti psichosomatiniai simptomai, pavyzdžiui, galvos ar skrandžio skausmai, dažnai susiję su stresu ar nerimu.
Elgesio ir emociniai simptomai: Būdingiausi prieštaraujančio nepaklusnumo bruožai yra elgesio ir emociniai simptomai. Šie simptomai paprastai pasireiškia dažnais pykčio priepuoliais, nuolatiniu nepaklusnumu ir atsisakymu laikytis taisyklių ar nurodymų. Vaikai dažnai sąmoningai erzina kitus, kaltina kitus dėl savo klaidų ir patys lengvai sudirgsta. Jiems taip pat gali būti būdingas piktas ir kerštingas elgesys bei svyruojanti nuotaika.
Socialiniai simptomai: Socialiniai prieštaraujančio nepaklusnumo simptomai labiausiai pasireiškia vaikui bendraujant su kitais žmonėmis, įskaitant šeimą, bendraamžius ir autoritetingus asmenis. Dėl agresyvaus elgesio ir polinkio kaltinti kitus, šiems vaikams dažnai sunku išlaikyti draugystę. Jie gali dažnai ginčytis su suaugusiaisiais ir atsisakyti paklusti taisyklėms, dėl to kyla problemų mokykloje ir kitose socialinėse aplinkose. Be to, bendraudami su kitais jie gali atrodyti nemalonūs ar pikti, o tai dar labiau izoliuoja juos nuo bendraamžių.
Prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimo priežastys
Šeimos veiksniai: Šeimos dinamika ir aplinka vaidina svarbų vaidmenį prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimo vystymuisi. Vaikams, augantiems šeimose, kuriose taikomi nenuoseklūs, šiurkštūs ar aplaidūs auklėjimo metodai, kyla didesnė sutrikimo išsivystymo rizika. Taip pat didesnė rizika susirgti yra vaikams, gyvenantiems šeimose, kuriose nuolat kyla nesutarimų arba kurių tėvai turi psichikos sveikatos sutrikimų, ypač elgesio sutrikimų, ADHD ar psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo sutrikimų.
Mokymosi aplinkos veiksniai: Mokymosi aplinka taip pat gali turėti įtakos prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimo vystymuisi. Mokyklose, kuriose trūksta struktūros arba kuriose mokiniams, turintiems mokymosi sunkumų, neteikiama tinkama parama, gali paaštrėti su prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimu susijusios elgesio problemos. Prie simptomų išsivystymo ir palaikymo gali prisidėti klasės, kuriose veiksmingai nesuvaldomas trikdantis elgesys arba neskatinama teigiama socialinė sąveika.
Biologiniai veiksniai: Biologiniu požiūriu vaikai, turintys tam tikrų neurologinių sutrikimų arba patyrę smegenų traumą, gali būti labiau linkę patirti prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimo simptomus. Tam tikri genetiniai veiksniai taip pat gali būti svarbūs, nes vaikai, kurių tėvai yra sirgę prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimu ar kitais psichikos sveikatos sutrikimais, dažniau patys suserga prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimu.
Taisyklių ir ribų svarba vaiko auklėjime
Vaikai, atėję į šį pasaulį, nežino jame galiojančių taisyklių, kas yra saugu, kas nesaugu, ką galima daryti, o koks jo elgesys bus nepriimtinas ar net pavojingas, todėl tėvai privalo vaikams nubrėžti tinkamas ribas ir nustatyti taisykles. Visi kūdikiai tik atėję į šį pasaulį yra egoistai ir antisocialai, t.y. natūraliai pirmiausia galvoja apie savo poreikių patenkinimą. Ir jei tėvai negeba ar nenori nubrėžti tam tikrų taisyklių ar ribų vaikai gali visą gyvenimą likti sutrikusio elgesio, negebėti prisitaikyti prie visuomenėje galiojančių normų. Ribos ir taisyklės vaikui padeda orientuotis šiame gyvenime, sukuria saugumą. Vaikams, kurie augo be taisyklių arba taisyklės buvo neaiškios, per dažnai kintančios dažniausiai yra sunku pritapti ugdymo įstaigose, susirasti draugų, mokytis. Tarkim, jei vaikui namuose buvo leidžiama eiti miegoti kada jis nori, valgyti ką nori ir kada nori, tokiam vaikui bus sunku adaptuotis prie darželyje galiojančių taisyklių.
Nuo kada vaikai gali suprasti taisykles?
Nuo penkerių metų vaikai jau geba tiesiogiai suprasti kokios elgesio taisyklės kokioje vietoje galioja ir kad jų laikytis reikia. Nuo tokio amžiaus vaikas labai jautriai reaguoja, jei jis pats ar kažkas kitas pažeidinėja taisykles, skundžia vieni kitus tėvams ir darželio auklėtojoms. Iki penkerių metų vaikai taisyklių nesupranta tiesiogiai ir savo elgesį reguliuoja pagal tai, kaip reaguoja arba seniau į tokį elgesį reaguodavo suaugęs žmogus. Tačiau jei iki penkerių metų mes vaikui nebrėšime jokių ribų ir auginsime be taisyklių, tada paaugęs jis greičiausiai negebės tų taisyklių laikytis. Tik pirmaisiais kūdikio gyvenimo metais elgesio taisyklės nėra reikalingos, nes tuo periodu svarbiausia yra kuo greičiau patenkinti vaiko poreikius, taip užtikrinant jam fizinį ir psichologinį saugumą, o kai vaikas tampa vis labiau savarankiškas elgesio taisyklės turi atsirasti. Žinoma jos turi atitikti vaiko amžių.
Kaip nubrėžti taisykles ir ribas?
Pirmiausia reikia atsiminti, kad ribos ir taisyklės turi atitikti vaiko amžių ir prigimtį. Tarkim, jei dviejų ar trejų metų vaiką atsivesime kartu į jam neįdomią ir nepritaikytą vietą ir sakysime tu čia ramiai pasėdėk dvi valandas, natūralu, kad vaikas nepajėgs to padaryti, nes tai prieštarauja jo prigimčiai judėti, tyrinėti aplinką. Prieš nubrėžiant vaikui ribas, būtų gerai susėsti abiems tėvams ir apgalvoti tokius tris dalykus: kokio vaiko elgesio niekada negalėsite toleruoti (pvz.: toks elgesys, kuris yra pavojingas pačiam vaikui ar aplinkiniams - mušimasis, žaidimas su peiliais ir pan.), dėl kokio vaiko elgesio galima vaikui derėtis (pvz.: Jūsų vaiko apetitas yra geras ir Jūs galite kartais leisti jam prieš pietus suvalgyti saldumyną ) ir kokių taisyklių ar ribų laikymasis Jums nėra svarbus (pvz.: Jums nėra labai svarbu, kad namuose būtų ideali tvarka ir Jūsų nelabai erzina vaiko išmėtyti daiktai). Taigi pagal tokius pamąstymus ir nubrėžiate vaikui ribas: labai griežtas, kur nėra kompromisų, kur galima pasiderėti ir į ką nekreipsite dėmesio, nes jei augindami vaiką bandysime sukontroliuoti viską, greitai pavargsite ir Jūs ir vaikas. Be to, taisyklės vaikui turi būti paaiškinamos tada, kai ir tėvai, ir vaikas yra ramūs ir geros nuotaikos.
Kaip ir minėjau elgesio taisyklės ir ribos turi atitikti vaiko prigimtį, o vaikai priešingai nei suaugę žmonės pavargsta ramiai sėdėdami, o ne aktyviai judėdami. Todėl būtų efektyviau vaikui suteikti galimybę saugiai, tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku patenkinti savo poreikius, o ne tuos poreikius ignoruoti ir bandyti visaip tramdyti „neklaužadą“. Žinoma, taisyklių sulaužymas nėra labai blogas dalykas, jei tai nevyksta nuolatos, kai tėvai pavargę. Neretai tėvai vaikams taisykles ir bausmes sugalvoja apimti emocijų, pykčio ar beviltiškumo, o taisyklės ir ribos kaip tik turi būti aptartos iš anksto ir gerai apgalvotos.
Maištingi paaugliai ir taisyklės
Pirmiausia ką reikėtų padaryti, kai vaikas tampa paaugliu, tai susėsti su juo ir iš naujo aptarti taisykles, nes tai kas tinka trimečiui ar septynmečiui nebetinka keturiolikos ar šešiolikos metų paaugliui. Vaikui augant taisyklės turi keistis, o ribos platėti. Turime paaugliui suteikti daugiau laisvės ir atsakomybės už savo elgesį, o tėvai dažnai tą pamiršta padaryti, kas paskatina paauglių maištavimą. Kitas dalykas ką tėvai turi aptarti su paaugliu, tai kokios jo laukia drausminimo priemonės, jei jis nesilaikys nustatytų elgesio taisyklių. Drausminimo priemonės turi būti iš anksto aptartos ir gerai žinomos paaugliui. Skirtingam vaikui kaip ir paaugliui tinkamos yra skirtingos drausminimo priemonės, vienus labiau veikia dienpinigių sumažinimas, o kitus kompiuterio ar telefono apribojimas.
Dažniausios tėvų klaidos auklėjant vaikus
Keista, tačiau šiais laikais, kada vis daugiau ir garsiau kalbame apie vaikus, jų ugdymą ir priežiūrą, ugdymo metodus ir priemones, kada vis labiau pripažįstame vaiką kaip asmenybę ir individualybę, kurią ugdant reikia pasitelkti visą lengvąją ir sunkiąją artileriją, tuo pačiu vis daugiau ir garsiau girdime apie vaikų auklėjimo problemas. Vaikams paaugus dažni tėvai ima gūžčioti pečiais, neva nežinia, kas su vaiku pasidarė, jis tapo problemišku vaiku. Tačiau tėvams ne retu atveju reikėtų paieškoti priežasties ne vaikuose, o savo poelgiuose. Arba tiksliau - vaiko auklėjime.
Dažniausiai pasitaikančios klaidos
- Įsitikinimas, kad geram auklėjimui reikia daug pinigų: Deja, už pinigus gero auklėjimo nenupirksi. Vaikui svarbiausia tėvų meilė, artumas, bendravimas, bendras laisvalaikis, užsiėmimai.
- Lepinimasis: Ne retai lepinimas yra painiojamas su meilės išraiška, manoma, kad jis dar per mažas, jis nesugeba, arba „bus greičiau, jeigu padarysime mes”. Tačiau reikia leisti vaikui pačiam atlikti tai, ką jis geba atlikti pagal savo amžių ir tik prireikus jam padėti atliekant veiklas, tačiau nedarant už jį patį.
- Per daug griežtumo: Tai valdingų tėvų auklėjimo bruožas, kada norima, jog vaikai besąlygiškai paklustų ir vykdytų tėvų paliepimus. Tačiau per didelis griežtumas gali būti priimtas kaip spaudimas. Iš baimės vaikas tėvams gali paklusti, tačiau nesant šalia tėvams gali elgtis priešingai.
- Abejingumas ir tai, kad auklėjimui skiriama per mažai laiko: Nors čia įvardintos dvi problemos, tačiau jos glaudžiai susiję. Abejingi tėvai dažnai nenori gilintis ir aiškintis, taigi vaikas paliekamas vienas spręsti savo problemas. Ne retu atveju tai gali nutikti, nes tėvai neturi (arba skiria per mažai) laiko vaiko auklėjimui. „Neturiu laiko”, „Užaugs ir taip” - dažniausi pasiteisinimai. Tačiau tėvai privalo suprasti, kad vaikas dar nemoka spręsti daugelio jam iškylančių problemų ir rasti laiko bendravimui su vaiku, kaip ir visiems kitiems svarbiausiems dalykams gyvenime.
- Neatsakingi grasinimai: Kalbama apie absurdiškus ir neapgalvotus grasinimus: „Jei neklausysi - atiduosiu kitai tetai”, „Jei nedarysi, kaip liepiu - tavęs nemylėsiu”. Bet kokiu atveju tokie žodžiai žeidžia ir nepagrįstai gąsdina vaiką. Be to, jeigu frazės sakomos dažnai, vaikas supranta, kad tai ne tiesa ir tokiu būdu išmoksta manipuliuoti.
- Elgesys su vaiku pagal nuotaiką: Kiekvienas suaugęs žmogus turi asmeninį gyvenimą, tačiau sėkmės ar nesėkmės jame neturėtų daryti įtakos bendraujant su vaiku.
- „Napoleoniški” planai: Šiais laikais mamų tarpe gyvuoja savotiškos lenktynės vaikų talentais. Vaikas, mamų tarpe, suprantamas „talentingu” tik tada, kai lanko šokių, dainavimo, dailės, muzikos instrumento pamokas, bent vieną (nors geriau du) komandinio ir individualaus sporto užsiėmimus. Tačiau dažniausiai tai ne vaikų, o tėvų neišsipildžiusios svajonės ir vaikas verčiamas daryti tai, kas jų tėvams atrodo geriausia. Deja, tokiu atveju, galima užgožti ir nepastebėti tikrojo ir unikalaus vaiko talento.
Nors tai pagrindinės ir dažniausiai pastebimos vaikų auklėjimo problemos, tačiau daromos ne iš piktos valios, o tik norint vaikams suteikti viską, kas geriausia. Vaikystėje įgyta patirtis daro įtaką visam tolesniam vaiko gyvenimui: jo savivertei, gebėjimui prisitaikyti, kurti, išreikšti save, būti drausmingu, mandagiu, tolerantišku, pasitikinčiu savimi, užmegzti brandžius santykius.
Didžiausios daromos klaidos
Didžiausios tėvų daromos klaidos, susijusios su taisyklėmis ir ribomis vaikui: tėvas ir mama naudoja skirtingas taisykles, tai ką leidžia vienas tėvas, kitas draudžia. Tokiu atveju vaikui labai sunku susigaudyti, kaip jis turėtų elgtis. Būna ir taip, kada tėvai laikosi vienodų taisyklių, bet seneliai išreguliuoja ribas, pvz.: namuose galioja taisyklė pačiam susitvarkyti savo kambarį, vaikas to nedaro, tai močiutė gailėdama anūkėlio sutvarko kambarį už jį. Kai tėvai nustato pernelyg griežtas ribas, tada vaikas išgyvena bejėgiškumo ir suvaržymo jausmą. Gali netgi atsirasti baimė suklysti. Tačiau kai taisyklių ir ribų namuose visai nėra, tada vyrauja chaosas ir nesusipratimai. Taigi patarčiau tėvams įvesti protingas ribas ir taisykles tiek vaikams, tiek sau.
Vaikų elgesio sutrikimų demistifikavimas: diagnozė ir gydymas
Tam, kad vaiką išmokytume laikytis nubrėžtų ribų yra svarbūs 3 dalykai. Pirma mes patys turime laikytis sutartų taisyklių ir ribų, t.y. rodyti vaikams tinkamą pavyzdį. Antra - už tinkamą elgesį vaikai turi būti apdovanojami, o už netinkamą - sudrausminami. Vien skatinimas be drausminimo ar vien drausminimas be apdovanojimo nebus veiksmingas. Trečia - užsitarnauti apdovanojimai negali būti atimti dėl netinkamo elgesio, t.y. skatiname vienais dalykais, o drausminame kitais. Maži prizai už taisyklių laikymąsi geriau, kad būtų nematerialūs daiktai, o smagus laiko leidimas su vaiku, pvz.: pasivaikščiojimas, apsilankymas baseine ir pan. Tačiau piktnaudžiauti prizais nereikėtų. Kai tėvai persistengia vaiką skatindami daiktais, dažnai sulaukia klausimo „O kas man už tai?“ arba „Nedarysiu tol, kol...“. Prizai reikalingi tada, kai įvedame vaikui naują taisyklę arba kai kažko vaikui laikytis yra labai sunku.
Jei vaikas nesilaiko taisyklių, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti priežastis: ar vaikas supranta taisykles ar jis yra pajėgus tų taisyklių laikytis, kas paskatina jį tų taisyklių nesilaikyti ir kokią naudą vaikas gauna iš to, kad sulaužo vieną ar kitą taisyklę, pvz.: gauna dėmesio iš tėvų. Kai žinome šią informaciją, tada galime veikti toliau: aiškinti vaikui taisykles, jas koreguoti pagal vaiko poreikius ir galimybes, užkirsti kelią taisyklės pažeidimui arba netinkamu elgesiu siekiamo vaiko tikslą patenkinti kitais būdais(pvz.: kasdien vaikui skirti dėmesio nelaukiant kol jis pasielgs netinkamai).
Vaiko auklėjimo procesas labai sudėtingas tėvų uždavinys, reikalaujantis didelės meilės, kantrybės, žinių, kūrybiškumo, laiko ir pastangų. Deja, tėvai dažnai praranda kantrybę ir vaiko elgesiui pradeda vadovauti naudodami fizines bausmes, o dažniausiai bardami, gėdindami, skaudžiai kritikuodami, įžeidinėdami vaiko asmenybę. Nuolatinis vaiko kritikavimas, menkinimas, pažeminimas, pajuoka gali sukelti dar sunkesnes pasekmes visam gyvenimui, nei fizinės bausmės. Bausmės sukelia vaikams įvairias baimes, menkavertiškumo jausmą, savęs nuvertinimą, nepasitikėjimą savimi ir kitais, sukelia pasipriešinimą, pyktį, agresiją, keršto siekimą, neteisingumo jausmo išgyvenimą, nusivylimą, vaikas pasijunta atstumtas, nemylimas. Bausmės mokina, kad galima bausti (mušti, kritikuoti) mylimus žmones. Kaip jūs pasijaustumėte, jeigu jums suklydus ar netinkamai pasielgus vyras ar žmona suduotų jums antausį ar pradėtų jus kritikuoti, menkinti? Žinoma, kartais tenka nubausti vaiką, bet tos bausmės turi būti retos ir teisingos, padedančios vaikui suprasti savo elgesį ir kažką išmokti. Teisingas bausmes vadinu vadovavimu elgesiui be fizinių bausmių ir kritikos.
Tinkamo elgesio formavimo būdai:
- Tinkamo elgesio modeliavimas (tai yra pastebėti ir suteikti dėmesio, kai vaikas elgiasi tinkamai: padrąsinimai, pagyrimai, pozityvūs paskatinimai, taip pat susitarimai, tinkamo elgesio lentelė, apdovanojimai už tinkamą elgesį ir kt.)
- Netinkamo elgesio ignoravimas. Kartais veiksminga tiesiog nekreipti dėmesio į netinkamą vaiko elgesį. Vaikai dažnai elgiasi netinkamai todėl, kad tėvai suteikia jiems dėmesio, pastebi juos, kai jie elgiasi netinkamai. Vaikams geriau neigiamas tėvų dėmesys (draudimai, barimai, kritika), nei jokio.
- Loginių pasekmių principas (pvz. jeigu keturmetis užsispyrė rengtis naują šiltą paltuką, kai už lango 20 laipsnių šilumos ir jokiais būdais nepavyksta su juo susitarti kitaip, tuomet vaikas, išėjęs su paltuku pajustų logines savo elgesio pasekmes - tiesiog bus jam labai karšta ir pats grįš persirengti tinkamais rūbais.
- Taisyklės turi būti aiškios, nekintančios ir teisingos.
- Taisyklės turi atitikti vaiko amžių.
- Nuoseklus tėvų elgesys. Jeigu įvedėte kažkokią taisyklę, tai turite laikytis jos patys ir nenuolaidžiauti. Pvz. jeigu nusprendėte valgyti šeimoje prie stalo, tai negali būti jokių išimčių.
Vaikų problemos kyla dėl tėvų savanaudiškumo ir elgesio. Vaikai auklėjasi stebėdami tėvų elgesį, mokydamiesi iš jo ir reaguodami į tai, ką mato ar jaučia. Vaikai labai jautrūs ir imlūs. Tėvai turi leisti vaikui augti, sudarydami tam tinkamas sąlygas. Tai gana didelė atsakomybė. Kur kas lengviau būtų juos auklėti. Vaikas auklėjasi pagal mūsų tarpusavio santykius, vadinasi, mes esame atsakingi už santykius su partneriu ir artimaisiais. Visa tai yra vaiko auginimo erdvė ir tik nuo mūsų priklauso, kokios kokybės ji bus.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
