Ranka, Supanti Lopšį: Nuo Vaiko Ugdymo Tradicijų Iki Psichologinio Trilerio
Frazeologizmas „Ranka, kuri supa lopšį, valdo pasaulį“, priskiriamas Williamui Rossui Wallace'ui, yra galingas posakis, pabrėžiantis motinos ar globėjo įtaką vaiko ugdymui ir, per tai, visuomenės ateičiai. Ši frazė atspindi gilias tradicines vertybes ir vaiko auginimo papročius, tačiau taip pat gali įgyti ir tamsesnę prasmę, kaip matome psichologiniame trileryje „Ranka, supanti lopšį“. Šiame straipsnyje apžvelgsime abi šio posakio puses: tradicinę lietuvių vaikų ugdymo patirtį ir šiuolaikinę, įtampos kupiną kino interpretaciją.
Tradicinės Lietuvių Vaikų Ugdymo Tradicijos: Lopšys Kaip Pasaulio Centras
Vaikų ugdymo tradicijos šimtmečiais keliavo iš kartos į kartą ir pasiekė mūsų dienas. Ir anksčiau, ir dabar šeimai bei visuomenei svarbu, kad vaikai augtų sveiki, harmoningi žmonės. Psichologai teigia, kad asmenybės pagrindus suformuoja iki septynerių metų sukaupta vaiko emocinė patirtis, vertybinės nuostatos, santykiai su artimaisiais. Ypač svarbus mamos ir tėčio ryšys su mažyliu, laiduojantis vaiko psichinį saugumą ir darną. Papročiai, lopšinės, žaidinimai, kita paveldėta mūsų tautos patirtis ir šiandien gali padėti suaugusiesiems bendrauti su vaikučiu, jį raminti, migdyti, žaisti, kartu skiepyti saugumo jausmą, ugdyti įvairias savybes: lavinti kalbą, klausą, ritmo pojūtį, koordinaciją, dėmesį ir t. t.
Laukimas ir Gimimas: Papročiai ir Tikėjimai
Iki XX a. vidurio apie naujos gyvybės atsiradimą atvirai nebuvo kalbama. Apie besilaukiančią moterį kaime sakyta: „sunkumoj“, „padėty vaikščioja“, „stora“, „ta jau pašalo kojas“, „pritvinkusi“, „pečius tuoj grius“ ir pan. Toji būsena papročiuose palydima tam tikrais tikėjimais, draudimais. Tikėta, kad laukiamo vaikelio išvaizda, būdas, charakterio bruožai ir polinkiai priklausys nuo motinos elgesio: jeigu ji sumeluos, tai vaikas bus melagis, jei kam nors uždroš ranka ar rykšte - vaikas bus mušeika, žiaurus, jei apkalbės ką, tai vaikas bus liežuvautojas. Perspėta nesusižeisti, nes vaikas gims su randais, mokyta itin gerai elgtis, laikytis ramybės, niekuo nesistebėti, patarta vengti žiūrėti į negražius dalykus, blogus, nesveikus žmones, kad vaikas į juos neatsigimtų. Tikintis išvengti gimdymo komplikacijų, virkštelės apsisukimo kūdikiui aplink kaklą, mamai buvo draudžiama rankas kelti į viršų, siūlais apsivynioti kaklą ir t. t. Besilaukiančioji buvo gerbiama. Jai apsilankius, moterys stengdavosi neišleisti iš namų tuščiomis, būtinai ką nors įduodavo - pyrago, duonos, sūrio ir pan.
Anksčiau Lietuvoje moterys vaikus gimdė namuose. Kai „apsirgdavo“ ar, kaip sakyta, „pečiui sugriuvus“, kviesdavo pribuvėją - „babą“, „babūnę“, kuri „gaudė“ vaikus ir prižiūrėjo gimdyvę. Paprastai tai buvo pasitikėjimą pelniusios, neturtingos, vyresnio amžiaus moterys, pačios pagimdžiusios ir išauginusios nemažą būrį vaikų, šį gebėjimą paveldėjusios dažniausiai iš savo motinų ir močiučių. Per gimdymą prie moters paprastai tik bobutė ir būdavo, kartais dalyvavo artimiausia gimdyvės giminaitė - motina, sesuo, anyta, o sunkaus gimdymo atveju ir vyras. Pribuvėja kūdikį priimti ruošdavosi iš anksto: vasarą prisirinkdavo ir prisidžiovindavo įvairių žolelių, kurių arbatomis girdydavo gimdyvę prieš gimdymą ir po jo, kad nenukraujuotų. Keletą savaičių po gimdymo pribuvėja slaugydavo gimdyvę ir kūdikį, padėdavo jį maudyti. Kad gimdymas būtų lengvesnis, stengtasi kuo mažiau viešai apie jį kalbėti, kad vaikelis lengviau ateitų į šį pasaulį, manyta, reikia atrišti visus mazgus, atsegti sagas, paleisti plaukus, atidaryti duris: „Prieš gimdymą, jei sijonas surištas, atriša - kad Dievas greičiau atrištų“ (Šalčininkų r., Mištūnai). „Namelius“ (placentą) suvyniodavo į vystyklą, ir tėvas užkasdavo arti namų: berniuko po medžiu, kad aukštas, stiprus kaip medis augtų, mergaitės - darželyje, arčiau tvorelės, nes ji išeis (E.Brajinskienė). „Jei mergaitė gimė, tai „patalus“ (placentą) pakast palei slenkstį, tada greit ištekės.
Kūdikio Priežiūra ir Ankstyvasis Ugdymas
Gimusį kūdikį maudydavo medinėje geldoje, prieš tai būtinai jį peržegnoję. Pirmą kartą prausdami dėdavo druskos - kūdikis būsiąs stipresnis. Pirmojo prausimo vandenį išpildavo arčiau slenksčio - tada vaikai namus saugo. Išmaudytą, suvystytą vaikelį bobutė nedelsiant paduodavo motinai maitinti - kad vaikas ir motina vienas kitą mylėtų. Laikytasi taisyklės pirma pamaitinti iš dešinės krūties (pamaitinus iš kairės, vaikas būsiąs kairiarankis). Pamaitinus kviesdavo tėvą. Kai tėvas pasidžiaugdavo, kūdikį guldydavo ant pagalvės, lovos arba į lopšį, tik ne ant stalo, nes jis galįs numirti. Mažylį vystė į lininius vystyklus, vyniojo valiniu (ilga standžia juosta). Galvytę dengdavo kepurėle ir labai saugodavo momenėlį, manydami, kad jis turi būti šiltai. Taip vystydavo iki trijų mėnesių, vėliau dieną - iki pusės, o naktį - visą, kad sapnuodamas neskėsčiotų rankytėmis, esą dėl to jis dažniau pabunda ir verkia. Anksčiau svetimiems vaiko nerodydavo iki krikšto. Ir po krikšto saugodavosi labai giriančių ar turinčių vadinamąsias blogas akis. Mažylius itin saugojo iki metukų, manydami, kad šiuo laikotarpiu jų būtis yra labai nestabili - tarsi ant gyvenimo ir mirties slenksčio. Siekiant išvengti galimų nelaimių, buvo pasitelkiama įvairių priemonių (tikėjimų, draudimų): neleido žiūrėti į savo atvaizdą veidrodyje, nekirpo plaukų ir nagučių, saugojo nuo mėnulio šviesos - kad „neapžibėtų“, esą vaikas naktimis vaikščios (bus lunatikas). Kai nudžiūdavo virkštelė, jos neišmesdavo. Vaikui paaugus, duodavo jam mazgelį atrišti.
Žindymas ir Atjunkymas
Motinos kūdikius žindydavo tiek kartų, kiek vaikas norėdavo, paprastai metus, kartais ir ilgiau - kad vaikas būtų stiprus. Kitur sakydavo, kad maitinti krūtimi reikia tik iki metų, nes vaikas bus per daug prisirišęs prie mamos, nesavarankiškas. Atjunkytą mažylį drausdavo iš naujo pradėti maitinti, kad nebūtų atžindas - neįgytų vadinamųjų blogų akių (į ką toks žmogus pažiūri, viskam gali pakenkti, sunaikinti ar susargdinti). Manyta, kad nutraukti žindymą geriausia per pilnatį arba priešpilnį, tuomet vaiko gyvenimas bus visa ko pilnas. Paskutinį kartą pažindytas vaikelis buvo peržegnojamas, bandoma nuspėti ateitį: dėdavo pinigų, plaktuką, knygą ir stebėdavo, ką jis pirma paims.
Pirmieji Žingsniai ir Kalbos Ugdymas
Čiulptuką - vadintą žinda, tūte, tuška, kumštuku - atstojo pakramtyta ir į drobinę palutę surišta duona su cukrumi. Mažyliai pradėdavo vaikščioti skirtingai, priklausomai nuo vaiko stiprumo. Kai vaikas žengia pirmą žingsnį, „rek kryžiška „parpjauti“ kuojės - parpjauni ton puntį, kad kuojės nebūt surištas“. Vaikučiui pradėjus stovėti „tievs liob padėrbti iš žilvitių tuokį kretilą (stovynę) - įstatys vaką, i ons liob eti“ (J.Bubilienė). Jei tėvai turėdavo laiko, paimdavo rankšluostį, perjuosdavo vaikučio krūtinytę, suimdavo už nugaros ir vedžiodavo. Kad kūdikis greičiau pradėtų kalbėti, reikia jį nuolat kalbinti. Pateikėjų patirtis rodo, kad negalima mėgdžioti neteisingai, savo kalba šnekančio vaiko, reikia su juo kalbėti taisyklingai, tuomet ir jis taip kalbės. Jei vaikas užsiverkė, jam skauda pilvuką ar miego nori, nereikia jo barti, drausminti, atvirkščiai - svarbu pamyluoti, priglausti, panešioti, pasupuoti ir jis greičiau nurims.
Auklėjimo Principai ir Metodai
Šeimose vaikus auklėdavo visi - nuoširdumu ir meile, gražiais tarpusavio elgesio pavyzdžiais, pagarba seneliams. Prie vaikų tėvai vengdavo bartis ar pyktis, nes vaikai užaugsią nervingi, nesutariantys su aplinkiniais. Tėvo žodis būdavo griežtas ir nepakeičiamas. Motina, kad ir gailėdama vaikelio, vyrui neprieštaraudavo. Kol vaikučiai būdavo maži, juos daugiau mokė močiutės, kai paaugdavo - tėvai. Vaikus auklėdavo ir darbais. Jei vaikas užsispirdavo ar nusikalsdavo, taikytos bausmės - „ožį“ reikėję išvaryti. Jei vaikas rėkdavo, virsdavo aukštielninkas, paimdavo ir beržo rykštelę, kartais net trišakiu galu. Šeimose vaikų buvo tiek, kiek Dievas duodavo. Naujo šeimos nario atsiradimą tėvai vaikams aiškino įvairiai. Vienas populiariausių - gandras (starkus, bacėnas, busilas) atnešė. Tai susiję su mitine pasaulėžiūra, tikėjimais, kad vaikus gandrai parneša iš tolimos, amžinai žaliuojančios šalies - Dausų... Kitas aiškinimas - vaikelį bobutė sugavusi upėje, šaltinyje, sužvejojusi ežere, eketėje, radusi marių putose. Tai taip pat atspindi mitinius vaizdinius apie vandenį, kaip gyvybės pradmenį, žmogaus radimosi vietą.
DŽIMBA - Lopšinė (pasakėlė tavo delne)
Migdymas ir Lopšinės: Ramus Vaikystės Pasaulis
Mūsų pramotės labai aiškiai suvokė, kad mažylį reikia paruošti miegui. Jei vaikelis neramus, verkia, blaškosi, o jį nekantri mama dar išbars - bus negerai, nes, pasak E.Brajinskienės, vaikai miegoti bijo: jiems atrodo, kad neatsikels, numirs. Vaikus migdydavo lopšiuose. Iki XX a. I pusės Lietuvoje gyvavo trijų tipų pakabinamieji lopšiai: iš drobės gabalo, aptraukto ant ovalaus lanko; pinti iš skalų, šaknelių ar plėšų; sukalti iš lentelių. Juos keturiomis virvėmis kabindavo ant medinės lingės, užkištos už lubų sijos. Ėmus lentomis užkalti lubų sijas ir kambariuose atsiradus lentinėms grindims, paplito dviejų tipų pastatomieji lopšiai (vygės): medinės staklelės su įkabinta medine dėže ar lentinė dėžė su pavažomis. Tradicinėje aplinkoje paprastai kūdikį supdavo motina, tačiau dienos metu lopšį palinguodavo bet kuris laisvesnis šeimos narys. Gimęs vaikelis į jį buvo guldomas tik po kelių dienų. Lopšys būdavo pakabinamas šalia motinos lovos. Prie jo būdavo pritaisoma speciali virvinė kilpa, kad būtų galima jį judinti koja. Taip mama turėjo laisvas rankas dirbti: megzti, siūti ar ką nors kita daryti. Supama buvo aukštyn žemyn, nes taip lingavo palubiuose pritvirtintos karties (lingės) liaunasis galas, prie kurio virvėmis buvo pririštas lopšys. Mažylio supimo naudingumas seniau žmonėms nekėlė abejonių. Liudijimų apie tam tikrą jo maginį poveikį, veiksmingumą randama ir pasakose, kuriose vaikelio susilaukti geidžiantys žmonės dažniausiai savo tikslo pasiekia atlikdami supimo veiksmus.
Itin svarbios, funkcionalios ir jaukios migdymo priemonės yra lopšinės, atskleidžiančios intymų mamos ir kūdikio pasaulį. Laikytasi įsitikinimo, kad vaikas turi girdėti lopšines ir augti sūpuojamas, kitaip būsiąs be gailesčio, nejautrus, kietaširdis žmogus. Apie tokius visoje Lietuvoje sakyta: „turbūt mamos lopšinės negirdėjęs“ arba „matyt, nesuptas užaugo“. Lopšines kurdavo motinos, auklės ir vyresni šeimos nariai. Jos išsaugojo daugelis pasaulio tautų. Paveldo tyrinėtojai pažymi, kad senosios lopšinės turi daug archajiškas tokių dainų ištakas atskleidžiančių ypatybių. Senąsias lopšines būtų galima priskirti apeiginei kūrybai, nes pasikartojantys, supimo judesį imituojantys priedainiai „liūlia“, „lylia“ kadaise galėjo turėti ir maginę paskirtį - skatinti augimą, prišaukti miegą. Lopšinėms būdingas žodžių bei melodijos paprastumas, improvizacija. Visuose regionuose žinomi tekstai, kuriuose į kūdikį kreipiamasi įvairiais augalų, paukščių, gėlių vardais, mažybiniais žodžiais „mažutis“, „drabnutis“, „dukrelė“, „meilutis sūnelis“. Taip pat jose atsiskleidžia mamos svajonės bei lūkesčiai. Kai kurios lopšinės išlaikė reliktinę vaiko apsaugos paskirtį, apsauginės magijos elementus. Suvalkijoje esama magines žodžių formules (užkalbėjimus, būrimus) primenančių lopšinių tekstų. Jos išreiškia sakantįjį valią, sustiprinamą liepiamąja nuosaka, veiksmažodžių, garsažodžių pakartojimu, pvz., „užmik užmik, mažyte“. Lopšinių melodijoms būdingas vienbalsumas, atlikimo monotoniškumas, labai svarbios pauzės - atsikvėpimai. Taigi pagrindinis lopšinės tikslas - nuraminti, užmigdyti. Neabejotina ir ugdomoji lopšinių paskirtis. Be to, labai svarbu atkreipti dėmesį į psichologinius dalykus, visų pirma į motinos ir kūdikio ryšį: juk mamos balsas geriausiai pažįstamas vaikui. Psichologai pastebi, kad lopšinių kuriama darna turi raminamąjį poveikį, skatina vaiko psichikos stabilumą. Dainuojant lopšines pasąmonėje įsirašo pirminė teigiama būsena, kuri įtvirtina asmenybės saugumą ir pasitikėjimą savimi. Kartu sukurtas archetipinis laukas, per kurį perimama daugybė tolesnį gyvenimą veikiančių kultūrinių dalykų.
Žaidinimai: Vaiko Pasaulio Pažinimas
Ir šiandien beveik kiekvienas mūsų žino žaidimą su vaiko pirštukais „Viru viru košę...“. Panašių užsiėmimų su mažyliais buvo ir yra įvairių. Prigimtinėje aplinkoje šie kūrinėliai vadinami mylavimais, katutėmis, ladutėmis, kykavimais, kėcavimais, jodinimais ir pan. Kalbininkai juos įvardijo bendru terminu - žaidinimai. Tai nesudėtingi, trumpi kūrinėliai, turintys žaidimo ir dainos bruožų. Nuo žaidimų jie skiriasi tuo, kad vaikas dar žaidžia nesavarankiškai, o yra žaidinamas vyresniųjų. Dainuodami arba sekdami trumpą tekstą, suaugusieji atlieka tam tikrus judesius: myluoja, supa, kutena, žaidžia su mažylio rankutėmis, pirštais ir pan. Visa tai daroma norint numaldyti vaiką, jį prajuokinti, sukelti giedrą nuotaiką, lavinti dėmesį, mankštinti, grūdinti fizines galias, diegti pirmąsias žinias apie supantį pasaulį. Dažniausiai šiose dainelėse, kaip trumpose pasakėlėse, veikia paukšteliai - šarkelės, varnelės, gyvulėliai - katytės, pelytės, meškos, oželiai. Kartais ir patys mažieji tampa veikėjais: joja ant žirgelių į turgelį barankėlių pirkti, grūda, verda košelę, kepa bandeles ir pan. Visa tai stengiamasi išsakyti vaikui suprantama kalba. Žaidinimuose atskleidžiamas tarsi vaiko akimis matomas pasaulis. Mylavimai žinomi visoje Lietuvoje. Juos dainuojant vaikas priglaudžiamas, pasūpuojamas į šalis ir taip nuraminamas. Vadinamieji juokinimai (pateikėjų terminas) skirti vaikučiams pralinksminti, prajuokinti, nukreipti jų dėmesį, jei nerimsta. Šie kūrinėliai šiandien laikytini savotiškais masažėliais - juos atliekant masažuojamas, aktyvinamas vaiko pilvas, nugara, kojos, rankos, kaklas. Žaidinimai, kuriuos sąlyginai galima įvardyti sūpavimais (kūdikis sūpuojamas ant rankų, kartais pamėtėjamas į priekį arba ant suaugusiojo peties).
„Ranka, supanti lopšį“: Tamsioji Psichologinio Trilerio Pusė
Kitas šios frazės „Ranka, supanti lopšį“ interpretacijos aspektas atsiskleidžia 1992 metų amerikiečių psichologiniame trileryje „Ranka, supanti lopšį“ (angl. The Hand That Rocks the Cradle), režisuotame Curtiso Hansono. Šis filmas parodo, kaip globa ir artumas gali virsti manipuliacija ir keršto įrankiu, sukeldamas šiurpą ir įtampą. Vienas iš klasikinių „siaubiakų“ - šiandien demonstruojama „Ranka, supanti lopšį“ (LTV, 21.00 val.). Rebecca De Mornay kuria dviveidę būtybę, doros šeimos vaiko auklę, visada paslaugiai besišypsančią, tačiau įsibrovusią į namus su tokiais rafinuotais keršto planais, kad tikrai baisu darosi, o po filmo stengiesi ilgiau įsižiūrėti į kiekvieną tau skirtą šypseną - ar tikrai palankumas, ar tik kaukė?
Filmo Siužetas ir Psichologinės Intrigos
Filmo siužetas seka Klėrės Bartel (Annabella Sciorra), Sietlo namų šeimininkės, nėščios su antruoju vaiku, istoriją. Ją seksualiai užpuola jos naujasis akušeris, daktaras Viktoras Motas, per įprastinę apžiūrą. Jos vyras Maiklas paskatina ją pranešti apie daktarą Motą valstybinei medicinos tarybai, dėl ko atsiranda daugiau moterų, pateikiančių kaltinimus. Po naujienų pranešimo apie šiuos kaltinimus, daktaras Motas nusižudo, kad išvengtų arešto. Jo našlei (Rebecca De Mornay) pranešama, kad jis anuliavo savo gyvybės draudimo polisą nusižudydamas. Be to, jo turtas buvo įšaldytas dėl daugybės ieškinių, paliekant ją be pinigų ir priverčiant parduoti prabangų namą. Traumuota ponia Mot patiria priešlaikinį gimdymą ir persileidimą, dėl kurio prireikia skubios histerektomijos.
Po šešių mėnesių Klėrė pagimdo sūnų Džojų ir stato savo šiltnamį su protiškai neįgaliu meistru Solomonu, kuris susidraugauja su jų jauna dukra Ema. Ieškodama auklės, Klėrė susitinka su ponia Mot, kuri prisistato kaip „Peiton Flandrs“ ir padaro gerą įspūdį. Ponia Mot palaipsniui pradeda keršyti Bartelių šeimai: ji dažnai slapta žindo Džojų, dėl ko jis atstumia Klėrės pieną, manipuliuoja Ema, kad ši laikytų paslaptis nuo Klėrės, ir slapta sunaikina Maiklo darbo pasiūlymą. Po to, kai Solomonas atranda ponią Mot žindantį Džojų, ji padeda Emos apatinių kelnaičių porą į jo įrankių dėžę, dėl ko Klėrė jį atleidžia, manydama, kad jis yra pedofilas, besikėsinantis į Emą; Solomono atleidimas priverčia Emą nusistatyti prieš motiną.
Ponia Mot suorganizuoja staigmenų gimtadienio vakarėlį Klėrei, kuriame dalyvauja Klėrės draugė Marlena, nekilnojamojo turto agentė ir buvusi Maiklo mergina. Ponia Mot pavagia Marlenos žiebtuvėlį ir padeda jį į Maiklo palto kišenę. Vakarėlio dieną Klėrė randa žiebtuvėlį ir garsiai bei vulgariai apkaltina Maiklą, kad jis turi romaną su Marlena, tik tam, kad rastų ją ir vakarėlio svečius kitame kambaryje. Nuliūdinta šių įvykių, Klėrė vis labiau įtaria „Peiton“ ir siūlo šeimai išvykti atostogų be jos. Ponia Mot nugirsta šį pokalbį ir užminuoja šiltnamį, tikėdamasi nužudyti Klėrę. Tačiau Klėrė ne iš karto eina į šiltnamį, o pirmiausia nuvyksta į miestą nusipirkti sodinukų. Tuo tarpu Marlena atranda tikrąją ponios Mot tapatybę per Motų rezidencijos nekilnojamojo turto skelbimą. Marlena atvyksta į Bartelių namus, kur ponia Mot įvilioja ją į šiltnamį ir įjungia savo spąstus, sugriaudama stiklinį stogą ir ją nužudydama. Žinodama, kad Klėrė serga astma ir kad Marlenos negyvo kūno vaizdas greičiausiai išprovokuotų priepuolį, ponia Mot ištuština visus Klėrės inhaliatorius, tada palieka namus su Džojumi. Klėrė grįžta ir, atradusi Marlenos kūną, patiria astmos priepuolį.
Maiklas yra prislėgtas dėl Klėrės hospitalizacijos ir Marlenos mirties, tačiau atsispiria poniai Mot, kai ji bando jį sugundyti. Išrašyta iš ligoninės, Klėrė apsilanko Marlenos biure ir taip pat atskleidžia tiesą apie ponią Mot. Įsiutusi Klėrė grįžta namo ir smogė poniai Mot į veidą, prieš atskleisdama tiesą Maiklui. Barteliai nedelsiant ją atleidžia ir liepia tuojau pat išvykti. Barteliams ruošiantis išvykti, ponia Mot įsiveržia į namus ir užpuola Maiklą kastuvu, nustumdama jį laiptais į rūsį ir sulaužydama kojas. Tada ji bando įgyvendinti savo tikrąjį tikslą: pasiimti Emą ir Džojų sau. Po to, kai Ema pamato, kaip ponia Mot užpuola Klėrę, ji nusistato prieš ją ir užrakina ją viršutiniame vaikų kambaryje. Ponia Mot pabėga ir atranda Solomoną palėpėje, padedantį vaikams pabėgti. Ponia Mot bando nužudyti Klėrę, matyt, sukeldama dar vieną astmos priepuolį, tačiau Klėrė, apsimetusi priepuoliu, puola ponią Mot, kai Solomonas trumpam ją atitraukia. Klėrė išstumia ponią Mot pro palėpės langą, mirtinai persmeigdama ją ant tvoros žemiau.
Trilerių Žanras ir Jo Pavyzdžiai
Trileris (angl. thrill 'virpulys, jaudinimasis') - literatūros, televizijos ir kino žanras, kuriame įtampa, nerimas, laukimas bei jaudulys laikomi pagrindiniais elementais. Trileriai veikia žiūrovo nuotaiką: verčia jį nerimastingai tikėtis ir laukti atomazgos, stimuliuoja netikrumo jausmą, nuostabą, susierzinimą ir/arba siaubą. Trileriai skatina adrenalino išsiskyrimą ir sužadina emocijas. Kuriant filmą, priskiriamą trilerio žanrui, dažnai įpinami netikėti siužeto vingiai bei pasirenkamos žiūrovą klaidinančios situacijos. Trilerio tikslas yra išlaikyti žiūrovą budrų ir įsitempusį. Tokiuose filmuose protagonisto užduotis yra išspręsti tam tikrą problemą - pabėgimą, misiją ar paslaptį. Kad ir kuriam subžanrui trileris priskiriamas, jame bet kokiu atveju bus pabrėžtas pavojus, gresiantis protagonistui. Nerimas dėl pagrindinės filme sprendžiamos problemos yra išlaikomas viso filmo metu ir veda prie įtemptos kulminacijos.
Trilerio subžanrais yra laikomi psichologiniai trileriai, kriminaliniai trileriai ir mistiniai trileriai. Po prezidento Džono Kenedžio nužudymo labai populiariais tapo politiniai ir paranojiniai trileriai. Dar vienas trilerio subžanras - šnipų trileris. Sėkmingų trilerių pavyzdžiai - Alfredo Hičkoko sukurti filmai. Trilerį sudaro staigus emocijų antplūdis, jaudulys, įtarinėjimas ir gyvas judėjimas viso pasakojimo metu. Šio žanro tikslas yra pateikti nepertraukiamos įtampos, netikėtumo ir grėsmingos lemties pojūtį. Visa tai priverčia žiūrovus tvirčiau įsitverti į sėdynių ranktūrius iki tol, kol yra pasiekiamas kulminacijos taškas. Paprastai trileriai būna greiti, psichologiniai, grėsmingi, mistiniai ir pilni piktadarysčių, tokių kaip: šnipinėjimas, terorizmas ir sąmokslas, pagrindinis jų tikslas sukelti bauginantį azartą. Trileriai yra įvairių rūšių: legalus trileris, detektyvinis trileris, veiksmo-nuotykių trileris, medicininis trileris, policinis trileris, romantinis trileris, istorinis trileris, politinis trileris, religinis trileris, moderniųjų technologijų trileris, karinis trileris. Sąrašas yra labai ilgas ir jame atsiranda vis naujų žanro variacijų. Šią trilerių įvairovę jungia vienas bendras bruožas, kuris visuomet yra trilerio sudedamoji dalis, t. y. kuriamos intensyvios emocijos, tokios kaip nuogąstavimas, pagyvėjimas, susižavėjimas ir kvapo atėmimas, - visa tai yra svarbiausios trilerio sudedamosios dalys. Pagal trilerio apibrėžimą, jei trileris nejaudina, nesukelia žmogui emocijų, jis neatlieka savo darbo.
DŽIMBA - Lopšinė (pasakėlė tavo delne)
Istoriniai Trilerių Pavyzdžiai
Homero „Odisėja“ yra viena seniausių istorijų Vakarų šalyse ir yra laikoma ankstyvu trilerio prototipu. Senovės epinės poemos, tokios kaip „Gilgamešo epas”, „Mahabharata”, Homero „Odisėja” naudojo panašias pasakojimo technikas, kaip ir šiuolaikinis trileris. Homero epo pagrindinis herojus yra Odisėjas, kuris grįžta namo po Trojos karo, kovoja su nepaprastais sunkumais, norėdamas vėl atnaujinti santykius su savo žmona Penelope. Žygyje jis turėjo susidoroti su vienaakiu milžinu Kiklopu, taip pat su sirenomis, kurios saldžiai dainuodamos viliodavo jūreivius į pražūtį. Vienas pirmiausių trilerių yra 1923 metų Haroldo Loido komiškas filmas „Saugumas paskiausiai” (Safety Last!), kuriame herojus vaidina daug drąsos reikalaujantį epizodą ant dangoraižio. Apsakymas „Trys obuoliai“ (The Three Apples) iš „Tūkstantis ir viena naktis“ (One Thousand and One Nights) yra vienas iš anksčiausiai parašytų nužudymo istorijų su netikėtais pasakojimo vingiais bei detektyvinės istorijos elementais. „Grafas Montekristas” (The Count of Monte Cristo, 1844 m.) yra nutrūktgalviškas keršto trileris apie Edmondą Dantesą. „Tamsos širdis” (Heart of Darkness, 1903 m.) - istorija apie vyrą vardu Marlowe, kuris keliauja iki Kongo upės vien tam, kad surastų paslaptingą Belgijos pirklį Kurtz.
Ankstyvasis John Buchan trileris „39 laipteliai” (The Thirty-Nine Steps, 1915 m.) pasakoja, kaip nekaltas žmogus tampa pagrindiniu įtariamuoju dėl įvykdyto nusikaltimo. Šaltojo karo metais populiariais tapo tokie filmai kaip „Mandžiūrijos kandidatas” (The Manchurian Candidate, 1959 m.) ir „Šnipas, kuris sugrįžo iš šalčio” (The Spy Who Came in from the Cold, 1963 m.). „Bornas: sunaikinta tapatybė“ (The Bourne Identity, 1980 m.) - vienas iš pirmųjų trilerių, kuris buvo parašytas moderniu, šiuolaikiniu stiliumi. Vienas geriausiai žinomų trilerių kūrėjų - Alfredas Hičkokas. Jo pirmasis trileris buvo „Gyventojas“ (1926 m.). Tarp 1925 ir 1935 metų jo sukurti filmai, kurie pasižymėjo įtemptu siužetu, yra „Žmogžudystė” (Murder!); „Žmogus, kuris žinojo per daug” (The Man Who Knew Too Much); „39 laipteliai”.
Trilerių Veikėjai ir Siužeto Ypatybės
Veikėjų paėmimas įkaitais ir išpirkos reikalavimas yra tipiški trilerio bruožai. Dažnai trileriuose veikėjai yra paimami įkaitais, už kuriuos prašoma išpirkos. Tai, kaip ir vagystės, kerštas ir žmonių grobimas, yra ypatingai populiaru kriminalistiniuose trileriuose. Mistiniuose trileriuose dažniau sutinkamos tyrimo ir detektyvinio romano savybės. Psichologiniuose trileriuose neretai galima pamatyti proto žaidimų, persekiojimo, įkalinimo arba manijos elementų. Trilerio veikėjai būna kriminaliniai nusikaltėliai, persekiotojai, samdomi žudikai, niekuo dėtos aukos, grėsmingos moterys, žmonės su tamsia praeitimi, psichologinių problemų turintys individai, linksmuoliai žudikai, sociopatai, agentai, teroristai, policininkai, pabėgę kaliniai, privatūs detektyvai, žmonės, įsivėlę į painius romanus, žmonės, nusivylę gyvenimu, apsėstieji ir kiti. Viena pagrindinių trilerio siužeto linijų (nekalta auka, besideranti su psichopatu) yra pavaizduota Alfredo Hičkoko filme „Rebecca“ (1940 m.). Protagonistas dažniausiai yra eilinis gyventojas, nepratęs prie pavojų, tačiau paprastai kriminaliniuose trileriuose, yra sutinkami tvirti vyrai, kuriems tokios grėsmės, kaip policijos pareigūnai ar detektyvai, yra įprastos. Dažniausiai pagrindiniai trilerių veikėjai yra vyrai, tačiau pasirodo vis daugiau filmų, kuriuose protagonistais tampa moterys. Psichologiniuose trileriuose lyderiaujantys veikėjai yra priklausomi nuo savo psichologinių gebėjimų, nesvarbu ar tai yra kova su antagonistu, ar ginčas su pačiu savimi. Trilerio siužete yra veikėjų, kurie konfliktuoja tarpusavyje arba su išorinėmis jėgomis. Grėsmės kartais gali būti abstrakčios ir nematomos. Atmosferoje tvyrantis kraupus pavojus ir staigi agresija, kaip nusikaltimas ar žmogžudystė, charakterizuoja trilerį. Šis filmo žanras dažnai pasaulį ir visuomenę pristato kaip tamsius, korumpuotus ir pavojingus. Trilerių siužetai yra tarsi dėlionė. Skaitytojams/žiūrovams yra pateikiamos užuominos ir jie turi galimybę priimti sprendimus, taip pat kaip ir pagrindinis veikėjas. Trileriuose svarbiausias klausimas ne „kas tai padarė?“, bet ar blogiukas bus pagautas prieš įvykdydamas kitą nusikaltimą. Trilerių veiksmas dažniausiai vyksta paprastuose, eiliniuose priemiesčiuose ir miestuose, tačiau retkarčiais veiksmas gali vykti šiek tiek arba visiškai egzotiškoje vietoje, pavyzdžiui, svetimame mieste, dykumoje, poliariniuose regionuose. Paprastai, kietas ir išradingas, bet paprastas herojus kovoja prieš piktadarius, ryžtingai nusiteisęs sunaikinti juos, jų šalį arba jų laisvo pasaulio stabilumą. Trileriai dažnai yra iš dalies aptraukiami paslaptinga istorija, tačiau yra įžymūs savo struktūra ir fabula. Šiame žanre, herojus turi sustabdyti priešo planus, o ne atskleisti jau įvykdytą nusikaltimą.
Mistiniuose trileriuose kulminacijos taškas pasiekiamas, kai herojus nugali priešą, po paslapties atskleidimo, kai išsaugoja savo bei kitų gyvybes. Mistiniuose bei detektyviniuose filmuose yra labai mažai žiaurumo, grėsmės ir grasinimų, ypač tarp piktadarių ir nekaltų žmonių, palyginus su įtemptais trileriais, kuriuose piktadarys yra žymiai nuožmesnis. Trileris, tai ne vien žudymas, čia visada yra kažkas svarbesnio nei nužudymas, kuris kelia grėsmę kitų gyvybėms. Dažnai iš dalies trileriai ir nusikaltimai sutampa. Tačiau, tikri kriminaliniai filmai/romanai yra orientuoti į specifinį vieną ar kelis nusikaltimus, kurie yra sprendžiami arba susekami ir aptinkami be jokio arba su mažai žiaurumo, bet su daugiau dramatiškumo. Trileriai dažnai būna paremti prasimanymais ir greičiu, kol kriminalinė fikcija yra lėtesnė, dramatiškesnė ir realistiškesnė. Kai kurie kriminaliniai filmai yra labiau orientuoti į gangsterių gyvenimą, asmeninę nusikaltėlių dramą arba net į tam tikras biografijas (pavyzdžiui, „Krikštatėvis“). Iš vienos pusės kriminaliniai trileriai turi daugiau nežinomybės ir grėsmės bei gali apimti šnipinėjimą, dažnas žudynes bei dažnai net ne kriminalinius konfliktus.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
