Žemaitės gimimo metai ir gyvenimo kelias: nuo Bukantės dvarelio iki lietuvių literatūros klasikos

Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, geriau žinoma slapyvardžiu Žemaitė, gimė 1845 m. birželio 4 d. Plungės valsčiuje, Bukantės dvarelyje. Ji kilusi iš bežemių bajorų šeimos. Jos tėvas Antanas Beniuševičius (mirė 1878 m.) tarnavo urėdu, o motina Julijana Sciepuraitė (mirė 1874 m.) - šeimininke grafų Pliaterių Bukantės dvarelyje. Šeimoje augo dar trys mergaitės: Emilija (1841/1842-1897), Petronėlė (1843/1844-) ir Juzefa. Tėvas gaudavo ordinariją ir 20 rublių algos per metus, motina - 10 rublių algos. Abu namie kalbėjo lenkų kalba, lenkiška dvasia auklėjo ir dukteris.

Ankstyvasis gyvenimas ir išsilavinimas

Žemaitė 1855-1858 m. mokėsi privačiai, o vėliau lavinosi savarankiškai. Būdama 12-metė, ji buvo išsiųsta pas dėdienę įgyti gyvenimo patirties, išmokti prancūzų kalbos, megzti ir siūti. Tad rašytoja nestokojo įgūdžių, išsilavinimo ir išmanymo, reikalingų dvaro ekonomei. 1864-1866 m. ji tarnavo kambarine Džiuginėnų (Telšių apskr.) dvare.

Šeimyninis gyvenimas ir ūkininkavimas

1865 m. Julija ištekėjo už dvaro eigulio Lauryno Žymanto (mirė 1898 m. liepos 24 d.), kuris buvo palaidotas Užvenčio kapinėse. Jau 1866 m. žiemą ji susilaukė pirmagimės Ievos, o 26-erių jau buvo pagimdžiusi keturis vaikus. Šeima užaugino keturias dukras ir du sūnus (viena dukra mirė kūdikystėje). Julija su vyru nuomojosi žemę ir apie 30 metų užsiėmė žemės ūkio darbais Kolainių, Laukuvos, Varnių, Užvenčio apylinkėse. Vienas sūnus, gelbėdamasis nuo rekrutų, pabėgo į Ameriką ir dingo, o kitas taip ir liko ten gyventi. Kaip prisimena Žemaitės dukros Onos proanūkė Ona Butkevičienė, J. Žymantienė gerai mokėjo skaičiuoti ir džiaugėsi, kai jos dukra Ona ištekėjo už Simono Jankaus, kuris gerai pažino pinigus.

Literatūrinės kūrybos pradžia ir slapyvardžio kilmė

Gyvendama ir dirbdama žemės darbus su savo vyru Laurynu Ušnėnuose, J. Žymantienė 1883 m. apsigyveno Ušnėnuose ir susibičiuliavo su kaimynų sūnumi - publicistu ir švietėju Povilu Višinskiu. Jis supažindino ją su nelegalia lietuviška spauda ir įtraukė į lietuvių nacionalinį judėjimą. Žemaitė, kartą perskaičiusi kažkokį apsakymą Jono Basanavičiaus redaguotoje „Aušroje“, pasakė P. Višinskiui, kad ir ji galėtų taip parašyti. Tuomet šis ir paragino J. Žymantienę imtis kūrybos.

Taip 1894 m. radosi pirmasis J. Žymantienės kūrinys „Rudens vakaras“, parašytas painiojant mažąsias ir didžiąsias raides. P. Višinskis šį apsakymą pasiūlė Gabrielei Petkevičaitei-Bitei ir Jonui Jablonskiui, kurių dėka apsakymas buvo išspausdintas „Tikrajame Lietuvos ūkininkų kalendoriuje 1895 metams“. Redakcija, J. Jablonskio siūlymu, autorei davė Žemaitės slapyvardį, kadangi apsakymas parašytas žemaičių tarme.

Visuomeninė ir literatūrinė veikla

Anot A. Ruseckaitės, kai sunkiai susirgo Žemaitės vyras, ji daug laiko praleisdavo skaitydama Rusijoje studijavusio P. Višinskio atsiųstas knygas. Po vyro mirties rašytoja išsivadavo iš žemės ūkio darbų ir, palikusi ūkį dukrai Onai, pradėjo savo keliones bei gyvenimą pas draugus. 1906-1911 m. ji gyveno Puziniškyje (Rozalimo valsčius) pas Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, kur ją traukė kultūrinė dvaro aplinka. Žemaitė aktyviai dalyvavo 1907 m. Lietuvos moterų I suvažiavime Kaune ir 1908 m. Rusijos moterų I suvažiavime Sankt Peterburge.

1912 m. Žemaitė apsigyveno Vilniuje, kur gyveno jos pažįstama Felicija Bortkevičienė ir kitos aktyvios moterys. Nors gyvenimas šiame mieste buvo sunkus ("Basai nedrąsu eiti, o akmenys ėda avalynę," - rašė Žemaitė), tačiau skurdas nepalaužė nei jos optimizmo, nei vėlyvos meilės Konstantinui Petrauskui. Vilniuje išsipildė Žemaitės, gyvenusios su anūke Elze, svajonė dirbti laikraštyje - ji buvo priimta į „Lietuvos žinių“ redakciją redaktore, atsakinga carinei valdžiai už laikraščio turinį. Kai cenzoriui nepatiko vieno autoriaus rašinys laikraštyje, Žemaitei už tai teko kelias savaites sėdėti kalėjime. Grįžusi ji parašė „Kalėjimo įspūdžius“, kitus apsakymus miesto gyvenimo temomis. Kartu rūpinosi savo raštų, kuriuos redagavo J. Jablonskis ir Jurgis Šlapelis, leidimu. 1913-1914 m. išėjo aštuonios Žemaitės raštų knygutės.

Kelionė į JAV ir Pirmasis pasaulinis karas

Siautėjant Pirmajam pasauliniam karui, Vilniuje atsirado daugybė pabėgėlių - moterų ir vaikų, kuriems reikėjo pagalbos. Žemaitės pažįstamas advokatas Andrius Bulota sugalvojo 1914 m. steigti draugiją šiems pabėgėliams šelpti. Žemaitė aktyviai įsijungė į šią veiklą, tačiau draugija stokojo lėšų. A. Bulota su žmona Aleksandra gavo JAV Lietuvių šalpos fondo kvietimą rinkti pinigus tarp Amerikos lietuvių. Tuo pačiu tikslu kartu su Bulotomis į JAV išvyko ir Žemaitė. Jie išplaukė į Ameriką 1916-ųjų pradžioje.

Plaukiant laivu į Ameriką, A. Bulotos žmona Aleksandra priprašė Žemaitės pirmos viešos vakarienės laive metu neryšėti skarelės ir apgaubė rašytojos galvą šaliu. Žemaitė, pasak A. Ruseckaitės, sąmoningai siekė pabrėžti savo sodietišką kilmę, niekad to nesigėdijo, o atvirkščiai - didžiavosi. Beje, su skarele rašytoja pavaizduota ir vieno lito kupiūroje. Būdama JAV, Žemaitė lankėsi lietuvių kolonijose, sakė kalbas ir rinko aukas nukentėjusiems nuo karo, surinkdama per 30 000 dolerių. Ji bendravo su lietuvėmis socialistėmis, sveikinusioms revoliuciją Rusijoje, skaitė joms paskaitas.

Nors Žemaitė 1917 m. įstojo į Lietuvos socialistų sąjungą ir buvo artimesnė jos dešiniesiems veikėjams, ji nemėgo bolševikų, vadino juos plėšikais, ir Lenino. Ji visuomet buvo dėmesinga vargo žmonėms ir moterų teisėms, rašydavo šiomis temomis, rinkdavo pinigus ir dalyvaudavo visuomeninėje veikloje, siekdama teigiamų pokyčių skurstančiųjų ir moterų gyvenime. Rašytoja nemėgo ir kunigų dėl jų siekio turtėti - tai ji išjuokdavo savo kūriniuose.

Paskutiniai metai ir mirtis

Žemaitės proproanūkis Sigitas Bagdonas pamena mamos pasakojimus apie tai, kaip rašytoja atvažiuodavo į Užventį aplankyti savo anūkės Elzės Čepauskienės (Elzė - Žemaitės dukters Juzės dukra). Užvenčio gyventojai Žemaitę pagarbiai vadino bobute, pas kurią eidavo pasitarti įvairiais klausimais. Įdomu, kad netoli G. Petkevičaitės-Bitės dvaro gyveno Žemaitės dukra Juzefa ir Konstantinas Petrauskas. Kai Žemaitė dar gyveno JAV, kartą gavo dukters Juzefos laišką, kuriame ji prašė motinos patarimo - tekėti už Konstantiną ar ne. Žemaitė atsakyme dukrai priminė, kad ši yra dešimt metų vyresnė už Konstantiną, tačiau kartu patarė - jei abu mylite vienas kitą, tai tekėk. Tiesa buvusi dar labiau intriguojanti: K. Petrauskas iš pradžių piršosi Juzefos dukrai Elzei.

Žemaitė, tik 1921 m. vasarą grįžusi iš JAV, laikinai apsistojo Kaune. Rašytoja jaudinosi, kai senas jos bičiulis K. Petrauskas vieną rytą arkliuku atvažiavo į Panevėžį, kad ją parsivežtų į savo pasiturinčius namus. Po keturių dienų viešnagės Petrauskų ūkyje Žemaitė nusprendė grįžti į Kauną. K. Petrauskas ją vėl vežė iki traukinio. Tai buvo paskutinis jų susitikimas. Po kelionės rašytoja parašė Petrauskams laišką, rūpindamasi, ar Konstantinui vis dar skauda gerklę, ar nepablogėjo būklė - jai teberūpėjo. Iš Kauno Žemaitė iškeliavo į Marijampolę pas Bulotas. 1921 m. ji apsigyveno Marijampolėje, pas advokatą Andrių Bulotą, rašė ir taisė senus raštus. Žiemą su reikalais išvažiavo į Kauną, bet grįžtant atgal autobusas sugedo ir teko nakvoti laukuose. Rašytoja smarkiai peršalo, susirgo plaučių uždegimu ir mirė 1921 m. gruodžio 7 d. Marijampolėje.

K. Petrauskas nesudegino Žemaitės laiškų - juk žinojo jos, rašytojos, vertę. Kaip tie laiškai atsidūrė Marijampolėje pas Bulotas, nežinoma. Įdomu ir tai, kad minėti laiškai ir kita Žemaitės archyvo dalis buvo perduota Lietuvių tautosakos ir literatūros institutui jau po to, kai 1942 m.

Žemaitės kūryba ir reikšmė

Žemaitė parašė apie 150 apsakymų, apysakų, apybraižų, vaizdelių, keliolika pjesių (iš jų 4 su G. Petkevičaite‑Bite), beletrizuotų pasakojimų apie savo vaikystę ir jaunystę („Autobiografija“, išleista 1946 m.), publicistinių straipsnių ir korespondencijų. Kūrinius spausdino leidiniuose „Ūkininkas“, „Varpas“, „Vienybė lietuvninkų“, „Naujienos“, „Darbininkų balsas“, „Vilniaus žinios“, „Lietuvos ūkininkas“. Kai kuriuos kūrinius ji išleido knygelėmis, pavyzdžiui, „Paveikslai“ (3 dalys 1899-1901 m.) ir „Valsčiaus sūdas“ (1900 m.). Geriausi ir populiariausi Žemaitės kūriniai sukurti iki XX a. pradžios. Jos kūryba pagrįsta realizmo estetikos principais, yra socialinė ir kritiška.

Apsakymuose ir apysakose atskleidžiama vedybų iš išskaičiavimo neigiami, dažnai ir tragiški padariniai (Marti 1899, Petras Kurmelis 1901, Velnio vestuvės, velnio ir laidotuvės 1914), smerkiamas vyrų despotizmas šeimoje (Topylis 1899, Neturėjo geros motinos 1913), valstiečių materialinės naudos siekis, dvasinis tamsumas (Marti, Gaisras, parašyta 1900). Ji taip pat parodo valstiečių ir dvarininkų konfliktus (Prie dvaro 1903, Ponas ir gaspadorius 1904, Streikai, parašyta 1907). Žemaitė sukūrė ryškių skurdo ir vargingos buities vaizdų (Nelaimingai vaikai 1903, Dovanos iš Amerikos 1908, Dvejos laidotuvės, dveji palaikai 1910), išjuokė valstiečių tamsumą, rašė apie kunigų skelbiamų tiesų ir jų gyvensenos neatitikimą (Kelionė į Šidlavą 1907, Šv. Jurgio aukos 1908, Kunigo naudą velniai gaudo 1903). Jos kūryboje reiškėsi nacionalinio judėjimo ir kovos dėl lietuvių spaudos idėjos (Atžala 1896, Motinėlės ašaros 1903, Du kankintiniai 1908). Komedijose ji išjuokė valstiečių dorovines ydas, turto vaikymąsi, girtuoklystę (Pragerti balakonai, parašyta 1897, Trys mylimos 1907, Mūsų gerasis 1909) ir caro administracijos amoralumą (Valsčiaus sūdas 1900).

Žemaitės kūryboje vyrauja epiškas, objektyvizuotas, su ironijos ir komizmo elementais pasakojimas, vaizduojama kasdienė, gerai pažįstama pobaudžiavinio Lietuvos kaimo buitis, materialiniai ir etiniai valstiečių santykiai, darbai. Daug vietos skiriama moterų padėčiai. Veikėjų jausmai ir išgyvenimai parodomi per išorinius daiktus, jų charakteriai ryškūs. Kalba vaizdinga, ekspresyvi, artima liaudies pasakotojų kalbai. Kiekvienas žodis turi aiškią reikšmę, vengiama užuominų, abstraktumo, jausmingumo. Kūriniai parašyti žemaičių tarme (vėliau rengiant raštus spaudai paliktos tik stilistinę vertę turinčios tarmybės). Žemaitės kūryba davė pradžią naujųjų laikų lietuvių prozai ir realizmo srovei lietuvių literatūroje. Pjesės nuo XX a. pradžios statomos įvairiuose teatruose.

Žemaitės palikimas

Apie Žemaitę sukurtas dokumentinis filmas „Žemaitė“ (1968 m., režisierius R. Verba). Vilniuje pastatytas Žemaitei paminklas (1970 m., skulptorius P. Aleksandravičius, architektai A. Nasvytis ir V. Nasvytis). Žemaitės vardas taip pat įamžintas tarp 100 iškiliausių asmenybių skulptūroje „Vienybės medis“ Vilniuje. „Šį šaukštą išdrožiau iš klevo, po kuriuo ne kartą ilsėjosi Žemaitė,“ - aiškino jauniausias Žemaitės sesers Juzefos proanūkis Vytautas Šileika, dovanodamas savo drožinį rašytojos gimtinėje veikiančiam muziejui.

Jos raštai buvo išleisti daugiatomiais rinkiniais: „Raštai“ Marijampolė (4 t., 1924-31 m.), „Rinktiniai raštai“ Kaunas (1946 m.), „Raštai“ Vilnius (6 t., 1956-57 m.) ir „Raštai“ (6 t., Vilnius, 1996 m.). Išleista apsakymų rinktinės „Laimė nutekėjimo“ (1996 m., 2014 m.), „Apsakymai“ (1999 m.), kūrybos rinktinė „Rytą giedra“ (2005 m.).

Chronologija

tags: #rasos #zemaites #gimimo #metai

• Stiprinti vaiko imunitetą
• Kaip naudoti bekontaktį termometrą vaikams
• Žaidimai vaikų kūrybiškumui ugdyti
• Atsisveikinimo eilės darželiui
• Darželiai Lietuvoje: istorija ir tipai