Kas yra giminės medis?

Šeimos istorijos paieškos tampa vis populiaresnės. Pasak genealogo Gedimino Duboniko, sudarinėdami giminės medį žmonės ne tik sužino savo istoriją. Tyrinėjant praeitį, galima bandyti atkurti nutrūkusį emocinį ryšį su protėviais, tuo pačiu stiprinti bendravimą su gyvais savaisiais. Tačiau tam, kad atrastume šaknis, reikia informacinio raštingumo įgūdžių, o kartais ir lakios vaizduotės.

Pagarba protėviams - nuo senovės laikų. Kilmės nustatymo per eilę protėvių pradžios reikėtų ieškoti senovėje. Taip pasakojimą apie tai, kuo genealogija, arba mokslas apie giminės kartas svarbi kiekvienam, pradeda Gediminas. Pasak jo, daugelyje kultūrų stengtasi amžinybėn išėjusių savųjų atminimą užfiksuoti ir tas žinias perduoti ateities kartoms. Istorinių asmenybių kilmę mes žinome iš rašto bei kultūros paminklų. Paprasti žmonės, kurių buvo absoliuti dauguma, nemokėdami nei rašyti, nei skaityti, savo protėvius įamžindavo kitaip. Seneliai ar tėvai vaikus, anūkus mokydavo mintinai įsiminti protėvių vardus, svarbiausius jų gyvenimo įvykius. Tokios „pamokos“ buvo tarsi skirtingas kartas emociniu ryšiu sujungiantis tiltas. Po eilės metų, užaugęs jaunimas to jau mokė savo palikuonis. Juk ne veltui iki mūsų dienų išliko posakis, kad žmogus gyvas tol, kol yra prisimenamas.

Gedimino teigimu, protėvių kartos šiais laikais dažniausiai vaizduojamos medžio principu, nuo to ir kilo pavadinimas „giminės medis“.

Šeimos istorijos svarba ir jos paieškos

Pasak jo, skirtingai nuo ankstesnių laikų, pavyzdžiui Viduramžių, kuomet šeimos praeitimi domėdavosi kilmingieji, savo giminės šaknis dabar nori atrasti visi. Šiandien ne tiek svarbu, kuriam luomui priklausė protėviai - daug svarbiau sužinoti savųjų vardus ir pavardes, kur jie gyveno, su kuo tuokėsi, kiek vaikų turėjo bei tą informaciją perduoti ateities kartoms.

Genealogas pasakoja, kad pastaruoju metu giminės šaknų paieškos tapo labai populiarios ir Lietuvoje. „Maloniai stebina tai, kad savo šeimos istorija, protėvių pasauliu domisi jauni žmonės. Jau nekalbant apie tėvus ir ypač senelius, kuriems giminės medžio sudarymas yra tarsi šventa pareiga“, - atskleidžia Gediminas. Toks visuotinis susidomėjimas, specialisto įsitikinimu, susijęs su keletu veiksnių. „Kilmės tyrimai galimi tik laisvoje ir sąmoningoje visuomenėje, kurioje praeitis tampa ne tik profesionalių istorikų, bet ir kiekvieno mūsų susidomėjimo bei pagarbos objektu. Be to, pasikeitė laikmetis bei žmonių mentalitetas. Pergyvenome sovietmetį, kuomet dėl represijų grėsmės seneliai bijojo atskleisti giminės praeitį. Po to praūžė „laukinio kapitalizmo“ dešimtmetis, kai visiems rūpėjo kiti dalykai. Dabar atėjo nauji laikai, matomas kitoks vertybių suvokimas“, - džiaugiasi jis. Pasak Gedimino, tautiečiai ieško žinių apie šeimos istoriją, nes šios žinios nepraras svarbos, bus perduodamos iš kartos į kartą kaip vertybė. Galiausiai, jos niekada nepasens, skirtingai nei „naujausias telefono modelis“. Todėl giminės medžius žmonės sudarinėja įvairiomis progomis: gimus vaikui, jį krikštijant, tuokiantis, artimam žmogui švenčiant gimtadienį, organizuojant giminės susitikimus.

Kaip sudaryti giminės medį?

Specialistas atskleidžia, kad dalis visuomenės bando savarankiškai ieškoti protėvių dokumentų ir tai labai džiugu. „Giminės medžio sudarymo metodai gerokai pažengė į priekį. Šiandien bet kuris žmogus, turintis informacinio raštingumo dirbant su genealoginiais šaltiniais pagrindus, gali pats atrasti bent kai kurių savo protėvių įrašų. Tam tereikia įgūdžių, kurių galima išmokti ir, žinoma, kantrybės. Apie tai, kuo Giminės medžio sudarymo mokymai naudingi gyventojams, pasakosiu ir artėjančioje praktinės genealogijos konferencijoje Kretingoje“, - atskleidžia specialistas.

Tačiau net patyrę genealogai, kasdien dirbantys su įvairiais šaltiniais, kartais prieina aklavietę. „Labai gaila, bet dauguma mūsų, taip pat ir aš, darėme tą pačią klaidą - atidėliojome giminės medžio sudarymą. O kai jau prisiruošiame, kartais būna vėlu. Tie mūsų artimieji, kurie dar žinojo šeimos istoriją, per tą laiką iškeliauja amžinybėn. Nebelieka ko paklausti ir tenka ieškoti beveik „nuo nulio“. Tačiau net ir tada kartais galima sudaryti giminės medį, tiesiog paieškos užtrunka“, - sako jis.

Genealogijos entuziastas atskleidžia, kad norint atrasti protėvius bei sužinoti, ar yra gyvų kitų linijų giminaičių, kartais tenka griebtis ir originalių metodų bei įjungti vaizduotę. „Aš pats, ieškodamas savųjų, Utenos rajone esančiose Pakalnių kaimo kapinėse palikau korteles su maždaug tokiu užrašu: „Manau, kad esu jūsų giminaitis ir sudarinėju giminės medį. Prašau susisiekti su manimi“. Neužilgo sulaukiau moters skambučio. Jos vyras, kaip paaiškėjo, yra mano senelio brolio palikuonis. Su ja pabendravome telefonu“, - pasakoja Gediminas. Tačiau tuo pačiu jis apgailestauja, kad dar ne į visus savo protėvių gyvenimo klausimus šiandien turi aiškius atsakymus.

Giminės medžio sudarymo galimybės ir tipai

Užsakant giminės genealogiją, svarbu žinoti apie galimybes. Ką galima rasti? 1. Pilnas tyrimas - gali būti tik vienos pavardės visų kartų giminių paieška. Pilnas genealoginis tyrimas - tik tėvo (vyriškos) linijos suradimas, kurioje protėviai arba palikuoniai kilę tik vyrų linijoje. Genealogiją sudarytų tėvas, tėvo tėvas, tėvo senelis, jo prosenelis, proprosenelis ir t. Pvz.

Dalinio giminės medžio tyrimas - tai kiekvieno asmens bent vienas dokumentas, leidžiantis jį pagrįstai priskirti giminei medžiui. Kas yra bent vienas asmens archyvinis dokumentas? Pavyzdžiui, tik santuokos įrašas su sutuoktinio apytiksliu amžiumi. Į savo medį įrašysite šį asmenį. Surastas vieno iš tėvų mirties dokumentas, su išvardintais gyvais vaikais ir nurodytu apytiksliu mirusiojo amžiumi. Puiku - visa šaka perkeliama į giminės medį. Nors bus daug apytikslių datų, bet visi asmenys pagrįstai įsitvirtins Jūsų giminės medyje. Bent vienas faktas - yra istorinė žinutė apie realiai egzistavusį asmenį. Dalinis giminės tyrimas - tai iki tam tikros kartos atlikta genealogija. Jūsų pageidavimu atliktas tam tikros apimties tyrimas. Galima giminės medį sudaryti tik iš tiesioginių gentainių, neįtraukiant jų brolių ir seserų linijų. Dalinis giminės medis - tiek asmenų, kiek pavyko surasti. Tai irgi giminės genealogija, gal nebaigta, gal daugiau nėra išlikusių šaltinių, gal naujoms paieškoms trūksta laiko. Daug reikšmės turi vykusios žmonių migracijos, netikėtos mirtys, karai, epidemijos ar kiti gyvenimo įvykiai.

Jeigu pakanka archyvinės medžiagos - toks medis gali siekti XVII a. Bajorų genealogija su bajorystės tvirtinimu gali būti sudaryti iš 12-15 kartų.

Tikrai nebūtinai genealogas kaltas, kad kažko nerado, gal labai mažai išlikusios archyvinės medžiagos. Daugybė dingusių, suplyšusių, neįskaitomų bylų. Kartais net ir išlikusių įrašų būklė gali būti labai bloga, tekstai išblukę, sulieti, suplyšę. Įvairiai laiko paveikti dokumentai tampa neįskaitomi. Raštininkų perrašytose bažnytinėse knygose atsirasdavo netikslumų, akivaizdžių klaidų, pasitaikydavo net praleistų ištisų puslapių.

Giminės medžio simbolika ir reikšmė

Medis - visuomenės vizualioje mąstysenoje paplitęs simbolis. Medžio simboliką viduramžių visuomenėje lėmė tiek krikščioniški, tiek mitiniai šaltiniai. Vėlyvaisiais viduramžiais beveik visa, kas buvo susiję su vienokia ar kitokia hierarchija, galėjo būti išreikšta medžio simboliu. Medis, kaip simbolis, buvo siejamas su krauju ir vyru. Giminės sukauptos genealoginės žinios XII a. tapo puikiu būdu ne tik išsaugoti informaciją apie protėvius, bet ir kelti giminės prestižą. Kilmingųjų genealoginio medžio biblinė genezė siekia XII a. vidurį, kuomet Prancūzijoje, Sen Deni ir Šartro katedrų vitražuose, pirmą kartą visapusiškai pavaizduoti Jesės medžiai - Kristaus kilmė iš Jesės per jo sūnų karalių Dovydą ir Švč. Mergelę Mariją. Tai ypač puošnios Jėzaus genealogijos iliustracijos, kuriose, išskyrus tradiciškai nusistovėjusią kilmės linijos demonstravimą iš gulinčio (retkarčiais sėdinčio) Jesės, figūrų vaizdavimas, medžių šakų kompozicija ir dekoratyviniai elementai buvo individualūs, priklausantys nuo autoriaus sumanymo ir fantazijos.

Genealoginis medis - kintantis genealogijos vaizdavimas, atsižvelgiant į skirtingų epochų kultūros, mentaliteto ir meno veiksnius. Nepaisant skirtumų, esminis genealogijos vaizdavimo principas genealoginiame medyje išliko tas pats, t. y. vaizduojama legendomis paremta arba reali vertikali genealoginė linija nuo seniausių arba garbingiausių giminės atstovų iki jauniausių. Nors medis, kaip giminės metafora, egzistavo šimtmečius, tačiau galutinę savo ikonografinę formą įgavo XV a. pabaigoje, kuomet giminės pradininkas vaizduotas ties medžio šaknimis ar kamiene, o jo palikuonys išdėstomi tarp šakų. Toks genealogijos vaizdavimo būdas paplito XVI a. pabaigoje ir buvo populiarus tarp elito atstovų Europoje.Pirmiausia genealogijos demonstravimas reiškėsi imperatorių ir karalių aplinkoje, pvz., Karolingų genealoginis medis randamas XII a. Frutulfo ir Ekehardo Pasaulio kronikoje. Vėliau genealoginiai medžiai plito kunigaikščių, aristokratijos ir net tarp miestiečių (XVI a. pabaigoje-XVII a. Pirmasis žinomas genealoginis medis Lenkijoje ir LDK atsirado tik XVI a. Vieni iš kurtų vizualinių šaltinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilmingųjų genealogijos demonstravimui buvo genealoginiai medžiai. Jie atliko dvi funkcijas: teisinę ir reprezentacinę. Antruoju atveju jie buvo puikus giminės genealogijos demonstravimo būdas, ypač naudingas patvirtinant ar pabrėžiant savo statusą visuomenėje. Lyginant su Vakarų Europa, LDK kilmingųjų genealoginis medis - vėlyva genealogijos reprezentavimo forma.

Lyginant genealoginių schemų (linijomis sujungtų geometrinių figūrų, kuriose įrašyta informacija apie giminės narius) skaičių su kilmingųjų genealoginiais medžiais, pastarųjų yra mažiau. Genealoginius medžius turėjo ne tik elito atstovai (Radvilos, Kaributai Višnioveckiai, Sapiegos, Pacai, Palubinskiai, Giedraičiai), bet ir žemesnio rango kilmingųjų giminės: Karpiai, Lukomskiai, Bialozorai, Chrapovickiai, Šveikauskai, Lopacinskiai, Šaniauskai ir kiti.

LDK kilmingųjų genealoginiuose medžiuose vaizduojama nuo keturių iki dvidešimt trijų giminės kartų (Radvilų genealoginis medis). Ne tik didikams būdinga ,,ilga“ genealoginė atmintis (Radvilos mena 23 kartas, Giedraičiai - 22, Palubinskiai - 13). Didžioji genealoginių medžių dalis nepasižymi ikonografiniu puošnumu. Dažniausiai kilmingųjų genealogija išreiškiama per paprasto silueto medį, tarp kurio šakų apskritimuose ar stačiakampiuose minimi giminės nariai ir su jais susijusi informacija. Rečiau genealoginiai medžiai puošiami giminės narių herbu ar herbais bei įvairiomis meninėmis ikonografinėmis detalėmis. Tarp iki mūsų dienų išlikusių kilmingųjų genealoginių medžių įspūdingu ikonografiniu puošnumu išsiskiria XVII a. pabaigos Kaributų Višnioveckių, 1669 m. ir 1742 m. Radvilų, 1675 m. Palubinskių bei 1731 m. ir 1733 m. Sapiegų genealoginiai medžiai. Jie gali būti laikomi ne tik genealogijos reprezentavimo priemonėmis, bet ir turinčiais meninę vertę tam tikros epochos dailės kūriniais. Kuo puošnesnis genealoginis medis, tuo didesnis giminės noras reprezentuoti savo statusą ir užsitikrinti didesnį prestižą visuomenėje. Didesnes ambicijas turintys didikai savo genealoginį medį išaugindavo iš antikinių šaknų. Tokia genealoginė reprezentacija tam tikra prasme prilygo valstybinei - politinei / kultūrinei programai, kurią siekdavo įgyvendinti viena ar kita kilminga šeima, reiškianti pretenzijas į dar aukštesnę ar net aukščiausią padėtį visuomenėje.

Dabartinė visuomenė medžių sudarymą laiko mada, kultūriniu judėjimu, bajorų siekiu pabrėžti savo išskirtinumą. Manyčiau, giminės medis - pagarba savo protėviams, kas nėra sietina tik su kilme ar mada. Jeigu jums atrodo kitaip - tokia mada labai graži ir sektina. Kilmės akcentas genealogijoje irgi nieko nelemia, gal tik didesnę galimybę rasti XIX a. sudarytą archyvinį bajorų giminės medį. Gali būti kilmingi, bet negarbingi, (girdėjome istoriją apie ponus, kurie vardan laisvės medžiuose šaudė baudžiauninkus). Visi žinome eilę valstietiškos kilmės lietuvių, kovojusių už šeimos, bendruomenės, tautos gerovę, sukūrusių meno, istorijos, technikos paminklų. Svarbu nors šiek tiek žinoti apie savo šeimos praeitį ir priimti ją tokią kokia yra. Mano gentainiai jau nuo XIX a. atsidurdavo priešingose barikadų pusėse, toks jų pasirinkimas, toks įvairus ir turtingas tapo mano giminės medis. Svarbu tai, kad praeitis netrukdo giminei susiburti ir bendrauti šiandiena.

Pats seniausias mūsų Valstybės istorijos archyvo darbuotojų atkurtas genealoginis medis siekia XIII amžių. Tradiciškai genealoginius medžius pradėta sudarinėti tik XVIII amžiuje. Visi genealoginiai tyrimai būtų tik skaičių ir faktų rinkinys, kol jie nesudėti į medį. Šiandiena internete galima rasti daugybę variantų kaip sudaryti giminės medį. Rašau ir patariu savo svetainėje.

Giminės medžiuose, sukurtuose rėminimui, netelpa visa sukaupta informacija. Galimi įvairūs giminės medžio vaizdavimo būdai: horizontalūs, vertikalūs, mišrūs, apskritimo arba vėduoklės formos. Giminės medžiai gali būti tik tėvo (pavardės), arba mišrūs (ir tėvo ir motinos). Tai tėvo linija, gali būti sudaromas nuo pirmojo (seniausio) žinomo giminės atstovo, kurį galima patvirtinti dokumentu. Tai giminės palikuoniai: vyrai ir moterys. Tolimiausio atstovo palikuoniai - jo vaikai, anūkai, proanūkiai, kurie palaipsniui sudaro žmonių seką, iš šaknų per kamieną auga, plečiasi tarsi tikras medis. Tokia vertikalė sudaroma tuomet, kada apie gentainius turima pakankamai duomenų. Jo seka (aš, mano tėvai, seneliai, proseneliai ir t.t.) vystosi atvirkščiai, nei pirmame variante. Tai medis, kuris auga iš praeities į ateitį, bet centre esu aš. Šaknyse (t. y. praeityje) - mano tėvai, seneliai, proseneliai…, centre - medžio kamienas esu aš, o šakose (t. y. palikuonys).

Medžių piešiniai paprastai sudaromi taip, kad ant kamieno dedami pirmieji asmenys, o ant šakų išdėstomi jų palikuoniai. Giminaičiai grupuojami eilėmis, kurios atitinka susidariusias skirtingas giminių kartas. Paprastai pieštame medyje spalvomis žymimos skirtingos giminių kartos, nes taip lengviau sekti prasilenkiančias laiko linijas. Galima koduoti atskiras gimines: kiekvieną šaką ženklinti kita spalva. Medžiuose skirtingomis spalvomis galima išskirti vyrus ir moteris, turinčius vaikų ir neturinčius, ištekėjusias moteris ir ne, gyvus ir mirusius ir kita. Patarčiau pasirinkti vieną sistemą ir laikytis vieningos ženklinimo tvarkos. Taip pat kaip ir spalvomis, asmenų skirtumus galima žymėti formomis. Kiekvienas giminės atstovas užrašomas ant paruoštų piešinių. Šriftas turi būti lengvai skaitomas ir įkomponuotas į tam skirtą vietą. Medis turėtų būti estetiškas, meniškas, moksliškas, atliktas kokybiškomis medžiagomis ir priemonėmis, tiktų saugoti ar eksponuoti.

Giminės medis gali būti: nupieštas vaikų, pasitelkus visą fantaziją, padedant tėvams, mokytojams. Dailininko piešinys: spalvota ar nespalvota grafikos technika, nutapytas, sukurtas grafinio dizaino kompiuterinėmis programomis, lazeriu graviruotas. Jeigu yra gabių meistrų - jūsų giminės simbolis gali būti išsiuvinėtas, išdrožtas medyje, sukurtas liaudies dizaino priemonėmis ir koks tik jums atrodo geriausias.

Laikantis tam tikros nustatytos numeracijos, galima smulkiai aprašyti kiekvieną giminės atstovą. Istoriniai medžiai paprastai būdavo kitaip sudaryti: Pirmas - seniausias protėvis, paskutinis - jauniausias.

Giminės medžio prasmė ir kartų tęstinumas

Giminės medį sudarinėjame dažniausiai tam, kad sužinotumėme, ar buvo giminėje žmonių, kurie turėjo kažkokius kilmingus titulus. O dar visai neseniai žmonės žinojo, kad giminę reikia žinoti. Anksčiau žmonės suprato, kad nieko atsitiktinio nebūna, kad giminė tai ne tik kraujo ryšys, bet ir perduodamos iš kartos į kartą įvairios savybės. Todėl prieš santuoką jie stengėsi kuo daugiau sužinoti apie būsimą giminę - tuomet galėjo numatyti, koks bus šeimos likimas, kokias savybes gali paveldėti vaikai. Tai gyvybiškai svarbi informacija, kuri mūsų dienomis visiškai pamiršta - dažnas net apie senelius mažai težino. Jei nesuprantame Giminės medžio prasmės - kaip vieningos sistemos ir kartų tęstinumo grandinės - visos pastangos suprasti šeimos ar giminės problemų priežastis bus bergždžios. Nepamirškime, kad tokias žinias anksčiau turėjo visos tautos - visi atsakingai žiūrėjo į santuoką, visose tautose yra sąvoka “iki septintos kartos“ ir pan., - tai gyvenimo patirtimi ir išmintimi paremtos žinios.

Antroji karta - mūsų tėvai. Didžiausią įtaką jie mums padaro savo asmeniniu pavyzdžiu - parodo šeimos santykių modelį (mama - dukrai, tėvas - sūnui), todėl vaikai dažnai nevalingai kopijuoja tėvų elgesį savo šeimoje. Vaikai paveldi tėvų įpročius, gyvenimo būdą, kalbėjimo manierą, balsą, emocijų išraišką, fizinį panašumą.

Trečioji karta - du seneliai ir dvi močiutės. Iš jų paveldime kūrybingumą, intelektą, iniciatyvumą, santykį su pasauliu ir žmonėmis. Būtent iš trečiosios kartos paveldimi talentai: dažniausiai iš senelio - anūkei, iš močiutės - anūkui. Ligos taip pat paveldimos iš senelių, bet tėvai nesveiku gyvenimo būdu taip pat gali sudaryti sąlygas žalingiems įpročiams ir ligoms formuotis. Senelis iš tėvo pusės perduoda anūkams kūrybingumą, aktyvumą, talentus. Senelis iš mamos pusės - įtakoja bendravimą ir ryšį su žmonėmis, intelektą, santykius šeimoje. Močiutė iš mamos pusės - intuiciją, emocijas, jausmus. Labai svarbu, kad seneliai turėtų kuo daugiau dorų savybių, kurias paveldės anūkai.

Ketvirtoji karta - proseneliai, aštuoni protėviai. Penktoji karta - tai giminės “ašis“ - Dorovė ir Sąžinė. Iš penktosios kartos gali būti perduotos didžiausios protėvių dorybės arba didžiausios įsišaknijusios nuodėmės. Pagal šią kartą galime spręsti, kokias turime stabilias pozityvias arba negatyvias giminės programas.

Šeštoji karta - 32 protėviai. Iš jų paveldime genetinę harmoniją arba disharmoniją, balansą arba disbalansą, dvasingumą arba tamsioms jėgoms. Simboliškai šie protėviai siejami su 32 žmogaus dantimis: viršutinis žandikaulis - su tėvo gimine, apatinis - su motinos protėviais. Palyginkite, kur dantys sveikesni - pagal tai galima spręsti apie giminės tyrumą.

Septintoji karta - 64 protėviai. Kiekvienas doras šios kartos protėvis gali pakeisti mumyse kažką į gera, o nedoras - į bloga. Septintoji karta suteikia arba nuima (tai pasireiškia kaip nevaldomas likimas) protėvių apsaugą.

Ką daryti su šia informacija - juk tolimųjų protėvių poelgių jau nepakeisime? Reikia suprasti, kad galime ir turime negatyvias giminės programas stabdyti ir keisti pozityviomis. Pavyzdžiui - jei giminėje visos moterys šaltos, abejingos ir grubios, tuomet viena iš giminės moterų turi nutraukti ydingo elgesio grandinę ir pradėti elgtis kitaip - mokytis mylėti, atjausti, padėti, suprasti, pasitikėti. Kiekvienos giminės, šeimos tikslas - mylėti, sukurti gilų dvasinį ryšį, nuoširdžius, harmoningus santykius ir ištaisyti ydingą elgesį šeimoje ir giminėje. Ir kiekvienas nuoširdus, harmoningas poelgis “atitaiso“ ir “išvalo“ visą virtinę giminės klaidų. Ir - atminkime, kad kiekvienas žmogus savo Giminės medyje yra svarbus, ir kiekvienas gali padaryti gerą įtaką dabarčiai ir ateities kartoms. Formulė paprasta: meilė širdyje - meilė šeimoje, meilė giminėje.. ir - meilė visame pasaulyje 🙂 !

tags: #cia #gimes #zmogus

• Kada nerimauti dėl karščiavimo po skiepo?
• Skaitmeninės priemonės būgnų pamokoms
• Atsikratyti kurmių sode
• Birštono lopšelis-darželis „Vyturėlis“
• Mėlynos kūdikio rankytės: ką tai reiškia?