Naujosios animacijos tendencijos vaikams: nuo sovietinės didaktikos iki šiuolaikinės empatijos ugdymo
Tėvų pokalbiuose ir interneto diskusijose netrūksta liaupsių senajai sovietinei, vadinamajai „gerajai“, animacijai. Neretai ji rodoma ir per televiziją. Tačiau, giliau pažvelgus, senoji animacija kelia prieštaringų minčių ir jausmų. Viena vertus, ji patraukli savo paprastu stiliumi, vaikiškais personažais, vaikams aktualiomis temomis ir lėtu tempu. Kita vertus, ryškus didaktinis tonas bei sovietinės realybės vaizdavimas šiuolaikiniams vaikams ne visada suprantamas, o kartais gali sukelti ir nepagrįstų baimių.
Ar kada susimąstome, kokia „žinia“ pasiekia mūsų mažuosius jiems žiūrint senąją animaciją, kokius vaikų auklėjimo būdus ji siūlo? Patyčių ir smurto vaizdavimas atspindi senąją sovietinę tikrovę, kai tam tikri smurtiniai veiksmai ar patyčios buvo suvokiami kaip neišvengiama, natūrali, todėl ir netaisytina gyvenimo dalis.
Senoji animacija: kritinis požiūris
Turbūt viena dažniausių sovietinėje animacijoje sutinkamų temų - paklusnumo suaugusiesiems tema. Reikia klausyti suaugusių, nes… nes „kitaip tau blogai baigsis”. O baigtis gali tikrai blogai: pavyzdžiui, tavęs gali imti neklausyti tavo nuosavos rankos ir kojos (filmukas „Maša daugiau nebe tinginė”), turbūt didesnio siaubo mažam vaikui negali būti. Ikimokyklinio amžiaus vaikams, ypač iki 4 metų amžiaus, tokia informacija gali sukelti daug nepagrįsto nerimo ir baimės, nes jie dar nesugeba gerai atskirti realybės ir išgalvotų dalykų, jų kognityviniai gebėjimai dar nepakankami tokiai informacijai apdoroti ar verbalizuoti. Ypač, jei tėvai nesusimąstydami paantrina istorijos moralui: „Va, ir tau taip nutiks, jei neklausysi.“
Besąlygiško paklusnumo suaugusiems tema atsispindi daugelyje senosios animacijos filmukų. Tikslas gal ir neblogas: būtų gerai, jei vaikas klausytų (na, bent jau pagrįstų ir racionalių tėvų reikalavimų), bet priemonės, kuriomis to galima pasiekti, tikrai pakito nuo sovietinių laikų. Ar norime, kad vaikai paklustų iš baimės, ar todėl, kad jie supranta/patiria savo elgesio pasekmes? Tuo tarpu pasaulyje seniai įrodyta, kad tokie auklėjimo būdai vaikui padaro daugiau žalos nei naudos.
Patyčios ir smurtas senojoje animacijoje
Patyčių senojoje animacijoje netrūksta - personažų žodžiai iškalbingi: „koks juokingas, koks keistas ančiukas“ (animacinis filmukas „Ančiukas, kuris nemokėjo žaisti futbolo“), „tu vis išdykauji, toks ir būsi niekam tikęs“ („Žydrasis drambliukas. Niekam tikęs?“, „drožk iš namų, kad aš tavęs nematyčiau“ („Funtikas ir agurkai“) ir kt. Netgi viename geriausių sovietmečio animacijos kūrinių „Lolo“ pingvinukas gauna lupti nuo tėčio. Maža to - vaikui net lengviau susitapatinti su senojo animacinio filmuko veikėjais - nes jie panašūs į jį, (žvėreliai-vaikai, kurių elgesys ir kalba vaikiški). Tokia didaktika paveikesnė, tik ko ji moko? Turbūt ne to, kaip spręsti iškylančius sunkumus ir interesų konfliktus: kai meškiukai nepasidalina antklodės ar sūrio („Du godūs meškiukai“), kad ir kaip ten būtų - tai interesų konfliktas, kuris sprendžiamas „gyvenimas tave pamokys“ būdu.
Mokyklos vaizdavimas
Atskiros temos verta senoji animacija apie mokyklą (animaciniai filmukai „Neišmoktų pamokų šalyje“, „Vėl dvejetas“, „Klaidų sala“, „Barankinai, būk žmogus“ ir kt.). Visų šių filmukų moralas aiškus - mokykis, nes kitaip tau blogai baigsis… Ar norime, kad mūsų vaikai pradėtų bijoti mokyklos dar jos nepradėję? O gal vis dėlto mokykloje gali būti įdomu? Taip, ne visada lengva, bet tam yra mokytoja, kuri gali padėti.
Reikia pastebėti, kad šiandieninės mokyklos realijos nebeatitinka sovietinės mokyklos realijų: pradinukai nebevertinami pažymiais, atsižvelgiama į individualų vaiko tempą, skirtingus gabumus, specialiuosius poreikius ir pan. Tyrimai rodo, kad pradinukų vertinimas pažymiais „uždeda“ vaikui etiketę, kurios vėliau itin sunku atsikratyti, lyginimas su bendraklasiais didina įtampą ir priešiškumą, autoritariniai auklėjimo būdai, kai „mokytojas visada teisus ir tik jis žino teisingą atsakymą“, neskatina vaikų iniciatyvos, kūrybiškumo, didina baimę suklysti, ar apskritai ką nors bandyti. Tačiau senoji didaktika gaji, ugdymo specialistai ne visada linkę keistis ir domėtis naujovėmis.
Kultūrinis ir lyčių stereotipai
Senojoje animacijoje neišvengiamai atsispindi tam tikras kultūrinis-istorinis kontekstas ir to laikmečio vertybės: darbas, turtinė lygybė, kuklumas, drąsa, pasiekimai, paklusnumas, nauda visuomenei, rūpinimasis kitais. Galima įžvelgti ir sovietinės propagandos elementų, kuri šiuolaikiniams vaikams paprasčiausiai nelabai suprantama („Čipolinas“, „Katės namai“).
Senąją realybę atspindi ir ryškūs lyčių stereotipai: berniukai vaizduojami išdykę, drąsūs, savimi pasitikintys, mergaitės - bailios, kuklios, pasiaukojančios, rūpestingos, stropios („Galiniame suole“, „Barankinai būk žmogus“). Vyrai kartais labai subtiliais būdais vaizduojami kaip reikšmingesni, svarbesni, („Katinas, kuris mėgo vaikščioti vienas“, „Išpuikusi princesė“, „Obuolių maišas“).
Akcentuojami būdo bruožai, o ne elgesys: jei veikėjas blogas - tai blogas iki galo: mergaitė iš „Kartūno gatvės“ ne tik nesiprausia, nesirūpina savo asmens higiena bei asmeniniais daiktais, bet ir bėga per gatvę, čiuožia turėklais, pargriauna praeivį ir t.t. Toks netinkamo elgesio sutapatinimas su neva nekintamais veikėjo būdo bruožais (mergaitei priklijuojama „nevaleikos“ etiketė) didina paties vaiko baimę netinkamai pasielgus būti priskirtam „blogųjų kategorijai“ ir gali skatinti netinkamo elgesio slėpimą ar melavimą.
Šiuolaikinės animacijos tendencijos
Besąlygiškos liaupsės senajai animacijai kartu su nekvestionuojamais senaisiais sovietmečiu naudotais auklėjimo būdais tikriausiai parodo šiandieninių tėvų sutrikimą ir nežinojimą, kaip iš esmės pasikeitusiomis sąlygomis auginti jaunąją kartą. Kita vertus, ne visa senoji animacija yra pasenusi ar netinkama. Turbūt svarbiausia yra pažvelgti į ją kritiškai, užuot liaupsinus kaip absoliutų gėrį: atsakyti į vaiko klausimus, išklausyti jo nuomonės, padiskutuoti, išsakyti savo nuomonę, pripažinti, kad patys ne visada žinome atsakymus.
Animacija, kad ir kokia ji būtų, senoji „geroji“ ar šiuolaikinė, gali būti puiki proga pradėti pokalbį su vaiku, išgirsti, kaip vaikas suprato filmuką, kaip jis mato pasaulį. Gali būti, kad vaiko mintys jus nustebins. Bet tai tikrai bus geriau, nei pasyvus pritarimas senajai didaktikai, kai vaikas iš kelių informacijos šaltinių gauna nurodymą: klausyk, nes būsi nubaustas.
Autorinė animacija ir stereotipų laužymas
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė Natalija Arlauskaitė, ne vienerius metus besidominti animacija, pastebi, kad animacinių filmų personažų vaizdavimo būdas neretai prisideda prie stereotipų įtvirtinimo, o pokyčiai masinėje kino produkcijoje vyksta pernelyg lėtai. Atsvarą popkultūrai siūlo autorinės animacijos kūrėjai, savo darbuose kritikuojantys įsigalėjusias normas, paliečiantys subtilias žmogaus vidinio pasaulio, visuomenės normų, asmenybės individualumo temas.
Animacija, kaip ir kitos kino formos, suteikia galimybę vaizdų (piešinių, lėlių, kompiuterinės grafikos ir kitokių) forma kalbėti apie labai rimtus dalykus - jausmus, vienatvę, netektį, žmonių artumą, įvairias aktualias visuomenei problemas, pavyzdžiui, psichikos sveikatą, socialinę politiką, istoriją ir jos pėdsakus dabartyje.
Moteriškų personažų vaizdavimas
Vaikų animaciją nagrinėjantys tyrėjai pabrėžia, kad dažniausiai vaikams pateikiamas stereotipizuotas veikėjų vaizdas - perteikiami tradiciniai lyčių vaidmenys, užsiėmimai, išvaizdos bruožai. „Įvairiuose tyrimuose nuolat diskutuojama, ką daro animacija - ar ji įtvirtina stereotipus, ar kaip tik juos išjudina, pasiūlo kitus vaidmenis? Tai nuolatos atsikartojanti tema, dominanti daugelį mokslininkų. Vienas svarbiausių aspektų, kalbant apie animaciją vaikams, - ne tik kaip personažai atrodo, bet ir kokie personažai kalba. Daugybė įvairių skaičiavimų rodo, kad kalbančių moteriškų personažų sukuriama daug mažiau nei vyriškų, ir ši situacija bėgant laikui negerėja“, - sako prof. N. Arlauskaitė.
Pasak mokslininkės, 2010 m. visuose filmuose, skirtuose vaikams iki 13 metų, kalbančios moteriškos personažės sudarė tik 29 procentus visų kalbančių personažų. Peržvelgus populiariausius ir daugiausia pelno atnešusius animacinius filmus matyti, kad juose dominuojantys pagrindiniai personažai - vyrai. O moteriškos personažės dažniausiai vaizduojamos kaip pasyvios, tos, kurias kažkas turi globoti, išgelbėti, kurios pačios nesivelia į įdomius nuotykius ir todėl yra gana nuobodžios.
Tačiau sukuriamas animacijos, kurioje moteriški personažai - tai ne vien pasyvios princesės, bet ir užkariautojos, mįslių įminėjos, piratės, įvairių anksčiau laikytų „nemoteriškomis“ profesijų atstovės. Naujuose animaciniuose filmuose „Frozen“ (liet. „Ledo šalis“), „Brave“ (liet. „Karališka drąsa“), „Moana“ vaizduojamos veikėjos ne tik siekia sulaukti gelbėjančio princo, bet ir pačios griebiasi blogio nugalėjimo užduočių.
Geras animacinis filmas: empatija ir tikrovė
„Gera animacija yra nuoširdi animacija, kai užkabintas tam tikras pojūtis perteikiamas poetiškai. Kitaip nėra prasmės ją kurti, geriau filmuoti kiną. Animacija - tai poezijos forma, polėkis. Laisvė. Kai pajunti animacijos teikiamą laisvę, tą išskirtinį pasaulio matymą, subjektyvų simboliz...“, - teigia animacijos kūrėjai.
Psichologė Veronika Mudėnaitė-Savickienė tvirtina, kad „geras animacinis filmas yra tas, kuriame žiūrėdamas vaikas susitapatina su herojais, išgyvena jų jausmus ir per tai pažįsta save“. Tačiau šiandien animaciniai filmai privengia kalbėti rimtomis temomis ir, pasak jos, pernelyg pasiduoda pramogai, kuri nors ir suteikia gerų emocijų, tačiau greitai pasimiršta. Kodėl taip yra? Psichologė pabrėžia, kad žmogus apskritai nelinkęs dažnai kalbėti rimtomis ir ne visada linksmomis temomis, o neigiamas emocijas ignoruoja ir stengiasi pamiršti. Be to, pasak jos, šiandien mus supa nuolatinis vizualinis triukšmas, kuris užgožia sudėtingesnes temas ir paverčia jas tarsi nepaklausiomis, todėl ir animacinių filmų kūrėjai jas stengiasi aplenkti. Tiesa, rimtesnių temų stoką, jos nuomone, kompensuoja europietiški animaciniai filmai.
Pavyzdžiui, „Oskarų“ nominantų, garsių prancūzų animatorių Jeano-Loup Felicioli ir Alaino Gagnolio kūrinys „Nematomas herojus“. „Šis filmas, mano manymu, yra puikios animacijos pavyzdys vien dėl to, jog nesiūlo tik išorinės stimuliacijos - ryškių spalvų, veiksmo ir humoro“, - tvirtina V. Mudėnaitė-Savickienė. Filmas pasakoja apie ligoninėje gulintį mažąjį Leo, kuris netikėtai supranta turintis galių - atsiskirti nuo savo kūno ir nevaržomai skraidyti virš Niujorko. Nors filme netrūksta nuotykių, jis prisiliečia ir prie sudėtingų temų. Pavyzdžiui, susidūrimo su sunkia liga.
Psichologė teigia, jog didžiausia filmuko stiprybė yra ta, jog mažiesiems žiūrovams kūrėjai siūlo atpažįstamas ir gyvenimiškas situacijas, o apie herojų ištikusią nelaimę kalba subtiliai ir jautriai. „Geras animacinis filmas, kaip šis, pirmiausia moko empatijos. Mažieji žiūrovai pradeda pažinti save, ypač jei herojų patirtys yra panašios kaip ir jų. Veikėjų išgyvenimų panašumas skatina bendrumo jausmą - vaikai jaučia palengvėjimą supratę, kad ne vieni turi panašių patirčių, ne vieni panašiai elgiasi ir mąsto“, - tvirtina psichologė.
Rekomenduojami šiuolaikiniai animaciniai filmai vaikams
Vaikų pasaulis pilnas fantazijų, nuotykių ir spalvų. Animaciniai filmai atlieka svarbų vaidmenį ugdant vaikų vaizduotę, plečiant jų akiratį ir suteikiant jiems džiaugsmo. Štai keletas animacinių filmų, rekomenduojamų vaikams:
- „Koko“: Amerikietiškas kompiuterinės animacijos fantastinis filmas, kurį prodiusavo „Pixar Animation Studios“. Filmas pasakoja apie maištingą dvylikametį berniuką Migelį, kuris itin domisi muzika ir yra talentingas muzikantas.
- „Legenda apie vilkus“: Animacinis fantastinis nuotykių filmas, trečioji ir paskutinė Moore‘o „Airiškos tautosakos trilogijos“ dalis. Pasakoja apie viską nugalinčią draugystę, apie ištikimybę, pasiaukojimą ir nagrinėja žmogaus ir gamtos tarpusavio ryšį.
- „Ferdinandas“: Amerikietiška kompiuterinės animacijos nuotykių komedija, paremta Munro Leafo ir Roberto Lawsono 1936 metais parašyta vaikiška knygele „Istorija apie Ferdinandą“. Moko mus tikėti savimi ir savo svajonėmis, siekti tikslų.
- „Išvirkščias pasaulis“: Kompiuterinės animacijos komedija, kurią sukūrė „Pixar“. Pagrindinė filmo tema - emocijos ir jų suvaldymas.
- „Pirmyn“: Kino studijų „Pixar“ ir „Disney“ animacinė fantastinė nuotykių komedija apie du paauglius brolius elfus, kurie vienai dienai gali prikelti savo tėtį iš numirusiųjų.
- „Namuose“: Mokslinės fantastikos komedija apie nepritapėlį Oi iš kitos planetos ir nuotykius mėgstančią mergaitę Tip. Moko, kad būti kitokiu ir daryti klaidas yra visiškai normalu.
- „Mažoji pėda“: Amerikietiška kompiuterinės animacijos muzikinė komedija apie sniego žmogų Migo, kuris randa „mažąją pėdą“ - žmogų, kurio egzistavimu sniego žmonės netiki.
- „Loraksas“: Animacinė muzikinė komedija, paremta Dr. Seusso vaikiška knyga. Atkleidžia gamtos saugojimo temą ir parodo, kas mūsų laukia, jei ir toliau teršime aplinką.
- „Siela“: Animacinis filmas apie muzikos mokytoją Džo Gardnerį, kuris patenka į kitapusinį pasaulį ir turi stengtis sugrįžti į žemę, kad įgyvendintų savo svajonę.
- „Šaunusis ponas Lapinas“: Filmas apie Lapino šeimą ir draugiškus kaimynus, kurie gyvena po kalva, visai šalia trijų fermerių ūkių.
- „Vajana“: Nuostabaus muzikinio takelio animacinis filmas, nukeliantis į Polineziją. Narsi mergaitė Vajana leidžiasi į kelionę, kad išgelbėtų savo salą.
- „Ledo šalis“: Vienas populiariausių pastarojo dešimtmečio animacinių filmų apie princesę Elzą, kuri savo galiomis panardina kraštą į amžiną žiemą.
- „Vilkolakiukas Dolfas“: Nyderlandų rašytojo Paulo van Loono knygų serija, pasakojanti apie vilkolakiuką Dolfą, kuris atsiduria pavojuje.
- „Jokūbas, Mimi ir kalbantys šunys“: Animacinis filmas apie berniuką Jokūbą, kuris kartu su pussesere Mimi stengiasi užkirsti kelią dangoraižio statyboms.
- „Mano mama gorila“: Animacinis filmas apie našlaitę Joaną, kurią įvaikina gorila.
Lietuvos animacijos situacija: nuo istorijos iki dabarties
Kaimynai latviai nustebino (o gal ir ne) pirmuoju Baltijos šalyse „Auksiniu gaubliu“ ir „Oskaro“ nominacijomis režisieriaus Ginto Zilbalodžio filmui „Potvynis“ („Straume“, Latvija, Belgija, Prancūzija, 2024), kuriuo atsidarys šių metų „Kino pavasaris“. Atsitiktinumas? Turbūt ne, nes sovietiniais laikais ir Latvijoje, ir Estijoje buvo įkurtos animacinių filmų studijos, tik sovietinė Lietuva buvo palikta be profesionalios animacijos. Taigi, atgavus nepriklausomybę, kai kitos šalys turėjo tarptautiniu mastu pripažintų animacijos kūrėjų, lietuviai žengė pirmus žingsnius.
Lietuvos animacijos pionieriai
Iki okupacijos turėjome dvi iškilias asmenybes, galbūt, susiklosčius palankesnėms istorinėms aplinkybėms, galėjusias padėti profesionalios animacijos pagrindus ir užtikrinti jos tęstinumą. Tai Vladislavas Starevičius ir Stasys Ušinskas. Starevičių savu menininku laiko ne tik Lietuva, bet ir Lenkija, Rusija bei Prancūzija. Vis dėlto pirmuosius savo lėlinės animacijos (tiksliau, vabzdžių) filmukus jis kūrė Kaune. Šiandien Starevičius minimas kaip autorius, kuris sustabdyto kadro animacijai suteikė siurrealizmo ir makabriškumo prieskonį, tapdamas tokių menininkų kaip Janas Švankmajeris, Terry Gilliamas ar Wesas Andersonas pirmtaku. Pasak paties Starevičiaus, jis buvo menininkas iš pašaukimo, magas, o ne verslininkas kaip Waltas Disney’us, užtat iš savo kūrinių sunkiai pragyveno. Nors ir būdamas tuomet visiškai naujo animacinio kino stiliaus pradininkas, Starevičius nekūrė naivių siužetų filmų.
Deja, Vladislavo Starevičiaus sekėjų Lietuvoje neatsirado ilgus dešimtmečius, tik prieš pat karą, 1938-aisiais, buvo sukurtas garsinis marionečių filmas „Storulio sapnas“. Nesutariama, ar tai tik nufilmuotas spektaklis, ar vis dėlto filmas, tačiau dėl naudojamo montažo, skirtingų kameros rakursų ir planų drįsčiau „Storulio sapną“ vadinti filmu. Šis Stasio Ušinsko kūrinys taip pat buvo orientuotas į suaugusiųjų auditoriją, jis nukelia į didmiesčio naktinį gyvenimą, kur verda miestelėnų aistros ir intrigos, bei primena prancūzų nebyliojo kino žvaigždės Maxo Linderio komedijas. Beje, kurdamas „Storulio sapną“ Ušinskas iškart galvojo apie filmo rodymą užsienio auditorijai, tad jame faktiškai nėra lietuviškų motyvų, o siužetas universalus. Nenuostabu, kad 1939 m. Niujorke parodytas filmas sulaukė nemažo susidomėjimo, o režisierius gavo pasiūlymų kurti animacinį filmą pagal H. Ch. Andersono pasaką.
Sovietmetis ir nepriklausomybės atgavimas
Sovietmečiu Lietuvos animacija, regis, ne evoliucionavo, o pasinėrė į gilų letargo miegą, skirtingai nei vaidybinis ir dokumentinis kinas. Animacijos pulsą tuomet Lietuvoje palaikė mėgėjų kino studija „Banga“, įkurta Stepono Uzdono 1958 m. radijo gamykloje Kaune, tačiau filmai dramaturgine prasme labiau priminė skečus ar improvizacijas ir nelabai aišku, į kokią auditoriją jie buvo orientuoti: lyg ir skirti vaikams, tačiau su ironijos potekste, apeliuojančia į suaugusiuosius. Tarp jų buvo ir pirmasis Zenono Tarakevičiaus pieštinės animacijos pavyzdys „Vilkas ir siuvėjas“ (1964).
Panašiu metu pradėjo kurti ir Antanas Janauskas, kurio animacinių darbų herojus, pasak Valento Aškinio, režisieriaus alter ego, keliavęs iš filmo į filmą: nuo pirmojo „Iniciatyva“ (1970) iki vėlesnių, pavyzdžiui, 1989-aisiais sukurto „Palankios aplinkybės“, vėliau - „Trumpo sujungimo“ (2003). Tačiau Janausko filmų braižas ilgainiui tampa monotoniškas, o temos atrodo senamadiškos, nelabai ką turinčios bendro su realijomis. Viename interviu Janauskas sakė, kad geras animacinis filmas turi būti sodrus, o ekranas nebūti pasyvus. Šie apibūdinimai labai tinka grafikės Nijolės Valadkevičiūtės, baigusios režisūros studijas Maskvoje, kūrybai. Jos naudojamos technikos itin įvairios, o štai kone į distopinį pasaulį nukeliančiame filme „Perspėjimo signalas“ (1987) dera „stimpankų“ stilistika ir siurrealizmas.
Animacijos režisūros studijas Maskvoje baigė ir Ilja Bereznickas, neatsiejamas nuo garsiojo savo animacinio filmo „Baubas“ (1987), nors jo filmografijoje yra gerokai daugiau projektų (taip pat ir tarptautinių). Pasak režisieriaus, kai jis pradėjo kurti, pavyzdžiui, estai jau buvo vadinami klasikais ir pripažinti pasaulyje. Galima sakyti, kad šie žodžiai atspindi ir gana vėlyvą visos Lietuvos animacijos raidą. Bereznickas iš pradžių buvo puikus karikatūristas, tad šaržo, ironijos persmelkta ir jo animacija. Tačiau sakoma, kad į tą pačią upę įbristi dukart neįmanoma, tad režisieriaus ištobulintas ir tik su juo asocijuojamas braižas tapo monotoniškas, temos - per daug vaikiškos suaugusiems ir per mažai suprantamos vaikams, nors pats režisierius teigia, esą jo filmai yra suaugusiojo animacija vaikams.
Kartu su Ilja Bereznicku studijas Maskvoje baigė ir Zenonas Šteinys. Jau pirmajame jo filme „Buvo buvo, kaip nebuvo“ (1986) galima justi lietuviškumo motyvų: nuo muzikos, primenančios liaudies dainas, iki trispalvės (geltona, žalia, raudona) gaidžio uodegos. Tačiau antrame filme „Dosnumas“ (1988) visiškai atsisakoma karikatūros braižo ir pereinama į pasakų mitologinį pasaulį, kuriame esama ir religinių simbolių (rūpintojėlis). Dar mitologiškesnis - „Kadaise Lietuvoje“ (1990) apie Vilniaus įkūrimo legendą, tačiau, pasak Valento Aškinio, tuomet filmas kritikų buvo sutiktas šaltai, o ir toks animacijos stilius Šteiniui visgi buvo tolimas. Taigi 1993-iaisiais režisierius vėl atsigręžia į karikatūrą ir sukuria komišką filmą suaugusiems „Ironmedis“, iš kurio akivaizdu, kad neprisirišimas prie lietuviškų legendų motyvų išlaisvina kūrėjo fantaziją.
Truputį vėliau į animaciją atėjusio Valento Aškinio kurti filmai - išskirtinai vaikiškai auditorijai, dažniausiai pasakų ar legendų ekranizacijos, dažnai su moraline potekste. Tačiau animacijos žavesys slypi ne tik išgalvotame pasaulyje, akivaizdu, kad latvių filmas „Potvynis“ patrauklus ir tuo, kad pasakojama apie postapokaliptinį pasaulį, taigi apeliuojama į šiandienos realijas, tik naudojant animacijos priemones.
Lietuvos animacijos atgimimas ir ateities perspektyvos
Greitai prasidėsiančiame „Kino pavasaryje“ įvyks serialo „BFF. Turbo lokys“ (rež. Urtė Oettinger, Ignas Meilūnas) premjera, scenarijų jam rašė Marija Kavtaradze ir Titas Laucius, tad norisi tikėtis rimto produkto. Vasario mėnesį kino teatruose pasirodė Igno Meilūno kartu su lenkais Marcinu Wasilewskiu ir Łukaszu Kacprowicziumi režisuotas serialas vaikams „Barbora“. Meinardo Valkevičiaus režisuotas trumpametražis filmas „Patrikas“ („The Perfect Fit“) šių metų pradžioje tapo pirmuoju lietuvišku animaciniu filmu, pasiekiamu „Disney+“ platformoje.
2021-aisiais buvo surengta Tarptautinė animacijos diena, jau ne pirmus metus Lietuvoje vyksta net du animacijai skirti tarptautiniai festivaliai - „Tindirindis“ bei animacijos ir videožaidimų festivalis BLON, o kur dar lietuviški filmai, atrinkti ir apdovanoti tarptautiniuose festivaliuose. Regis, situacija sparčiai gerėja. Akivaizdu, kad įtakos tam turėjo ir profesionalų rengimas aukštosiose mokyklose: 2002-aisiais animacijos studijų kursas pradėtas dėstyti VDA Fotografijos ir medijų meno katedroje, o nuo 2003 m. peržiūrėjus nemažai dabartinių animacijos režisierių filmų, susidaro gana platus teminis ir stilistinis spektras: kiekvienas kūrėjas savitas, ne vieną galima atpažinti iš jam būdingo braižo. Akivaizdu, kad naujoji karta praplėtė animacijos suvokimą. Štai Skirmanta Jakaitė kuria kiną apie vidinio gyvenimo geografiją: filme „Galim susitikti, galim nesusitikti“ (2011) pasakodama apie motinos ir dukters santykius tarytum kuria siaubo atmosferą, taip perteikdama žmogiškosios psichikos niuansus susidūrus su praradimo ir išsiskyrimo baime. Režisierė savo animacija geba perteikti vidines būsenas, sunkiai išreiškiamas žodžiais.
Tarpdisciplininio meno kūrėja, filmo „Purga“ (2023) bendraautorė Gintarė Valevičiūtė-Brazauskienė viename interviu pasakojo, kad animacija - tai mąstymo būdas: objektą ar idėją galima ne tik animuoti, bet ir reanimuoti, atgaivinti, išjudinti, suteikti gyvybę ir pan. Jos nuomone, animacija gali turėti įvairias hibridiškumo formas. Viena iš režisierę dominančių temų - istorinė atmintis, puikiai perteikta kartu su Antanu Skuču kurtame filme „Purga“, nukeliančiame į tremties laikus ir atšiaurią Trofimovsko salą Arktyje. Savo autorinį bei teminį braižą išgryninusi ir Eglė Davidavičė. Jos kine pasakojama apie savęs suvokimą ir prisijaukinimą, o nuolat judančios linijos, iš kurių gimsta objektai, nepasiduoda gravitacijai.
Į komercinį ar, veikiau, plačiai šeimų auditorijai skirtą animacinį kiną orientuojasi Meinardas Valkevičius. Kūrėjo braižas - ryškios spalvos, patrauklus, visiems suprantamas vaizdas ir pasakojimas. Tokiuose darbuose kaip „Patrikas“ (2022) ar „Kakė Makė: mano filmas“ (2023) gręžiamasi į vaikams svarbias ir universalias temas: pritapimą, tačiau ir buvimą savimi, fantazijos išlaisvinimą, o istorijas užbaigia neperspaustas moralas. Vizualiai patrauklią animaciją kuria ir Gediminas Šiaulys, tačiau, skirtingai nei Valkevičiaus, šio režisieriaus filmuose daugiau poetikos, kurios suteikia ne tik vaizdas, bet ir specialiai filmams parinkta ar sukurta muzika. Aptarti ir paminėti visus kūrėjus, tarp jų ir plataus diapazono Antaną Skučą, prireiktų viso „Kino“ numerio (gal ir ne vieno).
Taigi, kad teksto skaityti nepabostų, paprašiau kelių animacijos režisierių lakoniškai apibūdinti animacijos padėtį Lietuvoje, taip pat pasidalinti įžvalgomis, kas gi yra geras animacinis kinas, ir išvardyti įdomiausius XXI a.
Animacijos kūrėjų įžvalgos apie dabartinę situaciją Lietuvoje:
Skirmanta Jakaitė: Lietuvos animacijos laukas labai įdomus, kūrėjai tokie skirtingi - yra lėlinės, pieštinės, tapytos animacijos, 3D, virtualios realybės kūrinių.
Gediminas Šiaulys: Sakyčiau, Lietuvos animacija dabar išgyvena aukso amžių. Labai stiprūs nauji režisieriai, paleista didžiausia mūsų kino istorijoje animacinio serialo „BFF. Turbo lokys“ gamyba.
Eglė Davidavičė: Manau, padėtis labai nebloga, man atrodo, kad kasmet sukuriama bent pora kokybiškų ir profesionalių animacinių filmų, kurių meninė vertė tikrai gana aukšta, tad tuos filmus matau ne Lietuvos, bet pasaulio kontekste. Be to, po truputį atsiranda ir konkurencija, tačiau smagu, kad animacijos režisieriai išlieka nuoširdūs sau ir naudoja tas priemones bei technologijas, kurios geriausiai leidžia jiems papasakoti istorijas. Džiugu, kad technikų įvairovė tokia plati, o studentiški darbai laisvesni, labiau primenantys eksperimentus, tačiau studijos tam ir skirtos. Pavyzdžiui, Ignas Meilūnas kuria labai kokybišką lėlinę animaciją, o kartu turime ir braižą, kurį labai gerai galime atpažinti, pavyzdžiui, Skirmantos Jakaitės arba Gedimino Šiaulio.
Agata Tracevič: Žvelgiant globaliai, animacijos lopšys - Šiaurės Amerikos industrija - pastaruoju metu patiria tam tikrų iššūkių. Tačiau kitur pasaulyje animacija labiau klesti, tampa labiau pastebima - taip pat ir Lietuvoje. Mūsų animacijos bendruomenė auga ir stiprėja, festivaliuose vis dažniau pasirodo įdomių, stiprių filmų. Aišku, visuomet norisi daugiau - finansavimo, žiūrovų ir t.t.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
