Varlės Gyvenimo Ciklas: Nuo Ikrelio Iki Suaugusios Varlės

Absoliuti dauguma gyvūnų gyvena daugeliui žmonių nepažystamą ir paslaptingą gyvenimą. Varlės (Ranidae) - tai vidutinio dydžio varliagyvis, kuris gyvena tiek vandenyje, tiek sausumoje ir yra vienas iš labiausiai paplitusių varliagyvių Lietuvoje. Varlės yra vieni įdomiausių varliagyvių, nes jų gyvenimas vyksta tarsi dviejuose pasauliuose. Tai nėra gyvūnas, kuris visą gyvenimą valgo tą patį. Varlės yra vieni įdomiausių gyvūnų tuo, kad jų mityba keičiasi visiškai kartu su kūno transformacija. Būtent todėl varlių mityba yra ypatinga: ji keičiasi kartu su jų kūnu, augimu ir gyvenimo būdu.

Varlės Veisimasis ir Ikreliai

Varliagyviai visi skirtalyčiai. Amfibijos yra skirtalytės. Varlių veisimosi sezonas Lietuvoje prasideda ankstyvą pavasarį, kai sniegas dar tik tirpsta - paprastai kovo mėnesį, kartais net vasario pabaigoje, jei pavasaris ankstyvas. Patinai skleidžia garsus tik veisimosi sezono metu - nuo kovo iki gegužės. Patinai „dainuoja“ iš vandens, išpūsdami specialius garso maišelius po gerkle. Kuo didesnis patinas, tuo gilesnis jo balsas. Varlės kvarkia intensyviausiai šiltomis, drėgnomis naktimis ar prieš lietų.

Varlės patiną ir patelę atskirti galima pagal kelis požymius, ypač veisimosi sezono metu. Patinai paprastai mažesni už pateles - jų kūno ilgis siekia 6-8 cm, o svoris - 20-50 gramų. Patelės yra stambesnės - 7-10 cm ilgio ir 40-80 gramų svorio. Jos turi apvalesnį pilvą, o veisimosi metu jų kūnas dar labiau išbrinksta dėl ikrų.

Poravimasis vyksta sekliame vandenyje - tvenkiniuose, ežerų pakrantėse, grioviuose ar net laikinose balutėse. Tupintis ant patelės patinas stipriai ją apkabina priekinėmis galūnėmis, išspaudžia porcijomis ikrus ir tuoj pat juos apvaisina. Beuodegių amfibijų kiaušiniai išneršiami ir apvaisinami vandenyje (išorinis apvaisinimas). Veisimuisi pasirenka gerai įšildomas vandens telkinio vietas, kur gumulais išneršia kiaušinėlius. Liaudyje tie gumulai vadinami kurkulais.

Varlės jaunikliai (buožgalviai) gimsta kaip mažytės juodos burbuliukų masės ikrai - vadinamieji kurkulai. Patelė deda ikrus į vandenį didelėmis masėmis, kuriose gali būti 1000-4000 ikrų. Ikrai atrodo kaip skaidrūs rutulėliai su juodu taškeliu centre, sujungti į storus „raištelius“ ar burbuliukus. Ikrai vystosi 2-4 savaites, priklausomai nuo vandens temperatūros. Šiltesniame vandenyje buožgalviai išsirita greičiau.

Buožgalvio Stadija

Po 2-3 savaičių iš jų išsirita buožgalviai - maži, juodi, su uodegomis, gyvenantys tik vandenyje. Iš varlės ikrelio (kiaušinėlio) išsirita lerva su neišsivysčiusiais judėjimo bei kvėpavimo organais ir nepraplyšusia burnos anga. Ji prikimba prie drebutinės kurkulų liekanos dviem galvos apačioje esančiais siurbtukais. Po kelių dienų varlės lerva susiformuoja (buožgalvis). Buožgalvis - varliagyvių lervinė stadija. Tai vandens gyventojai.

Buožgalvis turi organus, kurie svarbūs pristaikant prie aplinkos sąlygų. Tai siurbtukas - apatinėje priekinio kūno galo pusėje specialus organas, kuriuo pristvirtina prie povandeninių substratų. Buožgalvis nėra plėšrūnas. Tai labai svarbus biologinis momentas. Buožgalvio virškinimo sistema yra pritaikyta augalinei mitybai: jo žarnynas ilgas, skirtas skaidyti augalinę masę. Buožgalvis vandenyje dažniausiai minta augaline ar organine medžiaga, dumbliais, bakterijomis, augalų dalelėmis ir organinėmis nuosėdomis, jas nufiltruodamos iš vandens. Buožgalvio etapas yra tylus pasiruošimas didžiausiam gamtos stebuklui.

Klaidos, šeriant buožgalvius

Svarbu: dažniausia žmonių klaida radus buožgalvių. Buožgalvių nereikia „gelbėti“ iš gamtos - natūralioje baloje jie turi tinkamiausią maistą. Duona ar sausainiai jiems gali būti pavojingi ir sukelti žūtį. Vanduo iš čiaupo su chloru buožgalviams yra labai kenksmingas. Didžiausias pavojus jiems kyla ne iš bado, o iš netinkamų žmogaus bandymų šerti. Dažniausiai nerekomenduojama. Buožgalviai gamtoje patys randa tinkamą maistą, o netinkamas šėrimas ar vandens kokybė namuose dažnai jiems pakenkia labiau nei padeda.

Didžioji Metamorfozė

Metamorfozė yra vienas didžiausių stebuklų gyvūnų pasaulyje. Lerva palaipsniui panašėja i suaugusį organizmą. Buožgalvio metamorfozė trunka 40-100 dienų. Vėlesnėse stadijose, kai pradeda formuotis kojytės ir kūnas ruošiasi metamorfozei, racione atsiranda daugiau baltymų. Metamorfozės metu persitvarko visos organų sistemos: išauga galūnės (pirma galinės paskui priekinės), chordą pakeičia slanksteliai, oda pasidaro ne be tokia pralaidi, akys modifikuojasi geriau matyti atmosferoje, sutrumpėja žarnynas, pakinta maisto ir virškinimo pobūdis nes kinta maistas kuriuo minta, žandų ir visos kaukolės sandara.

Susidariusi odos raukšlė uždengia žiaunas ir kvėpavimą žiaunomis pakeičia kvėpavimas plaučiais todėl atsiranda antrasis kraujotakos ratas ir pakinta kraujotakos organų sistema. Paskutinė sutrumpėja ir galiausiai visiškai išnyksta uodega. Su trumpa uodegėle varliukas jau maitinasi kaip suaugusi varlė.

Jaunų Varlyčių Gyvenimas

Jauna varlytė nebeėda augalinės masės. Vos tik ji tampa sausumos gyventoja, jos organizmas persitvarko į plėšrūno režimą. Jaunos varlytės yra labai mažos, todėl jos negali gaudyti didelių vabzdžių. Po metamorfozės varlytės yra itin jautrios. Jos dar neturi stiprios odos apsaugos, greitai išdžiūsta ir lengvai tampa plėšrūnų grobiu. Mažos varlytės dažniausiai pasirodo vasaros pabaigoje, kai baigia metamorfozę.

Jauna varlytė po metamorfozės yra tarsi mažas gamtos stebuklas: ji palieka vandenį ir per kelias dienas tampa tikru vabzdžių medžiotoju.

Kaip elgtis su jaunomis varlytėmis?

Svarbūs patarimai: ką žinoti pamačius mažą varlytę po lietaus. Mažos varlytės dažniausiai pasirodo vasaros pabaigoje, kai baigia metamorfozę. Jos minta tik gyvu grobiu, todėl jų negalima šerti „žmogišku maistu“. Nereikėtų jų imti į rankas - oda labai jautri, o žmogaus oda gali perduoti chemikalus. Jei varlytė atsidūrė pavojingoje vietoje (pvz., ant kelio), geriausia ją švelniai perkelti į žolę netoliese. Jaunos varlės yra svarbi vabzdžių kontrolės dalis - jos pradeda „dirbti“ gamtai nuo pirmų dienų.

Suaugusios Varlės Mityba ir Svarba

Kai varlė visiškai užauga, jos mityba tampa aiški: tai aktyvus plėšrūnas, kuris gaudo tik gyvą grobį. Varlės dažniausiai medžioja vakarais ir naktį, kai oras tampa drėgnesnis, o vabzdžių aktyvumas išauga. Suaugusios varlės minta įvairiais smulkiais gyvūnais, kuriuos gali sugauti staigiu šuoliu. Dažniausiai jų grobis yra vabzdžiai - uodai, musės, žiogai ar kandys, taip pat vorai, sliekai, sraigės. Varlės medžioklės strategija primena kantrų tykojimą. Ji dažniausiai ilgai nejudėdama stebi aplinką, o pastebėjusi grobį staiga šoka ir pagauna jį lipniu liežuviu. Varlės medžioklės metodas unikalus - jos sėdi nejudėdamos ir laukia, kol grobis prisiartins. Tuomet žaibiškai iškiša lipnų liežuvį ir pagauna auką. Dar vienas įdomus dalykas - varlės medžioja tik tai, kas juda. Jei vabzdys nekruta, varlė dažnai jo net nepastebi. Varlės medžioklės instinktas suveikia nuo judesio. Jos dažniausiai nereaguoja į negyvą maistą, nes gamtoje jos gaudo tik gyvus vabzdžius.

Varlės sode: mitai ir tikrovė

Mitas: varlės ėda braškes ir kitus vaisius. Tai absoliuti netiesa! Varlės yra gryni mėsėdžiai ir jų virškinimo sistema net nėra pritaikyta augaliniam maistui. Jos maitinasi tik gyvais, judančiais grobiais - vabzdžiais, sliekais, moliuskais. Tikroji varlės misija sode: varlė yra nepakeičiamas kenkėjų medžiotojas, kuris dirba 24 valandas per parą visą sezoną. Viena suaugusi varlė per sezoną gali suėsti šimtus ar net tūkstančius vabzdžių. Varlės indėlis į kenkėjų kontrolę yra didžiulis, nes jos sunaikina tūkstančius uodų ir kitų vabzdžių per sezoną. Varlės yra natūralios vabzdžių kontrolierės. Jos padeda palaikyti natūralų balansą be cheminių priemonių. Varlės ypač naudingos šalia vandens telkinių, kur uodų populiacija didžiausia. Suaugusi varlė yra tarsi tylus naktinis sodo ir pievos sargas.

Varlės Gyvenimo Etapų Apžvalga

Varlės Ekosistemoje ir Įdomūs Faktai

Varlės yra puikūs gamtos indikatoriai - jų buvimas rodo, kad aplinkos ekosistema yra sveika. Jų nykimas dažnai reiškia, kad aplinka tapo užteršta arba per sausa. Jei varlių mažėja, dažnai tai reiškia, kad aplinka užteršta arba nyksta vabzdžiai, kurie sudaro jų mitybos pagrindą. Svarbiausia žinutė paprasta: varlės geriausiai gyvena ten, kur ir priklauso - gamtoje. Stebėkite varles iš tolo: tai geriausias būdas pažinti gamtą jų netrikdant. Saugokite mažas balas ir šlapynes: jos yra buožgalvių vystymosi vieta. Venkite pesticidų ir chemikalų: varlės sugeria medžiagas per odą, todėl tarša joms itin pavojinga.

Varlės žiemą pereina į hibemaciijos būseną, kuri trunka nuo spalio iki kovo mėnesio. Žiemojimo vieta priklauso nuo varlės amžiaus ir buveinės. Suaugusios varlės dažniausiai žiemoja vandens telkinių dugne - tvenkinio ar ežero dumble, kur temperatūra išlieka stabili ir neužšąla iki dugno. Kai kurios varlės žiemoja ir sausumoje - po nukritusiais lapais, kelmuose, akmenų krūvose ar netgi rūsiuose. Hibernacijos metu varlių medžiagų apykaita sulėtėja iki minimumo. Jos nesimaitina, nejuda ir beveik nekvėpuoja. Pavasarį, kai temperatūra pakyla virš 5 °C, varlės palaipsniui atsibunda ir pradeda migraciją į veisimosi vietas.

Kiti įdomūs faktai:

• Kvėpuojanti oda. Varlės gali kvėpuoti ne tik plaučiais, bet ir oda.
• Šuolininkės į tolį. Varlės gali šokti iki 20 kartų ilgiau nei jų kūno ilgis.
• Spalvą keičiančios.
• Unikalus balsas.
• Magnetinis pojūtis.
• Ilgaamžės būtybės.

tags: #kaip #gimsta #varles

• Apsauga ir Komfortas Super Seni Plus Large
• Profesija, ugdanti ateitį
• vaikų darželiai Vilniuje
• stilingos liemenės vaikams
• Kaip gimimo diena formuoja vaiko charakterį?