Eglė Juozapaitienė: ryšys su dukra Ieva Barborą ir šeimos kūryba
Operos solisto ir politiko Vytauto Juozapaičio žmona Eglė Juozapaitienė - taip pat solistė, Vilniaus kolegijos Menų fakulteto vokalo pedagogė, Vytauto Juozapaičio Edukacinio kultūros ir meno centro dainavimo mokyklos „Bel canto“ vadovė ir moterų vokalinio ansamblio „Eglė“ vadovė. Ji yra trijų dukterų - Vaivos, Vaidos ir Ievos - mama ir trijų anūkių močiutė. Eglė ir Vytautas Juozapaičiai santuokoje skaičiuoja jau beveik keturis dešimtmečius, kartu jie užaugino dukras, viena iš jų - operos solistė Ieva Barbora Juozapaitytė. Šeimos gyvenimas neatsiejamas nuo muzikos ir nuolatinio bendravimo, o ryšys tarp mamos Eglės ir dukros Ievos Barboros - itin artimas ir unikalus.
Ievos Barboros Juozapaitytės ryšys su tėvais
Naujienų portalui tv3.lt operos solistė Ieva Barbora Juozapaitytė atvirai prakalbo apie ryšį su šeima ir paauglystę. Paklausta, kokie jos santykiai su tėvais, mergina tikino, jog itin artimi: „Taip, mes visuomet buvome labai artimi: šeimoje buvau jauniausia pagrandukė, todėl dėmesio stygiumi niekada nesiskundžiau.“ Pasitikėjimas savo vaiku - brangiausias turtas, kuriuo didžiuojasi Ieva Barbora. Netgi tuomet, kai jie nepritaria jos sprendimams ar turi savo nuomonę - jie ragina rinktis ir eiti savo gyvenimo keliu.
Motinos diena ir jos ryšys Ievai Barborai Juozapaitytei ši diena labai svarbi. „Mamos diena mums labai svarbi, kaip ir Tėčio diena. Visada stengiamės tą dieną praleisti kartu, jei tik leidžia aplinkybės, susitinkame gyvai, o jei ne, tai bent jau apsikeičiame šiltais skambučiais ir žinutėmis. Tačiau gražiausia tradicija - laikas kartu. Linkiu kiekvienam, kad savo meilę savo mamai bei tėčiui rodytų ne tik šią dieną, bet ir ištisus metus. Man tai net nėra pareiga, o džiaugsmas ir palaima, kai matai laimingus tėvus, todėl aš jaučiuosi beprotiškai laiminga galėdama juos nors šiek tiek nudžiuginti,” - dalijasi Ieva Barbora.
Tęsdama pokalbį apie mamą, pašnekovė atskleidė, kad būtent muzika jas ypač suartino. Drauge jos leisdavo laiką ne tik kaip mama su dukra, bet ir kaip dėstytoja su studente. „Mūsų bendras kelias muzikoje labai stipriai suartino, juk mano mamytė doc. Eglė Juozapaitienė buvo pirmoji mano vokalo dėstytoja Vilniaus kolegijoje,“ - prisimena Ieva. Ar buvo sunku atskirti, kur dėstytoja, kur mama? „Tikrai ne, mums tai buvo džiaugsmas. Nuo pat pradžių patarimais dalinomės ir tai darėme natūraliai, kartais net be žodžių, nes jaučiame, ką viena kitai norime perduoti. Būna ir kritikos, bet ji visada konstruktyvi ir skirta augimui, todėl ją priimti daug lengviau,” - atviravo ji.
Pasiteiravus, ar lengva išklausyti artimojo kritiką, Ieva šyptelėjo: „Kai kritika ateina iš meilės ir noro padėti, ji nežeidžia, o įkvepia. Ir ypač iš savo tėvelių lūpų visada jaučiu, kad tai - ne vertinimas, o rūpestis ir noras, kad būčiau geriausia savo versija, o tai ir yra mano gyvenimo variklis.” Pasak pašnekovės, jos labai artimos nuo vaikystės. Jai Eglė ne tik mama, bet ir įkvepėja. „Nuo pat vaikystės jaučiau mamos palaikymą ir šilumą. Ji buvo ir yra mano įkvėpėja, mokytoja, draugė. Žinote, aš pripratus sakyti ,,mamytė ir tėvelis” ir man visai nėra gėda ir nebus net ir 80-ties metų likti jų vaiku, nes tai yra dovana. Turėti tokius tėvelius - turtas”, - pabrėžė operos solistė.
Eglės Juozapaitienės charakterio bruožai ir patarimai
Ievos mama Eglė savo dukrą mokino būti rūpestinga bei mylinčia asmenybe: „Ji visada mokė būti sąžininga, gerbti kitus žmones, vertinti šeimą ir išlikti savimi. Bet svarbiausia - mylėti save. Ji bene labiausiai žino ir supranta, kaip gali pasiaukoti ir atiduoti visą save dėl mylimų svarbių žmonių, bet man labai gera, kad ji primena apie tai, kad savęs negaliu pamiršti, juk jeigu nemylėsim savęs, tai ir kitą bus sunku branginti. Taip pat ji parodė, kad svarbu nuolat mokytis ir tobulėti, bet nepamiršti būti geru žmogumi: visiems piktiems bei blogo linkintiems ir taip bus atlyginta, o mes gyvenkim laimingai.”
Baigdama pokalbį apie šeimą, pašnekovė atskleidė, kokia jos mama Eglė būtų namuose: „Ji pašėlusi ir elegantiška. Gracinga ir rūpestinga. Jautri ir stipri. Ji - visas pasaulis, kuris dovanoja meilę ir gėrį, laimingi tie, kurie apdovanoti jos dėmesiu ir meile.”
Eglės Juozapaitienės karjeros pasirinkimai ir indėlis į šeimą
Eglė Juozapaitienė didžiojoje scenoje save kartais įsivaizduodavo, bet niekada nesikovė dėl dėmesio. Didžiausias kaltininkas - negailestingas vidinis kritikas, dėl jo akademinį darbą pasirinkusi moteris sako net atsisakiusi operinės karjeros. „Turiu vidinį kritiką ir iki šiol nesugebu normaliai su juo susitarti“, - sako E. Juozapaitienė. „Kai su Vytautu tapome pora, ruošėmės kartu gyventi, supratau, kad vienas turi užleisti kelią kitam ir padėti. Todėl buvo priimtas toks sprendimas ir aš buvau jo ausys. Eidavau į visas repeticijas, spektaklius, po kiekvieno jam sakydavau pastabas.“ E. Juozapaitienė kuo nuoširdžiausiai teigia dėl nieko gyvenime nesigailinti.
„Vytautai, aš buvau ir esu tavo mūza!“ - kalba Eglė. Ji sako, kad savo darbuose visada klausia Vytauto patarimo ir jis jai labai daug padeda. Bet ji jam lygiai taip pat daug padėjo. Jis visada sako ir yra daug kur parašyta, kad ji buvo jo ausys. Artėjančią Motinos dieną moterys sumanė savo gerbėjus nustebinti ne tik atgaivinta daina, bet ir sumanymu draugėn pasikviesti sutuoktinį ir tėtį Vytautą Juozapaitį. Šįkart dainininkės, pasikvietusios draugėn vyrą ir tėtį Vytautą Juozapaitį, dovanoja naujomis spalvomis padabintą iškilių menininkų Jaroslavo Cechanovičiaus ir Dalios Teišerskytės dainą „Pamiršti namai“.
Tapyba ir grįžimas prie muzikos
E. Juozapaitienei teko laikyti ir visus keturis namų kampus. Kažkaip spėdavo, susitvarkydavo. Vienu metu šeimai teko gyventi ir iš jos tapybos darbų. „Tas laikotarpis prasidėjo visiškai nuo nekalto tapymo dėl to, kad neturėjome pinigų dovanoms. Reikėdavo eiti pas draugus ir kažką nešti. Mano brolis pamatė, klausia, kodėl nenešu jų į suvenyrų parduotuves. Tada prasidėjo naktiniai tapymai, visą šeimą iš to išlaikiau.“
Vėliau E. Juozapaitienė ėmėsi didesnių paveikslų. Tapyti sekėsi ir patiko. Visgi teptuką ji padėjo ir jau 15 metų jo neturėjo rankose. Kai į karjeros aukštumas ėmė kilti Vytautas, šeimos išlaikyti iš tapymo jai jau nebereikėjo. Ji niekada nepagalvojo, ar nejaučia sveiko pavydo savo vyrui, kai jį mato televizoriaus ekrane. „Visas mūsų gyvenimas - nesibaigiantys darbai. Tai procesas, kuris suteikia pasitenkinimą. Televizija - tik mažytė tų darbų dalis, bet labiausiai matoma.“
Muzikos pedagogė sako, kad nors Vytautas atvirai sako, jog ji turėjo didelių ambicijų siekti muzikinės karjeros, nes yra apdovanota ypatingais gabumais, bet sukūrusi šeimą pasitraukė į šešėlį ir sudarė sąlygas kurti jam. „Tikrai nesijaučiu dėl Vytauto paaukojusi savo gyvenimo, juk tame, ką pasiekė jis, yra dalis manęs. Ir tai - didelis džiaugsmas. Deja, šiandienėje Lietuvoje labai daug dėmesio skiriama karjerai ir užmirštama apie patį svarbiausią darinį - šeimą. Dviem dainininkams po vienu stogu sunku auginti savo talentus? Manau, kad karjeros pradžioje kažkas turi laikyti keturis namų kampus, tad kažkuriam tenka šiek tiek pasiaukoti.“
Šeimos harmonija ir iššūkiai
Ieva Barbora prisiminimais grįžo į paauglystę, pasak jos, tuomet buvo visko: „Kaip ir kiekvienoje šeimoje - būdavo nesutarimų gal ir paauglystėje. Tačiau viską išspręsdavome kalbantis: svarbiausia - atvirumas ir gebėjimas išgirsti viena kitą. Man labai gera suprasti ir matyti, kad augu ir bręstu ne tik aš, bet ir jiedu. Sakau jiedu, nes man abu tėveliai yra lyg vienas kitą papildantis ir praturtinantis vienis.“ Pasiteiravus, ar jų šeimoje būdavo „nekalbadienių“, Ieva atviravo: „Nežinau, gal kažkada ir buvo, bet kokie dabar nekalbadieniai, juk jie abu yra mano draugai. O kas gi nesikalba su draugais ? Na, o jei ir būna kokių nors smulkių nesutarimų, stengiamės jų ilgai neužlaikyti - svarbiau yra meilė ir pagarba.“
Tęsdama pokalbį apie brangiausius žmones, Ieva Barbora atskleidė, kuo yra panaši į tėtį ir mamą. „Abu jie mylintys ir švelnūs tėveliai, bet jeigu reikia išryškinti, tuomet sakyčiau, kad iš mamytės paveldėjau šilumą, jautrumą, kūrybiškumą, o iš tėvelio - atkaklumą, tvirtą valią ir humorą. Jaučiuosi gražiausiu jų abiejų deriniu”, - džiaugėsi pašnekovė.
Muzika ir bendravimas šeimoje
Muzika - dažna pokalbių tema Juozapaičių namuose. „Visas mūsų bendras gyvenimas - tik muzika, o kai ji neskamba, tada tvyro ramybė ir tyla. Tai dar labiau suartina giminingas sielas,“ - teigia Eglė. Eglė ir Vytautas visuomet stengiasi savo žingsnius aptarti ir suderinti. Vytautui jos nuomonė yra labai svarbi, o jai visada malonu, kad jis ne tik išklauso, bet ir atsižvelgia.
Nors pasitaiko ir ginčų. Jos teigimu, net tokioje ilgaamžėje santuokoje kaip jos su vyru, pasitaiko visko. Moteris neslėpė, kad kyla ir ginčų. „Kiekvienoje šeimoje, net jei ji ir nesako, kad taip būna, bet taip būna. Tai yra normalu, kad truputėlį pasiginčiji. Pas mus tai būna kartais, labai retai“, - atskleidė ji. E. Juozapaitienė sakė nežinanti, nuo ko tai priklauso, bet išryškino vieno dalyko svarbą. „Kartais pagalvoju, nuo ko tai priklauso. Net nežinau - nuo mėnulio fazės ar nuo kažko kito. Bet sutarimas yra labai svarbu“, - kalbėjo moteris.
Moteris džiaugėsi ne tik, kad paveldėjo gražiausius bruožus iš tėvelių, bet ir nepaprastu ryšiu bei darniais santykiais su jais. „Mama man - ne tik šeimos narys, bet ir viena artimiausių draugių. Galime kalbėtis apie viską - nuo rimtų gyvenimo klausimų iki kasdienių smulkmenų. Beprotiškai myliu juodu visada ir visur. O labiausiai linkiu Jiems kuo daugiau atsipalaiduoti ir atostogauti, nes tada jie savimi - tikri paaugliai - mano draugai”, - pasakojo ji.
Eglė Juozapaitienė: pedagogė, atlikėja ir asmenybė
Eglė Juozapaitienė yra Vilniaus kolegijos Menų fakulteto vokalo pedagogė, Vytauto Juozapaičio Edukacinio kultūros ir meno centro dainavimo mokyklos „Bel canto“ vadovė. „Dėstau dainavimą jau daugelį metų, todėl tikrai žinau, kiek daug reikia paaukoti, kad solistas puikiai atliktų savo darbą. Paprastam klausytojui sunku suprasti įvairias vokalo subtilybes. Jis mato ir girdi visumą, kuri ne visada būna tobula. Žmogaus balsas - gyvas ir labai trapus instrumentas, be to, tobulumui ribų nėra. Visada būnu labai atsargi kritikuodama, nes pati žinau, kokia kaina tai pasiekiama.“
Norint studijuoti solinį dainavimą labai svarbu balsas, jo galimybės, klausa ir ritmikos pojūtis. Tačiau iš savo pedagoginės patirties Eglė gali pasakyti, kad didžiausią sėkmę lemia žmogaus noras siekti tikslo, užsispyrimas ir darbas. Ji vadovauja ansambliui, dainavimo mokyklai, dėsto, su savo vyru koncertuoja. „Turiu vieną blogą savybę - nemoku paskirstyti savos energijos keliems darbams. Jei dirbu su studentais, atiduodu jiems visą širdį, jei su ansambliu - taip pat negailiu jėgų. Tik labai patyrę nuolat koncertuojantys dainininkai gali tausoti savo jėgas. Deja, aš tokia nesijaučiu. Saugiai jaučiuosi tik tada, kai stoviu šalia Vytauto. Dėl darbų gausos labiausiai nuskriausta lieka šeima. Deja, mes dažniausiai skriaudžiame tuos, kuriuos labai mylime. Vis dėlto jie mus supranta ir, tikiuosi, viską atleidžia...”
Jaunimo ugdymas ir asmeninės svajonės
Eglė Juozapaitienė mano, kad jaunimas visada toks pats, tik laikas kitas. Ji žavisi jaunimu, kuris moka siekti tikslo, yra išradingas, kūrybingas. Tačiau negali pakęsti nepagarbaus elgesio, kuris pastaruoju metu toleruojamas. „Kai pirmą kartą vaikų darželyje manęs paklausė, kuo norėčiau būti, atsakiau, kad dainininke. Vėliau, kaip ir dauguma vaikų, lankiau muzikos mokyklą, kurios griežti mokytojai neribotam laikui, švelniai tariant, sugriovė meilę muzikai.“ Kita meno sritis, kurios labai troško, buvo dailė ar architektūra. Tačiau anuomet įstoti į Dailės akademiją buvo gana sunku. Todėl, baigusi mokyklą, įstojo į Vilniaus inžinerinį statybos institutą, kur mokėsi jos brolis. „Deja, greitai supratau, kad tikslieji mokslai - ne man. Vėl pasukau muzikos link.“
Įstojusi į Vilniaus kultūros mokyklą mokytis choro dirigavimo, jos puikūs pedagogai atvėrė visai kitokį muzikos pasaulį. Dalyvaudama įvairiuose muzikiniuose konkursuose ir norėdama tobulinti savo dainavimo įgūdžius, kreipėsi į profesorių Vaclovą Daunorą. Jis pasiūlė studijuoti dainavimą Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabartinėje Muzikos ir teatro akademijoje). Taip netikėtai vėl pradėjo pildytis vaikystės svajonė.
„Mano kasdienybė kupina iššūkių, todėl esu linkusi priimti iš gyvenimo viską, kas padoru ir gera. Labai geras žodis „pilnatvė“... Būtent taip ir jaučiuosi - pilna visko: džiaugsmų ir rūpesčių, be kurių visavertis gyvenimas taip pat neįsivaizduojamas.“
tags: #egle #juozapaitiene #vaikai
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
