Vokalo pedagogas, dainininkas Alfonsas Penikas, jau daugiau kaip tris dešimtmečius savo talentą dalijantis vaikams, atvirai sako: „Jei ne tas mano naivumas, gal šiandien galėčiau ir turtuose maudytis!“ Nors šiandien A. Penikas žinomas kaip populiaraus vaikų choro „Pop šou“ vadovas, jo gyvenimo kelias buvo vingiuotas, kupinas svaiginančių pakilimų ir skaudžių pamokų.

Savo gyvenime A. Penikas esą yra nemažai mokslų ragavęs. Būdamas paauglys muzikos mokykloje lankė fortepijono klasę, tačiau vėliau tėvų prikalbintas įstojo į Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą. Mokydamasis čia pradėjo piešti karikatūras, tačiau pajuto, jog ne dailėje jo vieta - jam norėjosi bendrauti ir visur suspėti. Tad lygiagrečiai pradėjo lankyti Kauno Juozo Gruodžio muzikos technikumą, kur buvo priimtas į chorinio dainavimo klasę.
Baigęs du muzikos technikumo kursus, A. Penikas atvyko į Vilnių lankyti parengiamojo Konservatorijos kurso, kur pasirinko solinio dainavimo specialybę. Pradėjus dainuoti, į jį atkreipė dėmesį, kai su Birštono estradiniu ansambliu atliko dainą „Mama“, pradėtą transliuoti per radiją. Netrukus atlikėjui pasiūlė sudainuoti Povilo Kebliko dainą „Saulės auksas“. Tada jis ėmė suprasti, kas iš tikrųjų yra tas „telikas“ - mėgavosi populiarumu, honorarai nuolat didėjo, pradėjo dalyvauti restoranų muzikinėse programose. „Ir tai buvo viena didžiausių klaidų mano gyvenime“, - šiandien pripažįsta pedagogas.
Konservatorijoje jis mokėsi pas Vaclovą Daunorą, kuriam dėka išėjo tikrą akademinio vokalo mokyklą. Tačiau ketvirtame kurse pasinėrus į pramogų pasaulį, maestro perspėjo: „Jei renkiesi šitą kelią, mes skiriamės.“ Visgi Konservatoriją Alfonsas baigė, įgydamas koncertų dainininko ir dėstytojo kvalifikaciją.
Vėliau gyvenimas ėmė smukti: „Pajutau, kad niekam nesu reikalingas, manęs niekur nekviečia ir apskritai manęs nėra.“ Prasidėjo sunkiausias gyvenimo etapas - neturėjo nuosavo kampo, trankėsi po įvairius bendrabučius. Tuomet ėmė belstis į mokyklas ir siūlyti vaikus mokyti muzikos.
Kai pradėjo atėjęs žiauriai sunkus periodas, pagalbos ranką ištiesė šviesaus atminimo kompozitorius Mikas Vaitkevičius - pakvietė į muzikos mokyklą. Kilo mintis kurti vaikų grupę, sujungiant judesį, dainą ir šokį. Kai televizijai parodė pirmąjį įrašą, prasidėjo naujas gyvenimo pakilimas.

Per visą darbo su vaiku laiką pedagogas tampa tarsi psichologu ir jų tėvams. A. Peniko įkurtą grupę prieš daugelį metų lankė Agnija Ditkovskytė, Aistė Pilvelytė, Elena Puidokaitė-Atlanta, Agnieška Olševska bei dizainerė Daiva Urbonavičiūtė. Atlikėjas pripažįsta, kad jam džiugu, kai viską padaro taip, kaip yra sumąstęs, kai nenuvilia aparatūra ar dainuojantys vaikai.
| Veikla | Reikšmė Alfonso Peniko gyvenime |
|---|---|
| Dainavimas | Svaiginanti šlovė, vėliau - praleistos galimybės |
| Pedagoginis darbas | Išsigelbėjimas nuo bado ir gyvenimo kelrodė |
| Darbas su „Pop šou“ | Pagrindinė kūrybinė veikla ir pasididžiavimas |
Peržengęs šeštąją dešimtį, A. Penikas atvirauja, kad vedybos menininkui yra naikinantis dalykas, todėl rimtų santykių savo gyvenime neturi. Jis sako turintis dėl ko gailėtis ir vadina save niekada nebręstančiu vaikigaliu, kurio viskas gyvenime ateina vėlai. Šiuo metu jis rūpinasi mama, kurią parsivežė iš Kauno, tačiau yra patyręs ir skaudžių gyvenimo smūgių, pavyzdžiui, netikėtą jos mirtį ir vėlesnius nesklandumus dėl jos asmeninių daiktų dingimo ligoninėje.

Šiandien muzikantas sako esąs patenkintas tuo, ką turi: „Aš visas esu pasinėręs į meną. Jei man atimtų galimybę muzikuoti, ilgai neištverčiau.“ Nors praeityje padarė esminių klaidų, jis toliau kuria planus, įrašinėja dainas ir nepraranda vilties tęsti atlikėjo karjerą, kartu džiaugdamasis galimybe dirbti su vaikais, kurie jam suteikia energijos.