Namibijos vaikų auklėjimo tradicijos

Vaikų auklėjimas - tai sudėtingas ir daugialypis procesas, apimantis patirties perdavimą, vertybių formavimą ir pasiruošimą savarankiškam gyvenimui. Jis suprantamas įvairiai: kaip įvedimas į kultūrą, ruošimas ateičiai, profesijos pasirinkimas ar asmenybės potencialo atskleidimas. Šis procesas visada buvo neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis, formuojantis tam tikras tradicijas, kurios perduodamos iš kartos į kartą. Nors kiekviena kultūra turi savo unikalius auklėjimo metodus, pažvelkime į kai kurių šalių vaikų auginimo ypatumus, kurie iliustruoja šios srities įvairovę ir gilias istorines šaknis.

Indijos kultūrinės ypatybės ir vaikų auklėjimas

Indija - tai kontrastų šalis, kur prabangūs rūmai ir purvini lūšnynai, kvapą gniaužiančios šventyklos ir skurdo nualinti rajonai egzistuoja greta. Ši šalis, išgyvenusi tris britų imperializmo amžius, nepamiršo savo permainingos tūkstantmetės istorijos, todėl tradicijų samplaika yra labai postmodernistinė.

Šalia didžiulių prabangių prekybos centrų pamatysite didžiulius lūšnynus, šokiruojančius neįsivaizduojamu skurdu. Išgyvenę pradinį kultūrinį šoką daugelis atvykusiųjų džiaugiasi gauta patirtimi ir galimybe pamatyti kitokį pasaulį.

Religija taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Induizmas, islamas, sikizmas, budizmas, krikščionybė, džainizmas ar zoroastrizmas - Indostano pusiasalyje galima rasti visų konfesijų atstovų. Oficialiai Indija nėra religinė valstybė, todėl visi piliečiai turi vienodas teises pasirinkti savo tikėjimą. Daugiau nei trys ketvirčiai gyventojų yra induistai.

Šeimos vaidmuo ir socialinė santvarka

Indai dažniausiai save apibūdina pagal grupes, kurioms jie priklauso, ne pagal savo asmeninę padėtį. Ši grupinė orientacija kyla iš artimų ryšių, kuriuos indai stengiasi išlaikyti su savo šeima, įskaitant ir visą plačią giminę, kuri sukuria daugybę tarpusavio santykių ir taisyklių. Kartu su giminių tarpusavio įsipareigojimais tarp giminių susidaro ir tarpusavio pasitikėjimas. Šeimos lyderis yra patriarchas, dažniausiai tėvas. Tam, kad išliktų socialinė santvarka, visuose santykiuose turi būti laikomasi aiškiai apibrėžtos hierarchijos.

Vaikų auklėjimas Indijoje

Jei vaikeliui likimas lėmė ateiti į šį pasaulį Indijoje turtingoje šeimoje, jo vaikystė bus graži ir nerūpestinga. Vaikams iki septynerių metų leidžiama absoliučiai viskas. Nuo gimimo jiems siekiama įskiepyti gerumą, pagarbą ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams, augalams, vabzdžiams. Vaiko charakteris pradedamas ugdyti mokykloje, taip pat čia mokoma medituoti ir daryti jogos pratimus.

Visų religijų atstovai dieną pradeda giedodami - tokios tradicijos skiepijamos vaikams nuo ankstyvų dienų ne tik šeimoje, nes rytinės maldos ir moralinis auklėjimas - labai svarbi Indijos švietimo sistemos dalis.

Indų vestuvių tradicijos

Gruodis Indijoje - pats vestuvių metas. Nors joms jaunoji ruošiama ir puošiama ilgai bei įdomiai, romantika nė nekvepia. Iki šiol šioje šalyje vedybų iš meilės beveik nėra. Indijoje vestuvės sezoniškos ir atšokamos spalio-vasario mėnesiais, mat šiuo tarpsniu čia nelyja ir nekaršta. Puota su daug muzikos, šokių, gėlių ir mirksinčių lempučių trunka savaitę, į ją suvažiuoja giminės iš visos šalies.

Kam su kuo tuoktis, Indijoje iki šiol parenka tėvai. Vaikino ir merginos šeimos susitinka, susitaria dėl pinigų. Indijoje įprasta, kad tekėdama mergina atsineša kraitį. Prieš vestuves Indijoje būtina atlikti net vienuolika apeigų: piršlybos, horoskopų sudarymas ir jų sulyginimas, laimingos dienos pagal dangaus šviesulius pasirinkimas, ožio aukojimas, svečių kvietimas, altoriaus statymas iš gėlių, aukojimas šeimos dievams, dovanų įteikimas jaunojo ir jaunosios tėvams ir t.t. Vestuvių dieną indų jaunavedžiai nevalgo.

Nors balta spalva Indijoje laikoma gedulo, jaunasis dėvi būtent baltus rūbus ir turi atjoti ant balto žirgo. Jaunieji atlieka septynių žingsnių ritualą.

Septynių žingsnių ritualas

Kiekvienas žingsnis reiškia tam tikrą vedybų įžadą:

1. Gerbti vienam kitą.
2. Dalytis laimės ir liūdesio akimirkomis.
3. Pasitikėti vienas kitu ir būti ištikimiems.
4. Atstovauti šeimai ir paisyti jos vertybių.
5. Įsipareigoti atlikti šeimos pareigas ir dvasiškai augti.
6. Siekti teisingumo ir doros.
7. Puoselėti amžiną draugystę ir meilę.

Po vestuvių ceremonijos jaunikis ištepa savo žmonai plaukų sklastymą raudona spalva, o ant kaklo pakabina auksinį vėrinį, inkrustuotą juodais akmenimis, vadinamą "Mangala Sutra". Tai ištekėjusios moters simbolis, kurį ji, kaip ir apyrankes, turi nešioti ir po vestuvių.

Indų stalo etiketas

Nors dažnu atveju nuo seno valgoma ant žemės, pasiklojus kilimėlį arba pasidėjus pagalvę prie žemo staliuko, retesniais atvejais indų šeimose yra mums įprastas valgomojo stalas su kėdėmis. Ateinant pas vietinį gyventoją į svečius, būtinai reikia nusiauti batus, o šiam besiūlant jums karštą gėrimą ar užkandžius vertėtų atsisakyti.

Prieš valgant ir po valgio reikia išsiplauti rankas, kojas ir veidą. Nesvarbu ar naudosite įrankius, ar ne - reikia valgyti naudojantis dešine ranka, nes ji reiškia švarą, gėrį, sėkmę ir sveikatą. Tuo tarpu kairė ranka laikoma nešvaros simboliu ir su ją tradiciškai įprasta nusiauti batus, naudojantis tualetu ir asmenine higiena.

Valgymo tradicijos skiriasi nuo mums įprastos, nes visi vienu metu nesėda prie stalo. Pagal rangus pirmiausia yra aptarnaujami svarbiausi svečiai, šeimos vyriausieji, tuomet vyrai ir vaikai. Moterų pareiga yra aptarnauti prie stalo, todėl jos valgo paskutinės, suvartojant maisto likučius. Jeigu svečiuositės indų šeimoje kaip svečias, pravartu žinoti, kad reikia palikti kažkiek maisto likučių. Indų patiekaluose mažai randama mėsos produktų, nes yra įsitikinimas, kad negalima skriausti gyvūnų dėl savo sotumo jausmo. Dėl mažai naudojimų mėsos produktų, beveik trečdalis indų laiko save vegetarais, nes jie atpranta nuo mėsos, ir jiems jų organizmas jos nereikalauja.

Tradicinis lietuvių auklėjimas ir jo evoliucija

Tradicinis lietuvių auklėjimas, skirtingai nuo modernių, planuotų ugdymo sistemų, buvo natūralus ir organiškesnis. Jis formavosi iš kasdienės patirties ir gyvenimo reikalavimų, be griežtai suformuluotų teorinių dėsnių. Vaikai augo neatsiejamai nuo suaugusiųjų gyvenimo, natūraliai prisitaikydami prie jo ir mokydamiesi per žaidimus bei kasdienius darbus. Auklėjimo tvarka buvo perduodama iš kartos į kartą, tačiau tėvai ją pritaikydavo pagal savo supratimą ir intuiciją, siekdami išugdyti gerą žmogų, pasirengusį savarankiškam gyvenimui.

Svarbiausias senovės lietuvių auklėjimo tikslas, atrodo, turėjo būti išauginti vaiką taip, kad jis, būdamas geras žmogus, pasiruoštų savarankiškam suaugusiųjų gyvenimui. Didesnių įtakų nepaliesta, natūralaus auklėjimo fazė Lietuvoje vyravo iki lietuvių vienos valstybės sudarymo ir apsikrikštijimo. Iki to meto vaikai augo be jokių organizuotų mokyklų, tik tėvų ir aplinkos auklėjami ir mokomi.

Nuo 13-ojo amžiaus, susijungus lietuviams į vieną valstybę ir vis daugiau susiduriant su kaimyninėmis tautomis, gyvenimas darėsi vis sudėtingesnis. Nuo to meto gyvenimas gerokai pakito, drauge keisdamas ir lietuvių auklėjimo tradicijas. Pirmas didelis sukrėtimas tradiciniam lietuvių auklėjimui buvo Lietuvos krikštas. Tikybos keitimas neišvengiamai atsiliepė visam žmonių gyvenimui.

Antras reiškinys, stipriai paveikęs lietuvių auklėjimo tradicijas, buvo socialinių santykių kitimas. Nuo seno Lietuvoje buvo keletas luomų, kurių tarpe nebuvo to antagonizmo, kuris išsivystė vėliau. Baudžiavos santykiai išsivystė Vakarų Europoje iš feodalinės santvarkos, kuri per Lenkiją vėliau pasiekė ir Lietuvą.

Mokyklinio mokymo pradžia Lietuvoje rišama su įvairių ordinų vienuolių įsikūrimu šiame krašte. Mokykla, pratęsdama ir papildydama šeimos auklėjimą, visada prisideda prie pedagoginių pažiūrų formavimo ir skleidimo. Suprantama, ji turėjo didelės įtakos ir lietuvių tradiciniam auklėjimui.

Pirmosios pradžios mokyklos Lietuvoje įsikūrusios apie penkioliktojo amžiaus pradžią. Pirmoji mokykla buvusi įkurta prie Vilniaus katedros Vytauto laikais. Vėliau jų ėmė rastis ir prie parapinių bažnyčių ir vienuolynų. Apskritai parapinių mokyklų tinklas plėtėsi labai lėtai. Vyskupas M. Valančius bandė pradžios mokyklą padaryti visiems vaikams prieinamą. Tuo tikslu jis atskirais raštais įsakinėjo visiems savo vyskupijos parapijų klebonams įkurti ir išlaikyti parapines mokyklas. Patenkinus mokyklų tinklui, jos buvo prieinamos daugumai kaimo vaikų. Atrodo, kad nuo Valančiaus laikų mokyklinis mokymas turėjo tapti reguliaria kiekvieno vaiko auklėjimo dalimi.

Parapinė mokykla atliko labai svarbų uždavinį lietuvių tautos istorijoje - ji išmokė žmones skaityti. Vysk. M. Valančiaus pravesta statistika rodo, kad jau jo laikais buvo Žemaičiuose parapijų, kur beveik visi suaugę žmonės buvo jau raštingi. Taigi, per parapinę mokyklą Lietuva pakilo į raštingųjų tautų tarpą. Aukštesniosios mokyklos atsirado, prasidėjus religinėms kovoms tarp katalikų ir protestantų ir Lietuvoje įsikūrus jėzuitams. Jų pedagoginis veikimas sudaro ištisą dviejų šimtų metų epochą ne tik Lietuvos, bet ir visuotinėje pedagogikos istorijoje. Aukštesnysis mokslas buvo skirtas daugiausia bajorų vaikams. Juo naudojosi ir miestiečiai. Kartais jose mokslą išeidavo ir laisvųjų ūkininkų vaikai. Tačiau aukštesnysis mokslas buvo beveik iš viso neprieinamas ponų baudžiauninkų vaikams.

Japonijos vaikų auginimo kultūra: nuo gimimo iki brandos

Japonijoje vaikų auginimo kultūra formavosi šimtus metų, ir kai kurie principai šalyje stiprūs iki šiol. Vienas jų - tikėjimas, kad pirmi treji vaiko auginimo metai nulemia visą jo ateitį. Todėl daugelis japonių mamų pirmuosius trejus vaiko gyvenimo metus lieka su juo namuose.

Japonės mamos jaučia gana didelį visuomenės spaudimą prižiūrėti vaikus bent iki 3 m. Jos tampa tikromis supermamytėmis, kurios, rodos, visada viskam pasiruošusios. Net ir nedidelėje rankinėje jos visada ras viską, ko tik gali prireikti netikėčiausiose vaikams nutinkančiose situacijose. Beje, beveik visi japonų vaikai auga nešynėse, nes namuose vežimėliui tiesiog nėra vietos.

Japonijoje iki šių dienų tėvai miega kartu su savo mažyliais iki jiems sueina 3-4 m. Tai suprantama kaip meilės išraiška, padedanti kurti stiprų tėvų ir vaikų ryšį. Daugelis japonų pradeda leisti savo atžalas į darželį. Japonijoje yra dviejų tipų darželiai: pusę dienos veikiantis, kuriame vaikai yra ugdomi, arba visą dieną veikiantis, kuriame vaikai tiesiog prižiūrimi. Pastarasis darželis labiau panašus į žaidimų kambarį, jame ugdymo nevyksta.

Nuo ankstyvos vaikystės vaikai skatinami gerbti tėvus, draugus ir mylėti tėvynę. Kadangi tikima, kad vaiko asmenybė susiformuoja iki 6 m., vaikams daug kas leidžiama ir atleidžiama. Tačiau, pradėję lankyti mokyklą, vaikai labai greitai išmoksta disciplinos ir yra supažindinami su griežtomis taisyklėmis. Japonijoje labai vertinamas išsilavinimas ir stengiamasi vaikams jį suteikti. Raštingumas šioje šalyje siekia 100 proc. Taip pat visi vaikai mokosi privalomoje vidurinėje mokykloje.

Žaislai ir žaidimai japoniškoje vaikų auklėjimo tradicijoje užima svarbią vietą. Bent iki trejų metų pildomas vaiko sveikatos dienoraštis leidžia įvertinti ir vaiko raidą bei atskirų gebėjimų vystymąsi. Taip mamos gali parinkti konkrečiam amžiaus tarpsniui ir vaiko gebėjimams tinkamiausius žaislus. Kūdikiams skirti žaislai Japonijoje labai aiškiai nukreipti į konkrečiam amžiaus tarpsniui būdingų gebėjimų ugdymą. Pavyzdžiui, keturių mėnesių mažylis pradeda griebti rankutėmis, stengiasi ką nors suimti, todėl jam sukurtas specialus, maloniai čežantis kūdikio laikraštis. Nuo 3 iki 5 m. vaikams daugiausiai duodami vaizduotės ir vaidmenų žaidimai ir žaislai. Taip pat šiame amžiuje mažieji japonai pradeda žaisti anglų kalbos mokančiais žaislais. Nuo 5 iki 9 m. pereinama prie įvairių konstruktorių ir edukacinių žaislų. Tarp japonų vaikų, net ir paauglių, labai populiarūs įvairūs personažai, tokie kaip Pikachu, Totoro, Hello Kitty, Gudetama, Doraemon, Anpanman ir pan. Vaikai ypatingai mėgsta mylimus personažus vaizduojančius žaislus ar aksesuarus.

Japonijoje auklėjimas priklauso nuo vaiko amžiaus. Iki 5 metų mažylis gali daryti viską, ko tik širdis geidžia. Nuo 5 iki 15-os su vaiku priimta elgtis praktiškai kaip su vergu. Šiuo laikotarpiu bet koks tėvų žodis vaikui - įstatymas. Užtat nuo 15-os metų su paaugliu elgiamasi kaip su lygiu, jis vertinamas kaip savarankiška asmenybė, verta pagarbos. Japonų tėvai niekada nepakels balso, juolab rankos prieš vaiką. Japonų mažylis žino, kad visada bus pagarbiai išklausytas, prireikus jis sulauks pagalbos. Japonai tėvai niekada neauklėja vaikų prie kitų žmonių. Jie sako vaikams pastabas, bet tik kai lieka su juo vienumoje ir kaip manom ramiau.

Vaikų auklėjimo ypatumai kitose pasaulio šalyse

Vaikų auklėjimo tradicijos pasaulyje yra nepaprastai įvairios ir atspindi kiekvienos kultūros vertybes, socialines normas bei istorinę patirtį. Štai keletas pavyzdžių, iliustruojančių šią įvairovę:

Vokietija

Vokiečių šeimos neskuba susilaukti vaikų. Dažniausiai pirmagimius gimdo trisdešimtmetės mamytės. Kai sutuoktiniai pasiryžta šiam svarbiam žingsniui, elgiasi ypač atsakingai ir apgalvotai, pavyzdžiui, auklę suranda kūdikiui dar negimus. Dažniausiai vokietukai iki trejų metukų auga namuose, bet nuo gimimo turi atskirus kambarius. Vaikučiai pratinami bendrauti labai pamažu: iš pradžių į žaidimų grupes vedami kartą per savaitę, kol apsipranta, ir pradeda lankyti darželį. Vokiečių atžalos nuo mažens turi savo pareigas, jiems leidžiama išbandyti net pavojingas situacijas. Vokiečiai mano, kad vaikų susilaukti geriausia po trisdešimties metų, kai jau įsitvirtina karjeros srityje. Paprastai dar iki vaiko gimimo susiranda auklę, nors Vokietijoje vaikai iki trejų metų auginami namuose. Kai paauga, vaikai kartą per savaitę lanko „žaidimų grupę“, kur mokosi bendrauti su bendraamžiais. Po to jie pradeda lankyti vaikų darželį. Vaikų auklėjimą Vokietijoje geriausiai apibūdina žodžiai „apsauga“ ir „saugumas“. Nuo vaikystės maži vaikai mokomi, kad jų niekas negali skriausti, mušti, bausti ar ant jų rėkti.

Prancūzija

Sklando legendos, kad prancūzės mamytės sugeba įpratinti kelių savaičių kūdikius išmiegoti visą naktį, o ikimokyklinukai be atsikalbinėjimų patys eina į lovą. Prancūzės skuba kuo greičiau grįžti į darbą, todėl vaikučius atiduoda į vaikų lopšelius labai anksti, vos kelių mėnesių. Prancūzų tėvų nuomone, vaikai greičiau vystosi bendraamžių kolektyve. Sakoma, kad prancūziukai nuo gimimo visą dieną praleidžia lopšyje, paskui vaikų darželyje ir galiausiai mokykloje. Kadangi niekas apie juos nešokinėja, vaikai yra labai savarankiški: vieni nueina į mokyklą, vieni parduotuvėje nusiperka reikalingų mokyklinių prekių... O jeigu vaikas vis dėlto neklauso ar isteriškai raitosi ant žemės, tėvai griežtai taria: „Ca suffit!“ (lietuvių k. „Gana!“), o šiam nepaklausius, nevengia pliaukštelėti per kojas ar užpakalį. Beje, pykčio priepuoliams kartojantis, šeima konsultuojasi su psichologu - toks elgesys „nenurašomas“ vaiko amžiaus krizei. Bet nemanykite, kad prancūzai tėvai yra despotai, - vaikams leidžiama turėti savo nuomonę, bet lemiamą žodį taria gimdytojai. Prancūzų šeimos tokios tvirtos, kad vaikai neskuba atsiskirti nuo tėvų ir ramiausiai gyvena kartu su jais iki trisdešimties metų. Prancūzė mama visiškai racionaliai paskirsto savo laiką, kad jo užtektų darbui, pomėgiams, vyrui ir vaikams. Vaikas anksti leidžiamas į darželį, nes mama grįžta į darbą. Prancūzų vaikas toli gražu ne visada būna savo artimųjų dėmesio centre, jis anksti išmoksta užimti pats save, užauga savarankiškas, greit suauga. Seneliai ir močiutės anūkų auklėjimu neužsiima.

Jungtinė Karalystė

Britai garsėja griežtu auklėjimu ir didžiuojasi, kad jų vaikai yra mandagūs, savarankiški, nelinkę skųstis ir ko nors reikalauti. Mažyliai nuo pat gimimo mokomi nereikšti emocijų, o tėvai nerodo didelių jausmų sakydami, kad nesaikinga tėvų meilė ir švelnumas žaloja vaiko charakterį. Nuo pat mažų dienų šeimoje ir mokykloje ugdoma stipri empatija (įsijautimas į kito žmogaus emocinę būseną). Britų vaikai to mokosi lankydamiesi ligoninėse, bendraudami su senais ar fiziškai nesveikais žmonėmis. Britų vaikai kalbėdami nemosikuoja rankomis, nes gestikuliavimas šioje šalyje laikomas prasto tono ženklu. Anglija - ši šalis pagarsėjusi griežtais auklėjimo metodais. Mažojo anglo vaikystė kupina įvairiausių reikalavimų, kurių tikslas - suformuoti tradicinius angliškus įpročius, požiūrį, charakterio bruožus ir elgesio modelį. Nuo mažų dienų vaikai mokomi kontroliuoti savo emocijas. Vidutinis jaunos mamos amžius - 35-40 metai. Anglės mamos dažnai naudojasi auklių paslaugomis. Vaikai nuo mažų dienų keliauja su tėvais į kavines, kiną, parduotuves ir kitas visuomenines vietas, tad greit adaptuojasi prie aplinkos. Vaikus anglai dažnai giria, manydami, kad tai stiprina jų savivertę ir pasitikėjimą savimi. Dar vienas išskirtinumas - anglės mamos neturi teisės sakyti pastabų svetimam vaikui.

Jungtinės Amerikos Valstijos

Amerikiečių šeimose dažniausiai auga du arba trys mažyliai, nes tėveliai mano, kad vienam vaikui yra sunku gyventi suaugusiųjų pasaulyje. Nuo pat gimimo mažieji amerikiečiai mokomi užmigti savo kambaryje, o kelių mėnesių kūdikiai lydi mamas į restoranus, vakarėlius ar net į naktinius klubus. Atskiros temos vertas mažųjų Amerikos piliečių maitinimas. Baltos duonos sumuštinis su šokoladiniu kremu ir skardinė gazuoto gėrimo yra normalus priešpiečių užkandis, o greitasis maistas neretai karaliauja ir ant pietų stalo. Tokius pietus nesunku pasigaminti ir pačiam, o savarankiškumas amerikiečių šeimoje yra viena didžiausių vertybių. JAV - visi rūpesčiai, susiję su vaiku, gula ant jaunos mamos pečių, kuri neskuba grįžti į darbą iš dekreto. Vaikai auklėjami demokratiškai, kantriai. Už bet kokį nusižengimą taikomos tik dviejų rūšių bausmės: pirma - atimamas žaisliukas arba neleidžiama žiūrėti televizoriaus, antra - „poilsio kėdė“. Jei vaikas kam nors pasakys, kad namuose gavo beržinės košės, tai išgirdęs suaugęs žmogus greičiausiai iškvies policiją. Vaikams suteikiama veiksmų laisvė, mokant juos savarankiškumo. Jau darželyje vaikams sakoma, kad jie turi teisę į savo nuomonę. Su amerikiečiais vaikais dažniau vaikšto tėčiai, o močiučių įtraukimo į vaikų auklėjimą praktiškai nėra.

Švedija

Švedų vaikus nuo diržo gina įstatymas. Kai vienas tėvas žiauriai sumušė dukrelę, 1979 m. šalyje buvo priimtas Nemušimo įstatymas, todėl dabar yra uždraustos netgi menkiausios fizinės bausmės. Kaip švedai tramdo neklaužadas atžalas? Konfliktus su vaikais jie sprendžia kalbėjimu, - pyktį tėvai ir vaikai išlieja vieni kitiems žodžiais. Pageidautina, kad tokioje situacijoje vaikas žvelgtų į akis, net jeigu jį tenka tvirtai laikyti rankose. Įdomu, kad jaunieji švedai yra tikri karaliai savo kambariuose - tvarkosi, kada nori. Švedai labai neigiamai vertina fizines bausmes, net jei vaikas prasikalto. Vaikai nuo ankstyvo amžiaus žino apie savo neliečiamumo teisę. Vis dėlto švedų šeimose egzistuoja tam tikri apribojimai ir griežtumas, nes manoma, kad pernelyg išlepintas vaikas, kuriam viskas leidžiama, užauga nelaimingas. Bet jei tėvai kažką draudžia savo vaikui, jie privalo paaiškinti, kodėl, ir išklausyti jo argumentus ir nuomonę.

Kinija

Kinijoje šeimos augina dažniausiai vieną vaiką (galioja „vieno vaiko“ įstatymas) ir stengiasi mažylius aprūpinti viskuo, kas geriausia, be galo lepina. Šalyje per amžius gyvavo griežtas vaikų auklėjimas. Jį dažnai palaiko Vakarų šalyse gyvenančios kinės mamos, kurioms užsieniečių vaikai atrodo silpnavaliai lepūnėliai. Dėl drastiškų metodų jos vadinamos mamomis tigrėmis. Nuo pat mažų dienų vaikams nustatomos griežtos taisyklės, jie kryptingai orientuojami į kurią nors sritį, pavyzdžiui, sporto ar meno. Kinės mamos negiria vaikų viešai, mano, kad jis privalo paruošti pamokas, visada palaiko mokytojo pusę ir yra įsitikinusios, kad jų atžalos žiniomis turi lenkti bendraklasius. Kadangi kinai neturi galimybės turėti daugiau nei vieną vaiką, ir mergaites, ir berniukus jie auklėja praktiškai vienodai. Statistinėje kinų šeimoje dažniausiai nėra skirstymo į moteriškus ir vyriškus darbus ir pareigas. Be to, dauguma kinų vaikų yra itin mandagūs, pasižymi geromis manieromis. Vaikai nuo ankstyvo amžiaus atiduodami į vaikų darželius ar lopšelius (kartais net nuo trijų mėnesių), kuriuose gyvena pagal kolektyvo taisykles ir turi laikytis priimtų normų. Vaikas nuo lopšio mokomas nuolankumo. Kinai negaili nei lėšų, nei jėgų įvairiapusės vaiko raidos skatinimui.

Nigerija

Nigerijoje net 90 proc. dvimečių moka nusiprausti, 75 proc. - nupirkti produktų parduotuvėje ir 39 proc. moka išsiplauti lėkštę.

Graikija

Graikijoje prie mažųjų auklėjimo aktyviai prisideda močiutės. Graikiškas auklėjimas kažkuo primena itališką. Graikai tėvai turi savo taisykles: vaikas visada turi būti pamaitintas, permaitintas, ir net nupenėtas. Tad apkūnus graikų mažylis su maistu rankose - gana paplitęs reiškinys. Dar viena išskirtinė graikų šeimų ypatybė - mamos lepina sūnus, o tėčiai išpildo bet kokį savo dukrų kaprizą. Beje, toks požiūris išlieka, net kai suaugusios atžalos senokai perkopusios 40-ies metų slenkstį.

Italija

Italijoje įprasta vaikus palikti giminėms, ypač močiutėms ir seneliams. Vaikučiai lanko darželį tik tada, jeigu nėra giminaičių. Šeima Italijoje yra šventa, tai - klanas. Vaikams viskas leidžiama, jie auklėjami be jokios sistemos, bet tuo pačiu labai kontroliuojami, todėl užauga tokie pat ekspresyvūs ir nesivaldantys kaip ir jų tėvai. Šioje šalyje vaikas visų pirma yra vaikas, tad jei jis yra aktyvus, išdykauja, stovi ant galvos, daro ką nori, tėvai niekada už tai jo nebaudžia.

Austrija

Šioje šalyje vaikų auklėjimas yra nevienareikšmis. Viena vertus, manoma, kad tėvai austrai - vieni iš griežčiausių pasaulyje. Kita vertus, būtent šioje šalyje vaikų žaislams kasmet išleidžiama pinigų daugiau, nei bet kurioje kitoje Europos šalyje.

Kanada

Čia vaikui leidžiama praktiškai viskas. Žodis „ne“ yra draudžiamas, o pagrindinis auklėjimo tikslas - kūrybingumo ir vidinės laisvės ugdymas. Ribų nėra praktiškai niekur: jokio griežto režimo, reikalavimų, disciplinos. Visi - ir vaikai, ir suaugusieji - nori tiesiog mėgautis gyvenimu.

Vietnamas

Nuo mažų dienų vaikai auga praktiškai patys, gatvėje, socialinių ir kitų įgūdžių mokydamiesi iš savo bendraamžių ar vyresnių vaikų. Bet kiekvienas vaikas turi savo „gėrio ir blogio“ kriterijus: reikia stengtis, kad elgesys nenuliūdintų tėvų.

Alžyras

Sparčiai augant gyventojų skaičiui, valstybė buvo priversta prisiimti didelę dalį rūpesčių, auklėjant jaunąją kartą - tėvams tenka daug dirbti, kad aprūpintų šeimą. Todėl vaikų auklėjimu daugiau rūpinasi mokytojai, auklėtojai ir įvairių sporto šakų treneriai.

Airija

Vaikai šioje šalyje labai mylimi. Net jei mažylis kažką sudaužo parduotuvėje, niekas jo už tai nebars - greičiausiai, mandagiai pasiteiraus, ar jis neišsigando. Nepaisant to, kad moterys Airijoje dažniausiai gimdo sulaukusios gana brandaus amžiaus, vaikų šeimose daug - dažniausiai keturi ar penki. Įdomu tai, kad šioje šalyje visiškai nėra vaikų namų - kiekvienam vaikui visada surandama šeima.

Belgija

Vaikai nuo ankstyvo amžiaus mokomi būti visuomenės dalimi: jau nuo 2,5 metų mažyliai lanko mokyklą. Klasėje dėsto vienas mokytojas, kuris nuolat dirba su vaikais. Jis juos moko būti tvarkingais, draugauti, padėti vienas kitam, pagarbiai elgtis su bendraamžiais.

Nyderlandai

„Vaikai turi augti laisvi“ - tai pagrindinė šios šalies taisyklė. Vaikams leidžiama absoliučiai viskas, kas nekenkia jų gyvybei ir sveikatai. Jie gali nuo ryto iki vakaro statyti, griauti, lakstyti ir triukšmauti - niekas nepasakys nė žodžio. Mokymosi procesas taip pat turi būti džiugus ir malonus. Į mokyklą vaikai eina praktiškai tuščiomis rankomis - pasiima tik sumuštinių, o visus būtinus reikmenis ir priemones jie gauna per pamokas.

Ispanija

Ispanai mėgsta pasakoti apie savo vaikus, žavisi jais, dovanoja jiems dovanas įvairiomis progomis ir visai be jų. Kartais pasitaiko pykčio proveržių, nukreiptų prieš vaiką, bet jie trunka neilgai, ir baigiasi stipriais apsikabinimais, bučiniais ir atsiprašymais. Vaikai neužauga egoistiški ir išlepinti, nes jiems aiškinamos gėrio ir blogio sąvokos, blogo elgesio pasekmės, jie mokomi, kaip elgtis su kitais žmonėmis.

Kuba

Vaiką auklėja mama arba močiutė, o jei visi užimti, egzistuoja daug valstybinių darželių. O štai auklės samdomos labai retai. Mergaitės nuo mažų dienų mokomos ūkio darbų ir padėti namuose. Berniukas privalo augti stiprus ir drąsus, jo paskirtis gyvenime - būti vyru. Apskritai šeimoje vyrauja pasitikėjimas, mažieji kubiečiai paprastai neturi jokių paslapčių nuo savo tėvų.

Tailandas

„Geriausia mokytoja - asmeninė patirtis“. Tėvai nesiekia apsaugoti vaiko nuo kritimų, mėlynių ar kitų nemalonumų: pats atsikels ir bėgs toliau. Žinoma, jie informuoja mažylį, kad kai kurie dalykai yra pavojingi, o kai kurie - nederami, bet galutinį pasirinkimą palieka vaikui.

Danija

Danų vaikai auga laisvės ir lygiateisiškumo atmosferoje. Nuo ankstyvo amžiaus vaikas yra visateisis šeimos narys, turintis savo nuomonę ir dalyvaujantis sprendžiant praktiškai visus klausimus. Pagrindinis auklėjimo būdas, kurį taiko tėvai ir auklėtojai - žaidimas, todėl vaikų darželiai aprūpinti viskuo, ko reikia pačioms įvairiausioms žaidimų programoms.

Vaikų auklėjimo tradicijų lyginamoji apžvalga

Šioje lentelėje pateikiami vaikų auklėjimo aspektų palyginimai įvairiose šalyse, remiantis pateikta informacija:

tags: #namibijos #vaiku #auklejimas

• Ką tėvams svarbu žinoti apie fontaninį atpylimą
• paprikos nauda besilaukiančioms moterims
• Žiogo kostiumas vaikams: užsakymo instrukcija
• Atraskite lavinamųjų trafaretų naudą keturmečiams.
• Moters, suktis ir visus mylėti