Bažnyčios Mokymas ir Viltis: Maldos už Nekrikštytus Kūdikius

Šiandieninėje kultūrinio reliatyvizmo ir religinio pliuralizmo aplinkoje nekrikštytų kūdikių labai pagausėjo. Tokiomis aplinkybėmis tapo būtina pasverti tokių kūdikių išganymo galimybę. Bažnyčia suvokia, kad toks išganymas pasiekiamas tiktai Kristuje per Dvasią. Šis straipsnis nagrinėja Katalikų Bažnyčios mokymą apie nekrikštytų kūdikių išganymo viltį ir maldos vaidmenį šiuo klausimu.

Krikšto Sakramento Reikšmė Katalikų Bažnyčioje

Krikštas yra esminis tikėjimo sakramentas, žymintis asmens įvedimą į krikščionių bendruomenę ir Švenčiausiosios Trejybės gyvenimą. Krikštas reiškia ir neša mirtį nuodėmei, įtraukia į Kristaus Velykų paslaptį ir taip įveda į Švenčiausiosios Trejybės gyvenimą. Geriausiai Krikštas išreiškiamas, kai krikštijamasis triskart panardinamas Krikšto vandenyje. Per Krikštą tampama naujais Dievo kūriniais, panašiais į Kristų. Krikštas padaro juos Dievo vaikais ir dangaus paveldėtojais.

Patepimas šventąja krizma - kvapniu, vyskupo pašventintu aliejumi - reiškia Šventosios Dvasios dovaną pakrikštytajam. Vėliau, paaugę, jie Dievą vadins savo Tėvu, dalyvaus Kristaus Aukos puotoje, o Sutvirtinimu gaus Šventosios Dvasios dovanų gausą. Krikštas paprastai švenčiamas sekmadienį (arba jo išvakarėse), nes tą dieną Bažnyčia švenčia Velykų paslaptį. Kūdikius krikštui atneša tėvai arba krikštatėviai, prisiimdami atsakomybę už jų tikybinį ugdymą.

Išganymo Viltis Nekrikštytiems Kūdikiams

Dėl Krikšto sakramento svarbos, kyla klausimas apie tų kūdikių likimą, kurie miršta jo nepriėmę. Tradicinis mokymas dėmesį telkė į prieangio (limbo) teoriją. Juo laikytas būvis, kuriame atsiduria be krikšto mirusių kūdikių sielos, dėl gimtosios nuodėmės nepelnančios palaimingojo regėjimo, tačiau ir nenuskiriamos bausmei, nes jie nėra asmeniškai nusidėję.

Svarbu paminėti, kad ši teologų nuo Viduramžių išplėtota teorija Magisteriumo nebuvo apibrėžta kaip dogma, net jei pats Magisteriumas iki Vatikano II Susirinkimo ją savo mokyme ir minėdavo. Katalikų Bažnyčios katekizme (1992 m.) prieangio teorija vis dėlto nepaminėta. Ten, priešingai, mokoma, kad be krikšto mirusius kūdikius Bažnyčia patiki Dievo gailestingumui - tą liudija tokiems vaikams skirtos ypatingos laidojimo apeigos.

Principas, kad Dievas trokšta visų žmonių išganymo, leidžia turėti viltį, jog išganyti gali būti ir be krikšto mirę kūdikiai (plg. KBK 1261). Studijos išvada ta, jog yra teologinis bei liturginis pagrindas puoselėti viltį, kad be krikšto mirę kūdikiai gali būti išganyti ir įtraukti į amžinąją palaimą, net jei to Apreiškimas aiškiai nemoko. Antra vertus, nė vieno iš samprotavimų, tekste siūlomų naujam požiūriui į problemą motyvuoti, nevalia imti pagrindu nei krikšto būtinumui neigti, nei jo suteikimui atidėti. Priešingai, pagrindą vilčiai duoda tai, kad Dievas tokius kūdikius išganys būtent todėl, kad jiems nebuvo įmanoma suteikti to, ko jų labui labiausiai trokšta - pakrikštyti juos laikantis Bažnyčios tikėjimo bei regimai įrikiuoti į Kristaus Kūną.

Maldos Galia ir Jos Rūšys už Vaikus bei Visus Žmones

Malda yra esminis krikščioniškojo gyvenimo elementas. Laiminimu išreiškiama krikščioniškosios maldos gelmė: tai Dievo ir žmogaus susitikimas, Dievo dovanojimui ir žmogaus priėmimui vienam kito šaukiantis ir susijungiant. Naujajame Testamente yra daug žodžių prašymui reikšti: prašyti, reikalauti, primygtinai kreiptis, maldauti, kviesti, drauge šaukti ir net „kovoti maldomis“.

Prašymo malda yra mūsų suvokto santykio su Dievu išraiška: būdami kūriniai, nesame nei pradžią patys sau davę, nei savo negandų šeimininkai, nei galutinis tikslas patys sau, bet, kaip krikščionys, taip pat žinome, kad, būdami nusidėjėliai, nusigręžiame nuo savo Tėvo. Prašymas atleisti yra pirmasis prašymo maldos judesys (taip meldžiasi muitininkas: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!“, Lk 18, 13).

Užtarimas yra prašymo malda, suartinanti mus su Jėzaus malda. Jis yra vienintelis visų žmonių, ypač nusidėjėlių, Užtarėjas Tėvui. „Todėl jis per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per jį eina prie Dievo. Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų“ (Žyd 7, 25). Užtarti kitus, prašyti ko nors kitiems nuo Abraomo laikų yra būdinga kiekvienai širdžiai, esančiai santarvėje su Dievo gailestingumu. Bažnyčios laikais krikščionio užtarimas yra Kristaus užtarimo dalis ir šventųjų bendrystės išraiška.

Bažnyčia skiria ir specialias maldos iniciatyvas už tuos, kurie neturi galimybės priimti Krikšto, pavyzdžiui, negimusius kūdikius. Lapkričio 23 - ioji yra Negimusio kūdikio diena, kuri skirta prisiminti tūkstančius negimusių gyvybių. Šia proga aukojamos Šventosios Mišios už negimusių kūdikių bei motinų, kurios šiuo metu išgyvena netekties skausmą bei atgailos ir susitaikinimo laiką. Visuotinėje maldoje prašoma Kristaus gyvybės viso pasaulio žmonėms, kad mirtis neturėtų galios virš mūsų ir kad jos žodis nebūtų paskutinis.

Kiekvienas įvykis ir kiekvienas poreikis gali tapti dėkojimo atnaša. Šv. Pauliaus laiškai dažnai prasideda ir baigiasi dėkojimu, kuris niekada neatskiriamas nuo Viešpaties Jėzaus. „Už viską dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje“ (1 Tes 5, 18). Šlovinimas yra maldos forma, kuria tiesiausiai pripažįstama, kad Dievas yra Dievas. Joje Dievui giedama dėl Jo paties, Jis garbinamas ne dėl to, ką yra padaręs, bet dėl to, kad JIS YRA.

Šeimos Maldos ir Dvasinis Vaikų Ugdymas

Krikščioniškas tikėjimas prasideda ir stiprėja šeimoje. Kaip teigė Kazimieras Paltarokas, Lietuvos universiteto Teologijos ir filosofijos fakulteto pastoracinės teologijos profesorius ir pirmasis Panevėžio vyskupas, „Motina privalo būti pirmoji vaikų mokytoja, kuri skaisčias jų akis turi kreipti žvaigždžių pasaulin, pilnose pasitikėjimo sielose žemės įspūdžių apmatus - atausti kito pasaulio gijomis, giedriame prote ir purioje valioje - sodinti nuostabius tikybos daigus.“

Ankstyviausias tikybinis auklėjimas - tai nesąmoningas vaikų įpratimas. Vaikas pirma pradeda bet ką daryti, negu mąstyti. Tarp tikybos praktikų, kurias vaikas po motinos akių turi atlikti, pirmą vietą užima malda; jinai yra vienas esminių tikybos pasireiškimų. Malda yra pirmoji tikybos praktika. Kol vaikas nesimeldžia, tol jis tikybiškai neveiklus. Kai tik vaikas ima kalbėti, telaiko motina savo pareiga vaiką mokyti ne tik žemiškos kalbos, bet ir dangiškos šnekos - maldos.

Motinos turi mokyti vaikučius melstis, kad jie pamėgtų maldą ir paskiau tinkamai melstųsi. Jei vaikas iš mažens neišmoks melstis ir nepamėgs maldos, sunku bus tai bepadaryti vėliau; jeigu melstis vaikui pasidarys šventas įprotis, tai veikiausiai pasiliks jis per visą žmogaus gyvenimą. Labai gražu kasdien ar bent šventadieniais šeimoje melstis visiems drauge. Bendrajai maldai paprastai vadovauja tėvas, bet jį gali pavaduoti motina ar kuris iš vaikų.

Intencijos mums yra svarbi maldos dalis, nes taip mokomės viską sudėti į Dievo rankas ir auginti pasitikėjimą Dievu. Net Popiežius Pranciškus kviečia melstis už šeimas: „Jėzau, Marija ir Juozapai, jumyse kontempliuojame tikrosios meilės spindesį ir į jus pasitikėdami kreipiamės. Šventoji Nazareto šeima, padaryk, kad ir mūsų šeimos būtų bendrystės ir maldos vietos, Evangelijos mokyklos, mažos namų Bažnyčios.“

Bažnyčia skatina net vaikų eucharistinę adoraciją ir kontempliatyviąją maldą, parodydama, kaip Šventoji Dvasia gali nuveikti pakrikštytų vaikų sielose, kurie atranda šias maldos formas. Eucharistinė adoracija yra dieviškųjų priemonių pobūdžio. Mes negalim nesistebėti kaip stipriai Jėzus patraukia vaikus prie savęs, ateinančius su Juo susitikti, pakrikštytus ar nekrikštytus, ir suteikia jiems tikėjimo Jo artumu bei meile. Tai liudija apie Dievo gailestingumą ir meilę, apimančią visus vaikus, nepaisant jų krikšto statuso.

tags: #maldos #uz #nekrikstytus #kudikius

• Patarimai, kai nėštumo metu pykina ir skauda skrandį
• Kaip išsirinkti baldus kūdikiui?
• privati erdvė žaidimams
• Patarimai ruošiant vaišes vaikų šventei
• Efektyvus vaikų sveikatos ugdymas darželiuose