Kūdikio liežuvio ir lūpos pasaitėlis bei kiti burnos ertmės ypatumai: nuo žindymo iki kalbos

Kūdikiui žindant, liežuvis yra pagrindinis, pats svarbiausias „darbininkas“. Būtent liežuvis stumia ir traukia pieną iš motinos krūties į burną, tarsi ją melžtų. Liežuvio darbas žindant nėra labai lengvas, todėl šis organas yra labai raumeningas.

Labai svarbu, kad kūdikis, žįsdamas krūtį, ją apžiotų taisykingai. Liežuvėlis turi būti padėtas ant burnos dugno ir iškištas tiek, kad dengtų apatines dantenas, o lūpos turi apgaubti krūtį ir tvirtai ją išlaikyti. Daugelis kūdikių tai sugeba daryti nuo pat gimimo, tačiau kai kuriems gali prireikti pagalbos.

Trumpas liežuvio pasaitėlis (Ankyloglosija)

Paviršiuje liežuvis gaubia gleivinę. Apačioje iš gleivinės susidaro pasaitėlis, jungiantis liežuvį su burnos dugnu. Kartais pasaitėlis būna prikabintas per daug arti liežuvio galo, yra labai trumpas arba storas ir nepaslankus. Turėdami tokį, vaizdžiai tariant, „prisegtą“, liežuvį gimsta maždaug 3-4 proc. kūdikių.

Kaip trumpas liežuvio pasaitėlis veikia žindymą?

Per trumpas pasaitėlis laiko liežuvio galą pritrauktą prie burnos dugno. Glaudžiamas prie krūties, naujagimis ir „prisegtą“ liežuvį siekia iškišti tolyn, tačiau jam nepavyksta. Pažabotas per trumpo pasaitėlio, liežuvis gali tik išsiriesti lanku aukštyn, pakildamas burnoje gomurio link. Abiem atvejais burnoje vietos lieka per mažai, kad kūdikis galėtų apžioti dalį krūties, paprastai telpa tik spenelis. To nepakanka, kad kūdikis galėtų gerai išžįsti pieną, taigi lieka neprivalgęs.

Tarp kūdikio dantenų patekęs spenelis yra ne tik spaudžiamas, trinamas ir maigomas, bet ir tempiamas burnoje susidariusio vakuumo, nes, negalėdamas išmelžti pieno liežuviu, kūdikis stengiasi jo gauti kitu būdu - siurbdamas. Dėl to spenelio oda paburksta ir lengvai įplyšta. Spenelis yra jautriausia krūties dalis, todėl ant jo atsiradusios žaizdelės būna labai skausmingos. O skausmas refleksiškai stabdo pieno tekėjimą latakėliais iš krūties gelmės spenelio link. Pienas krūtyje gali užsistovėti, gali atsirasti „guzų“, pabrinkimų ar net susidaryti uždegimas.

Kai kuriems trumpą liežuvio pasaitėlį turintiems kūdikiams pavyksta visai neblogai žįsti. Daug priklauso nuo liežuvio pasaitėlio prisitvirtinimo prie burnos dugno vietos ir jo paties ilgio, elastingumo - gebėjimo išsitempti, nuo motinos krūties ypatybių. Jeigu spenelis nedidelis, o krūtis už spenelio ganėtinai minkšta, kūdikis gali pajėgti jį gerai apžioti net ir su „prisegtu“ liežuviu.

Liežuvio pasaitėlio įtaka vyresniems vaikams ir suaugusiesiems

Trumpas liežuvio pasaitėlis gali pridaryti problemų ir vyresniems vaikams bei suaugusiesiems: apsunkina kramtomo maisto stumdymą burnoje, dantų valymą, žmogus negali net liežuviu iškrapštyti į nišą tarp dantų ir žando valgant patekusio maisto. Trikdomas ir kalbos vystymasis - nepavyksta ištarti kai kurių garsų, ypač č, r, š, ž. Trumpas pasaitėlis gali įtakoti netaisyklingą dantų vystymąsi.

Pavyzdžiui, kai beveik trejų metukų vaikas kalba tik „sava kalba“, kurią supranta tik mama, tai verčia tėvelius susirūpinti. Priežastis gali būti priaugęs liežuvėlis. Nors vaikas gali suprasti ir bandyti atsakyti, kalba gali būti neišplėtota, be galūnių, arba ištarti tik keli normalūs žodžiai. Be to, daugeliui vyresnių vaikų ar suaugusiųjų po vėlai atliktos frenotomijos pagerėja tik iš dalies, ypač nelengvai ištaisomos kalbos artikuliacijos ydos.

Pratimai ir terapijos liežuvio funkcionalumui gerinti

Čia pora pratimų, kuriuos galite daryti su kūdikiu, kad padėtumėte jam išmokti taisyklingai čiulpti krūtį. Prieš atlikdama pratimus švariai nusiplaukite rankas.

1. Skatinimas plačiai išsižioti ir piršto čiulpimas

Naudokite pirštą, kurio dydis labiausiai atitinka jūsų spenelio dydį. Padėkite pirštą ant kūdikio lūpų taip, kad jo galas liestų nosytės apačią, o piršto apačia liestų kūdikio smakrą. Piršo pagalvėlė turėtų žiūrėti į viršų. Toks prisilietimas turėtų stimuliuoti kūdikį tiek, kad jis plačiai išsižiotų. Leiskite jam įtrauktį jūsų pirštą į burną, pagalvėle į viršų, ir pradėti žįsti. Jo liežuvėlis turėtų gulėti ant apatinių dantenų, apgaubęs jūsų pirštą, o piršto galas turėtų siekti kieto ir minkšto gomurio susijungimo vietą.

Kai kūdikis išsižioja, apverskite pirštą taip, kad nagas būtų į apačią ir priglauskite piršto pagalvėlę prie viršutinės lūpos. Taip paskatinsite kūdikį patį įtraukti pirštą į burnytę. Leiskite kūdikiui žįsti jūsų pirštą.

2. Liežuvio ištempimo pratimas

Pradėkite taip, kaip pirmą pratimą, bet pirštą apsukite taip, kad pagalvėlė liestų liežuvį. Kai kūdikis pradeda čiulpti, lėtai traukite pirštą lauk, liežuvį spausdama žemyn ir tempdama į priekį. Šis pratimas gali būti labai naudingas, jeigu daromas tokioje padėtyje: kūdikis guli jums skersai kelių ar ant rankos pilvuku žemyn, visas kūnas ir galvelė prilaikomi, kojos kabo žemyn, ir čiulpia jūsų pirštą.

3. Skruostų ir lūpų masažas

Pradėkite rodomuoju pirštu paliesdama kūdikio skruostą ir braukite link lūpų. Švelniai perbraukite per kūdikio lūpas, kol išsižios. Palieskite kūdikiui smakrą, nosį ir viršutinę lūpą. Švelniai pastuksenkite piršto galiuku per kūdikio lūpas.

4. Dantenų ir liežuvio masažas

Masažuokite kūdikio dantenas rodomuoju pirštu, tiek viršutines, tiek apatines, pradėdama nuo vidurio ir braukdama pirštu į vieną šoną ir į kitą šoną. Iš pradžių braukite išoriniu dantenų paviršiumi, po to dantų dygimo paviršiumi. Braukite pirštu per viršutines ir apatines dantenas nuo vidurio į šonus.

Kai kūdikis plačiai išsižioja, masažuokite liežuvio galiuką sukamaisiais judesiais, paspausdama žemyn ir kiek į priekį, skatindama liežuvį padėti ant apatinių dantenų. Kartokite per visą liežuvėlį iki tos vietos, kur kūdikiui tampa nemalonu ir ima žiaugčioti. Masažuoti galima ir toliau ant liežuvio, tačiau kuo giliau liežuvį masažiosite, tuo švelnesnis turėtų būti spaudimas, kuo arčiau liežuvio galiuko, tuo tvirtesnis paspaudimas.

5. Gomurio nujautrinimas

Jeigu kūdikio gomurys aukštas ar siauras, o kūdikis žiaugčioja gavęs spenelį ar nuolat stengiasi žįsti tik spenelį, ne krūtį, gali padėti gomurio nujautrinimas. Pradėkite nuo viršutinių dantenų masažavimo ir po truputį kilkite gomuriu aukštyn ir gilyn į burną, bet stenkitės nekišti piršto tiek, kad kūdikis imtų žiaugčioti. Kartokite pratimą tiek kartų, kol kūdikis leis pirštu paliesti gomurį ir ims žįsti pirštą.

6. Žandikaulio ir veido raumenų masažas

Jeigu kūdikis plačiai neprasižioja, švelnus masažas gali padėti kūdikiui atpalaiduoti žandikaulio ir veido raumenis. Pradėkite masažuoti po kūdikio apatiniu žandikauliu iš abiejų pusių tuo pačiu metu šveliai, pirštų galiukais, sukamaisiais judesiais. Pirštų galiukais masažuokite kūdikio skruostus, nuo vidurio link smilkinio. Masažuokite mažais ratukais aplink burną, netoli lūpų, nuo centro link išorės, tuo pačiu metu abiejose pusėse. Pakartokite tai virš viršutinės lūpos, po to po apatine. Masažuokite smakrą.

Autoriai, Marmet ir Shell, rekomenduoja daryti šiuos pratimus tol, kol mažylio čiulpimo būdas tampa normalus. Šie pratimai nepakeičia asmeninės žindymo konsultanto konsultacijos.

Kai kuriose situacijose vien pratimų neužtenka, gali reikėti ir osteopatinės, kraniosakralinės terapijos ar chirurginio įsikišimo, todėl būtų gerai, jeigu jūsų kūdikį, kuriam nepavyksta gerai žįsti, apžiūrėtų specialistas. Taip pat būtų gerai, jeigu specialistas išmokytų jus šiuos pratimus atlikti.

Frenotomija: Liežuvio pasaitėlio plastika

Jei­gu kū­di­kiui dėl trum­po lie­žu­vio pa­sai­tė­lio sun­ku žįs­ti, pirmiausia pa­mė­gin­ki­te pa­dė­ti jam patogiau prisiglausti ir apžioti bur­na dau­giau krū­ties. Vis dėlto, kartais prireikia chirurginės korekcijos.

Atliekama labai nesudėtinga procedūra, vadinama „frenotomija“. Gydytojas paprasčiausiai įkerpa pasaitėlį, kad atpalaiduotų liežuvį ir leistų jam laisvai judėti. Nors operacija paprasta, pjūvis turi būti atliktas tiksliai, kad nebūtų pažeista liežuvio vena, nervas ar kiti anatominiai dariniai. Todėl pasaitėliui pakirpti paprastai naudojamasi žirklėmis su bukais ar užapvalintais galais. „Operacija“ trunka 1-2 sekundes. Kadangi pasaitėlyje beveik nėra kraujagyslių, paprastai nebūna jokio kraujavimo arba kraujo pasirodo tik lašelis ar du. Žaizdos siūti nereikia.

Prie krūties mažąjį galima glausti ir leisti jam žįs­ti iškar­t tuojau pat po liežuvio pasaitėlio pakirpimo „operacijos“. Taip kūdikis greičiau nusiramina po patirto nesmagumo. Daugumos kūdikių žindymo technika pagerėja ir tai mamos pastebi labai greitai. Nelieka spenelių skausmingumo žindant kūdikį, o ir pats kūdikis veiksmingiau žinda ir geriau pavalgo. Aišku, tais atvejais, kai liežuvį išlaisvinti uždelsiama, ir mamai ant spenelių jau būna žaizdų, visiškas komfortas žindant ateina palaipsniui, ir spenelių skausmai nurimsta vėliau. Paprastai kuo greičiau išaiškinus problemą ji išsprendžiama.

Frenotomijos laikas ir istorija

Geriausias amžius liežuvio ir lūpos pasaitėlio plastikai yra ankstyva kūdikystė iki 2-3 mėnesių, kai tik pastebima patologija. Praleidus šį tarpsnį, vėliau chirurginė intervencija galima vaikui sulaukus 4-5 metų, nors dažniausiai rekomenduojama atlikti nuo 5 metų.

Iš tiesų šią operaciją privalu atlikti kuo anksčiau, vos tik pastebėjus, kad „prisegtas“ liežuvis trukdo naujagimiui gerai žįsti. Trumpas liežuvio pasaitėlis pakerpamas naujagimiams, jei tai trukdo žįsti krūtį. Procedūra atliekama tik su pediatro ar logopedo siuntimu.

Iki XIX a. kūdikių pasaitėlių pakirpimas būdavo įprastas dalykas. Deja, ne visada, matyt, tai buvo atliekama labai higieniškai ir ne visada atidžiai apžiūrėjus, kartais visai be reikalo. Pasitaikydavo atvejų, kai aštriu nagu būdavo įbrėžiama per giliai, ir iš sužeistos poliežuvinės venos stiprokai pakraujuodavo. Gąsdinančių gandų apie tai būta daugiau negu tikrų atsitikimų, tačiau daugelį gydytojų jie atbaidė nuo ryžto imtis tų procedūrų.

Šiandien šias procedūras atlieka patyrę specialistai (periodontologai, burnos chirurgai), naudojant lazerį. Tai užtikrina mažesnį kraujavimą procedūros metu ir geresnį gijimą. Esant plėvės tipo pasaitėliui, lazeris užtikrina saugumą, mažesnį kraujavimą ir nebūtina nejautra.

Lūpos pasaitėlis

Trumpas vaiko lūpos ar liežuvio pasaitėlis yra jautri tema tiek tėveliams, tiek odontologams. Storas ir žemai prisitvirtinęs lūpos pasaitėlis gali sąlygoti tarpą tarp priekinių centrinių kandžių (diastemą).

Ar reikalinga lūpos pasaitėlio plastika, reiktų spręsti apie 9-11 metus, kuomet laukiama nuolatinių viršutinių ilčių dygimo. Išdygus nuolatinėm viršutinio žandikaulio iltims, tarpas (diastema) paprastai užsidaro. Jeigu vis tiek neramu arba vienas iš tėvų turi diastemą, tokiu atveju reiktų kreiptis pas ortodontą maždaug apie 10-us metus. Gydytojas ortodontas įvertins ir jei reikia, nukreips lūpos pasaitėlio plastikai pas burnos chirurgą. Dažniausiai vien lūpos pasaitėlio plastika nesąlygoja diastemos užsidarymo - reikalingas ortodontinis gydymas.

Pieno liežuvis

Pieno liežuvis - dažna ir nekenksminga būklė, pasireiškianti kūdikiams, kai ant liežuvio susidaro baltas arba kreminis sluoksnis. Tai gali kelti nerimą jauniesiems tėvams, tačiau dažniausiai yra nekenksminga. Ši būklė atsiranda dėl likusių pieno likučių, nepriklausomai nuo to, ar kūdikis maitinamas krūtimi, ar mišinuku. Kūdikiams turėti tokį apnašą yra normalu, nes jų burnos dar prisitaiko prie įvairių dalykų. Galima pastebėti, kad balta plėvelė netrukdo kūdikiui valgyti ar gerti.

Pieno liežuvio priežastys

• Pieno likučiai: Susidaro dėl krūties pieno arba mišinuko, kuris prilimpa prie liežuvio po maitinimo.
• Ribotas liežuvio judrumas: Naujagimiai ir jauni kūdikiai gali turėti ribotą liežuvio judrumą, todėl jiems gali būti sunku natūraliai pašalinti pieno likučius maitinimo metu.
• Dažnas maitinimas: Kūdikiai, kurie maitinasi dažnai, ypač naktį, gali turėti pieno likučių sankaupą dėl ribotų valymo galimybių.
• Nepakankamas burnos valymas: Jei liežuvis nėra švelniai nuvalomas po maitinimo, pieno likučiai gali kauptis laikui bėgant, todėl atsiranda pastebimas apnašas.
• Seilių gamyba: Jauni kūdikiai gamina mažiau seilių, todėl sumažėja natūralus burnos valymo efektas ir pieno likučiai išlieka.
• Burnos anatomija: Kai kurios anatominės ypatybės, pavyzdžiui, mažesnė burnos ertmė arba aukšta liežuvio padėtis, gali padidinti tikimybę, kad pieno likučiai prilips prie liežuvio.

Simptomai ir skirtumai nuo pienligės

Pieno liežuviui būdingas plonas, baltas apnašas ant liežuvio, kuris paprastai nesidriekia į kitas burnos dalis. Kūdikiai, turintys pienišką liežuvį, paprastai nerodo jokių kančios požymių ar maitinimo sunkumų. Pieno liežuvis lengvai nuvalomas švariu, drėgnu skudurėliu.

Pienligė yra grybelinė infekcija, kurios apnašas yra storesnis, sunkiau pašalinamas ir gali išplisti į dantenas, skruostus ar gomurį. Jei apsitraukęs gali būti ne tik liežuvėlis, bet ir žandukų šonai, dantenos, ir užsidėjo tokia kaip varškytė - tai neabejotinai pienligė.

Gydymas ir prevencija

Daugeliu atvejų pieno liežuviui nereikia jokio specialaus gydymo. Jis paprastai išnyksta savaime, kūdikiui augant ir pradedant valgyti įvairesnį maistą. Laikant burną švarią, galima sumažinti šio apnašo susidarymą, tačiau paprastai pakanka švelniai nuvalyti liežuvį minkštu skudurėliu. Štai keletas rekomendacijų:

• Reguliarus valymas: Švelniai nuvalius liežuvį minkštu, drėgnu skudurėliu po maitinimo, galima užkirsti kelią pieno kaupimuisi.
• Drėkinimas: Siūlant nedidelius kiekius vandens (jei tinkamas amžius), galima padėti pašalinti likučius.

Pienligės atveju, kai kuriais atvejais, gali būti paskirti antibiotikai burnos grybeliui naikinti. Taip pat gali padėti sodos tirpalas, o mamai, jei žindo, svarbu tepti spenelius specialiu tepalu.

Kada kreiptis į gydytoją dėl pieno liežuvio

Nors pieno liežuvis paprastai yra nekenksmingas ir išnyksta tinkamai prižiūrint, kai kurie požymiai gali reikšti, kad reikia kreiptis į gydytoją:

• Nuolatinis baltas apnašas: Jei baltas apnašas neišnyksta švelniai valant arba išlieka kelias dienas.
• Išplitimas į kitas sritis: Jei baltos dėmės išplinta į dantenas, skruostus arba gomurį, tai gali reikšti pienligę.
• Storas arba sunkiai pašalinamas apnašas: Atkaklus, storas baltas sluoksnis, kurio neįmanoma nuvalyti, gali reikėti gydytojo įvertinimo.
• Susijęs skausmas ar diskomfortas: Jei kūdikis rodo skausmo, dirglumo ar maitinimo sunkumų požymius, kreipkitės į gydytoją.
• Įtrūkimai arba kraujavimas: Raudonos, uždegusios arba įtrūkusios dėmės po baltu apnašu gali reikšti infekciją arba sudirginimą.
• Nešvarus kvapas: Neįprastas kvapas iš burnos gali reikšti pagrindinę problemą, reikalaujančią gydymo.
• Pasikartojantis apnašas: Jei baltas liežuvis nuolat atsiranda nepaisant tinkamo valymo, reikia kreiptis į gydytoją.

tags: #liezuvio #priaugimas #kudikiui

• Vaikiškos elektrinės mašinėlės žaidimams
• Instrukcijos, kaip pasidaryti sūpynes vaikams
• kaip išsirinkti stovyklą mamoms su vaikais
• Pramogos ir filmai "Cinamon" kine mažiesiems
• Kaip išrinkti geriausią kuprinę darželinukui?