Tėvystės iššūkiai ir kontroversijos: nuo rabino požiūrio iki 90-ųjų kartos auklėjimo

Šiuolaikinėje visuomenėje tėvystės samprata nuolat kinta, susidurdama su naujais iššūkiais, kultūriniais skirtumais ir net kontroversiškais religiniais požiūriais. Šis mokymas atskleidžia įvairius tėvystės aspektus, pradedant nuo viešų rabino Icchako Josifo teiginių, susijusių su Džeirdu Kušneriu, ir baigiant 90-ųjų kartos tėvų patirtimis Lietuvoje ir Švedijoje, pabrėžiant empatijos ir asmenybės bruožų svarbą.

Kontroversiški religiniai požiūriai ir visuomenės reakcijos

Visuomenės dėmesį patraukė straipsnis „Newsweek“ žurnale, kuriame aprašoma, kaip JAV prezidento Donaldo Trumpo dukrą Ivanką Trump ir jos vyrą Džeirdą Kušnerį Jeruzalėje palaimino Vyriausias Ganytojiškas rabinas Icchakas Josifas. Šis įvykis sukėlė diskusijas dėl rabino teiginių, kuriuose, anot žiniasklaidos, jis palygino juoduosius žmones su beždionėmis, teigė, kad Izraelyje neturėtų gyventi ne žydai, o jeigu jau gyventų, tai jie turėtų būti žydų vergai, ir kad pasaulietės moterys, nesirengiančios kukliai, yra kaip gyvuliai.

Nors šie teiginiai sulaukė didelio pasipiktinimo ir buvo aptarinėjami vien tik iš neigiamos pusės, svarbu pažvelgti į platesnį kontekstą. Vienoje neseniai vykusioje paskaitoje rabinas Icchakas Jozefas, kalbėdamas apie seną paprotį palaiminti medžius per neseniai prasidėjusių žydų naujųjų metų pirmąjį mėnesį Nissan, aiškino apie tokį palaiminimą, kurio reikia kokiai nors neįprastai ar išsiskiriančiai iš kitų gyvai būtybei. Jis pacitavo iš Talmudo seną paprotį, jog palaiminimas turėtų būti ištartas, pamačius juodaodį asmenį, bet tik netikėtomis aplinkybėmis - pavyzdžiui, jeigu baltiesiems tėvams gimtų sūnus beždionė. Šitaip jis pasirėmė Talmudu, kuris kalba apie juodaodžius žmones, dramblius ir beždiones, o taip pat apie žmones su nupjautomis galūnėmis, liliputus ir žmones su smarkiai pažeista oda dėl auglių, ligų, fizinių traumų.

Štai tokiems nuskriaustiems ir dėl to taip išsiskiriantiems iš kitų toje aplinkoje atrodančių įprastai, kad būtų šitokiu palaiminimu parodomas jiems gailestingumas ir atjautimas. Tai jokiu būdu nėra juodaodžių palyginimas su beždionėmis, tiesiog atkreipiamas dėmesys, koks tai būtų išsiskiriantis iš kitų kūdikis, kad jį reikėtų užjausti ir pasiųsti palaiminimą.

Dėl rabino teiginių, jog Izraelyje turėtų gyventi žydai, o ne žydai galėtų gyventi, tik būdami žydų vergai ar tarnai, reikėtų išplėsti kontekstą ir suvokti, kad rabinas ir šioje vietoje cituoja Talmudą, o ne išreiškia savo asmenines mintis. Šie tekstai buvo surinkti iš žodinių pasakojimų į vieną vietą ir užrašyti dar gilios vergovės sąlygomis. Kadangi žydai buvo įgiję giliausią vieno Dievo sampratą, palyginus su aplinkinėmis gentimis, tai jie save ir laikė išrinktąja tauta.

Talmudas teigia, kad ne žydai yra žydų tarnai ir vergai, tačiau nurodo, jog ir su tarnais, ir su vergais jų šeimininkai turi elgtis teisingai, gailestingai, jų neskriausti, maitinti juos lygiai tuo, ką valgo ir patys, ir už nusižengimus netaikyti jokių bausmių švenčių dienomis. Vergovės seniai nebėra, tačiau Izraelis susiduria su naujomis problemomis, tokiomis kaip ne žydų imigrantų problema. Rabinas Icchakas Jozefas, susirūpinęs dėl to, sako, kad ne žydai, gyvenantys Izraelyje, privalo laikytis septynių Noacho Įstatymų, kurie draudžia stabmeldystę, burnojimą prieš Dievą, žmogžudystę, neleistinus lytinius santykius, vogimą ir gyvų gyvulių galūnių valgymą.

Kuklumas, tatuiruotės ir vaikų auklėjimas

Paskutinis rabino Icchako Jozefo teiginys, sukėlęs daug diskusijų, yra apie pasaulietes moteris, kurios nesirengia kukliai, ir yra prilyginamos gyvuliams. Rabinas teigia esąs teisus, nes moterų drabužių ilgis ir kūno uždengimas vis mažėjo ir mažėjo, tad atėjo iki kraštutinės ribos - ribinio apsinuoginimo, labai panašiai, kaip ir gyvuliai be jokių drabužių.

Jeigu pasižiūrėsime dar į tatuiruotes, kurias dabar taip atvirai ir net su pasimėgavimu demonstruoja ant savo kūno ir moterys, tai, rabino nuomone, yra jau žemiau už gyvulio lygį, nes gyvuliai savęs taip nedarko. Tai jau liudija tokių moterų ir merginų psichikos sutrikimą, nes jų mąstymas nebevisavertis dėl pasąmoninių baimės srautų, pasireiškiančių jau jų sąmonės lygiu - „nenoriu aš to sentimentalaus seiliojimosi, noriu būti išskirtinė, drąsi, žavėti kitus savo kūnu“. Tokių moterų ir merginų ateitis - kančios ir skausmai, ligos ir problemos jų šeimose, jų vaikų chaotiškas auklėjimas, o iš tikrųjų gadinimas, ir būsimųjų tragedijų sėklų nuolatinis bėrimas dėl gyvulinio proto tamsumo ir neišmanymo. Toks požiūris pabrėžia religinės bendruomenės susirūpinimą dėl vertybių, moralės ir jos poveikio šeimai bei vaikų auklėjimui.

90-ųjų kartos tėvystės samprata ir iššūkiai

Prieš dvejus metus su šeima persikėlus gyventi į Švediją, gimė idėja apmąstyti ir palyginti tėvystę Švedijoje ir Lietuvoje. Švedijoje ir apskritai Vakaruose kur kas anksčiau atsirado supratimas, kad savo tėvystę galima susikurti pačiam, kad tame yra daug kūrybos ir neprivaloma auginti vaikų taip, kaip augino tėvai. Atsirado daugiau žinių apie mokslo tyrimus ir naujas teorijas. Švedijoje tai prasidėjo 10-20 metų anksčiau nei Lietuvoje, o ta karta, kuri gali būti šiek tiek panaši į mūsiškę, jau užauginusi savo vaikus.

Vakarų pasaulyje tėvystė tampa visiškas pasirinkimo dalykas. Žmonės vis vėliau nusprendžia susilaukti vaikų, o tai keičia pačią tėvystę. Be to, atsiranda vis didesnė visuomenės dalis, kuri apskritai nusprendžia neturėti vaikų. Lietuvoje ši banga dar tik ateina. Lietuvoje vis dar yra noras primesti savo tiesas, ypač iš vyresnės kartos, kuri augo nedidelių pasirinkimų laike ir erdvėje, kai buvo ganėtinai aiškus gyvenimo modelis. Jiems kartais sunku suprasti lankstumą ir neapibrėžtą šiuolaikinės kartos karjerą.

Asmenybės bruožas „Sutariamumas“ tėvystės kontekste

Straipsnių ciklo apie asmenybės psichologiją kontekste, asmenybės bruožas „Sutariamumas“ (angl. Agreeableness) yra itin svarbus kalbant apie tėvystę ir vaikų auklėjimą. Kuo labiau išreikštas „Sutariamumas“, tuo labiau apibūdinamas asmens polinkis atsižvelgti į kitų poreikius ir interesus (dažnai netgi labiau nei į savo), būti altruistiškiems, empatiškiems, atjaučiantiems, geranoriškiems, geraširdiškiems, priimantiems, taikiems, rūpestingiems, atlaidiems, mandagiems, paslaugiems. „Sutariamumas“ yra susijęs su motiniško (tėviško) rūpinimosi motyvacijos sistema. Kuo labiau išreikštas „Sutariamumas“, tuo asmuo yra jautresnis kito patiriamiems sunkumams, skausmui ir kentėjimui, taip pat jam rūpi kito gerovė, jis nori padėti kitiems.

Aukštai išreikštą „Sutariamumą“ turintiems asmenims ginti kitus, kitų interesus dažnai yra daug lengviau nei save ir savo interesus (ypač vaikų). Jie yra labiau orientuoti į socialinius, bendruomeniškus, šeimos, santykių tikslus ir mažiau į individualistinius, hedonistinius, galios ir ekonominius tikslus. Tokie asmenys linkę gana teigiamai ir optimistiškai vertinti žmogaus prigimtį, tikėti ir pasitikėti kitais žmonėmis, būti švelnūs ir geranoriški vertindami kitus. Jiems svarbu sutarti, turėti gerus santykius su kitais žmonėmis, jie linkę vengti konfliktų, konfrontacijos, būti lankstūs ir prisitaikantys prie kitų, ieškoti kompromisų ir bendradarbiauti su kitais, dėl santykių išsaugojimo dažnai gali aukoti savo interesus.

Apskritai, aukštai išreikštą „Sutariamumą“ turintys asmenys pasižymi geresne psichine sveikata (rečiau turi įvairių psichikos sutrikimų), didesne subjektyvia gerove (laime) ir rečiau serga širdies ir kraujagyslių sistemos bei kitomis lėtinėmis fizinėmis ligomis. Viena iš priežasčių yra ta, kad jie su kitais žmonėmis siekia geranoriškų ir bendradarbiavimu grįstų santykių ir nėra linkę veltis į bereikalingus konfliktus, kas sukuria daugiau galimybių užmegzti ir palaikyti teigiamus, šiltus santykius, kuriose jie gali gauti socialinę ir emocinę paramą, patirti didesnį susietumo ir priklausymo pojūtį. Nors vyrai ir moterys asmenybės bruožu išreikštumu yra labiau panašūs nei skirtingi, moterys vidutiniškai pasižymi labiau išreikštu „Sutariamumu“ nei vyrai. Tai siejama su istoriniu moterų vaidmeniu rūpinantis vaikais ir priklausomybe nuo socialinio tinklo išgyvenimui.

Keli svarbūs „Sutariamumo“ bruožo aspektai:

• Atjauta (Compassion): Aukštai išreikštą šį bruožo aspektą turintys žmonės domisi ir atsižvelgia į kitų poreikius ir jausmus, yra atjaučiantys, empatiški, supratingi kitų patyrimui, jiems rūpi kiti žmonės, jų gerovė, problemos, sunkumai, kentėjimas, jie dosniai skiria, aukoja savo laiką kitiems, yra paslaugūs, mėgsta padėti kitiems. Žmonės, kurių šis bruožo aspektas išreikštas nestipriai, linkę prioretizuoti savo gerovę ir nėra itin jautrūs kito patiriamiems sunkumams, jei tame nemato naudos sau.
• Mandagumas (Politeness): Aukštai išreikštą šį bruožo aspektą turintys žmonės yra pagarbūs, stengiasi atsargiai parinkti žodžius, neįžeisti kitų, nemėgsta kitiems daryti spaudimo ar ko nors iš jų reikalauti, nelinkę išnaudoti kitų, linkę vengti konfliktų. Žmonės, kurių šis bruožo aspektas išreikštas nestipriai, nesistengia įtikti kitiems ar būti mandagūs, yra linkę būti griežti ir kritiški, nebijo būti grubūs ir tiesmukiški.

Tėčių vaidmens transformacija ir vaiko priežiūros pasidalinimas

Anksčiau Lietuvoje 90-ųjų berniukai turėjo kitokį tėčio pavyzdį: jis grįžta iš darbo, pasiima laikraštį, žiūri televizorių ir laukia vakarienės. Dabar iš tėčių reikalaujama kur kas daugiau. 90-ųjų karta užaugo pakankamai laukinėmis sąlygomis, nes jų tėvai turėjo rūpintis tokiais baziniais dalykais, kaip išgyventi, kaip užsidirbti, kaip susiorientuoti šiame pasaulyje. Lietuvoje nebuvo tokio pavyzdžio, kuris ateina iš Vakarų.

Švedijoje siekiama, kad vyrai kiek įmanoma lygiau dalintųsi vaiko priežiūros atostogomis su moterimis, ir tai realiai vyksta. Nėra moterų vienvaldystės vaikų auginime. Švedijos gatvėse galima pamatyti tiek moterų, tiek vyrų su vaikiškais vežimėliais, maždaug 1 iš 3. Žinoma, tėvystės modelių yra įvairių, ir kiekviena šeima pasirenka savąjį. Tačiau kai moteris nori daryti karjerą, neišvengiamai reikia pasidalinti ir namų ūkio darbus. Lygus pasidalinimas dažnoje šeimoje stringa, nes sovietmečiu buvo itin dažnas modelis, kad moteris ir dirba už namų ribų, ir namie visa buitimi bei vaikais rūpinasi praktiškai viena. Toks modelis nėra teisingas, bet iš inercijos daugelis jį kartoja.

Darželis ir tėvų kaltės jausmas

Lietuvoje anksčiau buvo įprasta, kad mama sėdi su vaiku tris metus. Dabar dauguma - du, mažesnė dalis vienerius metus. Švedijoje yra didelis kultūrinis skirtumas dėl šio klausimo. Lietuvoje manoma, kad du metai yra vos ne mažiausiai, kiek tu turi išbūti su vaiku namuose, ir tik tada jau galima jį pradėti pratinti prie darželio. Švedijoje, jei vaikui yra jau daugiau nei metai, į tave gali net kreivokai pažiūrėti, kodėl tavo vaikas vis dar neina į darželį. Nesupranta, kam toks perteklinis „sėdėjimas“ namuose.

Valstybė čia deda didžiules pastangas, kad mamos kuo anksčiau grįžtų į darbo rinką. Nemaža dalis šeimų dalijasi vaiko priežiūrą taip, kad pirmuosius šešis mėnesius būtų mama, antruosius šešis - tėtis, kad mama jau galėtų po truputį integruotis į darbo rinką. Vaikai į darželį išeina įvairiai, bet, kaip matyti, tai vos vos vaikščiojantys. Metai jau yra brandus amžius. Be to, Švedijoje, jei mama ar vienas iš tėvų nėra dirbantis, negali gauti visos dienos darželio. Lietuvoje teorijos teigia, kad 3 metai, o kai kur net 5 metai, yra tas laikotarpis, kai vaikas tampa pasiruošęs išeiti į darželį. Švedijoje tai būtų nesuvokiama. Kokia kaltė? Tiesiog taip sutvarkytas gyvenimas. Tačiau lietuvės mamos, gyvenančios Švedijoje, kartais jaučia atvirkštinį spaudimą: jei nori su vaiku namuose pasilikti ilgiau, sulaukia klausimų iš švedų: „o kodėl? Kas negerai?“

Empatijos ugdymas: 90-ųjų kartos iššūkis

90-ųjų vaikai, tapę tėvais, užaugo sudėtingu laiku, gana griežtomis sąlygomis, nes jų tėvai išgyveno didelį stresą, nesaugumą, jų pasaulis apsivertė aukštyn kojomis ir jiems reikėjo kažkaip prisitaikyti. Mes augome su pakankamai didele laisve, bet iš tėvų patyrėme daug griežtumo, konkretumo, galbūt niekas per daug nesigilino į mūsų emocijas. Mokykloje ir kieme augome labai neempatiškoje aplinkoje.

O dabar atsidūrėme tokioje situacijoje, kur patys iš savęs tikimės, kad tapsime vakarietiškais tėvais: atpažįstančiais emocijas, mokančiais empatiškai bendrauti su vaikais, o tai yra sudėtinga patiems vaikystėje to nepatyrus. Tai yra vienas iš didžiausių iššūkių - susikurti vakarietišką tėvystę, neturint jos patirties savo pačių vaikystėje. Patarimas, kaip tai padaryti, yra patiems ugdytis empatiją, nors tai yra labai didelis darbas. Negalvoti, kad empatijos reikia tik su vaikais - ji būtina ir santykiui su savimi, ir su aplinka.

Knyga apie tėvystę apibūdinama kaip knyga apie procesą, vadinamą „tapsmas tėvais“. Tu į jį įkrenti ir kapstaisi. Gana didelė šiuolaikinių tėvų dalis yra perfekcionistai, kuriems atrodo, kad viską įmanoma daryti „kaip reikia“, pagal taisykles. Bet ilgainiui vaikai tave „nulaužia“, pasiduodi procesui, supranti, kad tai yra kūryba, improvizacija, o vaikų auginti tobulai nei įmanoma, nei reikia.

tags: #kushneer #vaiku #auklejimas

• Peterio Bichselio kūryba
• Fosforo trūkumas nėštumo metu: ką reikia žinoti
• Raminimas kūdikiui
• Karjera ikimokyklinėje ir priešmokyklinėje pedagogikoje
• Jaukūs Kalėdiniai megztiniai mažyliui