Samanų augimas vejoje: priežastys, naikinimas ir prevencija
Samanos vejoje - dažnas reiškinys, kurį daugelis sodininkų laiko problema. Tačiau svarbu suprasti, kad samanos vejoje dažniausiai nėra pagrindinė problema - jos yra ženklas, kad žolei trūksta gerų augimo sąlygų. Patikimi sodininkystės šaltiniai nurodo tas pačias pagrindines priežasties: per didelį pavėsį, suspaustą dirvą, prastą drenažą, per didelę drėgmę, silpną veją ir netinkamą priežiūrą. Samanos ypač mėgsta vietas, kur žolei sunku augti.
Svarbiausia - išsiaiškinti priežastį, kodėl atsiranda samanos. Vieną klaidą daro daugelis - jie mato samanas ir bando jas naikinti, pamiršdami, kad tai tik simptomas. Samanos gražu miške, bet ne namų kieme. Jeigu vejoje yra samanų, tai rodo, kad yra tam tikrų vejos priežiūros klaidų. Jei norime turėti žolyną, kuris būtų minkštas, aktyviai augtų ir galėtume basi pavaikščioti, pasportuoti, tą samaną mes turime išnaikinti, nes ji tiesiog išstumia vejines žoles.
Pagrindinės samanų augimo priežastys
Samanų augimą vejoje lemia keletas veiksnių. Viena iš pagrindinių priežasčių yra dirvožemio rūgštingumas. Jeigu dirvožemio pH yra žemiau nei 5,5, veja aktyviai retėja, nes augalai nepaima iš dirvos maisto medžiagų ir žolės tarpuose pradeda augti samanos. Tam tikrais atvejais padeda kalkinimas.
Samanos gali augti ir pavėsingose vietose, kur labai mažai šviečia saulė ir veja nesiventiliuoja, būna drėgnesnė. Tokiose vietose žolei trūksta šviesos, todėl samanos lengvai įsitvirtina. Jei virš vejos kabo tankios medžių ar krūmų šakos, verta jas praretinti.
Taip pat samanos vejoje auga tada, kai trūksta maisto medžiagų, ypač, kai vejos yra netręšiamos azotinėmis trąšomis arba trąšos visai nenaudojamos. Tada veja natūraliai retėja ir tose vietose pradeda augti samanos. Silpna, reta, prastai auganti veja sudaro puikias sąlygas samanoms.
Jei veja dažnai būna šlapia arba žemė kieta, tai taip pat skatina samanų augimą. Suspausta dirva ir prastas drenažas lemia, kad dirvoje užsilaiko drėgmė ir oras sunkiau pasiekia žolės šaknis. Jeigu tam tikrose vietose po lietaus ilgai stovi vanduo, samanos ten grįš vėl ir vėl.
Kaip naikinti samanas vejoje?
Agronomas V. Mediekša ramina, kad susitvarkyti su samanomis labai paprasta. Svarbiausia - išsiaiškinti ir pašalinti augimą skatinančias priežastis. Jei dirvožemio terpė yra rūgšti, kol nepakeisime dirvos rūgštingumo, vis tiek kas kelis metus atsiras samanų. Tam naudojamos kalkės, aktyvuotos arba klinės, kitos medžiagos, kurios mažintų dirvos pH.
Jei vejoje yra užmirkstanti dirva ir mes nepašaliname tos priežasties, vis tiek tos samanos atsiras, nes terpė yra patogi joms augti. Svarbu ir nelaistyti vejos be reikalo.
Vienas iš praktinių žingsnių - pašalinti susikaupusį samanų sluoksnį bei veltinį. Tam naudojamas skarifikatorius arba standus grėblys. Tai padeda ištraukti negyvas samanas, pagerina oro patekimą prie dirvos ir sudaro geresnes sąlygas žolei atsinaujinti. Jei samanų nedaug, pakanka kruopštaus išgrėbimo probleminėse vietose. Jei jų daug ir veja „užvelta“, verta naudoti skarifikatorių.
Jei veja dažnai būna šlapia arba žemė kieta, viena svarbiausių priemonių yra aeravimas. Jis padeda sumažinti dirvožemio suspaudimą, pagerina vandens nutekėjimą ir leidžia žolės šaknims gauti daugiau oro. Mažoje vejoje galima aeruoti sodo šakėmis, didesnėje - naudoti aeratorių. Geriausią rezultatą duoda ne paviršinis badymas, o tikras šerdinis aeravimas, kai ištraukiami dirvos kamšteliai.
Jeigu vejos netręšiame, tai išnaikiname samanas ir po kažkiek laiko jos vėl atsiranda. Todėl viena iš efektyviausių ilgalaikių priemonių - sustiprinti žolę tręšimu ir gera priežiūra.
Išgrėbus samanas dažnai lieka plikos vietos. Jei jų neatsėsite, samanos greitai sugrįš. Būtent todėl po skarifikavimo ir aeravimo labai svarbu papildomai pasėti žolės sėklų. Tai padeda vejai sutankėti ir natūraliai konkuruoti su samanomis.
Per žemai pjaunama veja silpnėja, prasčiau konkuruoja su samanomis ir greičiau išretėja. Vienas iš praktinių patarimų - kiek pakelti pjovimo aukštį, ypač probleminėse vietose.
Kai kuriais atvejais naudojami geležies sulfato ar kiti samanų kontrolei skirti produktai. Jie gali padėti greitai pajuodinti ir nuslopinti samanas, tačiau patys savaime problemos neišsprendžia. Geležies sulfatas tiesiog nudegina samanas, pirmiausia jos pajuoduoja, tada paruduoja, o išgrėbus mirusius augalus reikia veją sutankinti, papildomai paberiant žolės sėklų, patręšti ir tada žolynas atsistatys. Jei samanų yra, galima naudoti trąšas, kuriose jau yra įdėta geležies ir taip po truputį samanas išnaikinti iš vejų.
Svarbu prisiminti ir tai, kad kalkės samanų tiesiogiai nenaikina. Kai kurie žmonės mano, kad užtenka paberti kalkių, tačiau specialistai aiškiai pažymi: kalkinimas ne sunaikina samanas, o tik gali padėti žolei geriau augti, jei dirva iš tiesų per rūgšti.
Prevencinės priemonės
Prevencinė priemonė prieš samanas yra aeracija, kuri leidžia žolėms tankėti. Jeigu veja yra reta, ją būtina atsėti ir patręšti. Jeigu matome, kad dirvožemis yra drėgnas arba paviršius sumindytas, reikėtų su šake prapurenti dirvožemį, kad oras patektų giliau, vanduo pradėtų judėti, kad sumažintume mirkimą ir pasišalintų drėgmės perteklius.
Jei pavėsis labai didelis ir jo sumažinti nepavyksta, verta pagalvoti ne tik apie kovą su samanomis, bet ir apie kitokį tos vietos sprendimą - pavyzdžiui, pavėsiui tinkamesnę žolės sėklų rūšį ar net visai kitą dangą.
Pakeitus darbų eiliškumą, pavyzdžiui, pirmiausia pamaitinus ir pagirdžius veją, o tik tada purškiant herbicidu, galima išvengti herbicidinio streso.
Samanos ir kerpės ant medžių
Nors daugelis mano, kad samanos ir kerpės yra parazitai, agronomiškai tai nėra tiesa - jos neminta medžio sultimis, o naudoja žievę tik kaip pagrindą (substratą) prisitvirtinti. Tačiau palikti jas ramybėje negalima dėl vienos svarbios priežasties: jos veikia kaip „viešbutis“ žiemojantiems kenkėjams ir grybelinių ligų sporoms. Po storu samanų sluoksniu drėgmė išsilaiko ilgiau, todėl žievė pūva, o ten pasislėpę obuolinio vaisėdžio vikšrai ar amarų kiaušinėliai sėkmingai peržiemoja.
Pirmasis ir saugiausias būdas pašalinti samanas ir kerpes nuo medžių yra mechaninis valymas. Būtina tai atlikti teisingu oru. Rekomenduojama dirbti drėgną dieną arba po lietaus, kai samanos ir kerpės yra išbrinkusios, minkštos ir lengvai atsiskiria nuo kamieno. Naudokite medinį arba plastikinį grandiklį ir kruopščiai nuvalykite kamieną bei storąsias šakas. Prieš pradedant darbą, po medžiu būtina pasitiesti plėvelę ar agrodangą, kad visos nuograndos nukristų ant jos, o ne į žolę. Vėliau visą šį turinį reikia sudeginti arba išmesti į konteinerį, nes jame knibžda kenkėjų lervos; kompostuoti šių atliekų negalima.
Jei mechaninis valymas nepašalino visko arba sodas yra senas ir labai apleistas, reikia pasitelkti chemines priemones - geležies sulfatą (FeSO₄). Rekomenduojama naudoti 3-5 % geležies sulfato tirpalą, purškiant jį ramybės būsenoje, kol pumpurai dar neišbrinkę. Šis tirpalas veikia kaip desikantas - jis „išdegina“ samanas ir kerpes, jos paruduoja ir per kelias savaites pačios nukrenta nuo medžio. Svarbu žinoti, kad geležies sulfatas yra agresyvus: jis gali nudeginti pumpurus, jei šie jau prabudę, todėl sausio pabaiga arba vasario pradžia yra paskutinis saugus laikas. Taip pat šis tirpalas nudažo viską rūdžių spalva, todėl saugokite drabužius ir sodo takelius.
Samanos ir kerpės ant vaismedžių auga ne atsitiktinai - tai indikatorius, kad sode yra per drėgna, tamsu ir trūksta oro cirkuliacijos. Efektyviausia ilgalaikė kova su kerpėmis yra ne gramdymas, o vainiko retinimas (genėjimas), kuris leidžia vėjui ir saulei išdžiovinti žievę. Jei medžio vainikas tankus, jame susidaro mikroklimatas, palankus samanoms, todėl po valymo būtinai suplanuokite pavasarinį genėjimą.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
