Motiejus Kazimieras Sarbievijus: išsamus biografijos ir kūrybos apžvalga

Motiejus Kazimieras Sarbievijus (lot. Matthias Casimirus Sarbievius, lenk. Maciej Kazimierz Sarbiewski) (1595 m. vasario 24 d. - 1640 m. balandžio 2 d.) buvo Lenkijos jėzuitų auklėtinis, Abiejų Tautų Respublikos valdovo Vladislovo IV Vazos dvaro pamokslininkas.

Jis laikomas vienu iškiliausių Lietuvos baroko epochos poetų, rašęs lotynų kalba ir buvęs populiarus XVII a. Europoje. Sarbievijus, Vilniaus universiteto retorikos, poetikos ir filosofijos profesorius, žinomas oratorius, garsus XVII a. literatūros teoretikas, yra vadinamas „Sarmatų Horacijumi“.

Gimtinė ir kilmė

M. K. Sarbievijus gimė 1595 m. vasario 24 d. Sarbieve (Lenkija, Plocko vaivadija). Sarbievijus gimė Sarbievo kaime Polocko vaivadijoje, Lenkijoje, vadinamojoje Mozūrijoje, todėl šaltiniuose yra vadinamas masovita - “mozūras”. Tiesa, jis gimė ne Lietuvoje ir nebuvo lietuvis - mozūrų kilmės, gimęs Lenkijoje, Sarbievo kaime.

Ankstyvieji metai ir išsilavinimas

Baigęs Pultusko gimnaziją, 1612 metais septyniolikos metų jaunuolis atvyko į Vilnių ir įstojo į jėzuitų ordiną. Prisijungęs prie Jėzuitų ordino dar būdamas septyniolikos, Sarbievijus mokėsi Vilniaus novicijate, kuris buvo prie Šv. Ignaco bažnyčios (vieta, kurioje rengė vienuolius). Dvejus metus (1612-1614) praleido Vilniaus Akademijos noviciate. Jėzuitų kolegijose ir akademijose studijos trukdavo ilgai; studentai ne tik mokėsi, bet ir dėstė.

Po dvejų novicijate praleistų metų Sarbievijus studijavo filosofiją Braunsberge. Paskui Braunsbergo kolegijoje studijavo filosofiją, o 1617-1618 m. Kražių kolegijoje dėstė lotynų kalbos sintaksę ir poetiką. 1617-19 m. dėstė poetiką Kražių jėzuitų kolegijoje - buvo vienas pirmųjų 1616 m. atidarytos kolegijos mokytojų. Čia dirbdamas, parašė ir išleido pirmąjį savo poetinį kūrinį, skirtą Kražių kolegijos fundatoriui Jonui Karoliui Chodkevičiui, “Nuolankus dėkingumas”, pasirašytą skambiu “Kražių Apolono” vardu (Obseąuium gratitudi-nis… Joanni Carolo Chodkievvicz… ab Apolline Crosensi, Vilnae, 1619). Tai - alegorinė poema, parašyta dar neįgudusio poeto, pilna įmantrių palyginimų, metaforų, mitologinių aliuzijų ir kitokių barokinių puošmenų. Vėlesnėje Sarbievijaus kūryboje viso to nelieka.

Studijos Romoje ir kūrybos pradžia

Nuo 1620 m. Sarbievijus Vilniaus universitete pradėjo studijuoti teologiją, tačiau viso ketverių metų kurso čia nebaigė, nes 1622 m. spalio mėnesį buvo išsiųstas tęsti teologijos studijų į Romą. Romoje praleisti metai (1622-1625) Sarbievijui buvo svarbūs ir labai reikšmingi.

Išbuvo čia iki 1625 m. birželio mėnesio. Čia jis studijavo teologiją, daug laiko skyrė Romos praeities tyrimams, rinko medžiagą apie romėnų mitologiją, archeologiją. Plėsdamas antikinės literatūros žinias, skaitė autorius, kurių nebuvo mokyklinėje programoje. Jisai subrendo kaip žmogus ir kaip poetas, išsamiai susipažino su antikine literatūra, su jaunąja italų literatūra, teatru, muzika. Bendravo su žymiais to meto Italijos mokslininkais, humanistais: Tarkvinijum Galuzzi, Jeronimu Petrucci, Aleksandru Donatu.

Romoje atsiskleidė ir suklestėjo Sarbievijaus poetinis talentas: čia jis viešai skaitė savo poeziją, poetikos teorijos paskaitas. Sarbievijaus biografai tuo laikotarpiu jį taip charakterizuoja: “Būdamas sąmoningas, sugebėdamas lengvai lotyniškai eiliuoti, turėdamas gerą iškalbą, susilaukė didelio pasisekimo, įsigijo daug draugų”. Sarbievijaus bičiuliais ir globėjais tapo žymūs Bažnyčios veikėjai bei Italijos didikai: kunigaikštis Povilas Jordanas Ursinas, kardinolas Pranciškus Barberinis ir pats popiežius Urbonas VIII.

Pripažinimo sulaukė jo poezijos rinkinys „Trys lyrikos eilėraščių knygos“ (Lyricorum libri tres), išleistas Koelne 1625 m. Jiems skirti eilėraščiai sudaro didžiąją dalį pirmojo Sarbievijaus poezijos rinkinio “Trys lyrikų knygos”.

Sugrįžimas į Vilnių ir akademinė veikla

Į Lietuvą jis grįžo 1625 m. Atlikęs privalomą praktiką Nesvyžiuje ir Polocke, nuo 1627 m. Sarbievijus ėmė dėstyti Vilniaus universitete retorikos dalyką, o nuo 1628 m. filosofiją. 1627-1635 m. dirbo Vilniaus universitete. Nuo 1631 m. tame pačiame universitete dėstė scholastinę teologiją. Aktyviai dirbdamas universitete ne tik dėstytoju, bet ir prisidėdamas prie administracinės veiklos, Sarbievijus ėjo rektoriaus patarėjo, Marijos kongregacijos vadovo, Filosofijos ir Teologijos fakultetų dekano pareigas.

Kaip rašytojas ir asmenybė M. K. Sarbievijus galutinai subrendo jau profesoriaudamas Vilniuje. M. K. Sarbieviju dirbant Vilniaus universitete čia pradėjo veikti talentingus jaunuosius poetus vienijęs literatūrinis humanistų būrelis. M. K. Sarbievijus buvo vienas iš to būrelio pagrindinių organizatorių. Jis kaip geras antikinės literatūros žinovas daugeliui būrelio narių buvo didelis autoritetas ir patarėjas. Per Sarbievijaus organizuojamus susibūrimus jauni poetai skaitė arba deklamavo savo pirmuosius eilėraščius. Laikui einant, veikiant M. K. Sarbievijui, Vilniaus universitete susiformavo savotiška „poetinė mokykla“, kuri išugdė nemažai poetų. Tarp žymiausių M. K. Sarbievijaus mokinių buvo M. Kmicičius, T. Požeckis, A.

Kūryba ir poetikos teorija

Sarbievijus buvo neabejotinai vienas žymiausių lotyniškai rašiusių XVII a. poetų, sukūręs tam tikrą poetinę mokyklą. Sarbievijaus aprašyti lyriniai subjektai tarsi bijo kintančios aplinkos ir jos poveikio jiems. Dar ryškiau Sarbievijaus kūryboje matoma, kaip pats Sarbievijus savo lyrikoje savotiškai pamokslauja ir ragina nesidžiaugti nei turtais, nei šlove, kadangi tai yra laikini dalykai. Žmogui pasak Sarbievijaus likimas yra numatytas ir labiausiai dėmesio reikia kreipti į jį bei jo vingius. Šalia šių Sarbievijaus kūryboje įžvelgiamų detalių galima sugretinti ir dievobaimingumo motyvą, kuris išryškėja žmonių gyvenimuose kaip ypač svarbi ir galinga jėga. Tai galima sieti su jo paties sąsajomis su Jėzuitų ordinu, kuris padarė jam nemenką įtaką.

Sarbievijus atvirai imitavo Horacijaus kūrybą: jo eilėdarą, stilių, kompoziciją, kartojo netgi jo leksiką, poetinius įvaizdžius, frazeologizmus. Atrodo, kad tam tikra prasme jis buvo įsisavinęs Horacijaus mąstymo būdą, filosofines nuostatas, refleksinį meditavimą. Tačiau, išlaikydamas bendruosius Horacijaus poetikos principus, Sarbievijus visiškai transformuoja eilėraščio turinį, jo dvasią. Antikinio stoicizmo filosofiją Sarbievijus vykusiai sujungia su krikščioniškosios pasaulėžiūros principais, sukurdamas meniškai įtaigų ir žmogiškai jaudinantį savo poezijos pasaulį. Daug vietos Sarbievijaus kūryboje užima grynai religinė lyrika, “Giesmių giesmės” poetinės variacijos, panegiriniai, proginiai kūriniai, skirti Lietuvos, Lenkijos, Europos didikams, eilėraščiai antiturkiškąja tematika. Sarbievijus poetiškai įprasmino daug lietuviškų realijų, vietovardžių, istorinių faktų.

Traktatas „Apie aštrų ir šmaikštų stilių“

1619-1620 m. dėstydamas Polocke retoriką, Sarbievijus perskaitė studentams savo traktatą “De acuto et arguto” (Apie aštrų ir šmaikštų stilių). Traktatas “Apie aštrų ir šmaikštų stilių” sudaro vieną iš penkių Sarbievijaus poetikos dalių, kuri yra labiausiai apdorota stilistiniu atžvilgiu ir vienintelė jo paties suredaguota. Autoriui buvo 25 metai ir, matyt, tuo paaiškintinas entuziazmas, su kuriuo jis ėmėsi minėtos temos.

Šiuo traktatu Sarbievijus įsijungė į XVI a. pab. - XVII a. pr. vykusią “ciceronistų” ir “anticiceronistų” polemiką. Sarbievijus, kuris iš esmės buvo “ciceroniškojo” stiliaus šalininkas, šiame traktate siekia išsiaiškinti, kokia yra to priešingo, smarkiai tuo metu plintančio stiliaus esmė ir panaudojimo galimybės. Tą klausimą jis kelia ne tiek praktinėje - utilitarinėje, kiek teorinėje - filosofinėje plotmėje. Apžvelgęs egzistuojančias nuomones tuo klausimu, Sarbievijus pateikia savąjį aštraus stiliaus apibrėžimą: tai “Kalba, jungianti savyje nedarną ir darną, kaip yra posakyje: taiki nesantaika arba netaiki santaika” (acutum est oratio continens affini-tatem dissentanei et consentanei seu dicti concors discordia vėl discors concordia).

Sarbievijaus manymu, proto ir kalbos “aštrumą”, vėliau imtą vadinti konceptu (lot. conceptus - priėmimas, suvokimas), sudaro sugebėjimas įžvelgti tame pačiame fakte ar įvykyje tai, kas yra bendra, universalu, ir tai, kas prasilenkia su įprastinėmis normomis, kas yra vienkartinio, būdingo tik tam, vieninteliam faktui. Pažymėtina, kad tyrinėti konceptualaus mąstymo ir kalbėjimo esmę Sarbievijus ėmėsi beveik 29 metų anksčiau negu pasirodė ispanų jėzuito Baltazaro Graciano (1601-1659) ir italų jėzuito Emanuelio Tesauro (1591-1675) darbai.

Kiti poetikos veikalai

Poveikį baroko literatūros teorijos ir estetikos raidai darė M. K. Sarbievijaus „Poetika“. Ją rašyti poetas pradėjo dar Kražiuose, konsultuodamasis su garsiausiais Europos mokslininkais tęsė Romoje, o pabaigė grįžęs į Lietuvą. Ji 5 dalių, kuriose aptarti poezijos pagrindiniai žanrai: epigrama, elegija, lyrika, epas. Kitos Sarbievijaus poetikos dalys vadinosi:

• “Lyriniai charakteriai arba Horacijus ir Pindaras” (Characteres lyrici seu Horatius et Pindarus);
• “Apie eleginės poezijos teigiamybes ir ydas arba Ovidijus” (De virtutibus et vitiis carminis elegiaci seu Ovidius);
• “Apie minties figūras (De figuris sententiarum);
• “Apie tobuląją poeziją arba Vergilijus ir Homeras” (De perfecta poesi sive Vergilius et Homerus).

Daugeliu atvejų Sarbievijus čia laikosi tradicinių klasikinės poetikos nuostatų, demonstruoja puikų antikinės literatūros žinojimą, cituoja viduramžių ir Renesanso epochos autorius. Jis tarsi stengiasi suderinti klasikinės humanistinės ir barokinės estetikos sampratas.

Karjera Varšuvoje ir mirtis

1635 m. Sarbievijus tapo Šv. Jono bažnyčios pamokslininku, tačiau tais pačiais metais pakviestas karaliaus Vladislovo IV Vazos persikėlė į Varšuvą ir tapo karaliaus rūmų pamokslininku bei teologu. Varšuvoje jis penkerius metus pamokslavo Vladislovo IV Vazos rūmuose. Eidamas šias pareigas daug laiko skirdavo pamokslų rengimui, sakymui, turėdavo lydėti karalių jo išvykų ir medžioklių metu, tad kūrybai laiko likdavo nedaug, tačiau jos neužmiršo. Tuo laikotarpiu jis karaliaus rūmų teatrui parašė nuotaikingą kūrinėlį „Miškų žaidimai“ (Silviludia, išleista 1757 m., lietuvių kalba 1958 m.), kuriame daug Lietuvos paminėjimų (Birštono, Merkinės, Šalčininkų ir kt.), gamtos vaizdų.

1636 m. M. K. Sarbievijus kartu su karaliumi V. Vaza buvo atvykęs į Vilnių, čia liepos 5 d. jam buvo suteiktas teologijos daktaro laipsnis. Jis tų pačių metų rugpjūčio 14 d. dalyvavo Vilniuje vykusiose šv. M. K.

M. K. Sarbievijus visą gyvenimą buvo silpnos sveikatos. 1638 m. jis kartu su karaliumi V. Vaza buvo išvykęs gydytis į Badeno kurortą. Ir po ten gauto gydymo jį vis dar vargino negalavimai. Sveikatai kenkė ir karaliaus rūmų intrigos, todėl jis paprašė karaliaus, kad jį leistų grįžti į Vilnių. To padaryti nespėjo, nes paskutinį kartą sakydamas pamokslą Varšuvoje, pajutęs didelį galvos skausmą, apalpo ir po kelių dienų - 1640 m. balandžio 2-ąją mirė.

Sarbievijaus akademinės pareigos

Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus akademinės pareigos ir veiklos eiga rodo jo platų išsilavinimą ir įsipareigojimą jėzuitų ordinui bei švietimui.

Įamžinimas ir palikimas

Jau pirmasis poezijos rinkinys atnešė Sarbievijui didžiulį populiarumą ir šlovę, o popiežius vainikavo jį laurų vainiku, prilygindamas kitados taip pagerbtiems Dantei ir Petrarkai. Netrukus, šiek tiek papildyti, pasirodė kiti Sarbievijaus poezijos rinkiniai: 1628 m. Vilniuje, o 1630 m., 1632 m. ir 1634 m. - Antverpene. Tiek rinkinių išėjo, poetui gyvam esant. Tarp jų itin reikšmingas yra ketvirtasis - 1632 m. leidimas, kurį sudarė keturios lyrikų knygos, viena epodų ir viena epigramų knyga (Lyricorum libri quattuor, epodon liber unus epigrammatumque alter). Titulinį lapą šiam leidiniui piešė didysis flamandų dailininkas P. Rubensas. Šie rinkiniai atnešė Sarbievijui europinę šlovę: jo poetinį talentą pripažįsta net antijėzuitai, jo poezija visi žavisi, o patį poetą vadina “Sarmatų Horacijumi”.

Po jo mirties (iki XVIII a. pabaigos) šie leidimai buvo pakartoti daugiau kaip 50 kartų. M. K. Sarbievijaus kūryba ilgai išliko populiari Europoje. Po mirties iki XVIII a. pab. Jo poezija buvo verčiama į anglų, vokiečių, prancūzų, italų, čekų, lenkų, lietuvių kalbas, imituojama daugelio XVII-XVIII a. poetų. Net Oksforde ją skaitė ir studijavo vietoje Horacijaus eilėraščių.

Lietuvių kalba yra išleistos M. K. Sarbievijaus poezijos rinktinės „Lemties žaidimai“ (1995), „Poetica“ (2 t. „Motiejus Kazimieras Sarbievijus“, Lietuvių enciklopedija, t. 26, Bostonas, 1961, p. M. K. Sarbievijaus poezijoje daug lietuviškų motyvų.

Sarbievijaus vardu pavadintas vienas gražiausių Vilniaus universiteto kiemų; čia rasime jo paminklinę lentą ir paveikslus, kuriuose jis įamžintas dailininkų. M. K. Sarbievijaus garbei pavadintas vienas iš Vilniaus universiteto kiemų. Atminimo lenta M. K. Sarbievijui Vilniaus universitete, scraffito paveikslas Vilniaus universiteto Filologijos fakultete (dailininkas R. Gibavičius).

tags: #kokioje #valstybeje #gime #sarbviejus

• Žiemos pasakų pasaulis mažiesiems
• „Valandos su Rūta“ diskusija apie ilgaamžiškumą
• Giminės medžio kūrimas vaikams
• Sveika mityba vaikams
• Optimalus kraujo lygis po gimdymo