Neplanuotas nėštumas ir motinos palaikymo svarba dukrai
Sakoma, kad „motinos - dukters“ santykis pats sudėtingiausias iš visų galimų variantų: „motinos - sūnaus“, „tėvo - dukters“, „tėvo - sūnaus“ ryšiai yra daug mažiau prieštaringi, perpildyti jausmais ir emocijomis. Pirmieji dukters ir motinos gyvenimo metai yra paženklinti susiliejimu, kuris padeda motinai atspėti dukters poreikius ir juos patenkinti. Iš susiliejimo gimsta saugumas, kuris leidžia dukrai augti ir vystytis, pažinti pasaulį ir tikėti, kad esi pakankamai saugioje vietoje, užmegzti ryšį, pažinti ir kurti, išbandyti savo galias. Besąlygiška motinos meilė - tai tarsi leidimas būti.
Sudėtingas motinos ir dukters ryšys: nuo idealizavimo iki atstūmimo
Deja, dėl daugybės priežasčių moterys kartais nepajėgia mylėti savo dukrų, ir netenka daug gražių, gerų, šiltų patirčių. Prilipdžius motinai šventosios aureolę ir įvyniojus ją į rožinį debesėlį, be paliovos giedant ditirambus - idealizuojant, nuvertinama tai, kas buvo sunku, nemalonu, skaudu. Idealizuojant kokį nors reiškinį ar žmogų, reikalaujant, kad visi jį besąlygiškai gerbtų, mylėtų, vien tik pozityviai vertintų, kuriamas idealaus pasaulio vaizdas, teikiantis nuostabaus gyvenimo iliuziją. Toli gražu ne kiekviena dukra patiria dainose ir eilėse įamžintą motinos meilę ir švelnumą. Kartais iš šio ryšio dukra išsineša atmintį apie atstūmimą, nuvertinimą, negalėjimą įtikti, menkavertiškumą.
Tokia patirtis trukdo moteriai tinkamai rūpintis savimi, o vėliau ir savo kūdikiu. Neišmylėtos dukros turi gilių emocinių žaizdų, kurios stipriai veikia jų gebėjimą kurti santykius, užmegzti ir išlaikyti ryšį, trikdo pasitikėjimą savimi ir vertės jausmą. Joms gali būti sunku patikėti, kad jos vertos dėmesio ir neprivalo už jį atsilyginti. Joms sunku patikėti, kad nebūtina visko sudėti į santykį, nereikia žūtbūtinai į jį įsikibti ir nuolat kontroliuoti, viliantis, kad tokiu būdu išlaikysi kitą šalia savęs. Pasitikėjimo stoka veda į uždarumą, baimę išreikšti save, pasirodyti ir būti pamatytai. Kai mama atstumia ar yra sunkiai numatoma, tuomet dukra bijo ir vengia artumo, nors tuo pačiu jo trokšta. Kai mama viską žino geriau ir žvelgia tik iš aukšto - kritikuoja ir nuvertina, siekia, kad dukra atspindėtų jos- motinos - tobulumą, tada duktė nežino, kas ji yra, netiki savo jėgomis ir galimybėmis.
Būna, kad motina mato dukterį kaip savęs pratęsimą - trokšta realizuoti tai, ko ji pati gyvenime nepasiekė, maišo savo ir dukters troškimus, norus, siekius, tikslus, geriau už pačią dukra žino, ko jai reikia. „Dukra - tai tobulesnė, bet dar netobula mano versija. Ją reikia tobulinti kritikuojant ir kontroliuojant” - tokia logika yra labai patogi, nes su savimi ir savo gyvenimu nieko nebereikia daryti: galima atsidėti dukters lavinimui ir šlifavimui. Nesulauktas motinos pripažinimas - stipriausi klijai, verčiantys net suaugusią moterį šokti pagal seną, nugrotą melodiją. „Negaliu būti laiminga, jei mano mama nelaiminga. Darysiu viską, kad ji būtų laimingesnė” - kalba emociškai priklausoma dukra. Jai sunku suprasti, kad nelaimingumas, susitapatinimas su aukos pozicija gali teikti pasitenkinimą, nes pritraukia gailestį ir kitų rūpestį. Labai emocionali, išraiškingai ir detaliai jausmus išreiškianti mama gali užimti labai daug erdvės. Tiek daug, kad niekieno daugiau jausmams šeimoje vietos nelieka - viskas susidėlioja aplinkui Jos Didenybę Motiną.
Tėvo vaidmuo formuojant dukros asmenybę
Tėvo dėmesys, įsitraukimas ir rūpestis - tai brangiausias dukros kraitis. Jei tėvo nėra, jis nusišalinęs ar neturi galios, kad sudarytų pakankamą atsvarą motinos - dukters tandemui, mergaitė prisipildo motinos patirtimis, nuostatomis, požiūriais. Ypač stipriai ji perima motinos požiūrį į vyrus. Noriu pabrėžti, kad tėvas - svarbi figūra ne tik tada, kai dukra ūgteli. Nėštumo, gimdymo, žindymo laikotarpiu, gindamas ir palaikydamas moterį, sudarydamas jai sąlygas pailsėti, gerai maitintis, stiprindamas jos pasitikėjimą, girdamas ir žavėdamasis - mylėdamas, vyras sudaro sąlygas moteriai skleisti pozityvų motiniškumą, švelniai ir rūpestingai mylėti save pačią ir kūdikį, ramiai priimti sunkumus ir nesėkmes. Situacija apsunkinama, jei tėvas kritikuoja mamą, nepasitiki jos instinktyviu gebėjimu pakankamai gerai nešioti, gimdyti ir žindyti, nepalaiko, kai iškyla sunkumų.
Tikroji tėvo funkcija - ne būti superherojumi, o užtikrinti saugumo ir stabilumo jausmą. Augančiai mergaitei svarbu žinoti, kad užklupus problemoms ji visada gali kreiptis į savo tėvą. Net jei toks tėvas palieka šeimą, bet toliau rūpinasi savo dukra, domisi, kaip jai sekasi, padeda šeimai finansiškai, ji jaučiasi saugi. Ypatingas mergaitės ryšys su tėčiu užsimezga pirmuoju pubertatiniu (lytinio brendimo) periodu, nuo 4-erių iki 7-erių metų. Antrasis svarbus etapas yra tarp 14-17-os metų. Šiais periodais, ypač pirmuoju, labai svarbu nepadaryti lemtingų klaidų. Taip pat svarbu neleisti mergaitei spekuliuoti ypatingu savo ryšiu su tėčiu.
Iššūkiai susidūrus su neplanuotu nėštumu
Jei ką tik sužinojote, kad esate nėščia, ir to neplanavote, jausti šoką, stresą bei nerimą yra normalu. Jūsų jausmai gali svyruoti nuo didelio susijaudinimo iki situacijos neigimo ir baimės. Leiskite sau išjausti visas emocijas, jas priimkite. Atkreipkite dėmesį į emocijas, kurios sukelia fizines reakcijas - pykinimą, kūno skausmus. Jei esate santykiuose, ar turite šeimą, gali kilti nesutarimų. Nepamirškite, kad greičiausiai jūsų partneris taip pat labai nustebo, jaučia stresą bei nerimą, todėl būtinai skirkite šiek tiek laiko situacijos stabilizavimui.
Kiekvienas turi savo gyvenimo vizijas, svajones, matymą koks turėtų būti gyvenimas, jei galėtų pasiekti visus savo tikslus. Nebijokite permąstyti šias svajones. Net moterys, planavusios nėštumą, būdamos geroje finansinėje, šeimyninėje situacijoje išgyvena baimę, kad nebus pakankamai geros mamos. Nerimauti dėl savęs ir vaiko ateities bei sveikatos yra normalu. Atminkite, kad neįmanoma kontroliuoti visų savo gyvenimo aspektų. Stenkitės suprasti baimių priežastį ir bandykite rasti sprendimus, kurie pagerintų jūsų savijautą. Vizualizacija yra labai naudinga priemonė daugybei gyvenimo situacijų. Įsivaizduokite save savo namuose su naujuoju mažyliu - koks jausmas jus apima? Įsivaizduokite, kaip einate į maisto prekių parduotuvę ar kavinę su savo mažyliu vežimėlyje.
Stenkitės bendrauti su draugais ir artimaisiais, kurie jūsų nesmerkia, palaiko, leidžia išsikalbėti. Jei jaučiate, kad jums sunku suvaldyti savo jausmus ir emocijas, jaučiate didelį nerimą, stresą ar kitus neigiamus psichologinius simptomus, kreipkitės į psichikos sveikatos priežiūros specialistus. Net ir po visų šių žingsnių abejonės savimi gali vis kartotis. Priklausomai nuo to, kokį palaikymo ratą sukursite, šie jausmai gali visai išnykti arba, atvirkščiai, būti stipresni.
Emocinis atsiskyrimas ir savarankiškumas: kelias į laisvę
Sėkmingas emocinis atsiskyrimas teikia laisvės išgyvenimą ir džiugesį. Ne visos mamos paleidžia dukras, ne visos stumteli jas pirmyn ir leidžiasi pralenkiamos. Dukros bandymai atsiskirti gali būti sutinkami priekaištais ir kaltinimu nemeile, atstūmimu, žiaurumu. Jei atsiskirti sunku, jei tam nėra postūmio iš motinos, būtina savęs klausti: kodėl negaliu pati viena keliauti savo keliu? Kas mane laiko? Ko bijau? Kodėl man reikia kovoti su motina, siekiant jos artumo ar barantis su ja, bandant atsiskirti, bet nepajėgiant to padaryti? Ko tikiuosi ir ko siekiu be galo aiškindamasi santykius, priekaištaudama ar taikydamasi, pataikaudama?
Pati sau ištarkite trokštamus žodžius. Parašykite mamai laišką (išsiųsti nebūtina), o dar svarbiau - atsakymą, kurį iš jos norėtumėte gauti. Skaitykite jį tiek kartų, kiek jums reikės ir laisvėkite. Išgedėkite savo nusivylimą ir paleiskite lūkesčius. Tai leis naujai atsisukti į motiną - moterį, kuri buvo palaiminta puikia dukra, bet, deja, praleido daug galimybių suartėti su ja ir su pačia savimi, mėgautis motinyste ir sąmoningai išgyventi visus jos etapus.
Kelių kartų gyvenimas po vienu stogu: iššūkiai ir sprendimai
Skyrybos - ne tik sunkus emocinis potyris, bet ir nauji buitiniai, finansiniai iššūkiai. Kai mama padeda rūpintis mažaisiais, mamos ir suaugusios dukters pakartotinis grįžimas gyventi po vienu stogu iš pradžių atrodo geriausia išeitis abiem. VU docentė, Individualiosios psichologijos instituto direktorė psichologė dr. Rasa Bieliauskaitė primena, kad kelioms kartoms dalijantis vienu stogu svarbu bendro gyvenimo susitarimai, taisyklės. Reiktų sąmoningai apmąstyti ir aptarti, kaip dėliojamas gyvenimas kartu, koks kieno vaidmuo, kaip sprendžiami konfliktai, priimami sprendimai, kokie susitarimai privalomi. Ji atkreipia dėmesį, kad šiandien daug jaunų močiučių dirba, gyvena aktyviai ir jos pačios turėtų nutarti, kiek gali pagelbėti dukters šeimai, kuri susiduria su sunkumais. „Svarbu nesusilieti: yra jauna šeima ir yra močiutė. Kai kurios su suaugusiomis dukromis gyvenančios mamos nepripažįsta, kad jų mergytės jau suaugo, tad gali ir privalo pačios rūpintis savimi. Užuot tiesiog mylėjusios, jos pasirenka dukters kontrolę ir auklėjimą.
Psichologė konstatuoja, kad neretai moterys būna labai kritiškos jau suaugusių dukrų atžvilgiu, jas vis dar auklėja, nepasitiki jų gebėjimu pačioms tvarkytis gyvenimą, nerimastingai laukia, kad atsitiks kas nors bloga. Gerokai rečiau pasitaiko priešingas variantas: mama tampa nuolankia amžinai nelaimingos, iš problemų rato neišsikapstančios dukters tarnaite. Bene sunkiausia žengti į savarankišką gyvenimą toms, kurias augino visur spėjančios, abu tėvus atstoti besistengiančios mamos. Sudėtingus santykius su suaugusiais vaikais vienišos moterys ima programuoti dar jiems esant mažiems. „Kai mama viena augina vaiką, neretai jis jai ima atstoti ir visas kitas gyvenimo sritis, pavyzdžiui, artimą santykį su vyru. Tokia didelė investicija į vaiką nėra naudinga niekam: mama aukoja savo gyvenimą, kad dukrai būtų geriau, o užaugusi dukra jaučiasi skolinga.“
Dažniausios motinų ir dukrų konfliktų priežastys
| Priežastis | Aprašymas |
|---|---|
| Mamos įsitikinimas, kad dukra turi būti jos kopija | Mama tikisi, kad dukra mąstys, elgsis ir turės tokius pat pomėgius kaip ji. |
| „Netikėtas“ dukters augimas | Mama nesupranta, kad dukra jau užaugo, ir vis dar žiūri į ją kaip į mažylę, kuriai reikia globos ir patarimų. |
| Nepasitenkinimas dukters partneriu | Mamos priekaištai kyla, jei vyras daro įtaką dukters pažiūroms, keičiasi jos elgesys, apranga ar auklėjimo metodai. |
| Kliudymas kurti dukrai šeimą | Motinos, kurios nenori paleisti dukros, bando su ja elgtis kaip draugės, nepalieka jos vienos. |
| Skirtingos gyvenimo patirtys ir vertybės | Mamos ir dukters požiūriai į santuoką, karjerą, vaikus ar finansus stipriai skiriasi. |
| Itin glaudūs emociniai ir dvasiniai ryšiai | Kuo žmogus artimesnis, tuo labiau jis skaudina, nes trūksta savikontrolės ir prasideda kova be kompromisų. |
Dr. R.Bieliauskaitė primena, kad klaidinga manyti, jog konfliktinės situacijos, pyktis yra savaiminis blogis. „Tačiau pykstant gali būti lengviau atsiskirti, nes per lūžius, konfliktus ir išsprendžiamos problemos. Patys konfliktai ne bėda - kur kas blogiau, kai pyktis neišreiškiamas ar net nesuvokiamas. Tyrimai rodo, kad konfliktai nėra susiję su šeimos subyrėjimu; neigiamai santykius veikia vienas kito žeminimas ir nuvertinimas.” „Normali suaugusio žmogaus siekiamybė - savarankiškas gyvenimas atskirai nuo tėvų ir galimybė jaustis savo likimo šeimininku. Gyvenant su mama tai sudėtinga“, - perspėja dr. R. Kai kurios močiutės stengiasi atsigriebti už klaidas, kurių padarė augindamos savo vaikus, nesivaržo paauklėti ir žento, ima kištis į sutuoktinių ginčus. Asmeninė erdvė taip pat labai svarbi. Dr. R.Bieliauskaitė reziumuoja, kad protingai apibrėžtos ribos ir gyvenimas kartu gali būti ir labai vertinga patirtis abiem pusėms.
Kaip stiprinti ryšį ir spręsti konfliktus
Mokykitės atleisti. Nesvarbu, kaip stipriai jūsų įsižeidėte - visada reikia ieškoti priežasčių susitaikyti. Paprastai po konflikto tiek mama, tiek dukra jaučia, kad taip būti neturėtų, ir labai išgyvena. Išanalizuokite konflikto priežastis. Neslėpkite nuoskaudų metų metus - geriau pagalvokite, kodėl mama taip elgiasi ar kalba. Suprantama, kad nors tai artimas žmogus, bet ji taip pat yra ir asmenybė. Pasistenkite suprasti mamos elgesio priežastis, kodėl ji kažko iš jūsų reikalauja, pamėginkite įsivaizduoti save jos vietoje. Jei vis dėlto susipykote, ieškokite kompromiso. Kad nepiltumėte žibalo į ugnį, paaiškinkite, kodėl taip galvojate ir elgiatės. Pokalbyje venkite asmeniškumų ir įžeidinėjimų.
Psichologė Anna Iotko pripažįsta, kad nuo santykių su mama priklauso kiekvieno žmogaus psichinė sveikata ir laimės jausmas. Būsimąją mamą ir vaisių jau nuo pirmųjų embriono užsimezgimo dienų sujungia labai svarbus hormonas - oksitocinas. Tai - prieraišumo hormonas. Mama mus moko mylėti. Kašano universitete (Iranas) atlikti tyrimai patvirtina, kad 76 proc. žemą savigarbą turinčių merginų mamos yra tokios pat menkos savigarbos. „Dėsnis šiuo atveju labai paprastas - tik laiminga mama gali užauginti laimingą dukrą.” Psichologė jokiu būdu nesako, kad mama privalo apsimetinėti ir demonstruoti dirbtinį pozityvumą. Mama gali ir turi būti visokia - gerai nusiteikusi ir pavargusi, linksma ir pikta. Tačiau jos užduotis - mokėti ir savo vaikus išmokyti iš kiekvienos situacijos rasti pozityvią išeitį. Psichologė siūlo daugiau kalbėti apie savo ir kitų žmonių jausmus. „Kalbėdami apie jausmus, pranešame žmonėms, kaip reikėtų su mumis elgtis.”
Kitas svarbus aspektas yra ieškoti erdvės judviejų santykiui ir jo stiprinimui, per kurį mergina galėtų patirtį saugumą ir pasitikėjimą judėti į priekį. Vien tai, kad esate atviras patarimams, reiškia, koks svarbus jums bendravimas su dukra. Paklauskite dukters, ką ji norėtų nuveikti drauge su Jumis ir sutarkite, kada tai galėtumėte padaryti. Pasiūlykite pažiūrėti drauge kokį šeimai skirtą filmą. Jei dukra kažkuo užsiėmusi, pasisiūlykite padėti - nuoširdžiai, tiek, kiek jai norisi. Pastebėję bent menkiausią ženklą, kad dukra susidomėjo, išnaudokite progą pasikalbėti daugiau. Būkite pasiruošęs priimti bet kokį dukters pasakojimą - be vertinimo, be patarimų. Tiesiog išklausykite ir padėkokite už skirtas kelias minutes. Vertingiausi yra tie atradimai, kuriuos padaro pats žmogus, o atsakymai, kuriuos jis pats atranda, jam tinka labiausiai. Artimo, kito asmens buvimas labai svarbus, bet ne kaip patarėjo, o kaip to, kuris yra šalia, labai tikras, realus, nepaliekantis vykstant dideliems pasikeitimams, ieškant savo kelio krypties ir panašiai. Per pokalbius, dalinimąsi, kartais tiesiog ilsinančią tylą kartu ar bendrą veikimą, žmogus įgauna jausmą, jog jis yra kažkam svarbus.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
