Kiekviena šeima anksčiau ar vėliau susiduria su klausimu, kada gi tinkamiausias laikas krikštyti vaikelį - ką tik gimusį ar jau paūgėjusį? Visi krikščionys krikštą ir tikėjimą Dievu priima kaip viso krikščioniškojo gyvenimo pagrindą. Krikštas yra pats reikalingiausias sakramentas, nes jis suteikia pašvenčiamąją Dievo malonę, be kurios negalima patekti į dangų.
Kūdikius ir mažus vaikus krikštijame todėl, kad tęsiame nuo seno galiojusią tradiciją dieviškomis dovanomis aprūpinti savo šeimų narius, kad Viešpaties gyvybė ir galia bei dovanotas tikėjimas padėtų bręstančiai asmenybei augti ir skleistis. Gyvenimas, kaip ir krikštas, yra neatšaukiama dovana iš Dievo rankų. Tėvų pareiga suteikti galimybę kunigui bei Dievui palaiminti jų vaikutį.
Katalikų bažnyčia teigia, jog vaikutį reikia krikštyti dar ankstyvoje kūdikystėje, o geriausia būtų per pirmąsias gyvenimo savaites. Kunigo ir Dievo palaiminimas apsaugos dar bejėgį mažylį nuo blogio jėgų ir, svarbiausia, priėmus krikštą bus nuplauta gimtoji nuodėmė. O tada, tyros sielos vaikas galės sekti Kristaus mokymu. Jei tėvai yra praktikuojantys krikščionys, tai turbūt kūdikį stengsis pakrikštyti kuo anksčiau. Juk, kai kūdikis yra alkanas, mes neklausiame jo, ar jis nori valgyti, mes tiesiog pamaitiname jį. Kai kūdikiui reikia pakeisti vystyklus, mes neprašome jo leidimo, o tiesiog pakeičiame švariais vystyklais. Kai kūdikis išsipurvina, mes nesiteiraujame jo, ar jis nori maudytis, mes jį išmaudome. Tad, jeigu tėvai rūpinasi savo vaikelio kūnu, jie taip pat privalo pasirūpinti ir jo siela bei suteikti galimybę jai tapti tyrai.
Dar viena priežastis, kodėl tėvai neturėtų delsti - nelaimės atveju, jeigu vaikučiui grėstų netekti gyvybės, krikšto suteikimo metu bus panaikinta gimtoji nuodėmė ir mirties atveju, kaip tiki katalikai, siela iškeliautų į rojų. O jei kūdikis miršta nekrikštytas, tikima, kad tokiu atveju jo sielos nelauks išganymas, atitinkamai žmogus, kurio nuodėmės neatleistos, negali patekti į rojų. Belieka vienintelė išeitis artimiesiems ir kunigui prašyti Dievo gailestingumo ir priglausti mirusio vaikelio sielą.
Krikštas išganymui yra būtinai reikalingas ir, jo nepriėmus, negalima priimti jokio kito sakramento. Bažnyčia jo priėmimą yra taip palengvinusi, kad, reikalui esant, jį gali teikti ne tik paprastas žmogus, nekunigas, bet net ir nekatalikas ar nekrikščionis, jeigu tik jis žino, kaip reikia krikštyti ir turi reikiamą intenciją. Tačiau dėl tos pat priežasties Bažnyčia nori, kad šis sakramentas būtų teikiamas kaip galima greičiau, vaikui gimus, kad jis, kokiai nelaimei atsitikus, nemirtų be krikšto. Kanonas 770 sako: "Kūdikiai kaip galima greičiau turi būti krikštijami; klebonai ir pamokslininkai turi dažnai tikintiesiems šią svarbią pareigą priminti."
Bažnyčios patarimai sako, kad vaikelio Krikšto nereiktų atidėlioti. Kūdikiai paprastai turėtų būti krikštijami maži, kai tik yra galimybė. Turi bent vienas iš tėvų ar globėjų norėti, kad vaikas būtų pakrikštytas, to Bažnyčiai užtenka. Nekrikštyti vaikai iki 9 metų krikštijami Vaiko krikšto apeigomis. Nekrikštyti vaikai nuo 9 iki 14 metų įtraukiami į katechumenatą ir krikštijami. Apie suaugusiųjų ir tų, kuriems suėjo 14 metų, Krikštą turi būti pranešama vietos vyskupui bei gaunamas jo leidimas.

Kiekvienoje šeimoje nuspręsti, kada gi krikštyti vaikutį, turi tėvai. Net Biblijoje rašoma, kad už vaikus yra atsakingi gimdytojai arba globėjai. Bet kokiu atveju už vienokio ar kitokio sprendimo priėmimą yra atsakingi tik tėvai: tada, jeigu nusprendžiama vaikutį pakrikštyti vos kelių savaičių, ir tada, kai pusmečio ar kelių metų. Net ir tada, kai tėvai nusprendžia palikti vaikui galimybę pačiam sąmoningai apsispręsti dėl Krikšto sakramento priėmimo.
Dėl įvairių priežasčių tėvai gali atidėlioti Krikšto sakramento suteikimą, pavyzdžiui, neranda tinkamų krikšto tėvų, laukia vasaros, laukia, kada vaikelis paaugs, nori, kad vaikelis bent šiek tiek prisimintų šią šventę. Šiuo metu dažniau tėvai krikštija jau vaikštančius 1-3 m. vaikus. Nors ir buvo paprotys Lietuvoje vaiką krikštyti po kelių mėnesių ar pusės metų, tai neprieštarauja Bažnyčios nuostatams, jei yra pagrįstos priežastys ir vaikas bus auklėjamas krikščioniškai.
Krikšto atidėliojimo pasiteisinimai, tokie kaip „pylimas šalto vandens labai mažam vaikui ant galvos gali pakenkti jo sveikatai“ ar „norima geriau pasiruošti krikštynoms - baliui“, Bažnyčios nėra priimtini. Normaliomis sąlygomis užpylimas trupučiuko vandens vaikui ant galvos nieko nepakenks, kaip jam, vos gimusiam, nepakenkia nė maudymas. O jeigu žiemą bažnyčioje labai šalta, tai krikšto vandenį, pasėmus į kokį nors indelį, galima šiek tiek pašildyti. Antroje priežastyje minimus reikalus galima sutvarkyti labai lengvai. Nėra jokio reikalo ruošti iškilmingą puotą tą pačią dieną, kada vaikas krikštijamas. Tą puotą galima nukelti net kelias savaites ar kelis mėnesius.
Kai kurie tėvai renkasi nekrikštyti vaikų dėl įsitikinimo, kad tėvai neturi teisės primesti vaikams religijos, ir geriau palikti galimybę apsispręsti jiems patiems, kai užaugs. Tačiau yra sakoma, kad krikštas - tėvų dovana vaikui. Tad paaugęs ar jau būdamas suaugęs, subrendęs žmogus, gali viską apgalvoti ir tos dovanos tiesiog atsisakyti, jei jaučia, kad jos nereikia, t. y. gali išpažinti kokį tik nori tikėjimą. Arba netikėti išvis. O, kol yra mažas, tėvai atsako už jį ir priima sprendimus. Jei esate katalikai, tai turite pakrikštyti vaiką kuo anksčiau ir užtikrinti bei rūpintis jo krikščionišku auklėjimu. Jeigu tuo nesirūpinsite jam augant iki 12 metų, sunkiai tikėtina, jog sąmoningai jis norėtų krikšto.
Krikštyti reikėtų savo parapijos bažnyčioje, nes krikštas žmogų įjungia į tikinčiųjų bendruomenę, kuri pirmiausia ir yra tos parapijos tikinčiųjų bendrija, tačiau, esant rimtai priežasčiai, galima krikštyti bet kurioje parapijoje. Tik dėl labai svarbių priežasčių ir gavus bažnytinės vyresnybės leidimą, teikti iškilmingą (su visomis ceremonijomis) krikšto sakramentą galima ne parapijos bažnyčioje, bet namuose.

Krikšto tėvai yra tam reikalingi, kad, mirus vaiko tėvams ir nesant kitų globėjų, jie galėtų pasirūpinti vaiko auginimu ir auklėjimu. Tačiau, ir vaiko tėvams esant gyviems, krikšto tėvai turi šiek tiek rūpintis ypač dvasiniu vaiko auklėjimu. Jie puoselėja atsakomybę ir dvasinę giminystę su pakrikštytu žmogumi. Visą gyvenimą krikštatėviai Krikšto sūnų ar dukrą palaiko sunkumuose ir džiaugsmuose. Kad pakrikštytasis gyventų krikščionišką, su Krikštu suderinamą gyvenimą ir ištikimai vykdytų su juo susijusias pareigas, krikštatėviai turi padėti tėvams rūpintis vaiko tikėjimo ir bendruomeniškumo ugdymu.
Pagal Bažnyčios teisę, krikštatėviu gali būti „katalikas, jau priėmęs Sutvirtinimą bei šventosios Eucharistijos sakramentą, gyvenantis pagal tikėjimą bei dabar prisiimamas pareigas.“
Norint pakrikštyti kūdikį, reikalingas gimimo liudijimas. Dėl krikšto susitariama iš anksto, kreipiantis į parapijos kleboną ne vėliau kaip prieš mėnesį. Pageidautina, kad tiek tėvai, tiek krikšto tėvai pasikartotų katekizmo tiesas, taip pat ir apie Krikšto sakramentą, kad tikrai sąmoningai suvoktų krikšto metu kūdikiui suteikiamą malonę. Kai kurios parapijos netgi organizuoja kursus krikštyjamo vaikelio tėvams ir krikštatėviams. Krikšto liudijimas gali būti išrašomas prieš ceremoniją, o įteikiamas jau po jos, tačiau tai tik suvenyrinis įvykusio Krikšto pažymėjimas, o ne oficialus dokumentas.
Jei buvote krikštyti, galbūt yra likę bent kokių užuominų apie tai. Gal turėjote krikšto tėvus, gal giminės ką nors tuo klausimu galėtų pasakyti, galbūt buvo priimta pirmoji Komunija ar Sutvirtinimas, kas jau savaime suponuotų krikšto faktą (nors būna atvejų, kad ir tai dar nėra garantuotas liudijimas). Jei žinome, kad buvome krikštyti, o neįmanoma rasti įrašo krikšto knygoje, tuomet krikšto vietos klebonas arba santuokos parapijos klebonas gali surašyti liudijimą, kurį patvirtintų du liudininkai, iš tiesų žinantys apie Jūsų krikštą.
| Krikštatėviams keliami reikalavimai | Taip | Ne | Pastabos |
|---|---|---|---|
| Minimalus amžius (16 metų) | ✓ | ||
| Katalikas (pakrikštytas, sutvirtintas, priėmęs Eucharistiją) | ✓ | ||
| Gyvenantis pagal tikėjimą (pvz., bažnytinė santuoka, jei susituokęs) | ✓ | Išsiskyrę ir civilinėje santuokoje gyvenantys asmenys negali būti. | |
| Krikšto liudininkas (nekatalikas, bet krikščionis) | ✓ | Gali būti tik drauge su krikštatėviu kataliku. | |
| Besilaukianti moteris | ✓ | Nėra Bažnyčios apribojimų, nebent savijauta neleidžia. | |
| Seneliai | ✓ | Jei atitinka visus kitus reikalavimus. | |
| Kunigai | ✓ | Nepageidaujama, bet su vyskupo leidimu įmanoma. Geriau kviesti kaip krikštytoją. |
Krikšto apeigos visų pirma reikalautų vidinio pasirengimo, kad jose dalyvautume tikrai sąmoningai, suvokdami, ką tai reiškia tiek krikštijamajam kūdikiui, tiek dalyvaujantiems tėvams bei krikštatėviams. Bažnyčioje arba koplyčoje, tam skirtoje vietoje, krikštija vyskupas, kunigas ar diakonas. Dvasininkas vadovauja apeigoms, o dalyvaujantieji aktyviai įsijungia, atsiliepdami į kreipinius ir drauge melsdamiesi.

Kai kūdikiui gresia mirties pavojus, krikštyti gali kiekvienas žmogus, netgi pats būdamas nekrikštytas, jei tik nori vykdyti tai, ką krikštijant atlieka Bažnyčia. Užtenka pilant švarų vandenį virš vaikelio galvos sakyti: „Jonai (Marija), aš tave krikštiju: vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios”. Jei po tokio krikšto kūdikis pasveiksta, reikia kreiptis į kunigą, kuris užpildytų reikiamus dokumentus, pateptų Krizmos aliejumi, drauge pasimelstų, palaimintų visą šeimą.
Kūdikio ar vaiko krikštynų organizavimas - smagus procesas. Krikštynų ceremonija ir krikšto priėmimas yra labai gražus ir sakrališkas įvykis. Pastaruoju metu krikštynos virto panašaus lygio švente, kaip ir vestuvės (gal tik kiek kuklesnės, su mažiau svečių, dažniausiai apsiribojant tik vieną dieną trunkančiomis iškilmėmis).
Šventę organizuojant vėlyvą pavasarį, vasarą ir ankstyvą rudenį išvengiama ligų sezono, prasto oro (tiesa, ne visada), daugėja alternatyvų, kur švęsti (ne tik uždarose patalpose, bet ir lauke), užtenka lengvesnės aprangos ir t. t.
Po krikšto kviečiame pasidžiaugti ir pabendrauti bažnyčios vidiniame kiemelyje arba gamtos skverelyje prie skulptūros „Marija Dangaus Vartai“. Yra medinis stalas ir suolai trijų sakurų apsuptyje. Gamtos kampelis tinka ir fotosesijai.
