Anime: Japonijos animacijos stiliaus kilmė ir evoliucija
Anime - iš Japonijos kilęs animacijos stilius, išpopuliarėjęs visame pasaulyje.
Žodis „anime“ japonų kalboje naudojamas apibūdinti bet kokį animacinį kūrinį, nepaisant jo žanro ar stiliaus. Tuo tarpu likusiame pasaulyje, ypač Vakarų kultūroje, šis žodis skirtas būtent iš Japonijos kilusiai animacijai, dažniausiai atpažįstamai iš specifinio piešimo stiliaus, muzikos, siužeto ir vizualinės estetikos.
Japonų animacijos ištakos siekia XX amžiaus pradžią, kai Japonijos filmų kūrėjai ėmė eksperimentuoti su animacijos technika, kuria taip pat buvo domimasi Prancūzijoje, Vokietijoje, Jungtinėse Valstijose ir Rusijoje. Spėjama, kad seniausias japoniškosios animacijos pavyzdys yra vos trijų sekundžių trukmės, nežinomo autoriaus juosta „Katsudō Shashin“, pasak turimų duomenų, datuojama 1907-1911 m. 1917 m. viešumoje pradėta rodyti pirmuosius profesionaliai sukurtus animė kūrinius. Vienais pirmųjų japoniškosios animacijos kūrėjų laikomi Oten Šimokava (下川凹天) ir Seitarou Kitajama (北山 清太郎). Seniausia išlikusia animė juosta laikomas 1917 m. kino ekranuose rodytas animatorius Juniči Kouči (幸内純) sukurtas dviejų minučių vaizdo įrašas „Namakura Gatana“, kuriame vaizduojamas samurajus, tikrinantis savo kardą.
XX a. 4-ajame dešimtmetyje Japonijoje animacija tapo nusistovėjusia alternatyva lėtai besivystančiai gyvojo kino industrijai. Tačiau jos pačios vystymąsi varžė tiek konkurencija iš užsienio kūrėjų, tiek dauguma vietinių animatorių, tokių kaip Noburō Ōfuji ir Yasuji Murata, vis dar dirbusių prie pigesnės iškarpų animacijos užuot naudojus animacijos celes. Kiti kūrėjai, tokie kaip Kenzō Masaoka ir Mitsuyo Seo, vis dėlto pasiekė didesnių laimėjimų animacijos technikų srityje; jie gavo naudos iš vyriausybės lėšų, skirtų kurti edukacinę animaciją ir skleisti propagandą. Pirmasis garsinis animė filmas buvo „Chikara to Onna no Yo no Naka“, kurį 1933 m. sukūrė K.Masaoka.
Apie 1940 m. radosi daugybė animė dailininkų organizacijų, tokių kaip Shin Mangaha Shudan ir Shin Nippon Mangaka. Kompanijos „The Walt Disney Company“ išleisto 1937 m. pilnametražio filmo „Snieguolė ir septyni nykštukai“ sėkmė giliai paveikė daugelį Japonijos animatorių.
XX a. 7-ajame dešimtmetyje manga kūrėjas ir animatorius Osamu Tedzuka pritaikė ir supaprastino daugelį „Disney“ animacijos technikų, siekdamas sumažinti gamybos išlaidas ir gamybos kadrų skaičių. Tai tebuvo trumpalaikė priemonė, leidusi kurti produkciją įtemptu grafiku su nepatyrusiu personalu. Galiausiai, 1960 m., televizijoje pasirodė animė programa „Three Tales“.
Aštuntajame dešimtmetyje ėmė kilti manga, japoniškų komiksų knygų ir grafinių romanų, populiarumo augimo banga, dauguma jų vėliau buvo adaptuoti į animė. Pati japoniška animacija vystėsi toliau, nutoldama nuo savo pradinės formos. Osamu Tedzukos ir kitų iškilių to laikmečio animatorių kūryba darė įtaką savitam animė stiliaus formavimuisi bei davė pradžią unikaliems žanrams, kurie lig šiolei išliko esminiais animė elementais. Pavyzdžiui, žanras apie milžiniškus robotus (už Japonijos ribų žinomas kaip mecha) įgavo formą Tedzukos kūrybos laikotarpiu, vėliau Go Nagai ir kitų animatorių dėka išsivystė į Super Robot žanrą, o šis dešimtmečio pradžioje buvo pakeistas iš pagrindų Jošijuki Tomino (富野 由悠季), sukūrusio Real Robot žanrą. Animė apie robotus, kaip antai „Gundam“ ir „The Super Dimension Fortress Macross“ serialai, netrukus tapo 9-ojo deš. klasikomis, o pats robutų žanras vis dar plačiai paplitęs po šiai dienai tiek Japonijoje, tiek už jos ribų.
Devintajame dešimtmetyje animė žengė į Japonijos mainstream rinką, animė produkcijos imta kurti daugiau negu iki tol. Nuo dešimto dešimtmečio, po kelių sėkmingų animė adaptacijų užjūrio rinkose, šis žanras ėmė populiarėti Vakaruose.
Specifinis animė piešimo stilius atsirado XX a. 7-ajame dešimtmetyje, jo pradininku laikomas Osamu Tezuka. Nuo to laiko animė produkcija tik didėjo, peraugdama Japonijos rinkos ribas ir sulaukdama tarptautinės auditorijos dėmesio. Šio tipo animacija rodoma kino teatruose, per televiziją, platinama DVD diskuose, vaizdajuostėse, internete, kartais panaudojama ir kompiuteriniuose žaidimuose. Paprastai dėl kūrimo procese naudojamų įvairių metodų animė nepriskiriami vienam konkrečiam žanrui, o veikiau keletui, tokiu būdu pritraukiant įvairią ir tikslinę auditoriją.
Animė kūrimo procese mažiau dėmesio skiriama judesių animacijai, o siekiama realistiškiau perteikti vyksmo vietą ir laiką, pasitelkiant panoraminius vaizdus, keičiant vaizdų mastelį ir scenas vaizduojant iš skirtingų kampų.
Animė ryškiai išsiskiria iš kitų animacijos formų savita piešimo stilių įvairove, skirtinga piešimo metodika ir gamybos procesais. Vizualiniu požiūriu animė yra įvairiapusė meno forma, apimanti daugybę įvairių piešimo stilių, būdingų atskiriems kūrėjams, dailininkams ir studijoms. Nors nėra nei vieno dominuojančio animė piešimo stiliaus, jie linkę turėti panašumų, kalbant apie animacijos technikas ir veikėjų dizainą. Specifinis animė veikėjų piešimo stilius pasižymi šiais aspektais: didelėmis, neproporcingomis veidui akimis; įvairių formų ir spalvų plaukais; paprastai liemeniui neproporcingomis kojomis ir rankomis bei trisluoksniu spalvinimu. Veikėjų jausmai perteikiami vien tik per jų akių dizainą.
Anime - iš Japonijos kilęs animacijos stilius, išpopuliarėjęs visame pasaulyje. „Pokemonai“, „Yu-Gi-Oh!“, pavergianti Hajao Mijadzaki kūryba, renginyje „Comic Con Baltics“ atgyjantys filmų ir žaidimų veikėjai - tai tik labai maža dalis anime kultūros ir istorijos, pasiekiančios Lietuvą.
Gal pasirodys kiek keista, tačiau žodis „anime“ japonų kalboje naudojamas apibūdinti visus animacinius kūrinius, nepaisant jų žanro ar stiliaus. Tuo tarpu likusiame pasaulyje, ypač Vakarų kultūroje, šis žodis apibūdina būtent Japonijoje sukurtą animaciją, dažniausiai atpažįstamą iš specifinio piešimo stiliaus, muzikos, siužeto ir vizualinės estetikos.
Kitaip nei nemaža dalis Vakarų animacijos, anime nebūtinai yra skirtas vaikams. Anime išpopuliarėjus visame pasaulyje, šio žanro gerbėjai pradėjo burtis į anime klubus, pradėjo plisti „Cosplay“ kultūra - persirenginėjimas mėgstamais mangų, kompiuterinių žaidimų ar filmų herojais. Populiarūs išlieka ir anime filmai - vis daugiau jų galima išvysti ne tik televizijoje, bet ir tarptautiniuose kino festivaliuose.
Animė (jap. アニメ) - iš Japonijos kilęs animacijos stilius su savita veikėjų ir aplinkos estetika. Animė gali būti piešiami ranka ir/arba kompiuterinės grafikos priemonėmis.
Pati japoniška animacija vystėsi toliau, nutoldama nuo savo pradinės formos. Osamu Tedzukos ir kitų iškilių to laikmečio animatorių kūryba darė įtaką savitam animė stiliaus formavimuisi bei davė pradžią unikaliems žanrams, kurie lig šiolei išliko esminiais animė elementais.
1960-siais pradėjo formuotis vakarų žiūrovams puikiai atpažįstamas ir unikalus japoniškos animacijos stilius - didelės veikėjų akys ir burnos, ilgos galūnės, neįprasti plaukų stiliai, ryškios spalvos, kompleksiški siužeto vingiai. Maždaug šiuo laikotarpiu anime išpopuliarėjo ir JAV, šalyje pradėjus rodyti filmuką „Speed Racer“.
Visgi Lietuvos auditorijai, ko gero, geriausiai pažįstami anime kūriniai - „Drakonų kova Z“, „Mėnulio jūreivės“, „Yu-Gi-Oh!“, „Naruto“ ar „Pokemonai“.
Lietuvoje animė fenomenas atsirado XX a. pab. komerciniuose TV kanaluose. Į lietuvių kalbą išversti ir dubliuoti populiariausi pasaulyje animaciniai serialai „Drakonų kova“, „Pokemonai“, „Mėnulio jūreivė“, „Samurajai X“ ir kiti.
Animė daugiausia plinta tarp jaunimo. Gerbėjai buriasi į klubus, tokius kaip vienas pirmųjų animė mėgėjų klubų „Kurokawa“ ar VDU Japonistikos klubas „Hashi“. Kasmet rengiami „KOI Cosplay“ (コスプレ, liet. persirenginėjimo menas), kuriuose fanai iš visos Lietuvos ir artimų užsienio šalių susirenka persirengę savo mėgstamais animė ar vaizdo žaidimų personažais. Japonijos mėgėjai cosplay metu taip pat gali tiesiog kopijuoti japonišką stilių.
2009 m. ši „KOI Cosplay“ veikla transformavosi į kasmetinį renginį „Now Japan“, kuriame organizuojami geriausio cosplay rinkimai, dirba japoniškos atributikos parduotuvėlės, vyksta animė filmų peržiūros, karaokės konkursai, kovos menų pristatymai ir daug kitos veiklos.
2005 m. pirmą kartą surengtas „Anime Nights“ festivalis, kuris tęsiasi iki šiol. Šio festivalio metu animė mėgėjai gali dalyvauti geriausio cosplay kostiumo, komiksų piešimo konkursuose ir t. t. Vyksta dviejų naktų trukmės animė peržiūros.
2008 m. Lietuvoje pirmą kartą surengtos japonų animacijos dienos „Otaka“. Kasmet šio festivalio metu rodoma japonų animacija bei rengiamas cosplay.
Anime istorija ir raida
Anime istorija prasidėjo XX a. pr., kai Japonijos filmų kūrėjai eksperimentavo su animacijos metodais, kurie buvo tiriami Vakaruose. XX a. 8-ajame dešimtmetyje animė ir toliau vystėsi, atsiskyrė nuo Vakarų ir plėtojo skirtingus žanrus, tokius kaip mecha ir sub-žanrus kaip Super Robot. Tipiški šio laikotarpio pavyzdžiai „Lupinas III“ (Lupin III, 1978 m.) ir „Mazinger Z“ (1972 m.).
Devintajame dešimtmetyje animė Japonijoje tapo vyraujančia kryptimi, o jos kūrimo bumas vis labiau augo. Animė populiarumo augimą lėmė tokie animaciniai filmai kaip „Gundam“ (1985 m.), „Macross“ (1982 m.), „Drakonų kova“ (Dragon Ball, 1984 m.) bei japonų animacijos žanrai Real Robot ir kosminė opera.
Filmas „Akira“ (1988 m.) sumušė rekordus 1988 m. Animė filmų gamybos išlaidose ir sulaukė pasaulinės sėkmės. Vėliau, 2004 m., tie patys kūrėjai sukūrė „Steamboy“ (2004 m.). Tai yra pats brangiausias japonų animuotas filmas.
Interneto pagalba ėmė plisti gerbėjų titruota (fansub) animė produkcija. „Stebuklingi Šihiros nuotykiai Dvasių pasaulyje“ (Spirited Away, 2001 m.) gavo pirmąjį apdovanojimą 2002 m. Berlyno filmų festivalyje ir 2003 m. laimėjo Oskarą už geriausią animacinį meninį filmą, tuo tarpu „Nekaltybė: dvasia šarvuose“ (Innocence: Ghost in the Shell, 2004 m.) buvo rodoma 2004 m.
1982 m. Japonijos kino industrija sumažėjo dėl nemažos konkurencijos iš televizijos pusės. Padidėjusi televizijos įtaka privertė sumažėti „Toe“ animacijos darbuotojų gretas ir daugelis animatorių nuėjo dirbti į tokias kino studijas, kaip „A Pro“ ir „Telecom animation“. Bankrutavus „Mushi Production“ studijai (kuri buvo atnaujinta po 4 metų), buvę darbuotojai įkūrė „Madhause Production“ ir „Sunrise“ studijas. Šio reiškinio pasekme tapo tai, jog daugelis jaunų animatorių tapo režisieriais, nors beveik visi neturėjo pakankamai kvalifikacijos tokiam darbui. Dėl susikūrusios situacijos nemažai jaunų talentų galėjo laisvai pasireikšti, eksperimentuoti, kurti kažką neįprasto. Viena sėkmingiausių televizijos laidų sukurta 8-ojo deš. Kitas tokių eksperimentų pavyzdys „Heidi, Alpių mergaitė“ (Heidi, girl of the Alps, 1974 m.), pastatytas pagal Isao Takahatos serialą.
8-ajame deš. atsirado naujas žanras - mecha. Ankstyvieji šio žanro darbai: „Mazinger Z“ (1972-74 m.), „Science Ninja Team Gatchaman“ (1974-75 m.) ir „Mobile Suit Gundam“ (1979-80 m.). Šie darbai parodė animė mokslinės fantastikos progresą. Apie perėjimą prie kosminių operų tapo vis dažniau kalbama dėl komercinės „Žvaigždžių karų“ (Star Wars, 1977 m.) sėkmės. Būtent tai leido kosminei operai „Space Battleship Yamato“ (1974 m.) atgimti kaip teatriniu filmu. „Mobile Suit Gundam“ (1979 m.), pirmasis real robot žanro animė, iš pradžių buvo nesėkmingas, bet vis tik buvo atgaivintas teatriniu pavidalu 1982 metais. Teatrinių „Yomato“ ir „Gundam“ versijų sėkmė laikoma devintojo dešimtmečio animė buumo pradžia.
Neretais tai įvardijama ir „auksinio animė amžiaus“ pradžia. Tuo metu kai iš gigantiškų superherojų robotų (8-ojo deš. super robot žanras) kilo mecha žanras, išplėtojęs kosmines operas (real robot žanras, 9-asis deš.), įvyko du svarbūs dalykai. Dėka tokių animacinių žurnalų kaip „Newtype“ ir „Animage“ pradėjo vystytis subkultūra, vėliau pasivadinusi otaku. Šie žurnalai pasirodė dėka didžiulės tokių programų, kaip „Yamato“ ir „Gundam“ sėkmės aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir devintojo deš. „Yamato“ animatorius Yoshinori Kanada leido individualiai dirbantiems savo animatoriams pridėti daugiau savito stiliaus savo darbuose taip bandydamas sutaupyti pinigų. Taip japonų komercinėje animacijoje susiformavo pagrindas savitam, atpažįstamam individualiam animacijos stiliui.
Tuo tarpu Jungtinėse Amerikos valstijose „Žvaigždžių karų“ išpopuliarėjimas nors ir padarė įtaką animė vystymuisi, tačiau tai nebuvo taip ryšku. „Gatchaman“ buvo perdirbtas į „Battle of the Planets“ (1978 m.) bei kiek vėliau ir į „G-Force“ (1986 m.). „Space Battle Yamato“ buvo perdirbtas į animacinį serialą „Star Blazers“ (1979 m.). Kartu su 1982-aisiais pradėtu leisti serialu „The Super Dimension Fortress Macross“ gimė „Macross“ serija, kuri vakarų pasauliui pasirodė jau „Robotech“ (1985 m.) pavidalu. „Robotech“ animė pagrindas sudarytas iš trijų japoniškų animacinių serialų. Tuo tarpu Japonijoje „Mobile Suit Gundam“ tęsinys „Mobile Suit Zeta Gundam“ (1985 m.) tapo populiariausia tikrų robotų kosminė opera.
Otaku subkultūra dar išpopuliarėjo dėka Mamoru Ošio, perdirbusio populiariuosius Rumiko Takahašio manga komiksus „Urusei Yatsura“ (1981 m.). „Yatsura“ buvo neatsiejama nuo Takahašio, tad Ošiui išpopuliarėti pavyko tik 1884 metais, išleidus antrąjį filmą „Urusei Yatsura 2: Beautiful Dreamer“. Tie, kas tuo metu bandė įsilieti į naujai užgimusią rinką, neabejotinai buvo paveikti otaku kultūros idėjų. Tai iliustruoja mėgėjiška kūrybos grupė „Daicon Films“, vėliau tapusi žinoma „Gainax“ kampanija.
Šiuo periodu sukurtas vienas įtakingiausių visų laikų animė filmų „Nausikaja iš Vėjų slėnio“ (Nausicaä of the Valley of the Wind, 1984 m.). Filmas sustiprino animė prestižą ir daugybė eksperimentinių bei ambicingų kūrybinių projektų buvo finansuojami daug paprasčiau nei anksčiau. Filmo sėkmė įkvėpė ir režisierių Hajao Mijadzakį bei jo ilgametį kolegą Isao Takahatą. Sekdami Tošio Suzuki jie įkūrė savo nuosavą studiją, vėliau tapusią žinoma kaip „Studio Ghibli“.
„Drakonų kovos“ (Dragon Ball, 1984 m.) sėkmė atvėrė duris kovos menų žanrui, kuris tapo be galo įtakingas Japonijos animacijos industrijoje. 9-asis deš. taip pat atnešė animė į namų kino rinką. animė į žiūrovų namus atėjo OVA (Original Video Animation) forma. Pirmasis animė, skirtas namų kinui, yra Momaru Ošio „Moon Base Dallos“ (1983-1984 m.). „Dallos“ sėkmės nesulaukė, ji atiteko po metų pasirodžiusiai namų animacijai „Megazone 23“. Taip pat atsirado ir tokios programos, kaip „Patlabor“ (1988-1994 m.), leidę stebėti, kaip publika vertina mažiau žinomą animaciją.
Originali namų animacija įgalino atsirasti ir pornografiniam animė. Bene geriausiai žinomas šio žanro, dar vadinamu hentai, pavyzdys yra „Cream Lemon“ (1984 m.). animė sporto tematika debiutavo 1983 metais su Joiči Takašio adaptuota futbolo manga „Kapitonas Tsubasa“ (Captain Tsubasa). Dešimtmečio pabaigoje, po „Nausikaja“ pasirodymo, buvo stebimas didelių biudžetų ir/ar eksperimentinių filmų pagausėjimas. 1985-aisiais Tošio Suzuki padėjo surinkti finansavimą M. Ošio eksperimentiniam filmui „Angel’s Egg“ (1985 m.). Teatriniai pastatymai pasidarė daug ambicingesni - kiekvienas filmas stengėsi pranokti kitus. Tam įtakos turėjo „Nausikaja“ sėkmė bei geri kritikų įvertinimai.
„Night on the Galactic Railroad“ (1985 m.), „Sakmė apie princą Gendži“ (Tale of Genji, 1986 m.), „Jonvabalių kapas“ (Grave of the Fireflies, 1988 m.) buvo itin ambicingi filmai, paremti svarbiais japonų literatūros kūriniais. Tokie filmai kaip „Mobile Suit Gundam: Char's Counterattack“ (1988 m.) bei „Arion“ (1986 m.) turėjo didžiulius biudžetus. Deja, dauguma šių filmų neatsipirko. Net ir „Akira“ bei „Karališkosios oro pajėgos: Hanėjų sparnai“ neprivertė išsirikiuoti žiūrovus į eiles prie bilietų kasų. Daugybė animacijos studijų užsidarė, o eksperimentinė animacija turėjo užleisti vietą „išmėgintoms bei patikrintoms“ formoms. Tik „Studio Ghibli“ išliko bei laimėjo šias dešimtmečio pabaigos var...
Žymūs anime kūriniai ir studijos
„Anime“ gerbėjams nėra daugiau nieko panašaus į „Studio Ghibli“ kūrinius. Maža animatorių komanda praleidžia metus kurdama kiekvieną nuostabią istoriją, per nesuskaičiuojamus ranka pieštus kūrinius, atgaivina pasakas apie nuotykius, meilę ir draugystę. „Studio Ghibli“ įkūrė animatorius, režisierius, prodiuseris, scenaristas, autorius ir „manga“ menininkas Hajahas Mijazakis, japonų kino režisierius Isahas Takahatas ir prodiuseris Tošijas Suzukis. Takahatas ir Mijazakis pirmą kartą susitiko 1960-aisiais, kai abu dirbo japonų animacijos studijoje „Tôei Dôga“. Jie dirbo kartu daugiau nei dešimtmetį, tačiau tik devintojo dešimtmečio viduryje jie nusprendė pradėti savo verslą. Pirmasis trijulės filmas buvo „Nausikaja iš Vėjų slėnio“ (Nausicaä of the Valley of the Wind) - postapokaliptinis fantastinis nuotykis, paremtas pagal Mijazakio to paties pavadinimo „manga“. Išleistas leidėjų „Tokuma Shoten“, filmas buvo sėkmingas ir paskatino mažąją komandą pradėti kitą savo produkciją. 1986 m.
Skirtingai nei kitos tuo metu animacinės studijos, „Studio Ghibli“ iš pradžių nesirūpino tarptautine komercine sėkme. Kūrėjai tiesiog norėjo panaudoti savo meną, kad ištirtų žmogaus gelmes ir pasakotų širdžiai jausmingas, poetines istorijas. Pavadinimas „Ghibli“ nurodo itališką žodį „karštas Sacharos vėjas“. Pavadinimas yra tinkamas, nes studija norėjo „atpūsti naują vėją „anime“ industrijoje“. Šis pavadinimas taip pat nurodo Mijazakio meilę Italijai ir lėktuvams.
„Studio Ghibli“ sukūrė 15 daugiausia uždirbančių „anime“ filmų Japonijoje. Nors „Mano kaimynas Totoro“, be abejo, yra plačiausiai pripažintas „Ghibli“ filmas (net jų studijos logotipe yra mylimasis Totoro personažas), pirmoji studijos tikroji sėkmė buvo filmas „Kikės siuntų tarnyba“ (Kiki’s Delivery Service). Pirmą kartą rodytas 1989 m., jis tais metais buvo populiariausias filmas Japonijos teatruose. Po trejų metų, „Porko Roso“ (Porco Rosso) Japonijos kasoje pralenkė „Disney“ filmą „Gražuolė ir pabaisa“ (Beauty and the Beast). Tada 2003 m. „Ghibli“ ikoniškas filmas „Stebuklingi Šihiros nuotykiai Dvasių pasaulyje“ (Spirited Away) tapo pirmuoju filmu ne anglų kalba, pelniusiu „Oskarą“ kaip už geriausią animacinį filmą.
1988 m. „Ghibli“ išleido filmą „Jonvabalių kapas“ (Grave of the Fireflies). Vienas iš giliausių studijos kūrinių buvo paremtas Akijukio Nosakos jausmingos autobiografinės apysakos apie du vaikus, kurie stengėsi išgyventi per Antrąjį pasaulinį karą. Keista, kad filmas Japonijos kasose buvo tik vidutiniškai sėkmingas, nes jaunajai auditorijai jis buvo laikomas per daug sukrečiantis.
Nors Mijazakis paskelbė apie savo išėjimą į pensiją 2013 m., kol kas jis nerodo jokių pasitraukimo požymių. Jis išėjo iš pensijos 2017 m., norėdamas parengti Dianos Vain Džauns romano „Žirklys ir ragana“ (Earwig and the Witch) ekranizaciją. Be to, legendinis animatorius taip pat vykdo naują projektą pagal japonų rašytojo Genzaburo Jošino romaną „Kaip tu gyveni?“ (How Do You Live?), kuris turėtų būti išleistas 2023 m. Pasakojimas yra apie jauną berniuką, kovojantį su skurdu. 2020 m. gegužės mėn. Suzukis (dabar - „Studio Ghibli“ vyriausiasis prodiuseris) paskelbė, kad šiuo metu prie filmo dirba 60 animatorių. Jis sakė: „Mes vis dar viską piešiame ranka, bet mums reikia daugiau laiko užbaigti filmą, nes piešiame daugiau kadrų nei įprastai“. Jei norite sužinoti daugiau apie „Studio Ghibli“ istoriją, galite apsilankyti „Ghibli“ muziejuje, esančiame Mitakoje, Tokijuje.
10. Kitaro Kosakos animacinis filmas pasakoja apie mergaitę Okko, kuri po tėvų mirties persikelia gyventi už miesto, kur jos močiutė turi svečių namus. Pradėjusi juose dirbti, Okko susipažįsta su šių namų dvasiomis, sutinka įvairių į svečių namus užklystančių žmonių. Japonų kultūros ir tradicijų persmelktas filmas itin teigiamų komentarų susilaukė ne tik dėl įdomaus siužeto ir nuostabios animacijos, bet ir dėl vaikiškai, tačiau pakankamai jautriai paliestos mirties temos.
9. Filmas pasakoja apie jauną raganaitę Kikę, pagal raganų tradicijas išvykstančią iš namų metus pagyventi savarankiškai. Gavusi savo tėvų palaiminimą ir pasiėmusi savo katiną, mergina neria į nuotykius, naujas pažintis ir darbo paieškas. Kiki nėra maištinga, tačiau ji - stiprus, savarankiškas ir drąsus personažas, galintis įkvėpti vaikus. Kaip ir bene visuose H. Mijadzakio filmuose, realybė čia susipina su pasakos elementais, o nuostabi animacija, spalvos, besikeičiantys peizažai tiesiog užburia.
8. Oskarą laimėjęs animacinis filmas „Stebuklingi Šihiros nuotykiai Dvasių pasaulyje“ geriau žinomas anglišku pavadinimu „Spirited Away“. Jame sutiksite dešimtmetę mergaitę, paraleliniame dvasių pasaulyje siekiančią išgelbėti savo tėvus. Jautrus, o vietomis ir kiek bauginantis filmas nepaliko abejingų ne tik Japonijoje (kūrinys laikomas sėkmingiausiu filmu šalies kino istorijoje), bet ir už jos ribų.
7. Pozityviai filmų vertinimo portaluose bei kritikų atsiliepimuose minimas filmas „Vilkai-vaikai“, skirtas vyresnei žiūrovų auditorijai - paaugliams nuo 13 metų bei jų tėvams. Filme pasakojama apie vienišą motiną Haną, kurios vaikai - pusiau vilkai. Čia persipina komiškos situacijos, tėvams puikiai suprantamas nerimas, kova už savo vaikų gerovę, o kartais - ir nusivylimas, liūdesys.
6. „Tylus balsas“ - darvienas, vyresnei auditorijai (rekomenduojama paaugliams nuo 13 m.) skirtas filmas, iš žiūrovų reikalaujantis emocinio įsitraukimo. Žiauriai iš kurčios klasiokės Shoko besityčiojęs Šoja, jai perėjus į kitą mokymo įstaigą ir pats yra negailestingai atstumiamas mokyklos bendruomenės. Gailėdamasis savo praeities klaidų, jis nusprendžia surasti Shoko.
5. „Arietė iš nykštukų šalies“ - dar visiems gerai žinomos „Studio Ghibli“ darbas, pasakojantis apie nykštukų šalies atstovę Arietę bei jos šeimą. Paslaptingų nykštukinio dydžio žmogučių gyvenimas pasikeičia, kai vieną jų netikėtai pastebi žmonės - Arietės šeima patenka į pavojų, o mergaitei tenka tikras drąsos išbandymas. Vos pasirodęs filmas sulaukė teigiamų vertinimų, o daugiausiai pagyrų pelnė nuostabi animacija bei ypatingas garso takelis. Tai - vaizduotę lavinanti juosta, mokanti apie draugystę, pasitikėjimą ir gerumą.
4. Puikus filmas jaunesniems, 6-7 metų žiūrovams, kuriems patinka ne tik anime, bet ir katės. Lengvai suprantama ir šmaikšti istorija sukasi apie Haru - eidama į mokyklą mergaitė išgelbėja katiną, vos nepapuolusį po mašinos ratais. Netrukus po įvykio ji sužino, kad išgelbėtas gyvūnas - ne šiaip katinas, o Kačių karalystės princas! Už kilnų poelgį jai pasiūloma už jo ištekėti. Haru gyvenime netrukus prasideda nesusipratimai ir nuotykiai, kurių metu mergaitė bandys ištrūkti iš keistosios Kačių karalystės.
3. Su režisieriaus Mamoru Hosoda animaciniu filmu „Mano mažoji sesutė Mirai“, Lietuvos žiūrovai prieš kelis metus galėjo susipažinti festivalyje „Kino pavasaris“. „Oskarui“ ir „Auksiniam gaubliui“ nominuota juosta pasakoja apie keturmetį Kun, kurio gyvenimas pasikeičia gimus mažajai sesutei Mirai. Išssilgęs tėvų dėmesio, Kun atranda vartus į magišką sodą, kuriame, keliaudamas laiku, sutinka savo šeimos narius skirtingais jų gyvenimo laikotarpiais.
2. Dar vienas japonų animacijos meistrų „Studio Ghibli“ („Stebuklingi Šihiros nuotykiai Dvasių pasaulyje“, „Mano kaimynas Totoro“) sukurtas filmas, pakerėsiantis lengva, vaizdinga animacija. Tai - kiek kitoks filmas vaikams, kuriame nebus tipinių juokelių, o pati istorija rutuliosis ganėtinai lėtai. Vis dėlto žiūrint šią juostą verta įsigilinti į jos emociškai stiprias temas, detales, siužeto vingius. Filmas pasakoja apie vienišą, astma sergančią Aną, netikėtai susipažįstančią su netoliese gyvenančia paslaptinga mergaite Marni.
1. Patiems mažiausiems žiūrovams skirtas animacinis filmas „Mano kaimynas Totoro“ pasakoja apie milžiniško katino bei dviejų mergaičių draugystę. Laukdamos, kol jų mama, besigydanti ligoninėje, pasveiks, mergaitės susipažįsta su miško dvasiomis, tarp kurių - kiek naivus, tačiau geros širdies padaras Totoro. „Mano kaimynas Totoro“ - gana paprasto scenarijaus filmas, tačiau vaikus moko svarbių gyvenimiškų tiesų - nepasiduoti sunkių situacijų metu, išlikti draugiškais, neskubėti suaugti. Čia paliečiamos ir Japonijos kultūros, ekologijos temos. Galų gale, būtent Totoro pelnė H.
Anime žanrai ir auditorija
Animė paprastai klasifikuojami į tokias tikslines auditorijas kaip kodomo (vaikai), shōjo (merginos), shōnen (vaikinai) ir įvairų žanrų spektrą, besitaikantį į suaugusiųjų auditoriją. Shoujo ir shounen animė kartais pasitaiko elementų, populiarių abiejų lyčių tarpe. Tokiu būdu siekiama patraukti abiejų lyčių dėmesį. Suaugusiesiems skirti animė pasižymi šiai auditorijai patraukliomis temomis ir situacijomis bei lėtesniu tempu ir gilesniu siužetu, o tai jaunesnės auditorijos paprastai netraukia.
Tam tikras suaugusiesiems skirtų animė kūrinių pogrupis, pasižymintis pornografiniais elementais, Japonijoje žymimas „R18“ ženklu, bet už Japonijos ribų visi tokie kūriniai grupuojami į vieną kategoriją - hentai (liet. iškrypimas).
Animė skirstoma į daugybę žanrų: veiksmo, nuotykių, komedijų, dramos, erotikos, siaubo, viduramžių fantastikos, mokslinės fantastikos. Dauguma animė kūrinių turi kelių žanrų bruožų, tad kartais nustatyti konkretaus filmo žanrą labai sudėtinga.
Veiksmo animė
Veiksmo animė vyrauja daug veiksmo, susiduria kelios stiprios jėgos. Tokiuose animė veikėjai dažnai priima skubotus sprendimus. Siužetas vystosi greitai, todėl kartais (ne visada) istorija gali būti nukelta į antrą planą. Pavyzdžiai: Lupin III (jap. ルパン三世), Ninja Scroll (jap. 獣兵衛忍風帖), Cowboy Bebop (jap. カウボーイ ビバップ), Gantz (jap. ガンツ), Death Note (jap.
Nuotykių animė
Nuotykių animė veikėjai lankosi įvairiose vietose ir patenka į skirtingas situacijas, paralelinius pasaulius. Dažnai šio žanro animė vaizduojamos veikėjų kelionės. Pavyzdys: Tsubasa Chronicle (jap.
Komedijos animė
Komedijos animė gali būti skirstomi į *parodijos ir *slapstick (liet. akibrokštas) žanrus. Pasižymi lingvistiniais, vaizdiniais komedijos elementais. Pavyzdžiai: FLCL (jap. フリクリ), Ichigo Mashimaro (jap. 苺ましまろ), Genshiken (jap. げんしけん), Sayonara Zetsubou Sensei (jap.
Mokslinės fantastikos animė
Sci-fi animė turi mokslinės fantastikos elementų. Veiksmo vieta ateitis, alternatyvios dabartis ar praeitis. Nauji elektroniniai, kompiuteriniai išradimai. Dažnai siejamas su porūšiu *cyberpunk (kiberpankas) ar *steampunk (stimpankas). Pavyzdžiai: Serial Experiments Lain (jap. シリアルエクスペリメンツレイン), Ghost in the Shell (jap. 攻殻機動隊), Planetes (jap. プラネテス). Cyber City Oedo 808 (jap. 電脳都市OEDO808). Ergo Proxy (jap.
Hentai
Hentai (jap. 変態, „nenormalumas, iškrypimas“) naudojamas vakaruose apibūdinti pornografinio ir erotinio turinio animė, Japonijoje - ne tik animė. Šis žanras taip pat skirstomas yra kelis smulkesnius. Pavyzdžiai: Urotsukidoji (jap. うろつき童子), Wicked City (jap. 妖獣都市), La Blue Girl (jap. 淫獣学園), Kite (jap.
Kiti žanrai
Bishōjo (jap. 美少女, „graži mergaitė“) gali būti naudojamas apibūdinti bet kurį animė, kuriame vaizduojamos gražios mergaitės. Pavyzdys: Magic Knight Rayearth (jap. Bishōnen (jap. 美少年, „gražus berniukas“) gali būti naudojamas apibūdinti bet kurį animė, kuriame vaizduojami gražūs, elegantiški berniukai ar vyrai. Pavyzdžiai: Fushigi Yuugi (jap. ふしぎ 遊戯), Yamato Nadeshiko Shichi Henge (jap. Ecchi (jap. エッチ, „atsitiktinė erotika“), tai animė, kuriuose yra erotinio humoro. Pavyzdžiai: Love Hina (jap. ラブ ひな), Umisho (jap. Josei (jap. 女性, „jauna moteris“), tai jaunoms moterims skirtas animė; vienas rečiausių animė žanrų. Pavyzdžiai: NANA (ナナ), Honey and Clover (jap. Kodomo (jap. 子供, „vaikas“), tai vaikams skirtas animė Pavyzdžiai: Doraemon (jap.ドラえもん), Arashi no Yoru ni (jap. Mecha - animė arba manga, kuriame vaizduojami dideli robotai, pavyzdys Mobile Suit Gundam (jap. 機動戦士ガンダム), Sōkyū no Fafner (jap. 蒼穹のファフナー), Patlabor (jap. 機動警察パトレイバー), Code Geass (jap. コードギアス 反逆のルルーシュ), Neon Genesis Evangelion (jap. Moé (jap. 萌え) - animė ar manga, kurių veikėjai labai gyvi ir mieli. Pavyzdžiai: Little Snow Fairy Sugar (jap. ちっちゃな雪使いシュガ), Ouran High School Host Club (jap. Progressive, tai meniniai filmai arba labai stilizuoti animė. Pavyzdžiai: Manie-manie (jap. 迷宮物語), Hoshi no koe (jap. Seinen (jap. 青年) animė ir manga skirti paaugliams ir jauniems suaugusiems. Pavyzdžiai: Oh My Goddess! (jap. ああっ女神さまっ!), Ef - a Tale of Memories, Haibane Renmei (jap. 灰羽連盟), Nodame Cantabile (jap. Slice of life, tai gyvenimiški animė apie daugiau ar mažiau realius išgyvenimus, situacijas. Šiam žanrui dažnai būdingi komedijos ar dramos elementai. Pavyzdžiai: Bartender (jap. バーテンダー), Binbou Shimai Monogatari (jap. 貧乏姉妹物語), Great Teacher Onizuka (jap. グレート・ティーチャー・オニヅカ), NieA Under 7 (jap. ニア アンダーセブン), Welcome to the N.H.K. (jap. Sentai/Super Sentai (jap. 戦隊, „kovotojų komanda“) apibūdina superdidvyrių komandą. Shōjo (jap. 少女, „mergaitė“), tai animė ar manga, skirta mergaitėms. Pavyzdžiai: Fruits Basket (jap. フルーツバスケット), Lovely Complex (jap. ラブ★コン), Bokura ga ita (jap. Fantasy animė, pasižymintis nerealiomis, legendomis, mitais paremtomis istorijomis, veikėjais. Dažnai susijęs su magija, mitiniais padarais, nuotykiais ir veiksmu. Pavyzdžiai: Vampire Hunter D:Bloodlust (jap. バンパイアハンターD), Demon City Shinjuku (jap. 魔界都市 新宿), Fate/stay night (jap.フェイト/ステイナイト), xxxholic (jap. Mahō shōjo (jap. 魔法少女) - smulkesnis žanras, naudojamas apibūdinti magiškų galių turinčias mergaites. Pavyzdžiai: Sailor Moon (jap. 美少女戦士セーラームーン), Cardcaptor Sakura (jap. カードキャプターさくら), Mahou Shoujo Tai Arusu (jap. 魔法少女隊アルス), Zero no Tsukaima (jap. Shōjo-ai/yuri: (jap. 少女愛 „mergaičių meilė“, 百合 „lelija“) apibūdina animė ar manga, kurioje vaizduojama meilė tarp merginų. Pavyzdžiai: Revolutionary Girl Utena (jap. 少女 革命 ウテナ), Maria-sama ga Miteru (jap. Shōnen (jap. 少年 berniukas) - tai animė ar manga, skirti berniukams. Pavyzdžiai: Dragon Ball Z (jap. ドラゴンボールZ), Naruto (jap. ナルト), Fullmetal Alchemist (jap. 鋼の錬金術師), Tenjou Tenge (jap. Mahō shōnen (jap. 魔法少年 „magiškas berniukas“) atitinka Mahō shōjo, tik vaizduojami berniukai. Pavyzdžiai: DNAngel, D. Gray-man (jap. Shōnen-ai/yaoi (jap. 少年愛 „berniukų meilė“), apibūdina animė ar manga, kuriuose vaizduojama meilė tarp vaikinų. Šis terminas Japonijoje mažai vartojamas dėl sąsajų su pedofilija, ir yra pakeistas terminu „berniukų meilė“. Pavyzdžiai: Ai no Kusabi (jap. 間の楔). Zetsuai-1989- (jap. 絶愛-1989-). Gravitation (jap. グラビテーション). Sekaiichi hatsukoi (jap.
Kai kurie animė kuriami labai siaurai auditorijai, netgi siauresnei negu aukščiau aprašyti žanrai. Pavyzdžiui, Initial D (頭文字(イニシャル), éX-Driver (エクスドライバ) yra apie gatvės lenktynes ir automobilių tiuningavimą.
Muzika ir formatai
Muzika animė yra svarbus meninis elementas. Televizijos animė serialų serijos pasižymi įžangine ir baigiamąja dainomis, įdainuojamomis Japonijos popmuzikos ar roko atlikėjų. Dažniausiai muzika animė naudojama fone, kaip pagalbinė priemonė pasakojimo siužeto eigai rutulioti arba paprasčiausiai animuotoms scenoms papuošti, sukuriant norimą atmosferą, paryškinant įtampą ar užsimenant apie artėjantį veiksmą. Kai kada kartu su animė išleidžiami jų garso takeliai, paklausa ir pelningumu Japonijos muzikos rinkoje nenusileidžiantys muzikiniams albumams.
Filmai
Filmai - tai animė forma, dažniausiai pristatoma kino teatruose, pasižymi didžiausiu biudžetu ir geriausia vaizdo kokybe bei kai kada rekordiškai didelėmis pajamomis. Kai kada animė filmai, ypač trumpametražiai, išleidžiami tik kino ar animė festivalių metu. Pavyzdžiui, „Winter Days“ (jap. 冬の日) ir „Legend of the Forest“ (jap. 森の伝説). Be įprastų animė filmų, kino teatruose rodomi ir filmų rinkiniai, vadinamieji serialai, dėl įvairių priežasčių sujungti į vieną filmą.
Televizijos serialai
Televizijos serialai - tai animė forma, rodoma per televiziją reguliariu laiku. Serialai dažniausiai yra prastesnės kokybės nei OVA (Original Video Animation, オリジナル・ヴィデオ・アニメーション) ar filmai, nes biudžetas paskirstomas tolygiai visoms serijoms. Paprastai serialo serija užpildo apie 30 minučių eterio laiko su reklamomis.
Neretais animė kūriniai platinami keliuose formatuose. Pavyzdžiui, pasakojimas pradedamas televizijos serialu, pagal kurį vėliau sukurtas filmas. Vienas iš tokių - „Tenchi muyo!“ (天地無用!), išleistas kaip OVA. Vėliau pratęstas trejais filmais ir televizijos serialais bei keletu specialių TV serijų. Ne visada siužetas tęsiamas chronologiškai.
Zuikis Keršytojas | Animacinis Anekdotas
tags: #japonijoje #gimes #animacijos #stilius
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
