Tendencijos ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo kaitos srityje Lietuvoje
Straipsnyje apžvelgiamos ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo(si) turinio kaitos tendencijos nuo ikimokyklinio ugdymo reformos pradžios 1988 m. iki šių dienų, taigi apžvelgiamas dvidešimties metų laikotarpis. Atskleidžiamos teorinės nuostatos, turėjusios įtakos ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo(si) turinio kaitai, analizuojama ugdymo(si) turinio sampratos kaita. Peržvelgiamos nacionalinio lygmens programų esminės idėjos, stengiantis išryškinti ugdymo(si) turinio modelius bei aprašyti jų požymius. Taikomi teorinės analizės, lyginimo, apibendrinimo metodai.
Lietuvoje atlikto reprezentatyvaus tyrimo duomenys atskleidžia ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo paskirčių hierarchijos ypatumus. Tyrimo tikslas buvo nustatyti ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo paskirčių hierarchiją atsižvelgiant į tai, kaip trys ugdymo dalyvių grupės - pedagogai, vaikų tėvai ir specialistai - hierarchizuoja skirtingas ugdymo paskirtis. Straipsnyje pateikiami empiriniai argumentai, parodantys, kokių prieštaravimų Lietuvoje patiria ikimokyklinis ir priešmokyklinis ugdymas ugdymo paskirčių aspektu. Šie prieštaravimai yra sisteminiai, nes jie būdingi ne tiek atskiriems asmenims ar įstaigoms, kiek pačiai ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo sistemai.
Tyrimas, pagrįstas vaiko poreikius atitinkančio ugdymo paradigma ir bendruomenės valdymo samprata, apėmė 4690 dalyvių iš 79 ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigų. Dauguma apklaustųjų (pedagogai, tėvai, specialistai) buvo patenkinti minimaliu vaikų ugdymo užtikrinimu: svarbiausia buvo, kad vaikai būtų užimti ir saugūs, prižiūrimi kvalifikuotų pedagogų. Tačiau pastebėta ir didelė dalis tėvų, orientuotų į konkurencijos modelį, siekiančių, kad ugdymo įstaigos ruoštų vaikus mokyklai, mokytų rašyti, skaityti ir sėkmingai konkuruoti. Tokių tėvų nuomone, ugdymo įstaigų paskirtis - vaikų ruošimas mokyklai, o ne asmens orumo, savęs suvokimo ir savarankiškumo ugdymas.
Alternatyvias tradicinėms grupes sudarantys tėvai labiau išreiškė vaiko poreikius atitinkančios pedagogikos principus, atmesdami suaugusiųjų dominuojamos pedagogikos nuostatas. Tačiau net ir šios grupės nebuvo vieningos kitais vertybiniais aspektais. Ypač problemiška situacija yra dėl vaiko balso nebuvimo (vaiko perspektyvos ar vizijos) ikimokyklinėse įstaigose. Tėvai ir pedagogai neskyrė pakankamai dėmesio vaiko nuomonei priimant sprendimus dėl ugdymo tikslų ir organizavimo.
Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo turinio sampratos kaita yra glaudžiai susijusi su platesnėmis švietimo politikos ir filosofijos tendencijomis. Pavyzdžiui, akcentuojamas socializacijos ir ugdymo vaikystėje vaidmuo, formuojantis vaiko asmenybę ir socialinius įgūdžius. Tyrinėjamos įvairios ugdymo(si) kryptys, tokios kaip meninis ugdymas (pvz., šokio veikla, meninės kompetencijos lavinimas per projektinę veiklą), dorinis ugdymas, globalaus pilietiškumo ugdymas, gyvenimo įgūdžių ugdymas.
Pedagogų kompetencijos ir jų profesinis tobulėjimas taip pat yra svarbus veiksnys, lemiantis ugdymo kokybę. Tyrimai rodo, kad pedagogų kvalifikacinės kategorijos įtaka ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymo kokybei yra reikšminga. Taip pat analizuojama, kokie veiksniai įtakoja ikimokyklinių įstaigų pedagogų karjerą ir kokios yra jų nuomonės apie mokymą(si) bei jo reikšmę.
Viena iš svarbių kaitos krypčių yra tėvų, kaip socialinių partnerių, įtraukimas į ikimokyklinės įstaigos veiklą. Tėvų dalyvavimas vaikų ugdomojoje veikloje bei jų vaidmenų raiška yra svarbus veiksnys formuojant vaiko ugdymo(si) aplinką.
Kalbant apie ugdymo turinio kaitos modelius, svarbu paminėti technologinio ugdymo sampratos pokyčius atnaujintose programose. Taip pat analizuojama ikimokyklinio ugdymo įvairovė, atsižvelgiant į visuomenės lūkesčius ir esamą situaciją.
Apžvelgiant įvairius tyrimus, galima teigti, kad ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo turinio kaita Lietuvoje yra dinamiškas procesas, kuriam įtakos turi tiek vidiniai sistemos veiksniai, tiek išoriniai socialiniai ir kultūriniai pokyčiai. Svarbu tęsti šių tendencijų analizę ir ieškoti būdų, kaip užtikrinti kokybišką ir vaiko poreikius atitinkantį ugdymą nuo pat pirmųjų gyvenimo metų.
Pradinio ugdymo pedagogikos ir ikimokyklinio ugdymo studijos VU ŠA
Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo paskirčių hierarchija Lietuvoje rodo tam tikrus prieštaravimus. Dauguma apklaustųjų (pedagogai, tėvai, specialistai) buvo patenkinti minimaliu vaikų ugdymo užtikrinimu - svarbiausia, kad vaikai būtų užimti ir saugūs, prižiūrimi kvalifikuotų pedagogų. Tačiau dalis tėvų orientuota į konkurencijos modelį, siekdami, kad ugdymo įstaigos ruoštų vaikus mokyklai, mokytų rašyti, skaityti ir sėkmingai konkuruoti. Tokių tėvų nuomone, ugdymo įstaigų paskirtis - vaikų ruošimas mokyklai, o ne asmens orumo, savęs suvokimo ir savarankiškumo ugdymas.
Alternatyvias tradicinėms grupes sudarantys tėvai labiau išreiškė vaiko poreikius atitinkančios pedagogikos principus, atmesdami suaugusiųjų dominuojamos pedagogikos nuostatas. Tačiau net ir šios grupės nebuvo vieningos kitais vertybiniais aspektais. Ypač problemiška situacija yra dėl vaiko balso nebuvimo (vaiko perspektyvos ar vizijos) ikimokyklinėse įstaigose. Tėvai ir pedagogai neskyrė pakankamai dėmesio vaiko nuomonei priimant sprendimus dėl ugdymo tikslų ir organizavimo.
Ikimokyklinio ugdymo turinio kaitos tendencijos apima įvairias sritis, tokias kaip meninės kompetencijos lavinimas projektinėje veikloje, socialinės kompetencijos ugdymas šokio veikloje, dorinis ugdymas, globalaus pilietiškumo ugdymas. Taip pat svarbus yra vaikų judėjimo įgūdžių kaita, atsižvelgiant į ugdytojų kvalifikaciją.
Pedagogų profesinės kompetencijos, jų rengimo problematika ir karjerą įtakojantys veiksniai yra nuolat tyrinėjami. Mokytojo profesijos išskirtinumas ugdymo filosofijos aspektu ir pedagogų nuomonė apie kokybišką vaikų ugdymą sąlygojančius veiksnius ikimokyklinėse įstaigose yra svarbūs aspektai, analizuojami moksliniuose darbuose.
Multilingualism in Lithuanian pre-school education institutions: situation, issues, prospects - tai viena iš naujausių tendencijų, atspindinčių kintančią visuomenės ir ugdymo aplinką.
Ugdomosios vaikų veiklos planavimo kokybė ir jos samprata ugdymo praktikoje yra svarbus rodiklis vertinant ugdymo turinio įgyvendinimą. Taip pat svarbi šeimų, auginančių 4-5 metų vaikus, dalyvavimo vaikų ugdomojoje veikloje analizė.
Kaitos proceso ir pokyčių valdymo sinergija ugdymo įstaigose yra svarbus metodologinis tyrimo konstruktas, padedantis suprasti ugdymo sistemos dinamiką.
Apžvelgiami ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo turinio modeliai ir jų požymiai, atsižvelgiant į nacionalinio lygmens programas.
tags: #ikimokyklinio #ir #priesmokyklinio #ugdym #o #si
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
