Auklėjimo reikšmė ir iššūkiai šiuolaikinėje visuomenėje

Auklėjimas apibrėžiamas kaip elgesio formavimas, pasaulėžiūros, moralės, etinių ir estetinių normų įskiepijimas bei įtvirtinimas, ruošiant žmogų adaptuotis konkurencinėje socialinėje aplinkoje.

Pagrindinis krūvis atliekant šį atsakingą darbą tenka šeimai, o Lietuvoje šią naštą dažniausiai prisiima moterys. Liaudies išmintis byloja, jog „obuolys nuo obels netoli krenta“, tačiau kartais kyla klausimas, kodėl gerų tėvų vaikai elgesiu skiriasi nuo savo auklėtojų. Tai gali nutikti, jei tėvai nepakankamai įtakoja savo atžalas doros linkme, nesuformavo ir neįtvirtino savo moralės normų vaikams. Pakliuvę į kitą aplinką, vaikai lengvai perima jos moralę, todėl vaikų pataisos įstaigų, kalėjimų ar psichiatrinių ligoninių kontingentas gali būti vertinamas kaip šeimos darbo brokas, ypač jei šeimos galva tinkamai neatliko savo funkcijų.

Erozijos pirmiausia paliečia šeimą, o šiuo metu apie trečdalis šeimų yra nepilnos, dažniausiai jas sudaro motina ir vaikas. Jei panagrinėsime žmogžudžių vaikystę, pastebėsime bendrus jausminius išgyvenimus vaikystėje. Mąstytojai yra teisūs sakydami, kad mes visi - iš vaikystės.

Nekritiška moterų pažiūra į savo vaikus gali atnešti jiems daug bėdų. Žinomi nusikaltėliai dažnai vaikystėje, remiami motinų, konfliktuodavo su tėvais ir laimėdavo šioje kovoje. Tėvas arba palikdavo šeimą, arba nusišalindavo nuo auklėjimo. Motinos ir sūnaus sąjunga prieš tėvą gali būti siejama su „Edipo kompleksu“, o visuomenėje esant motinos kultui, tėvas retai tampa lemiančia auklėjamąja jėga.

Pagrindinis klausimas išlieka: kokį vaiką užauginti, kad jis pritaptų visuomenėje? Jei visuomenėje klesti tie, kurie vieni kitiems teikia paslaugas, tuomet ir vaikas turi būti sąžiningas, darbštus, jautrus, paslaugus. Siekiant brandžios demokratijos, kuriama humanistinę, žmogišką visuomenę.

Dievas nepasigailėjo elektros transformatorių vagių, girtuoklių ar narkomanų. Kaip turint tokį sektiną pavyzdį, kodėl juo nesivadovaujame? Galbūt dėl žmogaus smalsumo, noro eksperimentuoti, tingumo ar nenoro gilintis į Dievo tvarką ir jo dėsnius. Tačiau akivaizdu, kad daugumoje atvejų auklėdami savo pamainą elgiamės neprotingai.

Sočiam ir saugiam Vakarų pasaulyje ateinančiais dešimtmečiais bus svarbios žmogaus dvasinės problemos. Todėl bus populiarios dvasininkų, socialinių pedagogų, psichologų, ekstrasensų ir kitokių dvasios specialistų paslaugos. Lietuviai žudosi ne todėl, kad bijo sušalti ar numirti iš bado, o todėl, kad negali susitvarkyti su savo dvasine būsena.

Laimingo žmogaus laimės formulė paprasta: jei nori būti laimingas - būk. Laimingam būti žymiai geriau nei nelaimingam. Kodėl tuomet tiek daug nelaimingųjų, linkusių pasitraukti iš savo ašarų pakalnės? Čia ir slypi auklėjimo spragos: nesugebame jaunimui parodyti, kas sudaro gyvenimo džiaugsmą. Nelaimingas žmogus negali išmokyti vaiko būti laimingu. Jei tėvai patys nesugeba būti laimingi, kaip tai gali perteikti savo atžaloms? Jei tėvai bus laimingi, vaikui nieko nereikės aiškinti - jis tai matys ir žinos, kaip būti laimingu. Nereikia vaidinti laimingo, reikia paprasčiausiai tokiu būti. Jei toks nesi, verta kreiptis į psichologą.

Vaikai mus auklėja. Norėdami kažką gero įdiegti vaikams, patys turime tokie būti, rodyti asmeninį pavyzdį, turėti daugiau žinių apie žmogaus dvasinį ugdymąsi, skaityti literatūrą, domėtis kitų žmonių patirtimi.

Pastarosios kartos, užaugintos Makarenkos auklėjimo dvasioje, sunkiai derinosi prie Vakarų pasaulio šalių visuomenės. Vakaruose egzistuoja didesnė auklėjimo teorijų įvairovė. Pavyzdžiui, Anglijoje valstybinėse mokyklose fizinės bausmės uždraustos, o privačiose taikomos. Tėvai gali rinktis. Valdžios nuomone, Lietuvai tai prabanga, o visuomenė infantiliai tiki, kad valdžia žino, ką daro ir daro juos laimingais, nors rezultatai priešingi.

Galbūt tėvams reikėtų daryti išvadas ir savo atžalų nedaryti laimingais, o leisti jiems tokiais būti. Kaip tai pasiekti? Reikia pasigilinti, kaip auklėja vaikus tautos, kurių laimės pojūčio rodiklis aukštesnis. Pavyzdžiui, japonų auklėjimo formulė: iki 5-7 metų vaiką auklėja kaip karalių; 7-12 kaip tarną, o vėliau kaip draugą.

Esame vaikai, vėliau išaugame iš to amžiaus, bet vaikystės pasaulis veikia visą tolesnį mūsų gyvenimą. Tie, kurie nuo pirmųjų gyvenimo metų turėjo supratingus tėvus, skatinančius juos augti savarankiškus, anksti susiformuoja kaip asmenybės ir jiems lengviau artimai bendrauti su kitos lyties atstovais. Tačiau jeigu sūnūs į gyvenimą žengia lydimi ne tėvo, bet motinos, atsiranda keblumų. Esant motinos kultui, besiskiriančiose šeimose vaikai, tarp jų ir berniukai, lieka su motinomis. Dėl to nemaža dalis visuomenės vyrų tampa moteriški, nes juos augina moterys. Augdamas su tėvu sūnus įgytų daugiau vyriškų savybių, taptų valingesnis, fiziškai stipresnis, išmoktų vyriškų darbų, priimtų jo pasaulėžiūrą, o tai jam padėtų tolesnėje ateityje. Tik bendromis moterų ir likusių ar „importinių“ vyrų pastangomis galima grąžinti tradiciškomis vyriškomis savybėmis pasižyminčius vyrus mūsų visuomenei.

Kova su dezinformacija ir kritinio mąstymo ugdymas

Nevyriausybinė organizacija „Sociumo kaita“ įgyvendina projektą, skirtą Jonavos jaunimo gebėjimui atpažinti dezinformaciją ir kritinio mąstymo svarbos suvokimui ugdyti. Projektas apima jaunimo apklausas ir fokus grupių diskusijas, siekiant suprasti jų informacijos vartojimo įpročius, pažeidžiamumą dezinformacijai ir poreikius.

Lietuvos pensininkų sąjunga „Bočiai“ taip pat vykdo projektą, kurio pagrindinis tikslas - parengti ir paskleisti medžiagą, skirtą vyresnio amžiaus žmonių atsparumui dezinformacijai didinti, suteikiant jiems žinių ir praktinių įgūdžių. Šis projektas skirtas stiprinti kritinio mąstymo įgūdžius ir medijų supratimą.

Kas yra dezinformacija?

Dezinformacija - tai melaginga, klaidinanti ar iškraipyta informacija, sąmoningai platinama siekiant apgauti, pakenkti ar manipuliuoti žmonėmis. Svarbu atskirti dezinformaciją nuo netikslios informacijos, kuri gali būti paskleista netyčia.

Dezinformacijos rūšys:

• Netikros naujienos (Fake news): Visiškai išgalvoti, melagingi straipsniai ar reportažai, pateikiami kaip tikros žinios. Siekiama sukurti sensacingą ar emocingą turinį, pritraukti paspaudimų ir dalijimosi, dažnai pelno ar politiniais tikslais.
• Klaidinantis turinys (Misleading content): Naudojami tikri faktai, tačiau išimti iš konteksto arba pateikiami taip, kad sukurtų klaidingą įspūdį. Tai pavojingiau už netikras naujienas, nes dalis informacijos yra tiesa, todėl ją sunkiau atskirti. Siekiama manipuliuoti visuomenės nuomone.
• Satyra ir parodija: Humoristiniai, ironiški straipsniai ar įrašai, skirti kritikuoti visuomenės ar politikos problemas. Naudojamas humoras, siekiant atkreipti dėmesį į tikras problemas. Pavojus kyla, jei žmogus nesupranta, kad tai satyra.
• Išgalvotas turinys (Fabricated content): Visiškai sugalvota informacija, neturinti pagrindo realiame pasaulyje. Gali būti sukurta netikra oficiali ataskaita, suklastotas dokumentas ar netikras interviu. Siekiama sukurti įspūdį, kad yra oficialių šaltinių, patvirtinančių melagingą teiginį.
• Manipuliuojamas turinys (Manipulated content): Tikros informacijos, vaizdų ar garso įrašų pakeitimai, siekiant sukurti melagingą įspūdį. Pavyzdžiui, „deepfakes“ (dirbtinio intelekto technologija, kurianti itin tikroviškus vaizdo įrašus) ar pakeistos nuotraukos.

Kaip atpažinti dezinformaciją ir ugdyti kritinį mąstymą?

Patarimai, kaip atpažinti dezinformaciją:

• Tikrinkite informacijos šaltinius: Kas tai parašė? Ar autorius yra ekspertas? Ar jis turi šališkumo? Koks šaltinis? Koks tikslas? Ar informacija skirta informuoti, ar apgauti? Ar tai faktai, ar nuomonė?
• Patikrinkite kitus šaltinius: Jei perskaitėte įdomią naujieną, patikrinkite, ar apie tai rašo kiti patikimi šaltiniai.
• Tikrinkite nuotraukas ir vaizdo įrašus: Yra įrankių, leidžiančių patikrinti, ar nuotrauka buvo naudota anksčiau ir kokiame kontekste (pvz., Google Images Reverse Search).
• Atkreipkite dėmesį į emocijas: Dezinformacija dažnai apeliuoja į stiprias emocijas, tokias kaip baimė, pyktis ar nuostaba. Jei pajutote stiprią emocinę reakciją, sustokite ir įvertinkite informaciją kritiškai.
• Nesidalinkite informacija, jei nesate tikri jos tikrumu.

Kritinis mąstymas:

Kritinis mąstymas yra proto įrankis, leidžiantis atskirti tiesą nuo melo, faktus nuo nuomonių ir svarbią informaciją nuo triukšmo. Jis padeda išlikti ramiam ir racionaliam, kovoti su sąmokslo teorijomis ir priimti labiau apgalvotus sprendimus.

Praktiniai patarimai, kaip ugdyti kritinį mąstymą:

• Klausinėkite visko: Analizuokite informacijos kilmę, autoriaus kompetenciją, šališkumą, tikslą.
• Sąmokslo teorijos: Sąmokslo teorijos klesti, nes jomis lengva patikėti, ypač jei jos paaiškina sudėtingus reiškinius paprastai. Kritinis mąstymas padeda atpažinti ir paneigti tokias teorijas.
• Atsargumas ir kritinis mąstymas: Svarbiausia yra atsargumas ir kritinis mąstymas. Neišsiųskite pinigų ir neatskleiskite duomenų, jei nesate įsitikinę, kas jums skambina, rašo ar siunčia žinutes.
• Nesidalinkite patikrinta informacija: Venkite dalintis įrašais, straipsniais ar video, kurių šaltiniu nesate tikri.

Dezinformacijos formos ir taktikos, taikomos vyresnio amžiaus žmonėms:

• Finansiniai sukčiavimo atvejai: Netikri investavimo pasiūlymai, apsimetimas giminaičiu ar artimu žmogumi, netikri skambučiai iš valstybinių institucijų.
• Sveikatos manipuliacija: Melagingos ar klaidinančios informacijos apie ligas, gydymą, vaistus platinimas. „Stebuklingi“ vaistai, mokslu nepagrįstos teorijos (pvz., apie skiepus).
• Paskyrų vagystės (Phishing): El. paštu ar SMS žinutėmis siunčiamos netikros nuorodos, nukreipiančios į suklastotus puslapius.
• Iškreiptas turinys: Straipsniai, kuriuose iškreipiami faktai ir pateikiama tik viena, šališka, požiūrio pusė.
• Netikri vaizdai ir vaizdo įrašai: Manipuliuojamos nuotraukos ir vaizdo įrašai.
• Elektroninis paštas: Fiktyvūs pranešimai iš patikimų institucijų, žalingos nuorodos ir priedai.
• Telefoniniai pokalbiai: Sukčiavimas apsimetant banko darbuotojais, policininkais ar kitų institucijų atstovais. Klaidinančios informacijos skleidimas apie politinius ar socialinius įvykius.
• Tradicinės žiniasklaidos priemonės: Nors ir rečiau, tačiau ir radijuje ar spaudoje gali pasitaikyti nepatikrintos ar iškraipytos informacijos.
• „Mes prieš juos“ naratyvas: Šis naratyvas kuria susiskaldymą ir yra vienas pavojingiausių.

Kadangi vyresnio amžiaus žmonės dažnai labiau linkę pasitikėti informacija, svarbu nuolat lavinti kritinį mąstymą ir patikrinti visą gaunamą informaciją.

Auklėjimo metodai ir jų svarba

Auklėjimo metodai - tai tikslingi auklėtojų ir auklėtinių veiklos būdai, kuriais siekiama numatytų, visuomeniškai reikšmingų auklėjimo tikslų. Pagrindiniai metodai yra įtikinėjimas (formuoja sąmonę) ir įpratinimas (formuoja elgseną).

Kūrybiškas auklėjimo metodų taikymas praktikoje yra auklėjimo menas, o uždavinių, principų žinojimas ir proceso supratimas - auklėjimo mokslas.

Svarbiausiomis dabartiniu metu auklėjimo sritimis laikytinos mokinių gabumų, pažintinių psichinių galių ugdymas, vertybių sistemos formavimas, dorovinis, tautinis, dvasinis, estetinis auklėjimas bei saviugdos stimuliavimas.

Auklėjimo metodų klasifikacija:

• Žodiniai metodai: Pamokymas, pavyzdys, palyginimas, aiškinimas, įtikinėjimas.
• Parodomieji metodai: Pavyzdys, kuris sudomina, žadina vidinį aktyvumą.
• Praktiniai metodai: Darbo metodas (skatina veikti ir kurti), pratinimas (kultūringų įpročių formavimo metodas).

Mokinių pažintinių ir psichinių gebėjimų ugdymas yra Lietuvos suklestėjimo garantas. Formuojant tobulą asmenybę, reikia kartu ugdyti dvasingumą, valingumą, jausmų, valios ir proto harmoniją, sąžinę, charakterį.

Įtikinėjimas - populiarus auklėjimo būdas, atskleidžiantis moralinių normų turinį, aiškinantis elgesio taisykles. Disputai, literatūros, meno, mokslo, politikos, moralės klausimų aptarimai gali būti įtikinėjimo metodo formos.

Pratinimas - metodas, kuriuo vaikas įpratinamas atlikti tam tikrus veiksmus (pvz., susidėti žaislus, plauti rankas, laiku eiti miegoti). Pratinimo būdu formuojamos ir įtvirtinamos reikšmingos moralinės nuostatos.

Svarbu, kad jaunas žmogus visada turėtų ką veikti. Vaikas, kaip ir suaugęs, būna kelių grupių narys - šeimos, klasės, būrelio, komandos, artimiausių draugų grupės. Bent vienoje iš jų vaikas nori sulaukti pripažinimo.

Didelę reikšmę auklėjimo procese turi mokytojų pavyzdys. Pedagogo pasaulėžiūra, elgsena, gyvenimo būdas veikia mokinius. Mokytojai vertinami ne tik kaip dalyko dėstytojai, bet ir kaip asmenybės, mokančios tinkamai elgtis su vaikais.

Moksleivius gerai elgtis skatina teigiamas įvertinimas. Pastebėkite, kas gera žmoguje - paskatinsite jį ir toliau tokiu būti.

Kyla klausimas dėl materialinio skatinimo. Nors sąžiningas darbas ir geras elgesys yra pareiga, materialinis skatinimas gali būti protingas ir saikingas, ypač už ilgalaikes pastangas.

Kai neleistini moksleivio poelgiai kartojasi ir aiškinimas nepadeda, tenka pasitelkti griežtesnių poveikio būdų - draudimo ir bausmių. Tačiau draudimai neturi būti lydimi pykčio, turi atitikti mokinio galimybes ir būti pagrįsti.

Nors pedagogika bausmių nelaiko gera auklėjimo priemone, neatsisako jų. Mokinys turi žinoti, kad jo laisvė ir teisės gali būti ribojamos, kai jis elgiasi netinkamai.

Krikščioniškasis auklėjimas ir lytiškumas

Harmoningas žmogaus asmenybės skleidimasis pamažu išryškina žmoguje Dievo vaiko atvaizdą. Krikščioniškasis auklėjimas ugdo asmenį, atsižvelgdamas į jo galutinę paskirtį. Ypatingas dėmesys skiriamas vaikų ir jaunuolių „pozityviam ir protingam“ lytiniam auklėjimui.

Lytiškumas yra viena esminių asmenybės sudedamųjų dalių, neatsiejama asmenybės skleidimosi bei jos ugdymo dalis. Vyro ir moters skirtingumas, susijęs su abiejų lyčių abipusiu papildomumu, atitinka Dievo planą.

Lytinė sueitis, orientuota į gyvybės perdavimą, yra didžiausia sutuoktinių meilės bendrystės išraiška. Ištraukta iš savęs dovanojimo - ji praranda savo reikšmę.

Lytiškumas, kreipiamas, kilninamas bei jungiamas į visumą meilės, tampa tikrai žmogiška savybe. Asmens biologinėje bei psichologinėje raidoje jis harmoningai auga ir pilnatviškai išsiskleidžia tiktai pasiekus emocinę brandą.

Auklėtojai ir tėvai dažnai pasijunta nepasirengę tinkamam lytiniam auklėjimui. Mokykla ne visuomet geba laiduoti visapusišką dalyko traktuotę; tam neužtenka vien mokslinės informacijos.

Katalikiškosios organizacijos, sulaukusios pritarimo iš vyskupų, pradeda pozityvų lytinio auklėjimo darbą, siekdamos padėti vaikams bei paaugliams kelyje į psichologinę bei dvasinę brandą ir apsaugoti juos nuo neišmanymo bei degradacijos pavojų.

Krikščioniškoji žmogaus samprata ir lytiškumas:

• Krikščioniškojo auklėjimo tikslas - skatinti žmogaus įgyvendinimą per jo kaip įsikūnijusios dvasios visos būties ir prigimties bei dvasios dovanų sklaidą.
• Kūnas padeda atskleisti Dievą ir jo kuriamąją meilę, parodant žmogaus kūriniškumą.
• Lyties ženklinamas kūnas išreiškia žmogaus pašaukimą abipusiškumui, meilei ir savęs dovanojimui.
• Vyras ir moteris, sukurti pagal „Dievo paveikslą ir panašumą“, vykdo šį pašaukimą kaip pora, meilės bendruomenė.
• Dėl nuodėmės, aptemdančios pirmapradį nekaltumą, žmogui sunkiau įžvelgti šias tiesas.
• Kristaus slėpinio šviesoje lytiškumas išryškėja kaip pašaukimas įgyvendinti meilę.
• Nekaltybė dėl Dangaus karalystės leidžia laisviau mylėti Dievą ir labiau atsidėti nesavanaudiškai broliškai bei seseriškai meilei.

Lytiškumas skirtas išreikšti įvairias vertybes, kurias atitinka specifiniai moraliniai reikalavimai. Orientuotas į tarpasmeninį dialogą, jis padeda žmogui vispusiškai bręsti, atverdamas jį meilės kupinam savęs dovanojimui.

Pagrindinis šio auklėjimo tikslas - lytiškumo esmės bei svarbos ir asmens harmoningos bei visapusiškos raidos psichologinės brandos, turint prieš akis dvasinę brandą, pakankamas pažinimas.

tags: #skiria #demesi #auklejimui

• Mažosios Lietuvos himnas ir jo reikšmė
• kodėl verta rinktis vienkartinius seilinukus?
• Rekomendacijos, kaip kūdikiui duoti karvės pieno
• Kaip išvengti šono skausmo bėgiojant
• Jauki naktinė lempa vaikams