Vaiko globa (rūpyba) - tai likusio be tėvų globos vaiko priežiūra, auklėjimas ir ugdymas, sąlygų jam tinkamai augti sudarymas, jo teisių ir interesų gynimas, kai vaikas patikėtas fiziniam ar juridiniam asmeniui įstatymų nustatyta tvarka.
Vaikui globa (rūpyba) nustatoma, kai tėvai negali juo rūpintis dėl įvairių priežasčių, tokių kaip priklausomybės, liga, socialinių įgūdžių stoka, nesirūpinimas ar tėvų valdžios piktnaudžiavimas.
Vaikams iki 14 metų yra nustatoma globa ir skiriamas globėjas, o vyresniems nei 14 metų vaikams - rūpyba ir rūpintojas.
Išskiriamos dvi pagrindinės vaiko globos rūšys:

Vaiko globa gali būti teikiama įvairiomis formomis:
Globėjas (rūpintojas) yra asmuo, kuriam paskirta vaiko laikinoji ar nuolatinė globa (rūpyba). Tai gali būti tiek fizinis, tiek juridinis asmuo.

Procesas, norint tapti vaiko globėju (rūpintoju), apima kelis etapus:
Viso globos laikotarpio metu globėją (rūpintoją) lydi globos koordinatorius ir kiti globos centro specialistai, teikiantys pagalbą ir paramą.
Globėjai (rūpintojai) gauna nuolatinę paramą iš globos centro specialistų komandos. Kiekviena savivaldybė gali skirti ir mokėti pagalbos pinigus Socialinių paslaugų įstatymo nustatyta tvarka, taip pat teikti vienkartinę materialinę pagalbą ar kitas išmokas.

Istorijos apie vaikus, netekusius tėvų globos, atskleidžia didžiulius iššūkius, su kuriais susiduria tiek vaikai, tiek juos globojančios šeimos. Jos parodo, kokia svarbi yra meilė, kantrybė ir nuoseklumas auginant vaikus, ypač tuos, kurie patyrė nepriteklių ar netektį. Šios istorijos pabrėžia globėjų svarbą kuriant saugią ir mylinčią aplinką vaikams, padedant jiems atsiskleisti ir tapti savarankiškais visuomenės nariais.

Pasikeitimai, kurie įvyksta priėmus sprendimą globoti, yra didžiuliai. Meilė tampa ne tik jausmu, bet ir kasdieniu sprendimu, kurį reikia priimti net ir tada, kai sunku ar pavargsti. Kantrybė, ribos ir požiūris į žmones keičiasi. Suprantama, kokią didelę įtaką vaikui daro vaikystės patirtys ir aplinka. Gyvenimas tampa sudėtingesnis, pilnas įvairių istorijų ir emocijų, tačiau kartu jis tampa daug prasmingesnis, suteikiantis jausmą, kad esi reikalingas.
Jauni globėjai, tokie kaip Edita ir Aidas Deltuvai, auginantys septynis paauglius, tampa pavyzdžiu kitiems. Jų istorija, kai mirus globėjai, Aidas su žmona nusprendė globoti dešimtį vaikų, parodo didžiulę meilę ir atsidavimą. Jie padeda vaikams visose veiklose, tampa autoritetais, padeda tvarkytis su kasdieniais reikalais. Šeimos tradicijos, tokios kaip sekmadienio pietūs, kelionės, padeda kurti bendrumo jausmą.
Gydytoja kardiologė Jovita Samauskienė, kartu su vyru auginanti biologinius vaikus, pasirinko globos kelią, norėdama turėti mergaitę šeimoje. Jos patirtis, kai šeima sulaukė dviejų globotinių - kūdikio ir berniuko, o vėliau ir mergaitės, rodo, kad meilė ir parama yra svarbiausia. Jovitai ir jos vyrui svarbus besąlygiškas vienas kito palaikymas, leidžiantis lygiavertiškai dalintis pareigomis.
Budinti globotoja Roma Ruikienė, kurios šeimoje laikinai gyveno 15 vaikų, sako, kad tėvų globos netekę vaikai yra visų reikalas. Ji, kaip ir jos vyras, stengiasi užauginti pilnaverčius visuomenės narius. Jos šeima, grįžusi iš Švedijos, aktyviai dalyvauja globos bendruomenės gyvenime, keliauja, dalijasi patirtimi.
Istorija apie berniuką, kuris stabdė mašinas lietui lyjant, norėdamas grįžti pas brolį, ir kaip jis buvo pavežėtas bei pamaitintas, parodo, kad net vienas mažas gerumo aktas gali turėti didelę įtaką. Tai primena, kad kiekvienas vaikas nusipelno saugių namų ir meilės.
Donalda, dalindamasi savo patirtimi, pabrėžia, kad globojant vaikus, net ir auginus savuosius, reikia suprasti, kad globojami vaikai turi savų netekčių ir patirčių. Kartais prireikia ir psichologų pagalbos, tačiau džiaugsmas matant vaikų pokyčius, atsirandantį prieraišumą ir pasitikėjimą, atperka visus sunkumus.
Budintys globotojai Klaipėdos rajone, kurių yra vos trys, susiduria su dideliu poreikiu. Jie tampa tarpine stotele vaikams, kol jų šeimos išgyvena krizę ar jiems randami nuolatiniai globėjai. Nors prisirišimas atsiranda, svarbu mokėti susidoroti su išsiskyrimu, žinant, kad vaikas grįžta į geresnę padėtį.
Vaikai dažniausiai paimami iš šeimų dėl tėvų priklausomybių, tačiau svarbu suprasti, kad jie gyvena tarsi užburtame rate. Jiems reikia nuoseklumo, šilumos, dėmesio, rutinos ir kasdienio maisto. Svarbu, kad suaugusieji suprastų, jog vaikams svarbiausia yra jų mamos ir namai, net jei šie namai nėra tobuli.
Kai vaikai atvyksta į globos namus, jie dažnai būna sutrikę ir išsigandę. Jiems reikia laiko priimti naują realybę. Svarbu suprasti, kad net ir tie vaikai, kurie atrodo nemylintys tėvų, kurie leidžia viską, vis tiek juos myli, nes jie yra viską leidžiantys.
Sprendimas tapti globėju ar įtėviu yra didelis žingsnis, reikalaujantis pasiryžimo, kantrybės ir meilės. Tačiau matant, kaip vaikai atsiskleidžia, kaip keičiasi jų elgsena, kaip jie tampa laimingesni, visa tai tampa vertinga.
tags: #vaiko #globos #istoriskai