Kristijonas Donelaitis (1714 m. sausio 1 d. Lazdynėliai, Gumbinės apskritis, Prūsijos karalystė - 1780 m. vasario 18 d. Tolminkiemis) - lietuvių rašytojas, evangelikų kunigas, didžiausias Mažosios Lietuvos poetas ir lietuvių grožinės literatūros pradininkas. Jo garsiausias kūrinys, poema „Metai“, laikoma vienu svarbiausių lietuvių literatūros šedevru, lyginamu su antikinėmis „Iliada“ ir „Odisėja“.
Gimė 1714 m. sausio 1 d. Lazdynėliuose, netoli Gumbinės, laisvųjų valstiečių šeimoje. Tėvas Kristupas Donelaitis mirė, kai poetui buvo vos šešeri, palikdamas našlę su septyniais vaikais. Šis ankstyvas tėvo netekimas ir vėlesnis skurdas turėjo didelės įtakos Donelaičio gyvenimui ir kūrybai.
Vidurinį ir aukštąjį išsilavinimą Donelaitis įgijo Karaliaučiuje. 1732 m. jis įstojo į Karaliaučiaus katedros mokyklą (Albrechto kolegiją), kurią baigė 1736 m. Tais pačiais metais pradėjo studijuoti teologiją Karaliaučiaus universitete, kur mokėsi lotynų, graikų, hebrajų ir prancūzų kalbas. Studijų metais jam teko daug dirbti, kad galėtų išsilaikyti, todėl jo sveikata, ir taip nebuvusi stipri, dar labiau pablogėjo.
1740 m. baigęs universitetą, Donelaitis pradėjo dirbti Stalupėnų mokykloje muzikos mokytoju ir choro vadovu. Nuo 1742 m. ėjo mokyklos vedėjo (rektoriaus) pareigas. 1743 m. spalio 21 d. Karaliaučiuje buvo įšventintas į kunigus.
Nuo 1743 m. iki pat mirties 1780 m. vasario 18 d. Kristijonas Donelaitis buvo Tolminkiemio evangelikų liuteronų parapijos klebonas. Šiame krašte jis praleido 37 metus. Per tą laiką jis ne tik rūpinosi savo parapijiečiais, bet ir aktyviai prisidėjo prie vietos bendruomenės gerovės: perstatė bažnyčią, kleboniją, pastatė naują mokyklą ir našlių prieglaudą. Pamokslus sakė lietuvių ir vokiečių kalbomis, siekdamas, kad tikintieji nuoširdžiai tikėtų.
Donelaitis buvo gilus mąstytojas ir aktyvus visuomenės veikėjas. Jis pasisakė už prigimtinę žmonių lygybę, aukštino darbą ir dorą, stengėsi žadinti lietuvininkų tautinę savimonę. Jis nebijojo kritikuoti ponų savivalės ir smerkti baudžiavą. Jo požiūris į lietuvybę ir jos išsaugojimą atsispindi jo laiškuose, pvz., laiške Jonui Gotfrydui Jordanui, kuriame jis ragina neužmiršti lietuvių kalbos ir nesiekti paaukštinimo vokiškame krašte.

Literatūrinį darbą K. Donelaitis pradėjo apie 1740-1743 m. Išlikusios 6 pasakėčios, spėjama, parašytos ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu: „Lapės ir gandro čėsnis“, „Rudikis jomarkininks“, „Šuo Didgalvis“, „Pasaka apie šūdvabalį“, „Vilks provininks“, „Aužuols gyrpelnys“. Tai pirmieji originalūs originalūs lietuvių literatūros žanro kūriniai.
Pagrindinį savo kūrinį, poemą „Metai“, K. Donelaitis rašė veikiausiai 1765-1775 m. Poema vaizduoja Rytų Prūsijos lietuvių valstiečių gyvenimą, jų buitį, papročius, gamtą. Donelaitis sukūrė ryškių baudžiauninkų paveikslų, groteskiškų dvarininkų šaržų, nevengė hiperbolizavimo, satyros ir humoro. Poemai būdinga krikščioniška pasaulėjauta, didaktika ir sodri kalba. Ji parašyta antikizuotu hegzametru, kuris derina toninį ir metrinį principus.
Nors pats Donelaitis savo kūrybos nespausdino, pirmasis jo raštų leidėjas Liudvikas Rėza „Metus“ paskelbė 1818 m. K. Donelaičio kūryba yra išversta į 12 kalbų ir laikoma viena svarbiausių lietuvių literatūros vertybių.

Be literatūrinės veiklos, Kristijonas Donelaitis pasižymėjo ir kaip gabus mechanikas bei išradėjas. Jis pats gamino ir taisė įvairius prietaisus: barometrus, laikrodžius, optinius prietaisus, fortepijonus. Žinoma, kad jis pagamino tris fortepijonus, vieną pirmųjų šiame krašte. Jo pomėgis mechanikai ir gamtos mokslams rodo jo plačias erudicijos ribas.
Kristijono Donelaičio 300-ųjų gimimo metinių proga 2014-ieji metai buvo paskelbti Kristijono Donelaičio metais. Įvairios institucijos ir menininkai surengė parodas, skaitymus, konferencijas, skirtas pagerbti poetą. Jo vardu pavadintos gatvės, mokyklos, bibliotekos. Jo kūryba ir asmenybė tebėra aktuali ir įkvepianti naujas kartas.

tags: #rasytojas #gimes #1714 #m #lazdyneliuose