Auklės košmarai ir paslėpti pavojai: nuo chaotiškų vakarėlių iki „televizinės auklės“ pasekmių

Ieškant pagalbos su vaikų priežiūra, tėvai dažnai susiduria su netikėtais iššūkiais. Kartais, kas atrodo nekaltas savaitgalis ar paprastas prašymas prižiūrėti vaikus, gali virsti tikru chaosu ar net paslėptu pavojumi. Šis straipsnis atskleidžia įvairias „auklės“ puses - nuo komedijos scenarijų iki realių grėsmių vaikų raidai ir saugumui.

Filmo „Super Auklė“ (2014) chaoso aprašymas

Kino pasaulyje chaotiška auklės patirtis dažnai tampa komedijos siužeto ašimi. Štai, pavyzdžiui, filmas „Super Auklė“ (2014) puikiai iliustruoja, kaip greitai situacija gali išsprūsti iš rankų. Peržiūrėdami įrašą, tėvai su siaubu ir nuostaba stebi, kaip iš pirmo žvilgsnio nekaltas savaitgalis pavirsta į laukinį vakarėlį.

Visiškai netikėtai Frenko gimtadienio naktis tampa nekontroliuojamu chaosu - į namus plūsta nepažįstami svečiai, o vakarėlis perauga į tikrą beprotybę. Filmas sukonstruotas panašiai kaip „found footage“ stiliaus juostos - visa istorija atskleidžiama per kamerų įrašus, kurie suteikia įvykiams dinamiškumo ir realumo pojūtį. Komiškos situacijos keičia viena kitą, o pagrindinis herojus bando išlaviruoti tarp draugų, atsitiktinių svečių ir... mažojo sūnaus, kurį jam vis tiek reikia prižiūrėti. „Babysitting“ (2014) - tai pašėlusi prancūziška komedija, kurią galima vadinti vakarėlio katastrofa su širdimi. Filmas ne tik linksmina, bet ir parodo, kaip viena naktis gali atskleisti tikrąjį žmogaus veidą.

Kai auklės pareigos tampa tikru išbandymu: realus pavyzdys

Deja, ne visos auklės istorijos baigiasi komiškomis situacijomis. Kartais neatidus suaugusiųjų elgesys ir vaikų priežiūros stoka gali sukelti itin dramatiškas, o galbūt ir tragiškas pasekmes. Štai hipotetinė situacija, iliustruojanti galimus pavojus.

Aštuonmetė Milda, kurios mamos šiuo metu nėra namie, su tėvu Vytautu gyvena daugiabutyje. Pas tėvą darbo reikalais ateina kolegė Patricija su keturmečiu sūnumi Jonu. Mergaitė turinti su juo žaisti jos kambaryje, kol suaugusieji, kurie nėra abejingi vienas kitam, dirbs. Staiga tarp kolegų įsiplieskia aistra ir vyras liepia dukrai pasiimti Joną ir valandai eiti į kiemą pažaisti. Vaikai taip ir padaro. Kieme Jonas užsinori gerti ir nesutinka pakentėti. Milda kartu su berniuku (nepalieka jo vieno kieme) eina namo vandens. Ją pasitinka nepatenkintas tėvas. Jis atneša vandens ir vaikai vėl grįžta į kiemą. Berniukas aktyvus, todėl jį reikia prižiūrėti, kad neišbėgtų į gatvę.

Kieme vaikai numalšina troškulį, tačiau netrukus Jonas pasiprašo į tualetą. Milda nuveda jį atokiau prie krūmų, tačiau Jonas gamtinių reikalų atlikti lauke nemoka. Belieka vėl grįžti namo. Milda supykusiam tėvui paaiškina, kad Jonas norėjo į tualetą. Tėvas liepia padaryti tai lauke, o jei nemoka - išmokyti. Milda apsidairiusi Jono neišvysta. Ji puola žemyn ir aukštu žemiau pamato ką tik prie kaimynės durų prišlapinusį berniuką. Kaip tik tuo metu durys atsidaro ir kaimynė pasiunta, supratusi, kas čia ką tik atsitiko. Ji griebia Mildą už ausies, atveda pas tėvą ir paskundžia. Tėvas išklauso, o kai kaimynė pasišalina, įsiutęs apšaukia dukrą. Milda pirmą kartą mato tokį piktą tėvą.

Milda ašarų pilnomis akimis leidžiasi laiptais žemyn. Jai reikia pavyti Joną, tačiau mergaitė lyg apdujusi (afekto būsenos). Pasigirsta lauko durų trinktelėjimas. Tai Jonas išėjo į lauką. Mildai esant prie durų pasigirsta stabdžių žviegimas, smūgis, džeržgesys, automobilio signalizacijos signalas. Milda atidaro duris. Ši istorija, deja, iliustruoja, kokios grėsmingos gali būti tėvų neatsakingumo pasekmės.

„Televizinės auklės“ pinklės: paslėptas pavojus vaikų raidai

Be tiesioginės auklės priežiūros, šiuolaikinėse šeimose vis dažniau atsiranda „televizinė auklė“, kuri, atrodo, išsprendžia tėvų laiko trūkumo problemą. Jei auginate vaikus, turbūt sutiksite, jog tai nelengvas ir labai atsakingas užsiėmimas. Kasdien tenka spręsti begalę problemų, kurių dauguma - buitinės. Čia ir vėl mums į pagalbą ateina televizorius. Na, o vaikas dažniausiai mielai priima tokį mamos pakaitalą, nurimsta, ir problema, atrodo, lengvai išspręsta. Tai sukelia norą pasinaudoti „televizine aukle“ ir kitą kartą, ir dar kitą. Svarbių priežasčių atsiranda kasdien. Ir štai mūsų vaikas ir televizorius neišskiriami draugai. Mažylis jau pats reikalauja televizoriaus, kitkas jam neįdomu.

Tačiau tai dar ne viskas. Kartais užsiėmę kasdieniniais rūpesčiais tėvai nepastebi, kokią informaciją apie pasaulį iš tikrųjų gauna jų vaikas ir kaip jis tą informaciją supranta. Visi norime, kad mūsų atžalos užaugtų sveikomis, savarankiškomis ir savimi pasitikinčiomis asmenybėmis, ir nesusimąstome, kad televizija gali tapti ta piktąja pamote, stabdančia ir žalojančia sveiką vaiko vystymąsi. Štai ką apie besaikį televizoriaus žiūrėjimą mano gydytojai, psichologai ir pedagogai.

Televizijos poveikis psichologinei ir kognityvinei raidai

Mokslininkai pastebėjo, kad žiūrint televizorių jau po 30 sek. žmogaus smegenų veiklos aktyvumas sulėtėja, ima dominuoti letarginės alfa bangos, pasiekiamas tam tikras atsipalaidavimas. Beta bangų, reikalingų budrumui ir mąstymui, gerokai sumažėja. Patenkame į savotišką hipnotinę būseną, todėl žiūrime televizorių netgi tada, kai nieko įdomaus jis nerodo.

Vaikams, dažnai žiūrintiems į dvimatį ekraną, atrofuojasi erdvės suvokimo ir apskritai pastabumo įgūdžiai. Yra mokslininkų, kurie TV žiūrėjimo būseną vertina kaip „atvirą pasąmonę“: žiūrėdami TV, mes suvokiame informaciją, tačiau esame mažiau arba visai nepajėgūs jos vertinti kritiškai. Pedagogė-psichologė J. Isdebska savo knygoje „Šeima, vaikas, televizija“ rašo, kad nesaikingas televizoriaus žiūrėjimas naikina gebėjimą mąstyti, stabdo protinį vystymąsi, slopina kalbos naudojimą, vaizduotę. Vaikai tampa nervingi, atsiranda įvairių baimių.

Pakeisdama realų bendravimą su tėvais ir bendraamžiais televizija neigiamai veikia vaiko bendravimo įgūdžių raidą, iškreipia socialinių vaidmenų suvokimą. Stebėdami smurto scenas vaikai vis dažniau agresyviai elgiasi ir kasdieniniame gyvenime. Amerikos psichologų asociacija paskelbė, kad yra aiškus prievartos aktų žiūrėjimo per TV ir vaikų agresijos ryšys. Smurto reakcija kyla dėl kelių veiksnių sąveikos: sužadinimo, kuris patiriamas stebint smurtą, minčių slopinimo ir smurtinio elgesio mėgdžiojimo. Vaikai, sukėlę masines žudynes Amerikos mokyklose, beveik visais atvejais prisipažino, kad tai buvo matę per televizorių.

Švedų psichologė Inga Seneson, ilgą laiką stebėjusi 200 vaikų nuo 6 iki 16 metų amžiaus, teigia, kad vaikai, įpratę žiūrėti siaubo filmus, detektyvus, yra agresyvesni negu jų bendraamžiai: vis sudėtingesni tampa mažųjų santykiai su tėvais, draugais, mokytojais.

Televizijos poveikis fizinei sveikatai

Ilgalaikis televizoriaus žiūrėjimas neigiamai veikia ne tik psichinę, bet ir fizinę vaiko sveikatą. Žiūrėdami reklamas vaikai gauna daug vienpusiškos informacijos apie mitybą, dėl to formuojasi nesveiki valgymo įpročiai ir su tuo susijusios antsvorio, virškinimo problemos. Antsvoris atsiranda ir dėl to, kad vaikas didesnę laiko dalį būna pasyvus, o žiūrėdamas įdomų filmą nekontroliuojamai kemša į save viską, kas papuola, nejausdamas nei alkio, nei sotumo jausmo. Be to, žiūrint televizorių, organizmo medžiagų apykaita sulėtėja, taigi sudeginama mažiau kalorijų nei tiesiog sėdint ir nieko neveikiant, teigia Mičigano universiteto mokslininkai.

Gydytojai okulistai įspėja, kad nuo gimimo iki 10-12 metų auga regos organai, sparčiai formuojasi atskiros regos funkcijos. Todėl besaikis televizoriaus žiūrėjimas gali lemti vaiko regos sutrikimus. Ikimokyklinio amžiaus vaikams gydytojai okulistai rekomenduoja televizorių žiūrėti iš ne mažesnio kaip 3 metrų atstumo, ne ilgiau kaip 1 val. per dieną ir ne dažniau kaip 2-3 kartus per savaitę. Amerikos pediatrų asociacija rekomenduoja visai neleisti žiūrėti televizoriaus mažyliams iki 2 m. Valdorfo pedagogika teigia, kad televizijos neigiamą poveikį vaiko žaidimui ir asmenybei galima neutralizuoti vieninteliu būdu - vaikams iki 7 metų amžiaus visiškai neleisti žiūrėti televizoriaus. Įvairių požiūrių ir rekomendacijų yra daug ir jos nėra vienodos.

Televizoriaus žiūrėjimo statistika

Visame pasaulyje atlikta tūkstančiai tyrimų bandant išsiaiškinti, kaip nuolatinis TV žiūrėjimas veikia vaikų miegą, svorį, pasiekimus mokykloje, elgesį, regėjimą, emocijas ir t. t. Deja, daugumos tyrėjų nuomonė nėra džiuginanti. TNS Gallup duomenimis, 4-14 metų Lietuvos vaikai prie televizoriaus praleidžia bent 2,5 val. JAV psichologo E. Damersteino teigimu, bloga linkintis psichologas tikriausiai nerastų geresnio būdo, kuris taip padėtų ugdyti žmonių abejingumą žiaurumui, kaip įvairių smurto vaizdų - muštynių, žudynių - rodymas. Štai keletas duomenų, iliustruojančių televizijos žiūrėjimo tendencijas ir pasekmes:

Tik pabaigęs pradinę mokyklą, jaunasis amerikietis per TV bus išvydęs 8 000 žmogžudysčių, o sulaukęs 18 m., bus išvydęs 200 000 prievartos aktų, teigia Kansaso universiteto mokslininkai Aletha Huston ir John Wight.

Atsakinga tėvystė: kaip suvaldyti „televizinę auklę“ ir skatinti sveiką raidą

Nepaisant visų iššūkių, tėvai gali imtis aktyvių veiksmų, kad apsaugotų vaikus nuo neigiamo televizijos poveikio ir skatintų jų sveiką raidą. Kaip tėvams susigaudyti, kada, kiek ir kaip savo vaikams duoti tų patrauklių ir viliojančių „TV saldainiukų“ ir kuo juos pakeisti, siekiant išvengti nepageidaujamo šalutinio poveikio? Kaip paaiškinti savo susiraukusiai atžalai, kad televizoriaus žiūrėjimas - ne pats geriausias laisvalaikio praleidimo būdas. Ir, iš viso, nuo ko pradėti? Žiūrite TV visuomet, kai turite laisvo laiko, kai valgote arba kai kalbatės su savo vaiku? Žiūrite ir tada, kai laida jums nepatinka? Paliekate įjungtą televizorių, netgi tuomet, kai jo nežiūrite? Jeigu patys nesate priklausomi nuo televizoriaus, tuomet vertėtų savęs paklausti: Kokias TV žiūrėjimo taisykles nustatau savo vaikams? Ar žinau, kokias laidas ir kiek ilgai mano vaikai žiūri?

Augančiam vaikui yra svarbu pažinti jį supantį pasaulį. Vedinas įgimto smalsumo, jis tarsi kempinė sugeria bet kokią iš aplinkos gaunamą informaciją. Vaikas dar nėra išsiugdęs gebėjimo analizuoti ir atsirinkti, kas svarbu, o kas nereikalinga. Jam tinka viskas, kas sugeba patraukti dėmesį. Be to vaikas turi begalę laiko. Jam nereikia eiti į darbą, rūpintis šeima, netgi savimi nereikia rūpintis, nes tai už jį padaro tėvai. Vienintelis rūpestis - ką veikti. Viskas taip greitai atsibosta. Televizorius iš pirmo žvilgsnio atrodo puiki išeitis. Jis visuomet šalia, yra patrauklus, suteikiantis begalę informacijos, jį žiūrėti nereikia jokių pastangų.

Veiklos alternatyvos ir bendravimo svarba

Iš tiesų yra daug nuostabių ir realių užsiėmimų, kurie gali pakeisti televizoriaus žiūrėjimą. Dažniausiai tam reikia tik trupučio kantrybės, atsakingumo ir sąmoningumo. Išeikite su savo vaiku pasivaikščioti į parką, pasivažinėti dviračiais, pažaisti kamuoliu. Prisėskite šalia, kad vaikas turėtų progą pasipasakoti, kaip jam sekėsi mokykloje, kas jį pradžiugino ar nuliūdino. Užsiimkite bendra kūrybine veikla: pieškite, grokite, šokite, žaiskite krepšinį, gaminkite valgį, sodinkite gėles. Jei auginate ikimokyklinio amžiaus vaiką, skaitykite jam knygas, mokykite informaciją gauti iš įvairių šaltinių. Jei esate labai užsiėmę, pasirūpinkite, kad jūsų vaikas lankytų sporto, dailės ar muzikos pamokėles.

Nepamokslaukite nuolat, geriau kartais pasiteiraukite vaiko nuomonės apie matytą laidą ir tuomet pateikite savąją. Nepradėkite rimtų pokalbių, kai vaikas įsitraukęs į mėgstamą veiklą ar kai žiūrite televizorių. Geriau pasikalbėkite, kai šis bus išjungtas, o jūsų vaikas pasiruošęs jus išgirsti. Pasiteiraukite vaiko nuomonės: kas patiko ar nepatiko matytoje laidoje, koks buvo pagrindinio herojaus tikslas ir kaip jis jo siekė, aptarkite herojaus vertybes, jo tikslo siekimo alternatyvas. Kalbėkite vaikui suprantama kalba. Pavyzdžiui, klauskite: „Kaip tau atrodo, ko norėjo Betmenas? Išklausę vaiko galite pateikti savo nuomonę. Padėkite jam išmokti analizuoti gaunamą informaciją, tapti kritišku ir sąmoningu TV vartotoju. Paaiškinkite, kad televizija nėra realybė, tai - tik filmo ar laidos kūrėjo nuomonė apie pasaulį. Bandykite kartu suprasti, koks laidos kūrėjo tikslas, ką jis nori savo laida pasakyti, palyginkite tai su savo patirtimi ir nuostatomis. Aptarkite su vaiku tuos dalykus, kurie nebuvo paminėti laidoje, tačiau yra svarbūs. Kalbėkite apie smurtą ir jo pasekmes, kaip galima taikiai išspręsti konfliktą. Kalbėkite apie laidose pateikiamus stereotipus ir apie tai, kad realybėje žmonės būna įvairūs. Skatinkite vaiką žiūrėti jo akiratį plečiančius ir bendražmogiškas vertybes ugdančius filmus.

Deja, ne visi vaikai mielai diskutuoja su suaugusiaisiais. Mažiausiai diskutuoti linkę tie, kurie nebuvo įpratę to daryti nuo mažens. Vokiečių pedagogai siūlo tokią išeitį: pasiūlykite vaikams nupiešti ar iš žurnalo iškirpus suklijuoti mėgstamiausias televizijos laidas, užrašyti pavadinimą, pagrindinius heroju ir įvertinti, ko laida moko. Tikrai negalima skųstis TV filmų pasiūlos trūkumu. Kantriai pasirausus tarp begalės beverčių TV šiukšlių, tikrai galima atrasti „perliukų“, kuriuos mielai žiūrėsite kartu su savo vaiku. Pasidomėkite japonų animatoriaus Hayao Miyazaki filmukais. Juose daug grožio, fantazijos, atkreipiamas dėmesys į žmogiškųjų vertybių ugdymą. Ieškokite filmų apie gamtą, pasaulio stebuklus ir įdomybes arba fantastinių filmų, žadinančių vaiko vaizduotę, taip pat filmų, kurių herojai demonstruoja drąsą, bet ne žiaurumą, yra atkaklūs bet ne siekiantys tikslo bet kokia kaina, yra daugiau panašūs į žmones, o ne į keitas mašinas, padedančias be tikslo naikinti visą pasaulį. Jei peržiūrėtas filmas jūsų vaiką įkvepia, paskatina domėtis supančiu pasauliu, pradžiugina, jums yra apie ką pasikalbėti po to, vadinasi prie televizoriaus praleistas laikas nenuėjo veltui.

tags: #fieskoma #aukle #siaubo #filmux

• Optimalus laikas pastojimui
• Populiariausi gimtadienio muzikos hitai ir tradicinės dainos
• kokybiški vaikiški baldai
• Kaip efektyviai ravėti daržą: įrankių apžvalga
• Kaip keitėsi Benedikto Gylio pasaulėžiūra