Emocinio ryšio tarp mamos ir kūdikio svarba bei jo kūrimas

Mokslininkų teigimu, tai, koks buvo pirmasis gimusio kūdikio ryšys, daro nemažai įtakos asmenybės gebėjimui bendrauti ir palaikyti santykius su kitais žmonėmis, taip pat fizinei bei psichinei raidai.

Emocinis ryšys iki gimimo

Pastaruoju metu vis daugiau kalbama apie tai, kad motinos ir kūdikio bei kitų artimųjų ryšys gali užsimegzti dar iki gimimo. Būsimoji mama ir kūdikis susieti ne tik fiziniu, bet ir psichologiniu ryšiu. Vaisius geba justi mamos emocijas, išgyvenimus, reaguoja į jos balsą. Kuo daugiau gerų emocijų - tuo geriau ir saugiau jausis ir būsimas kūdikis. Jei jaučiate stresą, nerimą, pyktį, ar gali žmogutis, kuris visiškai nuo jūsų priklauso, jaustis saugiai?

Maždaug nuo 18 nėštumo savaitės vaisius jau gali girdėti išorės garsus, o dar po kelių savaičių - atskirti dažniausiai girdimus balsus. Jei nesijaučiate kvailai, galite pasekti pasaką ar paskaityti knygutę, padainuoti dainelę ar lopšinę. Pastebėta, kad nėštumo metu girdėtas pasakėles ar daineles kūdikiai prisimena ir po gimimo, ir, išgirdę jas, gali greičiau nurimti ar pradėti šypsotis. Taip pat bendrauti su kūdikiu galima piešiant su juo ar jo gimimu susijusius piešinius, rašant jam laišką ar kitais jums priimtinais būdais. Bendravimas neturi būti priverstinis ir dirbtinis: darykite tik tai, ką darydama jaučiatės gerai. Mamos yra skirtingos, ir nėra vieno teisingo būdo, tinkančio joms visoms.

Šis glaudus ryšys taip pat padės atpažinti mažylio poreikius vien iš jo verksmo. Prieraišumas vystomas iš karto gimus kūdikiui.

Prieraišumo teorija ir jos svarba

Straipsnyje analizuojama prieraišumo teorija, jos samprata bei emocinio ryšio tarp mamos ir naujagimio ugdymo galimybės. Prieraišumo teorijos esmė ta, kad prieraišumas tarp motinos ir naujagimio suvokiamas kaip emocinis ryšys, kuris išugdomas palengva, per nuolatinį jų tarpusavio ryšį. Išugdytas stiprus emocinis ryšys tarp mamos ir naujagimio, reikšmingas tolimesnei kūdikio raidai, nes formuoja pagrindus jo psichologiniam brendimui, ugdo pasitikėjimą savimi ir aplinkiniais žmonėmis.

Kaip pažymi Znatnova (2011), žindymas, vienas iš svarbiausių ir pačių pirminių prieraišumo formavimosi būdų, kurio metu motinos organizmas ne tik skiria prolaktiną, hormoną, kuris teikia vaikui imuninę apsaugą, tačiau maitinimo, būvimo kartu metu vaikas jaučiasi saugus, mylimas ir rūpimas. Motiniškas instinktas rūpintis savo mažyliu bei tenkinti jo poreikius stiprina abipusį emocinį ryšį. K.Brisch kaip vieną svarbiausių žmogaus poreikių, giliai susijusiu su dvasiniu gyvenimu, įvardina patikimo vaikų ir tėvų vienų prie kitų prieraišumo sukūrimą ir palaikymą (Brisch, 2015). Tvirtų emocinių ryšių sistemą jis laiko „būtinu žmogaus psichikos, jo nepakartojamos asmenybės ir dvasinės sveikatos vystymosi pagrindu“ (Brisch, 2015, p. 11).

Prieraišumo teorijos kūrėjas J.Bowlby prieraišumą tapatina su nematoma emocine gija, kuri sieja du žmones erdvėje ir laike. J.Bowlby mano, kad žmogus gimsta su genetiškai sąlygotu pasirengimu surasti artimą žmogų, kuris galės nepailstamai juo rūpintis ir ginti nuo visokių nelaimių. Saugumo jausmas priskiriamas prie įgimtų (biologinių) poreikių ir yra gyvybiškai svarbus (Alm, Molander, 1999). Artumas tarp vaiko ir tėvų yra juntamas nepaisant laiko ir erdvės. K.Brisch pažymi, jog svarbu suprasti, kad emociniai prieraišumo ryšiai pagal savo prigimtį yra labai specifiški. Tai reiškia, kad žmogus, su kuriuo yra nusistovėjęs dvasinis ryšys, negali būti bet kuriuo momentu pakeistas kitu žmogumi (Brisch, 2015). Jo ilgimasi ir laukiama, artumas su juo suteikia daugiausiai teigiamų išgyvenimų. Asmenybės pozityvaus vystymosi prielaida - saugumo jausmas ir pasitikėjimas, besiformuojantys ankstyvoje vaikystėje. Artimas ryšys ir pojūtis, kad vaikas yra mylimas, juo rūpinamasi formuoja supratimą, kad jis yra vertas meilės, kad jo aplinkoje yra žmogus, kuriuo galima pasikliauti.

Prieraišumo vystymosi etapai

Prieraišumas kūdikystėje ir vaikystėje vystosi keturiais etapais, tačiau jų ribos nėra aiškios:

1. Pirmoji fazė - orientacija ir signalai be diskriminuojančios figūros (Bowlby), pirmasis prieš - prieraišumas (Ainsworth). Šioje fazėje, kuri trunka nuo gimimo iki mažiausiai 8 savaičių, kūdikis naudoja įvairius signalus, skirtus atkreipti ir reaguoti į globėjus.

2. Antroji fazė - orientacija ir signalai vienas arba keliems prieraišumo figūroms (Bowlby), prieraišumo kūrimas (Ainsworth). Čia vaikas dėl gerėjančios regos ir klausos ima daug geriau diskriminuoti pažįstamus ir nepažįstamus suaugusiuosius ir tampa labiau dėmesingesnis globėjo signalams.

3. Trečioji fazė - artumo išskirtai figūrai palaikymas taikant judėjimą ir signalus (Bowlby), aiškus prieraišumas (Ainsworth). Ši fazė prasideda apie 6 mėnesį, tačiau gali prasidėti ir apie pirmuosius metus, o trunka iki trečiojo vaiko gimtadienio. Fazėje svarbūs trys momentai pagal Bowlby - vaiko prieraišumas motinai tampa organizuotas ir tikslingas, kas matoma jau ir aplinkiniams. Tuomet vaikas jau ima skirti kas jam kelia neigiamus jausmus ir kas padeda jaustis saugiu, taigi jis geba planuoti elgesį, kad pasiektų šias sąlygas. Antra, vaikas jau gerai skiria suaugusiuosius.

4. Ketvirtoji fazė - į tikslą nukreiptos (goal-corrected) partnerystės formavimas (Bowlby, Ainsworth). Ši galutinė fazė pasižymi vaiko egocentriškumo mažėjimu. Jis ima skirti, kad motina yra laisvas ir nepriklausomas asmuo su savais tikslais.

Prieraišumo tipai

Prieraišumas turi praeiti keletą stadijų, kol tampa tvirtu. Tačiau ne visada jis susiformuoja vienodai. Egzistuoja skirtingi emocinio prieraišumo tipai, kurie veikia asmenybės raidą.

Kaip sustiprinti emocinį ryšį su kūdikiu?

Emocinio ryšio kūrimas su mažyliu - tai nuoseklus, kantrybės ir meilės reikalaujantis procesas, suteikiantis tiek vaikui, tiek tėvams daug teigiamų emocijų ir ilgalaikės naudos. Štai keletas būdų, kaip stiprinti šį ryšį:

1. Priglauskite ir myluokite. Kūdikiai jaučiasi saugūs, kai po gimimo bent dvi valandas glaudžiami prie mamos ar tėčio odos. Toks glaudus odos kontaktas suteikia naujagimiui ramybės jausmą, mažina stresą ir skatina natūralų žindymą. Nepamirškite nuolat apkabinti, myluoti ir glostyti mažylį - švelnūs prisilietimai formuoja patikimą saugumo jausmą, kuris taps pagrindu emociniam vystymuisi. Lieskite, masažuokite, žaiskite su kūdikiu - tai kuria jam saugumo jausmą, deda pamatus emociniam intelektui.

   

2. Aktyviai bendraukite. Nors naujagimiai pirmosiomis savaitėmis daug miega, būtina naudotis jų būdravimo akimirkomis bendrauti: kalbinti, šypsotis, žvelgti į akis. Kūdikiai aiškiai mato 20-30 cm atstumu - puiki proga palaikyti akių kontaktą ir kalbinti švelniu balsu. Kalbėkite paprastai, sakykite, kaip jo laukėte, kaip mylite - žodžių prasmė čia mažiau svarbi nei balso tonas ir emocija.

3. Nešiokite ant rankų. Šiuolaikiniai tyrimai aiškiai rodo, kad kūdikio paėmimas ant rankų vos tik jis pravirksta - būtinas saugaus prieraišumo elementas. Kūdikis neverkia be priežasties; jam reikalingas jūsų dėmesys, buvimas šalia. Dažnai nešiojamas kūdikis lengviau nusiramina ir pasitiki pasauliu, jaučiasi saugus ir mylimas. Taip pat rekomenduojamas „oda prie odos” kontaktas - šiltoje aplinkoje (apie 27 °C) guldykite mažylį ant savo nuogos krūtinės, taip skatindami artumo jausmą.

4. Masažuokite ir švelniai lieskite. Reguliarus švelnus masažas labai naudingas kūdikio emociniam ir fiziniam vystymuisi. Prisilietimai skatina nervų sistemos vystymąsi, gerina kūdikio emocinę būseną. Lengvai paglostykite mažylio galvytę, krūtinę, nugarą. Supkite ir liūliuokite, nes tokie judesiai primena kūdikiui buvimą mamos pilvelyje ir padeda vystytis neuronų jungtims smegenyse.

5. Maitinkite kuo intymiau ir natūraliau. Žindymas sustiprina emocinį ryšį tarp mamos ir kūdikio. Žindymo metu rekomenduojama vengti televizoriaus, telefonų ir kitų trikdžių. Jei natūraliai maitinti negalite, ir maitinant mišinuku stenkitės sukurti intymią aplinką - žiūrėkite į kūdikį, švelniai kalbėkite, pasakykite, kad jį mylite.

6. Žaiskite nuo pirmųjų dienų. Žaidimas - tai ne tik maloni veikla, bet ir esminė kūdikio raidos dalis. Žaiskite nuo pirmojo mėnesio, pradedant nuo trumpų 10-15 minučių žaidimų. Žaidimai turi būti paprasti, pritaikyti pagal amžių. Atidžiai stebėkite kūdikio reakcijas - jei pastebite, kad jis pavargo ar praranda susidomėjimą, leiskite jam pailsėti. Žaidimo metu stiprinamas emocinis ryšys ir gerinama pažintinė raida.

   Gydytojai nebeištveria: smurtaujantys pacientai tapo košmariška kasdienybe • TV3 žinios

Stipraus emocinio ryšio nauda

Kuo emocinis ryšys su kūdikiu stipresnis, tuo daugiau naudos jis atneša vaiko raidai ir bendrai gerovei. Artimas emocinis ryšys, užtikrinantis saugumą, lemia įvairiapusį vaiko vystymąsi.

Kai emocinis ryšys stiprus:

• Vaikas labiau domisi aplinka. Tyrimai rodo, kad emocinis ryšys skatina vaiko norą tyrinėti pasaulį, domėtis aplinka, daugiau guguoti ir bendrauti. Nustatyta, kad kūdikiai, su kuriais nuolat bendraujama, daugiau dėmesio skiria juos supančiai aplinkai, domisi netoliese esančiais žaisliukais ir kitais daiktais, tris kartus daugiau guguoja.

• Spartėja fizinė raida. Mamos palaikymas ir padrąsinimas motyvuoja mažylį aktyviai judėti ir atrasti naujus fizinius gebėjimus (siekti, verstis, ropoti). Naujovių pažinimas skatina judėti: siekti, verstis, šliaužti, ropoti, sėsti. Mamos padrąsinimas sukuria mažyliui saugią aplinką ir leidžia ramiai tobulinti įgūdžius.

• Formuojasi pozityvūs bendravimo įgūdžiai. Vaikas, kuris gauna pakankamai tėvų dėmesio, jaučia saugumą ir meilę, lengviau užmezga kontaktus su kitais žmonėmis, auga pasitikintis savimi ir aplinka. Jei mama tinkamai rūpinasi mažyliu, sukuria saugumo jausmą, bendrauja su juo, mažylis nebijos svetimų žmonių, noriai bendraus.

Emocinių ryšių sistema ir mokymasis

Vaiko emocinė būsena ir siekis pažinti pasaulį yra tampriai susiję. Vis dažniau pasaulio mokslininkai (Campbell, 2003) ima vartoti terminą „emocijų rezervuaras“. Kai vaikų emocijų rezervuaras pilnas, gali skleistis vaiko geriausios savybės ir gebėjimai. Pirmaisiais vaiko gyvenimo metais už šio rezervuaro užpildymą atsakingi tėvai. Vaiko elgesys yra vaiko rezervuaro talpos užpildymo rodiklis.

K.Brish taip pat rašo, kad „emocinio ryšio poreikis ir noras pažinti pasaulį yra tarpusavyje susiję ir aktyvioje būsenoje gali būti tik paeiliui“ (Brisch, 2015, p. 31). Tai reiškia, kad vaikas tik tuomet gali būti aktyvus, susikaupti ir ramiai žaisti, kai jis nejaučia tėvų palaikymo poreikio, tai yra kai prieraišumo poreikis yra pilnai patenkintas ir visa sistema yra pasyvioje būsenoje. Prieraišumo santykių susiformavimas prieš mokymosi etapą yra reikšmingas visais vaikų amžiaus periodais. Vaikai, kurių emocinio palaikymo poreikis yra labai aukštas, negali pakankamai susikaupti ties mokymosi užduotimi ir dėmesingai įsisavinti informacijos. Jų negali sudominti žaidimas ar mokymosi užduotis, kuomet yra jaučiama baimė ar prieraišumo sistema yra aktyvuota. Tuo metu aiškiai dominuoja noras būti šalia emociškai artimo žmogaus ir jausti jo palaikymą. Rami būsena, vidinė pusiausvyra, pozityvus emocinis nusiteikimas vėl leidžia domėtis išoriniu pasauliu. Tai reiškia, kad vaikų vystymąsi įtakoja tvirti emociniai ryšiai ne tik su tėvais, bet ir su kitais suaugusiais, kurie dalyvauja jo mokyme.

Vaikai geriausiai įsisavina tai kas nauja tuomet, kai emocinio artumo su suaugusiuoju poreikis yra visiškai patenkintas. Ir priešingai, kol vaikas jaučia baimę dėl nesaugumo ir bazinio pasitikėjimo pasauliu nebuvimo, jo prigimtinis smalsumas negali pasireikšti.

Tėčio vaidmuo emocinio ryšio kūrime

Daugeliui mamų šį mamos-vaiko ryšį pavyksta suformuoti, tačiau kitoms tenka įdėti pastangų, ypač jei gimdymas buvo sunkus, pasireiškė pogimdyvinė depresija. Tėčiams užmegzti ryšį su vaiku gerokai sunkiau, nes tėčiai nepatiria fizinių pojūčių, kuriuos išgyvena būsima mama. Tačiau tėčio vaidmuo yra be galo svarbus.

„Kai moteris laukiasi, vyras rodo dėmesį, tuomet moteris patiria teigiamas emocijas, ji jaučiasi saugi, vaikelis greičiau vystosi ir auga sveikas. Kartu vykite atlikti ultragarso tyrimo: suvokti, kad netrukus taps tėvais, vyrams taip pat padeda „daiktiniai įrodymai“, tad jei tik įmanoma, tegul vyras dalyvauja atliekant echoskopiją. Šis ryšys yra svarbus tiek mažyliui, tiek vyresniems vaikams. Praneškite vyresniam vaikui apie šeimos pagausėjimą, leiskite jam prisiglausti prie pilvelio, jį glostyti. Kai ką nors darote su vaiku, prisiminkite ir mažylį: paprašykite vaiko išrinkti pasakėlę, kuri mažyliui galėtų patikti, ir kartu ją pasekite.

Kūdikystėje labai svarbu, kad tėtis ne tik mažylį pakalbintų, pažaistų su juo, bet ir prisidėtų jį maitinant, perrengiant. Tokiu būdu kūdikis atskiria tėčio ir mamos rankas. Sakoma, kad mamos meilė vaikui yra besąlyginė, o tėčių - „su sąlyga“, t.y. tėčiai savo vaikus myli už jų pasiekimus. Augant vaikui, jam besivystant ir vis daugiau išmokstant, tėvo meilė vaikui didėja.

„Atkreipkite dėmesį, kaip mama ir tėtis skirtingai ima vaiką. Mama - veidu į save, tėtis - į išorę. Tai reiškia, kad mama moko vaiką gyventi namuose, tėtis ruošia gyvenimui už namų sienų, moko išeiti į pasaulį. Mamos dažnai renkasi saugius žaidimus, tėtis - judrius, netgi ekstremalius žaidimus. Skiriasi mamos ir tėčio priėjimas prie vaiko. Psichologė pataria įsivaizduoti bokštą iš žaislinių kaladėlių. Abiejų tėvų poelgis vaikui yra labai svarbus. Šis pavyzdys parodo, kad kartais vaikas gali ir nukristi, susižeisti, tame nėra didelės tragedijos, iš to galime pasimokyti. Tėtis kartais apsaugo nuo mamos hiperglobos.

Bendravimo svarba formuojant ryšį

Bene svarbiausias vaikų auklėjimo proceso veiksnys - artimas tėvų ir vaiko ryšys. Tai atspirties taškas, nuo kurio prasideda kiekvienas artimas santykis mūsų gyvenime. Tik tarpusavio ryšio su vaiku pagalba mes, nesiimdami manipuliavimo, gąsdinimo, papirkinėjimo ar baudimo, galime kurti vaiko saugumui svarbias ribas. Visas mūsų elgesys yra sąlygotas skirtingų poreikių, tad didelė svarba turi būti skiriama jų supratimui. Tik suprasdami tikruosius savo bei vaiko poreikius (pvz.: būti saugiam, suprastam, priimtam, svarbiam, įvertintam, pripažintam, paguostam, palaikytam, išklausytam, turėti galimybę saviraiškai, savarankiškumui, laisvę rinktis, tyrinėti, atrasti, sužinoti, išmokti, draugauti, linksmintis, pailsėti, pabūti vienam ir pan.) galime ieškoti kūrybiškų būdų jų patenkinimui. Vidinių mūsų poreikių įsisąmoninimui didelę reikšmę turi empatija sau ir savo vaikui (stengimasis suprasti kas vyksta su manimi ir vaiku ir ko šiuo metu kiekvienam iš mūsų labiausiai reikia).

Norint suprasti apie kokį poreikį mums praneša kylančios emocijos, labai svarbi yra pauzė - leisti sau truputį stabtelti ir įsiklausyti į save bei pajusti savo vaiką. Trumpa pauzė apsaugo mus nuo spontaniškų reakcijų, kurios prasiveržia tuomet, kai esame pavargę ir turime poreikį pailsėti arba tuomet, kai patiriame nuolatinį vaiko trukdymą užbaigti pradėtus darbus (mūsų poreikis tuo metu galėtų būti pastovumo ar stabilumo, o vaiko - draugauti ar linksmintis). Mūsų ir vaiko poreikiai gali skirtis, tačiau dėl to nei vienas jų nėra mažiau svarbus. Stengtis suprasti ir priimti visus poreikius - nereiškia, jog tuoj pat turime stengtis juos patenkinti bei dėl to pateisinti netinkamą savo ar vaiko elgesį.

Neretai mums patiems kyla sunkumų suprasti tikruosius savo poreikius, kas vaikams, dar tik susipažįstant su savimi ir savo galimybėmis, tampa tikru iššūkiu. Visos mūsų išgyvenamos emocijos nėra nei geros, nei blogos - yra tik tos emocijos, kurias mes jaučiame ir kiekvienas toje pačioje situacijoje galime jaustis skirtingai. Jausmai gali būti malonūs ir nelabai, tačiau visi jie turi prasmę ir kyla iš patenkintų ar nepatenkintų vidinių mūsų poreikių. Tai kaip pirminis signalas, kuris mums praneša apie artėjančią grėsmę ar malonumą.

Geriausiai suprasti mes galime tik savo išgyvenimus, apie vaiko jausmus tik numanydami ar nuspėdami. Todėl labai svarbu tikslintis, klausti vaiko ar teisingai suprantame tai ką jis išgyvena, jaučia, patiria (pvz. „ar tu nuliūdai?“, „matau, kad labai išgyveni dėl to, kaip tu dabar jautiesi?“) Domėjimasis vaiko jausmais siunčia jam žinutę, jog jis yra svarbus, suprastas, priimtas, skatina jį patį apgalvoti ir įsivardinti kylančias emocijas. Vaiko suvokimas neretai skiriasi nuo mūsų, mes galime jam pritarti ar nepritarti, tačiau turime jį priimti nevertindami ir nesistengdami jo pakeisti.

Ypatingą reikšmę čia turi mūsų pasirinkta komunikacijos forma su vaiku, ji gali mus suartinti arba priešingai - atitolinti ir supriešinti. Vertinimu paremtas kalbėjimas didina atstumą tarp mūsų ir vaiko ir visai nepadeda artimo ryšio kūrimui - vaikui kyla noras teisintis, gintis, prieštarauti ir įrodinėti savo tiesą. Pavyzdžiui, pasakymas „tavo kambarys netvarkingas“ jau yra vertinimas, nes mes visi turime skirtingą įsivaizdavimą apie tvarką ir taip kalbėdami su vaiku galime įsivelti į galios kovą (aš esu stiprus ir daugiau žinantis, o tu esi silpnas ir nieko dar neišmanai). Savo galios prieš vaiką demonstravimas kursto vaiko norą priešintis, maištauti ir formuoja vaiko savęs vaizdą kaip mažiau vertingo, menko, silpno, skatina supratimą, jog nesutarimus galima spręsti jėga bei galios prieš kitus demontavimu.

Vertinimo išvengti padeda kalbėjimas apie konkrečią situaciją remiantis faktais (pvz.: „aš matau, jog tavo rūbai yra ant lovos, nors mes esame sutarę, kad rūbai turi būti sudėti į spintą“, „tavo sąsiuviniai yra ant žemės, nors jų vieta yra stalčiuje“). Konkrečiais faktais paremta komunikacija nežemina vaiko, neskatina jo noro prieštarauti, tad tuo metu galime pereiti prie galimų situacijos sprendimo paieškų. Taip pat svarbu - aiškus įvardinimas vaikui kokio elgesio ar rezultato mes iš jo tikimės. Pasakymai ko mes nenorime, kad vaikas darytų, kaip elgtųsi (pvz. „nesuversk kambario“, „nelipk“, „nesimušk“, „netriukšmauk“) vaikui gali būti neaiškūs ir suprantami savaip. Mūsų prašymai turėtų būti tokie aiškūs, kuriuos rezultate galėtume įvertinti atlikta ar neatlikta ir įgyvendinami atsižvelgiant į vaiko gebėjimus bei galimybes pagal amžių. Taigi, pagrindinė šeimos tarpusavio santykių vertybė remiasi pamatine nuostata, jog visi mes esame vienodai svarbūs, tad kiekvienas turime teisę turėti skirtingus poreikius, išgyventi įvairias emocijas ir savaip suprasti bei interpretuoti tuos pačius dalykus. Santykiai paremti empatija ir pagarba sau bei savo vaikui, padeda puoselėti artimą tarpusavio ryšį bei kurti vaiko saugumui svarbias ribas.

Prieraišumas ir ypatingi atvejai

Tėvų prieraišumas - tai emocinis susiderinimas su vaiku ir reikiamos apsaugos ir nusiraminimo suteikimas, o vaikų prieraišumas reiškia, kad vaikas, ieškodamas saugumo ir nusiraminimo, kreipiasi į tam tikrą suaugusį. Tokiu būdu prieraišumas sujungia vaiko saugumo sistemą su tėvų apsaugos ir priežiūros sistema. Sutrikusio intelekto vaikui dažnai stinga įsitikinimo, kad jis yra saugus. Todėl patikimo prieraišumo susiformavimas ankstyvoje vaikystėje yra ypatingai reikšmingas.

Neįgaliųjų teisių konvencija deklaruoja pagarbą besivystantiems neįgalių vaikų gebėjimams (NTK, 2009, 3 str.). K.Alm ir L.Molander teigia, „kad vaiko jausmų vystymasis būtų kuo geresnis, reikia patenkinti dvi pagrindines sąlygas: vaikas turi turėti vieną arba du suaugusiuosius, prie kurių savo jausmais galėtų būti prisirišęs; vaikas turi jausti, kad yra tiems žmonėms svarbus“ (Alm, Molander, 1999).

Tačiau tinkamai tenkinti sergančio naujagimio, gydomo Naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje, poreikius yra sudėtinga. Remiantis straipsnyje analizuojamu Orlando slaugos modeliu, slaugytojas, būdamas lyderio vaidmenyje, bei žinodamas emocinio ryšio svarbą tolimesnei kūdikio raidai, į slaugos procesą įtraukia mamą, moko ją atpažinti naujagimio poreikius, ir juos laiku patenkinti. Straipsnyje analizuojamas Kengūros metodo, kuris dažnai taikomas sergantiems neišnešiotiems naujagimiams, taikymas Naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje. Kengūros metodas teikia teigiamos emocinės naudos mamai ir naujagimiui, nes anot Butkevičienės (2002), "prieraišumas - neatskiriama kūdikio raidos dalis, jis stiprina abipusį emocinį ryšį tarp naujagimio ir mamos".

tags: #emocinis #kudikio #ir #motinos #rysys

• Kaip padėti kūdikiui sėdėti
• Tinkamiausia vaikiška patalynė
• Išsamiau apie pagalbą į namus jūsų šeimai.
• Globos namų gyventojų socialiniai poreikiai
• Asmenvardžių raida Dusetų bažnyčios archyve