Emocinis jautrumas vaikams: kaip suprasti ir padėti
Vis dažniau girdime apie itin jautrius vaikus - jie jautresni garsui, šviesai, emocijoms, socialiniams signalams ir t.t. Remiantis tyrimais, apie 15-20 % vaikų yra itin jautrūs. Jautrumas yra įgimta vaiko savybė. Tai patvirtina identiškų dvynių, kurie po gimimo buvo atskirti, tyrimai. Augdami jie elgėsi labai panašiai ir tai mokslininkams leidžia daryti prielaidą, kad elgesys bent jau iš dalies nulemtas genetiškai. Jautrumą tyrinėjusios Elaine N. Aron teigimu, klaidinga manyti, kad didelis jautrumas yra liga ar kokia yda. Tai nėra psichikos sutrikimas, patologija ar koks trūkumas. Jautri nervų sistema yra normali savybė, būdinga 15-20 proc. žmonių. Tai gali būti paveldėtas bruožas, kuris perduodamas iš tėvų vaikams. Tyrimai rodo, kad jautrumas yra susijęs su genetiniu polimorfizmu, kuris lemia serotonino transporterių aktyvumą. Serotoninas yra neurotransmiteris, kuris reguliuoja nuotaiką, elgesį ir emocinę būseną. Jautrumas taip pat gali būti paveikiamas aplinkos ir ankstyvosios vaikystės patirčių. Jautrūs žmonės gali būti labiau paveikti traumų, smurto, streso ar netinkamo auklėjimo. Jie gali išmokti būti labiau atsargūs ir apsaugoti savo jausmus nuo galimo skausmo ar žalos. Jautrumas nėra blogas dalykas ir nereikia jo visiškai atsikratyti. Tačiau, kartais jautrūs žmonės gali pernelyg stipriai ar netinkamai reaguoti į situacijas, kurios gali sukelti jiems stresą, nerimą ar liūdesį.
Itin jautrūs vaikai aplinkoje pastebi daugiau stimulų, todėl natūralu, jog juos didelis dirgiklių kiekis ir greičiau išbalansuoja. Kadangi itin jautrių vaikų yra mažiau, jų reakcijos gali atrodyti neįprastos ar sunkiai paaiškinamos. Tuomet aplinkiniai stebisi vaiko nenoru valgyti, tylumu, kai vaikas pravirksta užgavęs draugą, ar kai vienintelis atsisako dalyvauti grupinėse veiklose. Itin jautrūs vaikai pasižymi padidėjusiu aktyvumu smegenų srityse, susijusiose su empatija ir sąmoningumu. Jautrūs vaikai išsiskiria žemu serotonino ir dopamino lygiu.
Itin jautrūs vaikai dažnai intensyviai reaguoja ir fiziškai - jie gali būti jautresni skausmui, juos gali stipriau veikti vaistai, kamuoti alergijos. Patiriamas stresas, nerimas ar įtampa dažnai pasireiškia psichosomatiniais simptomais, tokiais kaip galvos ir pilvo skausmai, pykinimas, raumenų įtampa ar įvairūs bėrimai. Šie simptomai neturi aiškios medicininės priežasties, tačiau yra realiai jaučiami. Tėvų užduotis - ne skubėti „gydyti“ kūno, bet įsiklausyti į šiuos signalus kaip į kvietimą sustoti ir padėti vaikui susieti kūno pojūčius su išgyvenamais jausmais.
Vaiko jautrumas - tarsi veidrodis, parodantis ir mūsų pačių gebėjimą priimti, suprasti ir būti su įvairiomis emocijomis ir situacijomis.
Susidūrę su vaiko jautrumu tėvai reaguoja skirtingai. Vieni tėvai dažnai jaučiasi nepatogiai ir stengiasi „sutaisyti“ jautrų vaiką, nuvertina patiriamus sunkumus ir neigia vaiko patirtis. Tuomet girdime tokias frazes: „Per jautriai reaguoji“, „Nustok dramatizuoti“, „Nieko čia tokio, pažiūrėk, kiti vaikai taip nereaguoja“. Susidūrę su sudėtinga situacija, tėvai griebiasi ne tik psichologinių knygų, bet kartais ieško ir raminančių preparatų ar arbatų. Tačiau jautrumas nėra liga ar sutrikimas, todėl jo „gydyti“ nereikia. Natūralu, kad nesuprantant, ką patiria vaikas, ir neturint asmeninės patirties, sunku pripažinti jautrumą - kaip vaiko asmenybės dalį.
Kiti tėvai, turintys patirties su jautrumu (dažnai ir patys jautrūs), į vaiką reaguoja empatiškai, palaikančiai ir pagarbiai. Tačiau ir tuomet gali kilti problemų - dažnai atpažinę vaiko jautrumą, tėvai nori jį kuo labiau apsaugoti ir vengia situacijų, kuriose vaikui kyla sunkumų. Tėvai nori, jog jų vaikas nepatirtų neigiamų patirčių, o kartais - apsisaugoti ir nuo aplinkinių žvilgsnių bei komentarų. Taip pat svarbu nubrėžti leistinas ribas, priimti vaiko reiškiamas emocijas ir jas įvardyti, pavyzdžiui, jei sudrausmintas vaikas ima verkti, galima sakyti: „Suprantu, kad pyksti, tačiau žaislus reikia sutvarkyti“, - užuot šaukus: „Greit eik tvarkytis žaislų ir nesispyriok!“. Griežtai baramas vaikas gali būti nuolat irzlus, nepatenkintas gyvenimu ir imti nebeklausyti (maištauti). Jokiu būdu nereikia pildyti visų emociškai jautraus vaiko norų ir jam pataikauti, nes jis kitoks. Jiems, kaip ir visiems kitiems, svarbu nubrėžti aiškias ribas: „Jau suvalgei du sausainius, suprantu, kad pyksti, tačiau trečio nebus“, „Pirma susitvarkyk žaislus, su kuriais ką tik žaidei, ir galėsi eiti į lauką“, „Dabar negaliu sutvarkyti tavo žaidimo, turiu pabaigti plauti indus, o po to pažiūrėsiu“. Aiškios ribos vaikam padės jaustis saugiai šeimje, jie tiksliai žinos, ko iš jų tikimasi ir koks jų elgesys yra laukiamas.
Tačiau jautriam vaikui labiausiai reikia ne apsaugos nuo pasaulio, o paramos. Būtent turėdami tvirtą palaikymą jautrūs vaikai pražysta ir gali atskleisti bei auginti savo stiprybes - empatiškumą, sumanumą, kūrybiškumą ir sąžiningumą. Tyrimai ir praktika rodo, jog palaikanti aplinka, vaiko poreikius atliepiantis auklėjimas, emocinis saugumas ir savireguliacijos įgūdžių ugdymas yra tinkamiausias būdas padėti jautriems vaikams, o kartu ir visai šeimai.
Į naujas situacijas įsitraukite kartu su vaiku - būkite šalia, kai jis stebi, klauso ir bando suprasti, kas vyksta. Kai pastebėsite, jog vaikas pradeda jaustis saugiau, pamažu atsitraukite, leisdami jam dalyvauti savarankiškai. Jeigu vaikas vis dar nerimauja ar ieško jūsų žvilgsnio, - neskubėkite iš karto prieiti, o iš tolo ramiai patvirtinkite, kad jį matote ir esate šalia. Tai suteikia saugumo jausmą, bet kartu leidžia vaikui mokytis pasitikėjimo savimi. Neverskite jo skubėti vien dėl to, kad visi kiti jau dalyvauja. Jei jaučiate aplinkinių spaudimą, - drąsiai priminkite sau ir kitiems, jog pirmą kartą susidūrus su nauja veikla ar aplinka kai kuriems vaikams tiesiog reikia daugiau laiko, ir tai yra visiškai normalu: „Mano vaikui reikia šiek tiek daugiau laiko apsiprasti - jis stebi, mokosi, ir netrukus prisijungs.“ Palaikykite vaiką, švelniai ragindami spręsti kylančias problemas. Remkitės jau turima patirtimi - prisiminkite, kada vaikui padėjo tam tikras elgesys, kaip jis jautėsi, kai išdrįso pabandyti kažką naujo. Galite sakyti: „Pagalvokime, kas tau padėjo praėjusį kartą, kai reikėjo eiti į draugo gimtadienį? Ar norėtum ir vėl atvykti kartu su savo geriausiu draugu?“ Svarbu priminti vaikui, jog yra daugybė būdų, kurie gali padėti jam jaustis drąsiau ir saugiau.
Jautrus vaikas gali užduoti daugiau klausimų, domėtis gilesnėmis prasmėmis nei bendraamžiai, permąstyti įvairius patyrimus. Tokiam vaikui gali būti sunku priimti sprendimus, nes jis apgalvoja įvairias galimybes, įvairius galimus scenarijus, įvertina argumentus „už“ ir „prieš“. Be to, jautrus vaikas pastebi įvairias detales, aplinkos pokyčius. Jis lėčiau prisitaiko prie naujos aplinkos, rutinos, naujų žmonių. Jo patiriamos emocijos gali būti intensyvesnės ir ilgiau trunkančios nei kitų vaikų. Pastebima ir stipri empatija, kuria pasižymi jautrus vaikas, dėl to jis lengviau susitapatina su kitų žmonių jausmais ir patirtimi. Jautrus vaikas socialinėje aplinkoje gali vengti žaisti triukšmingose žaidimų aikštelėse ar bendrauti didesnėse grupėse, todėl dažniau pasirenka pasyvų stebėtojo vaidmenį. Pasak specialistų, ilgainiui tai gali mažinti priklausymo grupei patyrimą ir skatinti vienišumo jausmą. Net stiprus empatijos jausmas gali apsunkinti bendravimą: vaikai gali jaustis atsakingi už kitų savijautą, perimti kitų emocijas, dėl to gali tapti sunku atpažinti savo pačių emocijas bendraujant su kitais. Tada mažėja pasitikėjimas savimi ir kyla noras pasišalinti iš socialinių situacijų. Pastabos kaip „nebūk toks jautrus“ ar „nėra čia ko bijoti“ gali paskatinti vaiką slėpti savo jausmus, jis gali pasijusti „kitoks“, o tai irgi skatins vienišumą ir socialinę izoliaciją.
Augindami jautrų vaiką svarbiausia kurti saugią, palaikančią aplinką, kurioje vaikas jaustųsi priimamas toks, koks yra. Bendraudami su vaikais pasistenkite nenuneigti ir nenuvertinti patiriamų emocijų, tiesiog įvardinkite pastebimą jausmą, pavyzdžiui, „matau, kad tau neramu“. Jeigu mums vaiko problema atrodo nereikšminga, tai nereiškia, kad ji tampa mažiau reikšminga ir vaikui. Pabandykite suprasti, kas nutiko, kuo galite padėti, galbūt apsikabinimu ar pabuvimu kartu. Iš esmės svarbu kartu ieškoti būdų, kurie geriausiai vaikui padėtų išbūti patiriamą emociją. Su vaiku praleiskite kokybišką laiką užsiimdami mėgstama veikla nesinaudodami telefonu, fone nesiklausydami televizoriaus. Klausykitės aktyviai, ką vaikas kalba, užduokite papildomų klausimų. Į namų taisyklių kūrimą įtraukite visos šeimos narius, paaiškinkite taisyklių svarbą. Palaipsniui įveskite pokyčius, o ne įgyvendinkite juos staiga. Visais išvardintais būdais galima kurti su vaiku emocinį ryšį ir stiprinti vaiko saugumo jausmą.
Mokykla yra ta socialinė aplinka, kurioje vaikas praleidžia daug laiko ir patiria įvairių dirgiklių poveikį. Darbo vieta turėtų būti rami, pavyzdžiui, be triukšmo ir intensyvaus dirbtinio apšvietimo. Esant galimybei patartina sudaryti sąlygas darbą atlikti savarankiškai arba mažesnėje grupėje. Vaikui labai svarbios aiškios klasės taisyklės, aiški struktūra. Kadangi vaikai jautrūs pokyčiams, apie juos reikėtų įspėti iš anksto, pavyzdžiui, jei pamoką ves ne įprastas, o pavaduojantis mokytojas. Jautrūs vaikai dažnai būna uždaresni, todėl reikėtų imtis iniciatyvos ir paklausti, kaip šiuo metu vaikas jaučiasi. Būtina atsakyti į vaikų užduodamus klausimus, nors atsakymai atrodytų paprasti ir savaime suprantami. Šiais klausimais vaikai išreiškia nerimą, o mokytojų pagarbūs ir aiškūs atsakymai padeda jį sumažinti.
Jautrumas nėra trūkumas, juk tokie vaikai yra empatiški - lengvai pastebi emocijų pokyčius ir geba įsivaizduoti, ką patiria aplinkiniai. Taip pat jie yra atidūs ir gali pastebėti tai, kas nėra išsakoma žodžiais. Tarpusavio santykiuose dažniausiai būna nuoširdūs, siekia gilaus ir stipraus emocinio ryšio. Taip pat jautresni asmenys pasižymi kūrybiškumu, estetikos pajautimu. Taigi, jautrumą reikėtų siekti ne pašalinti ar pakeisti, o pabandyti suprasti, įžvelgti šio bruožo privalumus ir padėti prisitaikyti kasdieniniame gyvenime. Labai svarbu ugdyti vaikų emocinį intelektą - gebėjimą atpažinti, įvardinti, suprasti ir tinkamai išreikšti savo emocijas. Gali būti naudingi savireguliaciją stiprinantys užsiėmimai, tokie kaip fizinis aktyvumas, meditacija ar joga. Galima taikyti ir kognityvinės elgesio analizės metodus, pavyzdžiui, automatinių minčių atpažinimą, savistabą.
Itin jautrūs vaikai (IJV) pasižymi stipria intuicija, yra žingeidūs, pastabūs smulkmenoms, empatiški, daug kalba ir klausinėja, turi polinkį į perfekcionizmą. Jeigu vaikas jautrus tik tam tikru periodu, tai nėra itin jautrus vaikas, lygiai taip pat kaip ir garsiai rėkianti trimetis, kuris sulaukęs 5 tampa ramesnis ir sukalbamesnis. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad itin jautrūs vaikai kasdienybėje patiria daugiau iššūkių negu malonumo, tačiau IJV su savo jautrumu tikrai išmoksta gyventi ir atranda būdų kaip neperdegti, pailsėti, o su laiku pamato, kiek jautrumas atneša privalumų. IJV gerokai stipriau jaučia aplinkos dirgiklius ir juos gali varginti tai, ko kiti net nepastebi, tačiau jautrūs vaikai mato daugiau prasmės kasdienybėje, nes yra labai pastabūs ir pastebi tai, pro ką kiti tiesiog prabėga. IJV labai atsidavę šeimai, draugams, kartais atrodo, kad jie tarsi gyvena dėl kitų. Jie moka užmegzti stiprius santykius ir juos palaikyti, jiems tai labai svarbu. Itin jautrūs vaikai labai gerai jaučia save, taigi ir savo jausmus, poreikius, dėl to gali puikiai savimi pasirūpinti iš esmės. IJV yra empatiški, lojalūs, o tai tikrai reikalinga tiek kuriant santykius, tiek renkantis gyvenimo kelią ir profesiją. IJV turi stiprią intuiciją, kuri jiems tarnauja kaip asmeninė krypties ir prasmės šaltinis, sprendimų priėmimo įrankis ir netgi asmeninės apsaugos sistema.
Neretai tėvai nežino, ką su vaiko jautrumu daryti - ar saugoti jį nuo atšiauraus pasaulio ar nekreipti į jautrumą dėmesio. Reikėtų suprasti, kad IJV nervinės sistemos jautrumas yra įgimtas ir negali būti keičiamas, bet tai nereiškia, kad nereikia nieko daryti. Tėvai tikrai gali IJV dienotvarkę ir aplinką pritaikyti taip, kad ji atlieptų jų jautraus vaiko poreikius. Tėvai taip savo IJV gali skatinti bendrauti ir megzti santykius su bendraamžiais, taip kantriai, kiek reikia, neskubinant ir nebandant vaiko „perlaužti“. Jautrumas - įgimta vaiko savybė. Vaikas nepasirenka, kaip stipriai reaguoti - reakcija kyla natūraliai, kaip įgimtas nervų sistemos atsakas. Jautrumas - įgimta nervų sistemos savybė stipriau jausti ir reaguoti į įvairius dirgiklius. O tie dirgikliai gali būti įvairiausi, susiję su emocijomis, garsais, vaizdais. Remiantis psichologės Elaine Aron 2020 metais pateiktais duomenimis, apie 15-20 procentų vaikų pasižymi itin dideliu jautrumu. Šis bruožas vienodai būdingas tiek berniukams, tiek mergaitėms. Nors jautrumas yra pastovi temperamento savybė, tačiau jo raiška gali kisti priklausomai nuo vaiko raidos tarpsnio. Pavyzdžiui, jaunesni vaikai dažnai emocijas reiškia atviriau ir intensyviau, tuo tarpu paaugliai gali jas slopinti ir laikyti savyje, nors išgyvenimai gali būti tokie pat stiprūs. Taip pat padidėjusiam jautrumui gali turėti įtakos ir aplinka, kurioje vaikas auga. Pirmiausia įvardijamas autoritarinis auklėjimo stilius, kuriam būdingas griežtumas, emocinio artumo trūkumas, nepatenkinami vaiko poreikiai. Taip pat įtakos turi chaotiška, saugumo stokojanti namų aplinka, ankstyvoje vaikystėje patirti traumuojantys įvykiai - netektys, sveikatos problemos.
Jautrų vaiką galima atpažinti pagal tai, kad jis gali užduoti daugiau klausimų, domėtis gilesnėmis prasmėmis nei bendraamžiai, permąstyti įvairius patyrimus. Jam gali būti sunku priimti sprendimus, nes jis apgalvoja įvairias galimybes, įvairius galimus scenarijus, įvertina argumentus „už“ ir „prieš“. Be to, jautrus vaikas pastebi įvairias detales, aplinkos pokyčius. Jis lėčiau prisitaiko prie naujos aplinkos, rutinos, naujų žmonių. Jo patiriamos emocijos gali būti intensyvesnės ir ilgiau trunkančios nei kitų vaikų. Pastebima ir stipri empatija, kuria pasižymi jautrus vaikas, dėl to jis lengviau susitapatina su kitų žmonių jausmais ir patirtimi. Jautrus vaikas socialinėje aplinkoje gali vengti žaisti triukšmingose žaidimų aikštelėse ar bendrauti didesnėse grupėse, todėl dažniau pasirenka pasyvų stebėtojo vaidmenį. Ilgainiui tai gali mažinti priklausymo grupei patyrimą ir skatinti vienišumo jausmą. Net stiprus empatijos jausmas gali apsunkinti bendravimą: vaikai gali jaustis atsakingi už kitų savijautą, perimti kitų emocijas, dėl to gali tapti sunku atpažinti savo pačių emocijas bendraujant su kitais. Tada mažėja pasitikėjimas savimi ir kyla noras pasišalinti iš socialinių situacijų. Tokios pastabos kaip „nebūk toks jautrus“ ar „nėra čia ko bijoti“ gali paskatinti vaiką slėpti savo jausmus, jis gali pasijusti „kitoks“, o tai irgi skatins vienišumą ir socialinę izoliaciją.
Tėvams, auginantiems jautrų vaiką, svarbiausia kurti saugią, palaikančią aplinką, kurioje vaikas jaustųsi priimamas toks, koks yra. Bendraudami su vaikais pasistenkite nenuneigti ir nenuvertinti patiriamų emocijų, tiesiog įvardinkite pastebimą jausmą, pavyzdžiui, „matau, kad tau neramu“. Jeigu mums vaiko problema atrodo nereikšminga, tai nereiškia, kad ji tampa mažiau reikšminga ir vaikui. Pabandykite suprasti, kas nutiko, kuo galite padėti, galbūt apsikabinimu ar pabuvimu kartu. Iš esmės svarbu kartu ieškoti būdų, kurie geriausiai vaikui padėtų išbūti patiriamą emociją. Su vaiku praleiskite kokybišką laiką užsiimdami mėgstama veikla nesinaudodami telefonu, fone nesiklausydami televizoriaus. Klausykitės aktyviai, ką vaikas kalba, užduokite papildomų klausimų. Į namų taisyklių kūrimą įtraukite visos šeimos narius, paaiškinkite taisyklių svarbą. Palaipsniui įveskite pokyčius, o ne įgyvendinkite juos staiga. Visais išvardintais būdais galima kurti su vaiku emocinį ryšį ir stiprinti vaiko saugumo jausmą.
Mokykloje, kurioje vaikas praleidžia daug laiko ir patiria įvairių dirgiklių poveikį, darbo vieta turėtų būti rami, pavyzdžiui, be triukšmo ir intensyvaus dirbtinio apšvietimo. Esant galimybei patartina sudaryti sąlygas darbą atlikti savarankiškai arba mažesnėje grupėje. Vaikui labai svarbios aiškios klasės taisyklės, aiški struktūra. Kadangi vaikai jautrūs pokyčiams, apie juos reikėtų įspėti iš anksto, pavyzdžiui, jei pamoką ves ne įprastas, o pavaduojantis mokytojas. Jautrūs vaikai dažnai būna uždaresni, todėl reikėtų imtis iniciatyvos ir paklausti, kaip šiuo metu vaikas jaučiasi. Būtina atsakyti į vaikų užduodamus klausimus, nors atsakymai atrodytų paprasti ir savaime suprantami. Šiais klausimais vaikai išreiškia nerimą, o mokytojų pagarbūs ir aiškūs atsakymai padeda jį sumažinti.
Jautrumas nėra trūkumas, juk tokie vaikai yra empatiški - lengvai pastebi emocijų pokyčius ir geba įsivaizduoti, ką patiria aplinkiniai. Taip pat jie yra atidūs ir gali pastebėti tai, kas nėra išsakoma žodžiais. Tarpusavio santykiuose dažniausiai būna nuoširdūs, siekia gilaus ir stipraus emocinio ryšio. Taip pat jautresni asmenys pasižymi kūrybiškumu, estetikos pajautimu. Taigi, jautrumą reikėtų siekti ne pašalinti ar pakeisti, o pabandyti suprasti, įžvelgti šio bruožo privalumus ir padėti prisitaikyti kasdieniniame gyvenime. Labai svarbu ugdyti vaikų emocinį intelektą - gebėjimą atpažinti, įvardinti, suprasti ir tinkamai išreikšti savo emocijas. Gali būti naudingi savireguliaciją stiprinantys užsiėmimai, tokie kaip fizinis aktyvumas, meditacija ar joga. Galima taikyti ir kognityvinės elgesio analizės metodus, pavyzdžiui, automatinių minčių atpažinimą, savistabą.
Jei skaitydami atpažinote savo vaiką, ar vis dar kyla dvejonių, - kviečiu perskaityti Elaine N. Aron knygą „Itin jautrus vaikas“, kurioje rasite ir testą tėvams. Prisiminkite, jog jūsų vaiko jautrumas - tai ne problema, o signalas, kviečiantis sustoti, įsiklausyti ir augti kartu.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
