Birutės Dambrauskaitės gyvenimo kelias: nuo sunkių vaikystės prisiminimų iki scenos primadonos
Scenos primadona tituluojama Birutė Dambrauskaitė lapkričio 30-ąją pasitiko 80-mečio jubiliejų. Išskirtiniu balsu, ryškiu, savitu stiliumi ir charizma garsėjanti atlikėja, kurios sodraus, pakimusio balso nesupainiosi su jokiu kitu, didžiausia švente visada vadino pasirodymus ant scenos. Jos dainos - dramatiškos ir emocingos, o ašaros scenoje - tikros. Kaip ir prancūzų legendai Edith Piaf, šiai atlikėjai viską, apie ką ji dainuoja, teko išgyventi pačiai. Tačiau koks buvo jos kelias iki pripažinimo ir publikos meilės?
Vaikystė ir šeima
B. Dambrauskaitė gimė 1943 m. lapkričio 30 d. Juozo ir Zendorijos Dambrauskų šeimoje Papilyje, Biržų rajone. Ji turėjo vyresnį brolį. Jos tėvas Juozas Dambrauskas dirbo fotografu Papilyje ir Biržuose, o motina dirbo pardavėja ir buvo iš siuvėjų šeimos. Jos motinos sesuo liko gyventi Latvijoje.
Birutės gyvenimas buvo nelengvas - ne rožių žiedlapiais, o spygliais klotas. Motina nuo ryto iki vėlaus vakaro triūsdavo parduotuvėje, tėvas mėgdavo taurelę, todėl neretai ilgam pradingdavo iš namų. Grįžusi iš darbo motina pirmiausia ne vaikus - Birutę ir jos brolį - apšokinėdavo, o žiūrėdavo į spintą, ar kabo tėvo paltas ar lietpaltis. Jei pakabas būdavo tuščias, lėkdavo ieškoti tėvo. Pasitaikydavo, kad šis į namus negrįždavo ir tris paras. Vaikai augo maitindamiesi pienu ir duona - to namuose visada būdavo. Užtat kaip Birutė pavydėdavo vaikams, kurie į kiemą atsinešdavo sviestu užtepto batono! B. Dambrauskaitės motinai pinigų netrūko, tačiau ji neturėjo laiko rūpintis atžalų pietumis.
„Prašydavau mamos, kad bent obuolių nupirktų. Jei sekmadienį nueidavome į turgų, motina nupirkdavo kilogramą obuolių, o mes per dešimt minučių juos sudorodavome ir vėl laukdavome kitos savaitės. Vis svajodavau, kad kai užaugsiu, visada turėsiu daug vaisių ir mano vaikams jų netrūks“, - į vaikystės prisiminimus laidoje „Kitaip. Su Nomeda“ leidosi B. Dambrauskaitė. Būsima dainininkė ir jos brolis namuose neretai jausdavosi kaip kalėjime dar ir dėl to, kad ant langų buvo grotos. Kai tėvas grįždavo išgėręs, vaikai slėpdavosi, nes tarp tėvo ir motinos kildavo muštynės. Jei tėvas parsivesdavo draugų, net naktį Birutę versdavo iš lovos ir prašydavo jiems pagroti.
Muzikinis kelias ir karjeros etapai
Nepaisant sunkių vaikystės sąlygų, Birutės pašaukimas muzikai pasireiškė anksti. Ji baigė Vilniaus M. Čiurlionio vidurinės specialiosios muzikos mokyklos smuiko klasę. Jos teigimu, groti smuiku jai sekėsi sunkiai, tad vėliau mokymosi kryptį pakeitė į vokalą ir chorinį dirigavimą. Mokyklos laikais susidomėjo ir pamėgo estradinį dainavimą. 1961 m. pirmuoju bandymu įstoti į konservatorijos dienines studijas nepavyko dėl prastai įvertinto lietuvių kalbos rašinio egzamino. Dėl to B. Dambrauskaitė bandė įstoti į neakivaizdines studijas. 1962 m. įstojo į Lietuvos valstybinę konservatoriją, studijavo chorvedybą.
Nuo 1965 m. Birutė dainavo „Dainavos” restorano pasirodymų programoje. Taip pat koncertavo Miko Vaitkevičiaus estradiniame ansamblyje „Ritmas”. „Dainavoje” B. Dambrauskaitę pastebėjo Odesos filharmonijos bigbendo dirigentas Jurijus Stepanovas. Nuo 1967 m. ji dirbo Odesos filharmonijos bigbendo vokaliste, o 1968 m. grįžo į Lietuvą ir toliau tęsė vokalinius pasirodymus „Dainavos” restorano programose. B. Dambrauskaitė savo vokaliniais pasirodymais išgarsėjo „Dainavos” ir kitų Vilniaus restoranų pasirodymų programuose.
Vėlesniais metais jos karjera pasipildė ir kitais reikšmingais įvykiais:
- 1974 m. pakviesta atlikti ir įrašyti muzikinio filmo „Velnio nuotaka” Uršulės personažo dainų partijas.
- 1975 m. dalyvavo estradinės dainos atlikėjų „Vilniaus bokštai” konkurse.
- 1993 m. Vytenio Pauliukaičio įkalbėta sutiko dalyvauti naujametiniame renginyje Vilniaus sporto ir koncertų rūmuose. „Dėkoju režisieriui Vyteniui Pauliukaičiui, kad jis mane pakvietė į buvusius Koncertų ir sporto rūmus Vilniuje, - laidoje pasakojo B. Dambrauskaitė. - Klausiau jo: „Kur buvai 30 metų? Dabar man to jau nebereikia.“ Jis atsakė: „Žemaitė rašyti pradėjo būdama beveik 50 metų. Tau irgi jau laikas dainuoti didelėje scenoje.“ Jis tris vakarus ėjo į „Dainavos“ barą, kur tada dainavau, ir vis įkalbinėjo. Iš trečio karto pavyko. Labai bijojau, nes buvau pratusi prie mažos scenos, mano balsas tiko bliuzui, prietemoje nesimatė mano mažo ūgio ir pilnumo. Visi baksnodavo mane dėl svorio - stora, stora, negraži.“
- Nuo 1995 m. devyniolika metų dirbo mokytoja B. Dvariono muzikos mokyklos estrados ir džiazo skyriuje.
- 1997 m. atliko grafienės vaidmenį filme „Ar yra Venecija“ (rež. Romualdas Kaminskas).
- 2001 m. atliko vaidmenis miuziklo „Kurto Weillio moterys” pastatymuose (rež. V. Pauliukaitis).
- 2004 m. pelnė „Šlagerių karalienės" apdovanojimą.
- 2005 m. atliko vaidmenis Kęstučio Antanėlio roko operoje „Meilė ir mirtis Veronoje” (rež. V. Pauliukaitis).
Asmeniniai išbandymai ir atsparumas
Birutės Dambrauskaitės gyvenimas buvo paženklintas ne tik scenos šlovės, bet ir sunkių asmeninių išbandymų. Apie save ji yra pasakiusi: neprestižinė. Greičiausiai todėl, kad net tris dešimtmečius laukė didžiosios scenos. Bet salės per jos koncertus - sausakimšos. Muzika padėjo išgyventi sunkiausias akimirkas, buvo atrama, kai žemė slydo iš po kojų. Todėl artistė labiausiai meldžia Dievo, kad neatimtų balso - tai būtų didžiausia bausmė.
Kova su tėvo smurtu ir atsiskyrimas
Galiausiai B. Dambrauskaitės tėvai išsiskyrė, bet liko gyventi tame pačiame bute, tik kambarius pasidalijo. Birutės motina susirado kitą gyvenimo draugą, parsivesdavo jį į namus, o tėvas už sienos keldavo orgijas. Galiausiai Birutė visiškai nutraukė santykius su tėvu. Tai atsitiko, kai ji jau buvo ištekėjusi už žydo Garijaus Ziamovičiaus-Sokolovskio ir pagimdžiusi dukterį Andželiką.
„Kartą vaikštinėjau su vaiku kieme, o tėvas priėjo ir pareiškė: „Turėčiau pistoletą, nušaučiau tavo vyrą, tave ir tavo vaiką.“ Tą pačią minutę man viskas trūko ir aš atsisakiau tėvo. Niekada pas jį daugiau nėjau. Jis man tarsi mirė, net laidotuvėse nebuvau. Galiu atleisti beveik viską, bet yra dalykų, kurių atleisti neišeina“, - neslėpė B. Dambrauskaitė.
Santuokos skausmas ir motinystės dilemos
Birutę skriaudė ne tik tėvas, bet ir gyvenimo vyras. Nepaisydama to, anapus iškeliavusį sutuoktinį ji iki šiol meiliai vadina Hariu. „Iki vestuvių su juo draugavome trejus metus, - į prisiminimus leidosi atlikėja. - Jis mane nuolat lydėdavo į mokyklą, bet į rimtesnius santykius nesileidau. Kai pirmą kartą jis mane pabučiavo, net atsisėdau. Pajutau, kad Haris man labai brangus, o jis, matyt, norėjo manimi pasinaudoti. Tada pamaniau, kad jei užsiimsime seksu, jis mane pames. Jeigu ne, irgi pames“, - prisipažino B. Dambrauskaitė.
Su vyru Hariu atlikėjai buvo nelengva. Ūmus sutuoktinis prieš ją ir ranką pakeldavo. Birutė neretai būdavo nusėta mėlynėmis, ne kartą turėjo dainuoti su tamsiais akiniais. Kai vyras imdavo smurtauti, B. Dambrauskaitei kartais kildavo noras atsakyti taip pat, bet nė karto neišdrįso. Harį ji vis tiek mylėjo. Naktiniame klube ar bare išėjusi į sceną dainininkė akimis ieškodavo mylimojo. Hariui kaskart būdavo paliktas staliukas, tik jis nuolat stovėdavo tuščias. O jei vyras ir sėdėdavo prie jo, žiūrėdavo ne į žmoną.
„Kaip dainininkė tikrai buvau mėgstama, gerbėjų eilės rikiuodavosi, gėlės krisdavo po kojomis. Jų net nekeldavau, nes man buvo nemielos. Gėlių laukdavau iš savo vyro, bet nesulaukdavau. Būdavo labai skaudu“, - prisipažino B. Dambrauskaitė. Išsiskirti Birutė negalėjo - neturėjo kur išeiti. Nors šeimos butas priklausė jai, vyras vis aiškindavo, kad viskas jo - butas, automobilis, žmona. Automobilius Haris nuolat keisdavo, o Birutė į darbą važinėdavo troleibusu arba taksi - sutuoktinis ją pavėžėdavo itin retai. Pasitaikydavo, kad po koncertų dainininkė užtrukdavo - su svečiais pakeldavo šampano taurę. Būdavo naktų, kai sutuoktinis jos ir į namus neįsileisdavo.
Kai ištekėjo, artistė su vyru mylėdavosi ne taip jau dažnai. Kaip pati sako, kartą per mėnesį. Bet kaskart pastodavo. Vienintelę dukterį pagimdžiusi moteris turėti daugiau vaikų nesiryžo. „Sutvarkydavau butą ir - į ligoninę Antakalnyje. Jau turėjau savo gydytoją. 19 kartų nutraukiau nėštumą. Meilės buvo mažai, o rūpesčių daug, - atviravo B. Dambrauskaitė. - Kaskart pasimylėjusi dvi savaites kraustydavausi iš proto, iš tualeto neišeidavau, taip bloga būdavo. Turėdavau apsispręsti - dainuoti arba gimdyti. Aš visada tokia - neturiu vidurio: arba geriu, arba ne; arba myliu, arba ne; arba valgau, arba ne.“
Kūno įvaizdis ir skrandžio operacija
Publiką ji pavergdavo ir iki šiol pavergia ne išvaizda, o dainavimu. „Kai uždainuoju, visa salė - mano. Nes dainuodama atiduodu viską. Kaskart dainuoju taip, lyg tai daryčiau paskutinį kartą“, - laidos „Kitaip. Su Nomeda“ vedėjai pasakojo B. Dambrauskaitė. Tačiau jai pačiai teko susidurti su aplinkinių spaudimu dėl svorio. „Visi baksnodavo mane dėl svorio - stora, stora, negraži.“
Galiausiai 2006-aisiais 120 kilogramų sverianti B. Dambrauskaitė ryžosi skrandžio mažinimo operacijai ir ją atlikus atsikratė pusės savo svorio. „Sublogusi gal ir netapau išvaizdesnė, bet atsirado energijos, ėmiau bėgioti po sceną. Man nesvarbu, kaip atrodau. Svarbiausia, kad nei Dievas, nei operacija neatėmė balso - dainuoju taip pat“, - pasakojo B. Dambrauskaitė. Vytenis Pauliukaitis pamena: „Ji visą gyvenimą norėjo būti liekna ir, atrodo, išbandė visus galimus būdus suliesėti. Lankėsi pas įvairius gydytojus, užkalbėtojus. Svoris buvo jos Achilo kulnas.“
Dabartinis gyvenimas ir atspindžiai
Scenos primadona lapkričio 30-ąją pasitiko 80-mečio jubiliejų. „Galbūt jei būtų 50-metis, būtų kitaip, - šypteli ji. - Dabar jau toks amžius, kai norisi ramybės ir skirti daugiau dėmesio savo sveikatai. Tačiau dabar man svarbiau ne švęsti ar linksmintis, o padėkoti tiems, kurie keliavo per gyvenimą kartu ir kurie nebuvo vienadieniai pažįstami. Kurie iki pat šios dienos buvo tikri.“
B. Dambrauskaitė prisimena anksčiau mėgusi švęsti trankiai ir linksmai - savo namuose suburdavo bičiulius ir pažįstamus, neretai susirinkdavo per 20 žmonių. „Dabar man užtenka susimatyti ir su 2-3 bičiuliais, pasidalyti gera energija.“ Scenos žmogui išvaizda itin svarbi, todėl ir ji jai skiria labai daug dėmesio. „Jei aš būčiau jauna, graži, aukšta, liekna, tai, man atrodo, nieko nereiktų - tik dainuot, džiaugtis ir šypsotis. O kai daug ko neturi, reikia ieškoti detalių. Dėl to labai rūpinuosi savo išvaizda, ypač veidu, nagais. Juk laikau mikrofoną ir automatiškai visų akys krypsta į žmogaus nagus. Turiu juos susitvarkyti, nes kiekvienas kalbantis žmogus visada pažiūri į kito nagus. Pavyzdžiui, jei matyčiau vyrą su juodais nagais, man jis jau nepatiktų“, - juokiasi moteris.
Atlikėjos filosofija apie amžių ir vienatvę
Ji džiaugiasi, kad ir šiemet sulaukė kvietimo antrąją Kalėdų dieną pasirodyti sostinėje esančiame „Soho“ klube. Tiesa, atsidūsta, kad pastaraisiais metais koncertuoja retai. „Galų gale gal jau užtenka - ant scenos buvau 60 metų. Retas tiek išbūna. O aš ir įvairiausių apdovanojimų gavusi, ir įvairiausių titulų pelniusi, ir knygose aprašyta. Aišku buvo ir nelengva, visada dirbau be prodiuserio, turėjau pasirūpinti viskuo - nuo repertuaro iki sceninio įvaizdžio. Nebuvo lengvas mano kelias, bet dar sunkiau iš jo išeiti. Tačiau tai jau praėjusi epocha, nebesinori apie praeitį kalbėti, o į ateitį žvelgti“, - svarsto 80-metį pasitikusi B. Dambrauskaitė.
Gimtadienių ji tikina niekada nešvenčianti, nes jie jai primena bėgti nesustojančius metus. „Jei per gimtadienį atjaunėčiau dešimčia metų, tai būtų tikrai linksma, bet kai žinai, kad kai ateina gimtadienis ir metai tik prisideda, yra tikrai sunku. Gimtadieniai smagūs, kai sukanka 25, 50 metų“, - dalijasi atlikėja. Paklausta, ar atsigręžusi į savo nugyventus metus ji dėl ko nors gailisi? Legendinė atlikėja prisipažįsta, kad į praeitį niekada nesižvalgo ir stengiasi gyventi tik ateitimi. „Aš dabar gerai gyvenu ir galvoju tik apie rytdieną. Užveriu savo nugyventus gyvenimo puslapius. Niekada nevartau albumų, nesu nostalgiška, nemėgstu prisiminimų“, - sako ji.
Kadangi pašnekovė gyvena viena, ji labai vertina bendravimą ir žmones, kurie ją aplanko. „Jaučiu vienatvę. Visą gyvenimą buvau tarp žmonių - Čiurlionio menų mokykloje visada buvau kolektyve, taip pat ir konservatorijoje, paskui šeima, vaikas. O paskui prasidėjo mano gastrolės. Visi naktiniai barai, visi viešbučiai, kur buvo programos, visur buvo labai įdomu. Buvo tikras šou - buvo labai sunku įeiti į šį pasaulį, o išeiti dar sunkiau. Likau viena - vaikai iškeliavo, visi užsiėmę. Kai lieku viena, aš jaučiu vienatvę“, - neslepia pašnekovė. „Daugelis jau išmirė - žiūrėkit, Miščiukaitės, Malinausko, Povilaičio nėra. Draugų nebelieka - visa epocha mano jau praėjo. Kol aš buvau scenoje, tol buvo visko - ir atlikėjų, kurie norėjo apjuodinti, kurie norėjo pakenkti. Jei nori būti scenos žmogumi, reikia būti stipriam. Bet vienatvę tikrai jaučiu, nors ir vaikai nuolat skambina, - liūdnai šypteli moteris. - Dukra mano tikrai jautri - klausia, ką veikiu, kaip laikausi, ką valgau. Ji rūpinasi. Turiu du anūkus ir du proanūkius, su jais susitinku per šventes, Kūčias. Kūčios yra mūsų šeimos šventės, o Kalėdas visi švenčiame kaip kur.“
Dainininkė Birutė Dambrauskaitė atsikratė priklausomybių kilnoti stikliuką ir rūkyti. Jau daug metų Birutė visiškai negeria ir nerūko. Ji labai šiuolaikiška. Gal dėl to, kad visą laiką sukasi tarp jaunimo ir stengiasi nuo jo neatsilikti. Birutė man labai artima, mes kaip draugės. Amžiaus skirtumas tarsi neegzistuoja. Kalbamės apie viską, kartais net per daug paslapčių viena kitai atskleidžiame.
tags: #birute #dambrauskaite #gimimo #metai
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
