Austėjos Landsbergienės įžvalgos: kaip ugdyti atsparius ir motyvuotus vaikus
Švietimas yra kertinis akmuo formuojant ateities kartas. Tačiau, kaip teigia pedagogė, socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė, norint pasiekti gerų švietimo rezultatų, būtina aiški kryptis ir nuoseklus darbas. Paradoksalu, tačiau būtent tobulos tėvystės siekis ir noras vadovautis plačiai paplitusiais mitais dažnai tampa didžiausia kliūtimi užauginti emociškai stiprų žmogų. Keturis vaikus užauginusi dr. A. Landsbergienė prisipažįsta esanti sveiko proto motinystės šalininkė. Naujausioje savo knygoje „Iki mokyklos. Ankstyvosios vaikystės gidas“ ji paneigia dažnai kartojamus tėvystės mitus moksliniais faktais, pasakoja ir savo patirtį auginant vaikus. A. Landsbergienė pabrėžia, kad mums svarbu, jog kiekviena mama jaustųsi girdima ir palaikoma.
Šiuolaikinės tėvystės mitai ir spaudimas
Per pastaruosius kelis dešimtmečius tėvai su vaikais ir taip praleidžia gerokai daugiau laiko nei ankstesnės kartos - ypač mamos, nors jų dalyvavimas darbo rinkoje išaugo. Paradoksas tas, kad tėvai išties investuoja daug laiko, bet gyvena nuolatinėje lyginimosi tarpusavyje ir vertinimo kultūroje. Ši kolektyvinė tėvų kaltė kyla iš kelių tarpusavyje persipynusių reiškinių.
Pirma, per pastaruosius dešimtmečius tėvystė tapo ne santykiais tarp tėvų ir vaikų, o projektu. Socialiniuose tinkluose, knygose, seminaruose ir „teisingo auklėjimo“ žinutėse nuolat transliuojama, kad viskas priklauso nuo tėvų bei jų sprendimų, kurie, žinoma, turi būti tobuli. Pavyzdžiui, „Pew Research Center“ duomenimis, daugiau nei 40 proc. mamų sako jaučiančios kitų tėvų vertinimą dėl auklėjimo, o beveik trečdalis - ir spaudimą socialiniuose tinkluose būti „gera mama“. Kuo daugiau informacijos ir patarimų, kuo daugiau „žinovų“, kurie kategoriškai teigia viena ar kita, tuo dažniau tėvai gali jausti, kad ne viską daro pakankamai gerai.
Antra, kaltę stiprina ir pakitęs socialinis fonas: dideli lūkesčiai, nesaugumo jausmas dėl ateities, konkurencinga švietimo sistema, ekonominis spaudimas, mažesnis bendruomeniškumas. Kitaip tariant, kai nėra stipraus „kaimo“, kuris augina vaiką kartu, visa atsakomybė gula ant vieno ar dviejų suaugusiųjų pečių. Tėvai pradeda jausti, kad privalo būti ir emociniai terapeutai, ir mokytojai, ir treneriai, ir karjeros konsultantai - viską daryti patys ir viską padaryti puikiai. Natūralu, kad tokioje sistemoje kaltė tampa beveik neišvengiama - net tada, kai tėvai daro labai daug. Deja, bet mažai kalbama ir apie tai, kad spaudimas būti tobula mama ar tėčiu yra tiesiogiai susijęs su didesniu stresu ir perdegimu - pavyzdžiui, 2024 metais Ohajaus universiteto atlikto tyrimo duomenimis, net 6 tėvai iš 10 patiria perdegimo simptomus.
Todėl svarbu nuraminti tėvus, nes vaikas, matydamas įsitempusius, kaltės graužiamus tėvus, patirs daug daugiau nerimo, nei tas, kurio tėvai laimingi, kad ir mažiau besiverčiantys per galvą. Viena labai atmintin įstrigusi mintis iš knygos yra apie tai, kad vaikams nereikia tobulų tėvų - užtenka ir „pakankamai gerų“, tačiau toks pasakymas skamba kaip prieštaravimas vyraujančiai normai. Juk šiais laikais iš tėvų tikimasi „teisingų“ reakcijų kiekvienoje situacijoje. Iš tiesų prieraišumo teorija kalba ne apie tobulybę, o apie pakankamai gerą santykį, nes vaikui svarbu patirti, kad suaugęs žmogus dažniausiai yra pasiekiamas, reaguojantis ir patikimas. Kitaip tariant, santykiai gali būti netobuli, bet jie yra saugūs, nes galima susipykti ir susitaikyti, atkurti ryšį ir judėti pirmyn.
Emocijų valdymas ir atsparumo ugdymas
Apie tai, kad frustracija vaikui yra būtina raidos dalis, A. Landsbergienė galėtų atskirą knygą parašyti! Neuromokslininkai jau seniai kalba apie tai, kad mokymasis negali būti lengvas, nes nauji įgūdžiai ir patirtys įsitvirtina tik tada, kai susiduriame su iššūkiu. Anglų kalboje tam net yra posakis „easy in, easy out“ - ką gauname per lengvai, tas taip pat lengvai ir išnyksta. Frustracija apskritai yra būtina raidos dalis todėl, kad ji yra natūralus signalas - „aš dar nemoku, bet galiu išmokti“. Jei vaiką nuolat saugome nuo nusivylimų, jis neįgyja svarbiausio gyvenimo įgūdžio - atsparumo, o jo savivertė tampa trapi, paremta tik atsitiktine sėkme.
Tuomet vaikas, kuris iš pradžių patiria frustraciją, tačiau sprendimą randa savarankiškai, išmoksta esminę pamoką - pastangos duoda rezultatą, klaidos yra mokymosi dalis, o sunkumai nereiškia „aš esu negabus“, jie reiškia, kad „aš mokausi ir augu“. Svarbu tėvams suprasti, kad, kai vaikas susiduria su iššūkiais, jo smegenys priverstos kurti naujus neurologinius ryšius ir ieško strategijų, todėl jis išmoksta planuoti, reguliuoti emocijas ir ramiai išbūti periodą, kai sprendimas dar nėra aiškus ar dalykai nevyksta pagal planą.
Psichologinio atsparumo vertė
Kaip reaguoti į stiprias vaiko emocijas?
Daugeliui tėvų kyla didžiausia dilema - kaip tinkamai reaguoti į stiprias vaiko emocijas, jeigu tokios nutinka. Knygos skyriuje „Atsparumo šaknys. Kaip padėti vaikams atsigauti po nusivylimo ir nesėkmių“ kalbama būtent apie tai, kad gebėjimas išgyventi sunkumus formuojasi ne tada, kai vaikui viskas sekasi, o tada, kai šalia yra suaugusysis, padedantis išbūti sudėtingą emociją.
Mitas, kad leisdami vaikui jausti emocijas, mes jį lepiname, dažniausiai kyla iš emocijų ir elgesio supainiojimo. Emocijos nėra nei geros, nei blogos - jos tiesiog yra. Vaikas - kaip ir kiekvienas žmogus - gali pykti, nusivilti, pavydėti, jausti gėdą ar baimę, ir tai nėra „netinkamas“ dalykas. Netinkamas gali būti tik elgesys, kuris seka po emocijos. Savo knygoje dėl to ir pasakojama apie koreguliaciją - elgesį, kai suaugęs žmogus padeda vaikui išbūti su vienu ar kitu patiriamu jausmu, moko jį įvardyti ir pamažu nusiraminti, bet kartu aiškiai parodo ribas. „Aš matau, kad tu labai pyksti, aš esu šalia, bet muštis negalima“ - tai nėra leidimas „daryti ką nori“, atvirkščiai, tai yra mokymas, kaip reguliuoti savo emocijas. Riba tarp emocijų priėmimo ir ribų nebuvimo yra aiški: priimame jausmą, bet neleidžiame destruktyvaus elgesio.
Ir čia svarbu akcentuoti dar vieną žalingą mitą - kad vaikas, kuris verkia, rėkia ar krenta ant grindų, manipuliuoja. Dažniausiai mažas vaikas nemanipuliuoja, jis tiesiog yra užvaldytas stiprios emocijos ir neturi brandžių smegenų mechanizmų, kurie leistų jam greitai nusiraminti. Kai mes tai suprantame, tėvystė tampa mažiau apie kontrolę ir daugiau apie lyderystę - būti ramia atrama, laikyti ribas ir tuo pačiu padėti vaikui išmokti to, ko jis dar negali padaryti savarankiškai.
Konfliktai tarp vaikų - natūrali raidos dalis
Konfliktas tikrai nėra klaida, kažkas negero ar blogo auklėjimo ženklas - tai yra natūrali socialinės raidos dalis, nes vaikai mokosi bendrauti, dalintis, spręsti nesutarimus ir suprasti kitų jausmus būtent per konfliktą. Pavyzdžiui, stumtelėjimas ar nesutikimas dalintis žaislais dažnai rodo ne blogą elgesį, o vaiko bandymą išreikšti savo poreikius arba išmokti socialinių taisyklių. Tokiose situacijose vaikas eksperimentuoja su ribomis, pamato priežasties bei pasekmės ryšį ir pradeda mokytis empatijos. Be to, konfliktai padeda vaikams išmokti svarbių emocinių įgūdžių: kaip valdyti pyktį, kaip tartis, ieškoti kompromisų ir konstruktyviai spręsti nesutarimus. Kai suaugusieji į konfliktą reaguoja tik kaip į problemą, kurią reikia kuo greičiau „užgesinti“, vaikas gauna kitą žinutę - kad jo jausmai yra netinkami, tad ilgainiui jis gali pradėti bijoti savo jausmų ar vengti jautrių socialinių situacijų.
Tikslų nustatymas ir mokymasis per žaidimą
Mitas, kad kuo anksčiau vaikas pradės skaityti ir skaičiuoti, tuo sėkmingesnis bus ateityje, yra gajus todėl, kad ankstyvi akademiniai įgūdžiai tėvams atrodo kaip lengvai pamatuojamas „progreso“ rodiklis - kai vaikas ketverių jau skaito, tai matosi, tai galima parodyti, palyginti, tuo galima pasidžiaugti. Tačiau ilgalaikiai kalbos raidos tyrimai rodo, kad būsimus akademinius pasiekimus daug tiksliau prognozuoja ne tai, kada vaikas pradėjo skaityti pats, o tai, kiek su juo buvo kalbamasi, kiek jam buvo skaitoma ir kokio turtingumo kalbinėje aplinkoje jis augo.
Būtent čia slypi paradoksas - tai, kas iš tikrųjų lemia ilgalaikę sėkmę, dažniausiai nėra taip lengvai pamatuojama. Savireguliacija, kūrybiškumas, smalsumas, gebėjimas sutarti su kitais ar ramiai įveikti frustraciją nematoma taip greitai kaip perskaitytas pirmas žodis, nors būtent šie gebėjimai vėliau tampa mokymosi pagrindu. Manoma, kad noras kuo anksčiau matyti „akivaizdų progresą“ labai susijęs ir su šiandien visuomenėje tvyrančiu nerimu dėl ateities - tėvai ieško ankstyvo pranašumo, tarsi tikėdamiesi, kad jis apsaugos vaiką nuo galimų sunkumų. Tačiau žaidimas yra vaiko „darbas“, o ne pertrauka nuo darbo. Kai vaikas žaidžia, jis mokosi ne mažiau, dažnai net gilesniu ir natūralesniu būdu, nes žaidimo metu aktyviausiai dirba tos smegenų sritys, kurios atsakingos už mokymąsi - lavėja kalba, stiprėja dėmesio kontrolė, formuojasi darbinė atmintis, planavimo ir problemų sprendimo gebėjimai.
Žaislų gausa ir ekranų įtaka
Moksliniai tyrimai rodo, kad žaislų gausa pati savaime nėra vaiko raidą skatinantis veiksnys - daug svarbiau, ką ir kaip vaikas su tais žaislais daro. Eksperimentinis tyrimas, publikuotas tarptautiniame ankstyvosios raidos tyrimų žurnale „Infant Behavior and Development“, parodė, kad mažiems vaikams turint keturis žaislus vietoj 16, jų žaidimas tampa ilgesnis, įvairesnis ir kūrybiškesnis. Tai patvirtina ir raidos psichologai: kai vaiko aplinkoje yra per daug stimulų, vaikas fiziškai nepajėgia ilgai išlaikyti dėmesio, todėl žaidimas tampa paviršutiniškas - nuo vieno daikto pereinama prie kito, nė į vieną neįsigilinant. Didžiausią naudą vaiko raidai duoda ne vadinamieji „vienos funkcijos“ lavinamieji žaislai, o atviri, įvairiai panaudojami objektai: kaladėlės, konstruktoriai, figūrėlės ar priemonės vaidmeniniam žaidimui, kai vaikas kuria istorijas ir daiktus paverčia tuo, kuo nori. Nustatyta, kad dabar labai populiarūs elektroniniai „lavinamieji“ žaislai gali net pristabdyti vaikų raidą, nes apriboja tėvų ir vaiko tarpusavio pokalbius, o būtent bendravimas yra vienas svarbiausių kalbos raidos veiksnių.
Kalbant apie ekranus, A. Landsbergienė pabrėžia, kad laiką prie jų reikia riboti. Tačiau klausimas „kiek minučių per dieną?“ dažnai yra per siauras, nes tai nieko nepasako apie tai, ką vaikas žiūri, kada žiūri, su kuo žiūri ir, svarbiausia, ką ekranai pakeičia. Juk 20 minučių kokybiško turinio kartu su tėvais, pavyzdžiui, aptariant, kas vyksta ekrane, nėra tas pats, kas 20 minučių greito, stimuliuojančio, algoritmų valdomo turinio, kurio tikslas - išlaikyti vaiko dėmesį bet kokia kaina. Dažna tėvų klaida - ekranus naudoti kaip emocijų reguliavimo įrankį: kai vaikas pyksta, verkia, nuobodžiauja, pavargsta ar „per daug reikalauja“, ekranas tampa greitu sprendimu. Trumpuoju laikotarpiu tai veikia, bet ilgainiui vaikas praranda galimybę įgyti nepaprastai svarbų įgūdį - pačiam išbūti su emocija ir ją sureguliuoti. Kita klaida - riboti ekranus ir naudoti juos tik kaip „bausmę“ arba „apdovanojimą“, nes taip ekranai įgyja dar didesnę emocinę vertę ir tampa „uždraustu vaisiumi“. Greitas, nuolat besikeičiantis turinys pripratina smegenis prie aukšto stimuliacijos lygio, todėl realus pasaulis - knyga, žaidimai ar pokalbiai - vaikui ima atrodyti per lėti, nepakankamai įdomūs ir apdovanojantys.
Iššūkiai ir galimybės ikimokykliniame ugdyme bei mokykloje
Laiko planavimas yra neatsiejama sėkmingo žmogaus rutina, todėl tam dėmesį skirti ir įgūdžius formuoti derėtų pradėti pakankamai anksti. Tapti sėkmingu žmogumi intelekto ir talento nepakanka - tik įdėtas darbas ir konkrečių tikslų turėjimas nuveda ten, kur norime save matyti. Svarbu, kad vaikas pats sugalvotų ir koordinuotų tikslą ir žingsnių planavimą. Susiderinus lūkesčius, bus lengviau rasti balansą. Tėvai turėtų susikalbėti su vaikais ir priimti žinią, kad jų vaikas turi kitų planų, neversti eiti per prievartą užprogramuotu keliu. Darbus ir mokslus derėtų išsidėlioti protingais terminais ir nepalikti visko paskutinei nakčiai.
Pasiruošimas mokyklai
Artėjant naujiems mokslo metams daugeliui tėvų kyla klausimas, ar leisti vaiką į ikimokyklinio ugdymo grupę, ar ne. Mokslininkai vieningai sutaria, kad šeima ne visada gali užtikrinti kokybišką vaikų ugdymą. Edukologijos mokslų daktarė ir privataus darželių tinklo „Vaikystės sodas“ įkūrėja Austėja Landsbergienė teigia, kad ikimokyklinio ugdymo metu vaikas įgyja kompetencijų, padėsiančių sėkmingai dalyvauti mokyklos veikloje. Ikimokykliniai metai vaikui sudaro sąlygas vienus metus išgyventi tam tikrą pereinamąjį etapą: vaikas jau ne darželyje, bet dar ir ne mokykloje. Problema, kuri kyla, yra ta, kad ikimokyklinio amžiaus vaikams per mažai dėmesio skiriame ugdymui, tad, atėjęs į mokyklą, vaikas dažnai išgyvena didžiulę adaptaciją, nes buvo pereita nuo labai mažai struktūrizuotos veiklos prie beveik vien tik struktūrizuotos. Kaip turėtų būti? Auksinis viduriukas! Ikimokyklinio ugdymo tikslas - įgyti kompetencijų, kurios vaikui padės sėkmingai dalyvauti mokyklos veikloje.
Ką reikia daryti? Priešmokyklinėje klasėje - A. Landsbergienės įsitikinimu - yra vainikuojamas ikimokyklinis ugdymas. Yra tarsi peržiūrima, pasikartojama tai, apie ką buvo kalbėta. Tėvai tikrai turėtų įvertinti socialinį emocinį brandumą, intelektualinę brandą bei apskritai pasirengimą tapti mokiniu. Tyrimai rodo, kad paprastai labai gerą brandumo lygį būna pasiekę apie 70% vaikų. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad skubėti neverta. Svarbiausia - apie tai pasikalbėti su vaiko pedagogais, o abejojant būtinai apsilankyti pedagoginėje-psichologinėje tarnyboje.
Vienas iš svarbiausių dalykų yra tėvams patiems stengtis nesijaudinti dėl vaiko adaptacijos mokykloje ar kitų jo laukiančių sunkumų. Tėvai mėgsta klausti apie įvertinimus, ar šiandien gavo gerą pažymį, ar negavo pastabų ir panašiai. Tačiau mokiniui kur kas labiau adaptuotis mokykloje padėtų, jei grįžus namo tėvai jos klaustų apie tai, ką naujo jis sužinojo, ko išmoko, kas buvo įdomiausia ir pan. Šiandien jau puikiai žinome, kad vaikus traumuoja fizinis ir emocinis smurtas. Nereikėtų pamiršti kelių dalykų: valstybės finansuojamas ikimokyklinis ugdymas yra tik vienus metus ir - jeigu po metų pasirodys, kad vaikas negali eiti į pirmąją klasę - jis liks antrametis, o dauguma įstaigų nenorės vaiko priimti, nes jo ugdymas nebus finansuojamas.
Mokytojų vaidmuo ir bendradarbiavimas su tėvais
Moksliniai tyrimai rodo, kad emocinė mokinio būklė yra tiesiogiai susijusi su mokymosi rezultatais. Jeigu mokinys mokykloje jaučiasi gerai, ir jo pažymiai bus geresni. Nuolatinis spaudimas gauti gerą pažymį žaloja jauną žmogų, todėl kur kas geriau formuoti teigiamą požiūrį į mokyklą, skatinti motyvaciją siekti žinių ir sukurti gerą atmosferą mokykloje. Mokykla yra tarsi lygiakraštis trikampis, kurį sudaro vaikai, tėvai ir mokytojai. Mokytojo darbas apskritai nėra lengvas. Pedagogas privalo gebėti dirbti su įvairių poreikių turinčiais vaikais.
A. Landsbergienė yra vakarietiškos mokyklos šalininkė ir mano, kad pradinėje mokykloje mokytojai turėtų keistis kasmet. Viena iš mokinio nusivylimo priežasčių gali būti ryšio su mokytoju nebuvimas. Mokytojas yra žmogus, ir natūralu, kad jis negali vienodai simpatizuoti visiems klasės vaikams. Net ir pats profesionaliausias mokytojas, mokydamas tuos pačius vaikus kelerius metus, negalės nuslėpti savo jausmų. Kasmetinė mokytojų kaita padeda mokiniams išvengti saugaus kokono ir išmokti išeiti iš komforto zonos. Tėvai, rinkdamiesi mokyklą, turėtų galimybę pasirinkti ir mokytoją, tačiau svarbu, kad jie galvotų ne apie save, o apie vaiką.
A. Landsbergienė pabrėžia, kad didžiulė klaida yra įskiepyti vaikams mintį, jog mokykla yra "vergija." Reikia mokyti vaikus vertinti mokyklą kaip vietą, kur pedagogai dirba, kad jie tobulėtų. Mokykla yra didžiulis gėris, nes mokytojai padeda daug sužinoti, eiti į išvykas, važiuoti į ekskursijas ir pan. Tik tada, kai tėvai ir visuomenė pradės pagarbiai kalbėti apie mokytojus, pasikeis ir vaikų požiūris į mokyklą. Svarbu įsisąmoninti, kad tėvai, vaikai ir mokytojai yra viena bendruomenė, kuri turėtų dirbti vienam tikslui. Reaguoti į problemas reikia nedelsiant, o ne laukti mokslo metų pabaigos. Tėvai turėtų nedelsiant kreiptis į mokytoją ir pasikalbėti su juo, jei pastebi, kad vaikas patiria sunkumų.
Talentų ugdymas ir asmeninio kelio paieškos
Idėja, kad kuo anksčiau identifikuosime vaiko talentus, tuo sėkmingesnė bus jo ateitis, yra, sakyčiau, primityvi. Nors dirbtinis intelektas ir duomenų analizė jau gali suteikti įdomių įžvalgų apie vaiko stipriąsias puses, žmonių vystymasis yra dinamiškas ir dažnai nenuspėjamas. Juk vaikai keičiasi, jų interesai, motyvacija ir gebėjimai vystosi skirtingais tempais, todėl ankstyvas talento fiksavimas gali neatspindėti tikrojo potencialo. Psichologiniai tyrimai rodo ir kitą svarbų dalyką - vaikams prilipdytos tokios etiketės gali riboti jų motyvaciją bandyti naujas sritis, nes vaikas ima saugoti savo „tapatybę“ ir vengia to, kas gali nepavykti. Kitaip tariant, vietoje augimo atsiranda savęs saugojimas, todėl svarbu išlaikyti pusiausvyrą atpažįstant vaiko potencialą ir spaudžiant kuo anksčiau atrasti veiklos kryptį, kuri domintų ir kurioje sektųsi.
Kai kalbame apie ikimokyklinio amžiaus vaikus, patarimas yra stebėti vaiką, pasiūlyti jam įvairių veiklų ir paramą, tačiau tai neturėtų virsti griežtu planu ar prognoze, kuri kažkokiu būdu ribotų pasirinkimus. Įdomu tai, kad sporto ir talentų ugdymo tyrimai nuosekliai rodo tą patį dėsningumą - aukščiausius rezultatus pasiekę žmonės vaikystėje išbandė daug skirtingų veiklų ir tik gerokai vėliau specializavosi. Tai susiję ir su tuo, kad ankstyvieji akademiniai ar specifiniai gebėjimai gana silpnai prognozuoja būsimą sėkmę, nes tai priklauso ne tik nuo įgūdžių, bet ir nuo smalsumo, atkaklumo bei gebėjimo prisitaikyti.
Būreliai ir ateities kompetencijos
Mitas, kad ateities įgūdžiai prasideda nuo papildomų būrelių, kyla dėl suaugusiųjų noro „organizuoti“ vaikystę ir kuo anksčiau investuoti į būsimą rezultatą. Šios kompetencijos formuojasi ne per perpildytą veiklų tvarkaraštį, o per kasdienio gyvenimo patirtis: žaidimus, konfliktus su bendraamžiais, sveiką frustraciją, rutiną, miegą, fizinę veiklą ir santykį su suaugusiuoju, kuriame vaikas jaučiasi saugus. Žinoma, būreliai gali būti vertingi, ypač jei vaikas jų nori ir jie atitinka jo interesus, tačiau jie nėra pagrindinis kelias į savireguliaciją ar kūrybiškumą.
Tėvystės išmintis ir savęs stiprinimas
Dažnai sakome - mamos myli be proto. A. Landsbergienė teigia, kad nerašytų apie sveiko proto motinystę, jei manytų, kad tai nėra suderinama. Vadinasi, tai įmanoma, tačiau nėra lengva. Pati meilė, manau, yra tokia pati, tačiau jos raiška ir visuomenės tos raiškos lūkestis mamoms yra kitoks - dėl to jos kitaip elgiasi. Ne visada, tačiau mamos patiria daug didesnį spaudimą ir išgyvena daug didesnį kaltės jausmą, kurio nepatiria ir neišgyvena tėčiai.
Kas motinystėje ir tėvystėje labiausiai aptemdo protą? Baimė. Baimė būti nepakankamam. Baimė padaryti kažką blogo - ne iš piktos valios, žinoma! Baimė klysti. Baimė nuvilti. Tų baimių - devynios galybės. Itin svarbu yra mokytis reflektuoti, tam tikra prasme pasikalbėti su savimi. Šiandien jau savigalbos knygos, grupės ir net apsilankymai pas specialistus, ačiūdiev, nebėra tabu, tad reikia išnaudoti tai, kas yra pasiekiama.
A. Landsbergienė motinystės mokėsi iš savo tėvų. Kas patiko, norime tęsti, o kas ne - norime to daryti mažiau. Jai pasisekė, nes ji dar to mokėsi: studijos buvo susijusios ir su asmens, ir su šeimos psichologija, darbe stebėjo, analizavo, kalbėjo su kolegomis. Ir be galo be krašto daug skaitė. Ir, aišku, pats gyvenimas. Tad iš tiesų tai buvo didžiulė mozaika, didžiulė dėlionė, kuri padėjo atrasti savąjį motinystės kelią.
Permąstant „Madam Tobulybės“ vaidmenį
Knygoje A. Landsbergienė prisipažįsta, kad savo mamos karjeros pradžioje stengėsi būti tobula. Kas padėjo išsivaduoti iš Madam Tobulybės vaidmens? Daug vaikų. Darbas. Studijos, kurios, atrodė, niekada nesibaigs, nes po vieno magistro buvo antrasis, tada - doktorantūra, podoktorantūrinės studijos. Ir, žinoma, gyvenimas. Apskritai, ji pastebi, kuo daugiau patirties, tuo dažniau atsisako griežtumo ir pradeda svarstyti: na, priklauso.
Ji teigia nemananti, o ir netikinti, kad galima atskirti mamą nuo patyrusios pedagogės. Uždarę darbo duris, šios asmenybės pusės neuždarome, o uždarę namų neužveriame anos. Nors gyvenime yra daug vaidmenų, jie vis vien persipina ir vienas kitam daro didžiulę įtaką. A. Landsbergienė teigia, kad šiais nerimo laikais kai kurie tėvai persistengia mėgindami vaikams įvairiais būdais kompensuoti dėmesio trūkumą - apie tai ji daug ir kalba, ir rašo. Visoje žmonijos istorijoje tėvai tiek dėmesio neskirdavo savo vaikams ir... nejautė tiek kaltės jausmo, kad skiria per mažai!
Šiandien kai kurios mamos dirbti pradeda, vos vaikas sulaukia vienų metų. Kaltės jausmas dėl darželyje ar auklei palikto vaiko dažnai būna itin stiprus, mamos mano, kad vaikai traumuojami. Kaip išspręsti šią dilemą, kai dirbti reikia, o vaikas - mažas? Visų pirma žiniomis ir faktais. NĖRA pasaulyje tyrimo, įrodžiusio, kad darželio lankymas traumuoja. Taip, pradėjusiam lankyti darželį vaikui padaugėja kortizolio - streso hormono, tačiau jo dar daugiau padaugėja, kai gimsta brolis arba sesė, o juk dėl šito negimdome mažiau vaikų, tiesa?! Vaikus traumuoja ir fizinis bei emocinis smurtas, kurį patiria iš suaugusiųjų: tai gali būti ir tėvai, ir ugdytojai. Todėl svarbu apie tai kalbėti - kad artimoje vaiko aplinkoje to smurto mažėtų.
Vaikai - maži drakonai, kartais išaugantys į manipuliuojančius tironus. Tai nutinka, kai tėvai pamiršta, kad yra svarbu amžiaus tarpsnių ypatumai ir juos atliepiantis tinkamas ir būtinas auklėjimas. Kartais kiekvienam būna, kai nepavyksta laikytis taisyklių. Svarbu kalbėti apie tai, kodėl nepavyko arba net kodėl sąmoningai nebuvo laikomasi. Tai nėra pasaulio pabaiga - svarbu žinoti, kodėl elgiamasi vienaip ar kitaip. Nebijoti kartais atsiprašyti: taip parodysime, kad ir mes klystame, kad klysti yra normalu. A. Landsbergienė teigia, kad kartais tėvai pamiršta amžiaus tarpsnių ypatumų svarbą, dėl baimės ir noro būti geriausiais tėvais savo vaikams. Taigi, noras buvo nuostabus, tačiau dėl to nebebuvome tėvais, kurių atsakomybė - ir vaiko auklėjimas.
Sunkūs išgyvenimai išaugina stiprius žmones. A. Landsbergienei padeda nuolatinis kartojimas sau, kad tik įveikęs iššūkius žmogus jaučiasi iš tiesų laimingas. Ir ne tik laimingas. Taip jis jaučia, kad jo gyvenimas turi prasmę, o prasmės jausmas - vienas pamatinių žmogaus siekių. Suprasdama, kad iš vaiko atima šį jausmą už jį darydama tai, ką jis gali padaryti pats, ji supranta, kad turi atsitraukti. Ir tiesiog būti šalia, jei jam reikės ištiestos rankos, kuri padėtų atsistoti, ar peties, ant kurio galėtų išsiverkti.
Knygoje ji aptaria svarbią temą apie tai, kad vaikui būtina įdiegti suvokimą: jei nori ko nors pasiekti, turi įdėti pastangų ir darbo. O jei vaikas sako, kad nenori? Kad nenori dirbti tiek, kiek dirba tėvai, kad nori būti laisvas pasaulio pilietis? Viskas gerai, tebūnie. Bet tada svarbiausia neatbėgti ir negelbėti jo, kai vieną dieną užsinorės. Tegul pradeda savo kelią įdėdamas pastangų ir darbo. O jeigu niekada nenorės?! Irgi gerai! Bet turi aiškiai suprasti, kad nebus taip, jog gyvena tėvų namuose, žaidžia kompiuterinius žaidimus, burba ant valstybės ar valdžios, o mama jam dar gamina pietus ir vakarienę.
Stebuklingo recepto nėra - čia yra didžiausia motinystės ir tėvystės magija. Jeigu jis būtų, visi gyventų ilgai ir laimingai - kaip pasakose. Bet gyvenimas yra ne pasaka: jis daugiabriaunis, įvairialypis ir nepaprastai margas. Negana to. Gyvenimas yra kelionė, o ne tikslas. Kai tą supranti, sieki ne užauginti, o auginti, ne užaugti, o augti drauge su vaikais ir visa šeima. Ir tada pradedi mėgautis procesu - su visais jo džiaugsmais ir skausmais. Juk be didelio skausmo nė nesuprasi, kokie nepaprasti džiaugsmai slypi tiesiog kasdienybėje.
tags: #austeja #landsbergiene #kaip #kelti #tikslus #vaikams
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
