Vaikų kalbos raidos iššūkiai ir pagalba: nuo vėlavimo iki specifinių sutrikimų

Vaikų kalbos vystymasis yra svarbus aspektas jų bendro vystymosi proceso. Daugelis vaikų natūraliai pradeda kalbėti pirmųjų gyvenimo metų metu, tačiau kai kurie vaikai gali susidurti su kalbos vystymosi uždelsimais ar problemomis. Jei pastebite, kad jūsų vaikas nekalba arba jo kalba vystosi lėčiau nei turėtų, tai gali būti keliais veiksniais.

„Vaikai kalbėti išmoksta iš savo tėvų, artimųjų, televizoriaus, kompiuterio.“ „Viską supranta, bet nekalba“ - tokia frazė neretai nuskamba iš tėvų lūpų. Jie džiaugiasi, kad vaikas viską supranta, reaguoja į prašymus, bet kartu ima nerimauti: kodėl nekartoja žodžių, kodėl nekalba, kaip kiti vaikai? Kartais mažylis bendrauja sava „kūdikiška kalba“ - garsažodžiais, judesiais, žvilgsniu. Tėvams kyla klausimas: ar tai normalu, ar jau metas kreiptis į specialistą?

Kada kreiptis į specialistą?

Jei jūsų vaikas nekalba arba jo kalba neatitinka jo amžiaus normų, pirmas žingsnis yra pasikonsultuoti su specialistu. Vaikų logopedas arba kalbos terapeutas gali atlikti vertinimą ir nustatyti, ar yra kalbos vystymosi problemų. Specialistas gali įvertinti vaiko kalbos įgūdžius, garsų tarimą, žodyno dydį ir kitus svarbius parametrus.

Labai daug vaikų yra sėkmingai padėję savo kalbos problemoms, kai jos buvo nustatytos ir imtasi veiksmų laiku. Svarbiausia yra dėti pastangas ir bendradarbiauti su specialistais, kad jūsų vaikas galėtų vystyti kalbos įgūdžius ir pasiruošti sėkmingam ateities mokymuisi ir bendravimui.

Galimos kalbos vystymosi sutrikimų priežastys

Yra keletas galimų priežasčių, kodėl vaikas gali patirti kalbos vystymosi problemų. Kiekvieno vaiko nekalbėjimo priežastys yra skirtingos, todėl ir būdai padėti - individualūs.

Fizinės ir medicininės priežastys

• Kai kurie vaikai gali turėti fizinį negalavimą, kuris trukdo normaliam kalbos vystymuisi, pvz., klausos problemos ar liežuvio sutrikimai.
• Kartais kalbai trukdo fiziologiniai dalykai - trumpas liežuvio pasaitėlis, gomurio nesuaugimas, netaisyklingas sukandimas ar kt.
• Kalbos vėlavimą gali lemti nėštumo ar gimdymo sunkumai: infekcijos, deguonies trūkumas, priešlaikinis gimdymas, cezario pjūvis, ankstyvos kūdikystės traumos ar dažnos infekcijos su aukšta temperatūra.
• Yra vaikų, kurie turi rimtų kalbos sutrikimų - artikuliacijos, sutrikusių kalbos centrų. Tuomet reikia rimtos pagalbos ir daug darbo.
• Dirbu su vaikais, turinčiais specialių ugdymosi poreikių - jiems kalba dažniausiai vėluoja dėl fiziologinių priežasčių. Tai nėra atvejis, kai vaikas negali ištarti kokio žodžio. Jis turi daug minčių, bet negali jų išreikšti, nes kalbos centrai yra sutrikę.

Vystymosi ir psichologinės priežastys

• Kai kurie vaikai tiesiog vystosi lėčiau nei kiti, ir jiems reikia papildomo laiko, kad įgytų kalbos įgūdžius.
• Kalbos sutrikimai: kai kurie vaikai gali turėti kalbos sutrikimus, pvz., disleksiją, kadangi jų smegenys negali tinkamai tvarkyti kalbos signalų.
• Socialiniai ar psichologiniai veiksniai: tam tikros socialinės ar psichologinės aplinkybės, pvz., stresas arba traumos, gali turėti įtakos vaiko gebėjimui kalbėti.
• Jei vienam iš tėvų ar artimųjų vaikystėje vėlavo kalba, tai ir vaikutis gali pradėti vėliau kalbėti.
• Pastaraisiais dešimtmečiais daugėja tyrimų, pagrindžiančių selektyvųjį mutizmą kaip nerimo sutrikimą vaikystėje.
• Kartu nustatyta, kad šį sutrikimą turintiems vaikams apskritai būdinga didesnė įvairių raidos sutrikimų rizika.
• Psichologinio pobūdžio etiologiniai veiksniai ilgą laiką buvo bandomi paaiškinti labai įvairiomis ir skirtingomis teorijomis.
• Jeigu jūsų vaiko kalbinio vystymosi procesą sutrikdė išgąstis, šokas, jis gali pradėti kalbėti ne palaipsniui, o staiga.

Aplinkos ir šeimos įtaka

• Kartais vaikui tiesiog trūksta kalbinės stimuliacijos. Vaikas neturi augti tyloje, reikia su vaiku nuolat bendrauti.
• Kalbinė situacija šeimose liūdna: tėvai užsiėmę, vaikai su telefonais, patogu, netrukdo.
• Pirmasis šių dienų kalbos stabdis - telefonas, planšetinis kompiuteris ar televizorius.
• Dažniausiai vaikas klausosi ir žiūri anglų kalba. Yra atvejų, kai atėjęs į darželį vaikas pradeda skaičiuoti, vardyti spalvas anglų kalba. Ieškant priežasčių, kodėl šis nekalba lietuviškai, paaiškėja, kad planšetėje yra dainelė, kurioje angliškai vardinamos spalvos, skaičiai.
• Ekranai: kai vietoj kūrybinių žaidimų vaikas žiūri televizorių, per kurį groja linksma dainelė, ar įjungtas filmukas - jis įdėmiai klausosi. Tačiau klausant nejuda vaiko lūpos, liežuvis. Animaciniai filmai, laidelės veikia vaiką kaip hipnozė - vaikas visą dėmesį sutelkia į bėgančius, judančius paveikslėlius, šviesas, garsus, taip sustabdydamas ne tik kalbinių įgūdžių tobulėjimą, bet ir mąstymą.
• Mažybiniai žodžiai: mažybiniai žodeliai skamba mieliau, tačiau vaikui sunkiau juos pasakyti ir tai atitolina jo gebėjimą ištarti žodį. Apsunkinę vaiko kalbą trijų, keturių skiemenų žodžiais (mašinytė, lėlytė, kačiukas ir pan.) renkamės ilgesnįjį kelią į kalbos pradžią, kai tuo metu mažyliui būtų patogiausia ištarti tik vieno, dviejų skiemenų žodžius (katė, lėlė ir pan.) Todėl patartina daiktus vadinti tikraisiais vardais („šuniukas - šuo“), veiksmus įvardinti pilnais žodžiais („atete“ - „gerti“). Taip vaikas lengviau ir greičiau pradės tarti savo pirmuosius žodžius.
• Per mažai žaidimų: itin svarbūs yra žaidimai, į kuriuos įtrauktos įvairios ugdomosios veiklos.

Kaip padėti vaikui lavinti kalbą namuose?

Kalbos ugdymas - tai kasdienis procesas, reikalaujantis kantrybės ir nuoseklumo. Mokslininkai nustatė, kad vaikų, kurių sakytinės kalbos raida yra įprasta, tėvai skiria daugiau laiko pokalbiams su jais, negu vaikų, kurių sakytinės kalbos raida galimai sulėtėjusi.

Kuo daugiau žodžių atžala girdi nuo ankstyvojo amžiaus, tuo platesnis jos žodynas. Girdėdami kuo daugiau įvairių žodžių, vaikai sužino, kokiame tiksliai kontekste jie turi būti vartojami.

Praktiniai patarimai tėvams:

1. Nuolatinis bendravimas ir skaitymas:
   • Skaitinėkite: skaitymas skatina žodyno išplėtimą ir padeda suprasti kalbos struktūrą.
   • Klauskitės: leiskite vaikui pasakoti jums pasakojimus ir atsakyti į jūsų klausimus.
   • Skatinimas: skatinkite vaiką kalbėti ir dalintis savo mintimis. Praise, kai jis tai daro.
   • Išplėskite: kai vaikas pasakoja apie kažką, papildykite jo pasakojimą ir padėkite jam suformuluoti teisingus sakinius.
   • Kalbos specialistė sako, kad dažnai pamirštame, jog mažylis mokosi nuo pirmųjų mėnesių, kai pradeda guguoti, čiauškėti - tai vaiko kalbos vystymosi pradžia. Todėl labai svarbu mėgdžioti vaiko tariamus garsus, kad vaikas mokytųsi mėgdžioti ir atkartoti jūsų žodžius.
   • Verta nuolat įvardinti aplinkoje esančius daiktus, atliekamus veiksmus - taip vaikas girdės vis skirtingus žodžius.
   • Ugdyti vaiko kalbą galime nuolat net ir vyresniame amžiuje, kasdieninėse aplinkose, žaidimų metu.
   • Jeigu norite, kad jūsų vaikai su jumis sklandžiai kalbėtų, skaitykite jiems knygas, kalbinkite lietuviškai, pilnais sakiniais, o ne tik rodykite pirštais.
   • Mamos sako: „Aš jam kartoju tą patį žodį šimtą kartų, o jis vis tiek nepasako!“ Vaikas nekartoja ne todėl, kad nenori, o todėl, kad ne visada gali.
2. Žaidimai ir motorikos lavinimas:
   • Žaidimai: žaidimai gali būti puiki priemonė skatinti kalbėjimą. Vartoto žaidimus, kuriuose reikia komunikuoti ir bendradarbiauti.
   • Leisdami vaikui susieti žodį su vaizdu, pasitelkiant pojūtį, emociją, ir pati sąvoka greičiau įsitvirtins jo galvelėje.
   • Įvairias ugdomąsias sritis patartina įtraukti į žaidimus, kuriuose galima liesti, pajusti ir patirti, o ne „pamokas“.
   • Lavinkite vaiko bendrąją motoriką sukurdami kliūčių ruožą bėgiojimui, šliaužiojimui ar ropojimui, kuriam sukurti pasitelkite namuose turimus daiktus (kėdes, stalą, pagalvėles, skaras, pledus ir kt.).
   • Lavinkite vaiko smulkiąją motoriką pasigamindami žaidimus iš antrinių žaliavų, pvz. kamštelių. Nupieškite ant kartono norimą objektą ar daiktą (pvz., uogą, kirminą) iš apskritimų, juos nuspalvinkite norima spalva ir paskatinkite vaikus ieškoti tokios spalvos kamštelio.
   • Kalbą lavina ir lipdymas. Ankstyvajame amžiuje labiausiai tinka lipdyti iš natūralios ir šiltos medžiagos - vaško.
3. Artikuliacijos ir foneminio suvokimo pratimai:
   • Nuo mažų dienų kalbėkite apie tai, kokį garsą skleidžia mašina, kaip čiulba paukštis, kokius garsus girdite aplinkoje. Labai svarbi kalbos mokymosi dalis - foneminis suvokimas, kai vaikas geba atskirti kalbos garsus.
   • Liežuvis yra pagrindinis kalbos organų raumuo ir pratimai jam, kaip ir visiems raumenims, yra reikalingi, kad galėtų atlikti tikslingus judesius garsų tarimui. Todėl artikuliacinio aparato lavinimui tinka įvairūs liežuvio žaidimai, pvz., nusilaižome nuo lūpų uogienę, liežuvį keliame aukštyn ir žemyn, liežuvio pasakos, burbulų pūtimas, plunksnos pūtimas, žaidimai su veidrodžiu.
   • Įvardinkite knygoje ar kortelėje matomus daiktus, įvardinkite tikrąjį žodį (mašina, o ne mašinėlė). Rodydami daiktus ir tardami jų pavadinimus taip pat turėtumėte žaislą laikyti arti veido, kad vaikas matytų ir daiktą, ir jūsų artikuliaciją. Matydamas suaugusiojo artikuliaciją (lūpų judesius), vaikas gali lengviau pakartoti girdimus garsus.
   • Žodyno plėtojimas yra neatsiejama kalbos lavinimo dalis, todėl nepamirškime lavinti kiekvienos veiklos metu pasitelkdami vaiko mėgstamas knygutes, korteles su paveikslėliais.
4. Skatinkite kalbėjimo poreikį:
   • Jei vaikas kažko nori ir rodo, nepulkite duoti iš karto, o leiskite pamėginti, kad paprašytų. Jei viską padavinėsite, jam nebus poreikio kalbėti.
   • Nebūkite tarsi „užsuktas radijas“ - leiskite ir vaikui atsakyti, jei ko klausiate, leiskite paprašyti, paklausti. Luktelėkit! Jeigu neatsako, tada atsakykite jūs, pakartokite.
   • Nesakykite vaikui „pakartok“, „pasakyk“. Dažniausiai to nedarys. Gal verčiau pamėginkite, pavyzdžiui, sakykite - „metu“ ir meskite kamuolį į dėžę, po to pasakykite - „o dabar tu“. Dažniausiai vaikai atlieka veiksmą ir pakartoja žodį ,,metu“.
   • Girkite už kiekvieną pastangą. Jei vaikas pasako netaisyklingai - tiesiog pakartokite taisyklingai. Nepertraukinėkite, nesijuokite iš jo kalbos.
   • Jei užsikerta, kalbėkite lėčiau, ramiai, dainuokite.
5. Taisyklingos kalbos pavyzdys:
   • Siekiant lavinti savo atžalų sakytinės kalbos įgūdžius, tėvai turėtų su vaiku ne tik daug, taisyklingai ir įvairiai kalbėti (parinkdami skirtingą intonaciją, balso garsumą, skirtingas pokalbių temas), bet ir pateikti jam grįžtamosios informacijos, pavyzdžiui, linksėti galva, atsakant į jo pasisakymus.
   • Pastebėjus, kad atžala ėmė varijuoti naujai išmoktais žodžiais ir juos visaip derinti, reikia skirti daugiau dėmesio skirtingų žodžių formų mokymui. Pavyzdžiui - savo kalboje vartoti sinonimus: įprastą žodį „bėgti“ keisti žodžiais „lėkti“, „skuosti“, „rūkti“ ir t. t.

Kalbos raidos etapai ir kada verta nerimauti

Kaip žmogus mokosi kalbėti? Tai - vienas žaviausių ir sudėtingiausių raidos uždavinių, kuris prasideda nuo pat pirmojo vaiko riksmo. Mokymasis kalbėti yra ypatingas procesas, nes vaikai per gana trumpą laiką (maždaug trejus metus) įgyja pagrindines sakytinės kalbos žinias, kurios vėlesniais gyvenimo metais vis tobulėja. Kiekvieno vaiko kalbėjimo raida yra savita - todėl galima tik apytiksliai, preliminariai nurodyti kiekvienos stadijos pradžią ir pabaigą.

Ikimokyklinis amžius (3-5 metai) yra laikomas tarpsniu, kuomet sakytinės kalbos mokymasis vyksta intensyviausiai. Telegrafinės kalbos stadija yra laikoma svarbiausia vaiko kalbos vystymosi procese, nes, jai pasibaigus, jis jau pradeda kalbėti laisvai. Aplinkiniams tampa daug paprasčiau bendrauti su vaiku, nes jis jau turi gana platų žodyną: tiek aktyvų (kiek žodžių jis supranta ir pasako pats), tiek pasyvų (kiek žodžių supranta, bet dar negeba jų pasakyti pats). Mokslininkai teigia, kad šiame amžiuje jau galima suprasti apie 75 proc. vaiko kalbos.

Daugiažodinė stadija laikoma paskutiniu sakytinės kalbos raidos etapu, kurio metu mažylio kalba tampa labiausiai panašia į suaugusiųjų. Visiškai nebelieka čiauškėjimo - tai reiškia, kad po visais vaiko pasakytais sakiniais slypi ketinimas bendrauti: jis gali pasakyti, ką galvoja, apibūdinti, kaip jaučiasi ar papasakoti kokią nors istoriją. Užsienio tyrėjai pastebėjo, kad, sulaukus penkerių metų, aktyvus žodynas siekia apie 6 tūkstančių žodžių ir plečiasi maždaug papildomais 20 žodžių per dieną: pradedami naudoti jungtukai, prielinksniai, prieveiksmiai.

Pastaruoju metu daugėja vaikų, kurie, sulaukę 3 metų ir vyresnio amžiaus, dar negeba laisvai kalbėti. Manoma, kad taip nutinka dėl galimai lėtesnio sakytinės kalbos mokymosi proceso. Tokiu atveju būtų prasminga pabandyti atpažinti, kokiame sakytinės kalbos etape šiuo metu yra mažylis. Kai atpažįstamas dabartinis vaiko sakytinės kalbos vystymosi etapas ir įvertinamos jo galios ir sunkumai šioje srityje (pavyzdžiui, galbūt jis puikiai suvokia prašymus, bet dar negeba tinkamai derinti žodžių), tuomet galima tikslingai skirti laiko bei pastangų jo sakytinės kalbos lavinimui.

Elektyvusis (selektyvusis) mutizmas

Šiame straipsnyje aprašau įdomų vaikų sutrikimą - elektyvųjį mutizmą (lot. mutus - nebylys, electivus - pasirinktas). Kartais šis sutrikimas dar vadinamas selektyviuoju mutizmu; abu terminai apibrėžia tą patį sutrikimą ir galimi vartoti. Šis sutrikimas gana retas, įvairių šalių duomenimis, nesiekia vieno procento populiacijos, jo atpažinimas gana paprastas, atvejai labai įsimintini, tačiau sutrikimo gydymas sudėtingas. Kiekvienas atvejis individualus, reikalingas daug kantrybės ir supratimo, sistemingo ugdytojų, gydytojų, kitų specialistų ir tėvų bendradarbiavimo.

Kas yra elektyvusis mutizmas?

Elektyvusis mutizmas - vaiko socialinio bendravimo sutrikimas, pasireiškiantis tuo, kad vaikas nuolat nekalba tam tikrose socialinėse situacijose, kuriose bendravimo paprastai tikimasi, pavyzdžiui, darželyje, mokykloje, parduotuvėje ar su mažiau, bet pažįstamais asmenimis. Kitose situacijose, pavyzdžiui, namuose ar su artimais draugais, vaikas kalba ir bendrauja sklandžiai. Sutrikimui patvirtinti būtina įvertinti šiuos aspektus:

• a) ar normalus arba beveik normalus kalbos supratimo lygis;
• b) ar socialiniam bendravimui pakankamas kalbos raiškos lygis;
• c) ar vaikas gali kalbėti ir kalba normaliai arba beveik normaliai kai kuriose situacijose.

Siekiant objektyviai įvertinti vaiko kalbą ir kalbėjimą labai svarbūs vaizdo ir garso įrašai, padaryti tose situacijose, kuriose vaikas kalba.

Elektyviojo mutizmo istorija ir diagnostika

Elektyvusis mutizmas pirmą kartą buvo įvardytas XIX amžiuje, kai vokiečių gydytojas Adolfas Kusmaulis (Adolf Kussmaul, 1822-1902) 1877 metais aprašė atvejus, kai žmonės tam tikromis situacijomis tyčia nekalba, ir pavadino šį sutrikimą aphasia voluntaria (valingu nekalbėjimu). XX a. 4-ojo dešimtmečio pradžioje (1934 m.) šveicarų psichiatras Moricas Trameris (Moritz Tramer, 1882-1963) pasiūlė terminą elektyvusis mutizmas (lot. electivus - pasirinktas), taip pabrėždamas, kad vaikas nebendrauja su tam tikrais, pasirinktais, asmenimis. Iki šiol daug diskutuojama, bet vis dar išlieka neaiškumų, kuriai diagnostinei grupei reiktų priskirti šį sutrikimą, su kokiais kitais psichikos ir elgesio sutrikimais selektyvusis mutizmas reiškiasi dažniausiai ir pan. 1994 m. išleistame „Psichikos ligų diagnostikos ir statistikos vadove“ (ketvirtas leidimas) sutrikimas buvo priskirtas vaikystėje ir paauglystėje atsirandančių sutrikimų grupei, o terminas elektyvusis pakeistas į selektyvusis, pabrėžiant, kad vaikas negali kalbėti tik tam tikrose, aplinkos nulemtose situacijose, t. y. priešingai, nei anksčiau teigta, kad vaikas nekalba tyčia. Paskutiniame, penktame „Psichikos ligų diagnostikos ir statistikos vadovo“ leidime selektyvusis mutizmas priskiriamas nerimo sukeltų sutrikimų grupei. Lietuvoje taikoma TLK-10 klasifikacija šį sutrikimą apibrėžia kaip elektyvųjį mutizmą, priskiriamą elgesio ir emocijų sutrikimų, prasidedančių vaikystėje ir paauglystėje, skyriui, socialinio bendravimo sutrikimų grupei.

Sutrikimo eiga ir ypatybės

Elektyvusis mutizmas dažniausiai prasideda 3-6 metų amžiuje, o daugiausiai diagnozuojamas 5-8 metų vaikams. Sutrikimas dažniausiai atpažįstamas ir nustatomas vaikams, jau pradėjusiems lankyti mokyklą. Kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad mergaitėms šis sutrikimas šiek tiek dažnesnis negu berniukams, bet ne visi autoriai teigia esant skirtumą tarp lyčių ar rasių. Pažymima, kad elektyvusis mutizmas gali trukti keletą mėnesių arba keletą metų. Nustatyta, kad dauguma šį sutrikimą turinčių vaikų jį tiesiog „išauga“ dėl nežinomų priežasčių. Vis dėlto jie dažnai ir vyresnio amžiaus būdami išlieka mažakalbiai, be to, yra didesnė tikimybė, kad ateityje jiems pasireikš socialinė fobija ar kiti nerimo sutrikimai. Kai kuriems vaikams šis sutrikimas gali tęstis mėnesiais ar net metais, o vaikams, vyresniems negu 10 metų, jis itin sunkiai išgydomas. Todėl vaikai, kuriems simptomai reiškiasi ilgiau kaip 6 mėnesius, turėtų būti ištirti ir jiems skiriamas gydymas.

Nepažįstamose situacijose tokie vaikai dažnai būna drovūs, vengia akių kontakto, ir uždavus net ir paprastą klausimą - tyli. Kai kurie vaikai gali bendrauti neverbaline kalba (aplinkiniams reikėtų ramiai palaikyti ir skatinti tokį bendravimą su vaiku, nespaudžiant ir primygtinai nelaukiant tariamų žodžių, šnekėjimo). Kai kurie iš jų gali laisvai šnekėti telefonu. Namų aplinkoje jie dažniausiai bendrauja laisvai, kartais namiškių net gali būti apibūdinami kaip šnekučiai. Smagu ir įdomu stebėti, kaip atsipalaidavę, užsižaidę tokie vaikai „prašneka“ situacijose, kuriose anksčiau nekalbėdavo, ir kartais patys tą pastebėję juokingai vėl mėgina nutilti. Tai pirmieji džiugūs ženklai, kad vaikas socialinėse situacijose kalbės vis daugiau ir aktyviau. Ugdymo įstaigoje selektyvųjį mutizmą turintys vaikai po kurio laiko pradeda pamažu kalbėti su bendraamžiais, o dar po kelių mėnesių - ir su suaugusiaisiais. Pasitaiko atvejų, kai jau būdamas mokykloje vaikas net keletą metų su mokytojais ir vaikais bendrauja tik raštu, tačiau atlieka užduotis, gerai mokosi.

Galimos elektyviojo mutizmo priežastys

Elektyviojo mutizmo priežastys iki šiol nėra aiškios, manoma, kad sutrikimui atsirasti įtakos turi tiek genetiniai, tiek psichologiniai ir aplinkos veiksniai. Psichologinio pobūdžio etiologiniai veiksniai ilgą laiką buvo bandomi paaiškinti labai įvairiomis ir skirtingomis teorijomis. Iš pradžių selektyviojo mutizmo simptomai buvo aiškinami kaip atsakas į „šeimos neurozę“, dažniausiai kylančią dėl pernelyg rūpestingos ir valdingos motinos ir griežto arba atitolusio tėvo sąjungos. Psichodinaminiu požiūriu šis sutrikimas buvo vertinamas kaip neišspręsto vidinio konflikto išraiška; dar kiti autoriai vaiko selektyvųjį mutizmą vertino kaip atsaką į psichologinę traumą (pavyzdžiui, seksualinį išnaudojimą, grubią fizinę agresiją ar gydymą ligoninėje ankstyvame amžiuje). Buvo manoma, kad simptomų atsiradimui turi įtakos ir artimųjų mirtis arba dažnas gyvenamosios vietos keitimas. Arba simptomai buvo aiškinami ir mėginami pateikti kaip socialinio bendravimo, arba socialinio funkcionavimo sutrikimai. Buvo atkreiptas dėmesys į vaikų selektyviojo mutizmo panašumus su suaugusių socialine fobija ir kitais nerimo sutrikimais. Kartu buvo pastebėti tam tikri dėsningumai šeimoje: tėvai statistiškai patikimai dažniau turėjo socialinę fobiją, vengiančio tipo asmenybės sutrikimą, arba socialinę fobiją ar selektyvųjį mutizmą vaikystėje. Kiekvienas selektyvųjį mutizmą turintis vaikas labai savitas ir skiriasi nuo kito šį sutrikimą turinčio vaiko. Pastebėta, kad dalis mutizmą turinčių vaikų kartu atrodo ir nekalbantys, ir labai pikti, jie lyg užsidarę nekalbėjimu ir pyksta ant visų aplinkinių. Neretai paaiškėja, kad tokie vaikai kartu su mutizmo simptomais stokoja ir intuityvaus socialinio bendravimo pajautimo. O kiti mutizmą turintys vaikai labiau panašūs į nekalbančius ir nedrąsius, baikščius, liūdnokus, socialinio bendravimo vengiančius vaikus. Tokiems vaikams būdingas didelis nerimas, kartu pasireiškiantys somatiniai kūno simptomai (skauda galvą, pilvą, jie išblyškę, prakaituoja ir kt.)

Elektyviojo mutizmo gydymo būdai

Kadangi selektyviojo mutizmo priežasčių supratimas ilgainiui smarkiai keitėsi, atsirasdavo naujų požiūrių, todėl ir gydymo metodų, ir principų būta labai įvairių. Tai individuali psichoterapija (psichoanalizė, psichoanalitiškai orientuota meno terapija ir žaidimo terapija, taip pat elgesio ir kognityvinė elgesio psichoterapija), grupinė terapija (vaikams ir tėvams), šeimos konsultavimas ir terapija, farmakoterapija (dažniausiai nerimą mažinančiais antidepresantų grupės vaistais) ir individualus ugdymo planas. Taikomų metodų ir intervencijų parinkimas yra individualus ir priklauso nuo vaiko amžiaus, jo sutrikimo sudėtingumo, nuo terapijoje galinčių dalyvauti asmenų. Mokytojų, ugdytojų bendradarbiavimas ir individualaus plano sudarymas yra vienas iš sudedamųjų šio sutrikimo gydymo komponentų, nes problema dažniausiai ir yra didžiausia būtent darželyje ar mokykloje. JAV kalbos ir klausos asociacija rekomenduoja mokyklose taikyti darbą komandose, sudarytose iš psichologo, klasės mokytojo ir logopedo. Dirbant komandoje keliami tikslai nuosekliai sudėtingėja, o užduotys vaikui pateikiamos atsižvelgiant į individualias jo savybes, pavyzdžiui, nuo bendravimo raštu arba naudojant korteles su užrašytomis frazėmis, arba neverbalinę (nežodinę) komunikaciją ir gestus. Klasės mokytojo užduotis, be akademinių gebėjimų ugdymo, yra ir skatinti vaiką integruotis į kolektyvą, mažinti socialinę atskirtį, dalyvauti klasės veikloje ir ugdymo procese. Klasės draugų reakcija į pasirinktinai nebylų bendraklasį taip pat gali būti skirtinga: nuo spaudimo, provokavimo prabilti iki atvirkštinio prisitaikymo ir tapimo „nebyliais“, šitaip net ir paskatinant vaiko nekalbėjimą. Todėl bendra ne tik specialistų, bet ir kolektyvo nuostata yra labai svarbi šių vaikų geresnei adaptacijai. Tik bendromis tėvų, ugdytojų, medikų bei kitų vaiko aplinkinių asmenų pastangomis nekalbantys, tačiau galintys kalbėti vaikai jaus palaikymą, supratimą ir pagalbą, pamažėle taps laisvesni, labiau atsipalaidavę, ir prakalbės.

Kiti kalbos sutrikimai ir ypatumai

Mikčiojimas

Mikčiojimas - vienas rimčiausių kalbos sutrikimų. Jeigu tai - tikras mikčiojimas, jį įveikti bus labai sunku. Kartais tėvai išsigąsta, kai vaikai pradeda kartoti pirmą žodžio skiemenį, manydami, kad tai mikčiojimas. Tačiau tai - fiziologinis reiškinys, nes vaiko mąstymas ir kalba vystosi netolygiai. Tuo metu vaikas tarsi nori kažką pasakyti, bet vėluoja žodžiai, sakiniai. Mano praktikoje retai pasitaiko mikčiojančių vaikų. Bet jeigu jų atsiranda ir šie supranta savo sutrikimą, tai tampa didele socialine problema, dėl kurios reikia dirbti su šeima, kreiptis pas gydytoją neurologą, psichologą. Dažnai šeimoje būna įtampa, konkuravimas tarp vaikų - kai vienas nenori atsilikti nuo kito, visaip erzina.

Vaikai su specialiaisiais ugdymosi poreikiais ir negalia

Vaikai gimsta „normalūs, telpantys į visas augimo ir vystymosi normas, ir „nenormalūs”. Pastaruosius ilgai ir atidžiai tiria gydytojai, ieškoma genetinių priežasčių, kodėl mažylis ilgai nepradeda kalbėti, kodėl jis vengia kontakto su kitais žmonėmis, ar panašiai. Bandoma rasti kokią nors ligą ar psichikos sutrikimą.

Vaikai, turintys sakytinės kalbos vartojimo sunkumų, yra labiau pažeidžiami: kyla rizika patirti mokymosi, ypač skaitymo ir rašymo, sunkumus, socialinę atskirtį, bendraamžių patyčias. Visos šios neigiamos patirtys gali kelti elgesio ir emocijų sunkumus: nerimą, depresiškumą.

Kadangi sakytinė kalba - bendravimo pagrindas, natūralu, kad, įgūdžių stoka šioje srityje sukelia bendravimo sunkumų. Negebėjimas tinkamai išsakyti savo minčių kelia nesusipratimus su šeimos nariais, bendraamžiais, tad tikėtina, kad mažasis gali apskritai nebenorėti bendrauti, tapti uždaresnis, vienišesnis. Atvirkščiai - jį reiktų kuo daugiau įtraukti į pokalbius, suteikiant saugią aplinką kalbėjimo įgūdžiams ugdyti.

Gebėti sklandžiai kalbėti tampa ypač svarbu pradėjus lankyti ikimokyklinę įstaigą, nes kyla noras ne tik išreikšti savo jausmus ir poreikius, bet ir suprasti kitą asmenį, užmegzti socialinius santykius. Jei ikimokyklinėje įstaigoje vaikas lieka nesuprastas dėl neaiškaus kalbėjimo, lieka nepatenkinti jo poreikiai, tad tikėtina, kad jis pradės nenorėti jos lankyti. Tuomet galima būtų jam pademonstruoti, kad suprantame, jog jam sunku, bet motyvuoti, kad lankyti šią įstaigą svarbu ir toliau.

Kuo atviresni būsite ir kuo laisviau kalbėsite apie savo vaiko specialiuosius poreikius - tuo jis bus linkęs mažiau jų gėdytis. Verčiau informaciją apie savo vaiko negalią pateikite objektyviai. Venkite ilgų pasakojimų ir įkvepiančių kalbų. Jūsų vaiką labiausiai inspiruos tai, ką darote, o ne ką sakote. 4 metų vaikas, klausiantis apie genetines ligas, nesupras mokslinio paaiškinimo. Suteikite vaikui paprastus atsakymus į jo klausimus. Augant jūsų vaiko klausimai keisis. Jei vaikas jaus, kad jums nemalonu atsakyti į šiuos klausimus - vengs šios temos. Todėl leiskite jam suprasti, kas atsakysite į visus klausimus. Aplinkiniai žmonės bei vaikai mokykloje gali paklausti jūsų vaiko apie jo negalią. Paaiškinkite jam, kad jis neprivalo atsakyti. Tačiau, jei norėtų, kartu sukurkite scenarijų, padedantį atsakyti į kitų klausimus. Nekalbėkite vien tik apie vaiko negalią. Priminkite vaikui, kad jis puikiai moka matematiką ar yra talentingas menininkas. Įsitikinkite, kad vaikas žino, jog fizinė negalia neturi trukdyti mokytis mokykloje, o mokymosi negalia nereiškia, kad jis negali tobulėti akademiškai. Priminkite visus dalykus, kurie jiems patinka ir gerai sekasi. Bendraukite su kitais tėvais, auginančiais vaikus su negalia. Suteikite galimybę savo vaikui būti su kitais negalią turinčiais vaikais. Galite paieškoti dienos stovyklų ar palaikymo grupių. Jūsų požiūris į vaiko negalią darys didžiulę įtaką jo požiūriui į save.

„Indigo vaikai“

Maskvoje, kur šiuo metu aš dirbu, domimasi ir daug kalbama apie „indigo vaikus”. Šis pavadinimas kilęs iš žmogaus auros spalvos. Paprasta akimi neregimoje auroje dominuoja kuri nors spalva. Vaikai, kurie savo elgesiu, vystymusi neatitinka normų, paprastai skleidžia indigo spalvos aurą. Jie - „indigo vaikai”, originalūs, savotiški, dažnai talentingi. Pagrindinis „indigo vaikų” skiriamasis bruožas -jie vėliau pradeda kalbėti. Sulaukęs 3,5 ar net 4 metų mažylis dar labai nedaug kalba arba visai nekalba. „Mama, bibi, lempa, niam niam” - toks žodynas primena metukų laiko kūdikio veblenimą. Mamos nerimauja: gal jis protiškai atsilikęs? Mūsų laikais labai lengva ranka nustatomos diagnozės: sulėtėjęs vystymasis arba net autizmas. Norėčiau nuraminti mamas: kai vaikutis mažas, nustatyti tokį sutrikimą labai sudėtinga. Net jei vienas ar kitas gydytojas jūsų trimetukui paskubėjo priklijuoti etiketę, nepraraskite vilties, tikėkite savo vaiku. Būtent subtilių niuansų pastebėjimas leis paaiškinti, kodėl atsilieka jūsų vaiko kalbinis vystymasis.

Dirbdama esu susidūrusi su atvejais, kai pirmaisiais metais mažylis gugavo ir tarė skiemenis taip, kaip ir turėtų daryti jo amžiaus vaikutis. Tačiau staiga vystymasis sustojo, vaiko kalba pradėjo net degraduoti, ir būdamas trejų, jis kalba taip pat, kaip ir metukų laiko. Pokalbiuose su mamomis paaiškėdavo, kad būtent tuo metu mažylis kažko labai išgando. Vieną vaikutį smėlio dėžėje užpuolė ir sužeidė šuo. Kitą labai išgąsdino girtuoklis gatvėje. Dar trečiu atveju vaikui vidinį šoką sukeldavo… įjungta buitinė technika. Ir dabar, mamai įjungus bulvių trintuvę, jis visas dreba.

Indigo vaikai gali būti ir tyleniai intravertai, ir choleriški ekstravertai. Jei auginate vaikutį, kurio judesiai lėti, kuris ilgai mąsto, prieš atlikdamas kokį darbą, lėtai atsisuka pašauktas, pastebėjote, kad jis primena mažą lėtapėdį meškiuką. Jokiu būdu nebandykite iš jo daryti dresiruotos cirko meškos! Tokie vaikai patys „noksta” viduje. Jie vėliau pradeda kalbėti, nes ilgai apmąsto supantį pasaulį, kol jį suvokia. Tačiau prabilę „meškiukai” gali nustebinti nepaprastai originaliomis savo mintimis. Kartais mamai baigiasi kantrybė, ir ji norėtų savo keturmetį meškiuką „paskubinti”, kad tik jis greičiau pradėtų taisyklingai kalbėti. Bet liaudies išmintis sako, kad viskas, kas gražu, sukuriama per ilgą laiką. Kalba irgi ilgas procesas. Jeigu specialistai nerado jokių ligos simptomų ir vystymosi patologijų, jums lieka patikėti, kad „nebyliukas” tiesiog savitas ir įdomus žmogutis, „indigo vaikas”.

Pasitaiko vaikų, kurie nenusėdi vietoje nė penkių minučių. Jie judrūs, ištvermingi ir tvirti. Tačiau kalbos vystymasis atrodo sulėtėjęs. „Bus futbolininkas, ne mokslininkas”,- nelinksmai juokauja tėvai. Tačiau gali būti, kad vaiko psichinis vystymasis visiškai normalus, tačiau jo vidinis pasaulis toks savitas, toks kunkuliuojantis, kad vaikas tiesiog dar neranda žodinių formų, kaip tą pasaulį išreikšti. Tokie vaikai paprastai labai dėmesingi paaiškinimams. Kodėl reikia valyti dantis? Kodėl einant į lauką reikia pirštinių? Vaikui įdomi veiksmo logika, nes ji padeda greičiau įsiminti žodžius ir pradėti juos vartoti pačiam. Pastebėjau, kad meno terapijos užsiėmimų metu „indigo vaikai” atsiveria, tarsi gėlytės išsiskleidžia. Vaikas atidaro savo sielos langelį. Daugeliui tėveliu atrodo, kad vaikas greičiau pradės kalbėti, jei daug laiko praleis su kitais vaikais, klausys televizoriaus - žodžiu, nuolat girdės kalbą.

Vaikai labai mėgsta lieti akvarelę. Liejant keičiasi spalvos, piešinio formos susimaišo, ištįsta, susilieja. Iš spalvinių dėmių atsiranda figūros, panašios į arkliuką, šuniuką, skėtį, saulę… Vaikui tai visada didelis atradimas. Iš abstrakcijos gimsta konkreti forma. Taip ir vaiko viduje, iš jausmų ir minčių daugybės gimsta konkretus žodis, tinkantis tai gyvenimo akimirkai. Žinoma, niekada nepakenks logopediniai žaidimai, jei jie bus žaidžiami atsipalaidavus, vaikui pačiam to norint. Pavyzdžiui, mama sėdi priešais vaikų ir pašnibždomis taria garsus, o vaikas bando kartoti. „Pažiūrėk, kaip sukasi liežuvėlis, kai tariu brrrr, o dabar pro lūpų vamzdelį eina ūuu, kaip gyvatė šnypščia ssss…” Prieš miegą mama gali sukalbėti vaikišką maldelę, kurią vaikutis kartotų savo mintyse. Auginant „indigo vaiką” tikriausiai vienas svarbiausių dalykų yra pagarba jam, jo vidiniam pasauliui. Kas pasakė, kad visi vaikai turi elgtis pagal kažkokias normas? Visi vienu metu pradėti kalbėti? Vienodai mylėti? Tempimas ant bendro kurpalio yra prievarta.

tags: #16 #men #vaikas #nekalba

• Stilius ir džiaugsmas mažyliui – ČIK ČIK
• Gimdymo ir santuokos deivės vaidmuo
• Sužinokite, kada kūdikiai atpažįsta savo vardą
• Įtaka darbo stažui
• Sužinokite apie Dvynius, gimusius Arklio metais