Apgalvotas ir palaikantis ugdymas: Kaip klestėti itin jautriems vaikams

Net 15-20 proc. vaikų visame pasaulyje gimsta itin jautrūs. Tai pernelyg didelis skaičius, kad visi jie būtų „nenormalūs“ - knygoje „Itin jautrus vaikas: Kaip padėti mūsų vaikams gyvuoti, kai pasaulis juos stelbia“ daro išvadą mokslininkė Elaine N. Aron. Itin jautrus vaikas - tai ne diagnozė ar sutrikimas, o išskirtinė psichologinė savybė, būdinga 15-20 proc. vaikų. Mokslininkai daro išvadą, kad maždaug kas penktas žmogus yra itin jautrus ir tai yra įgimta savybė. Sąvoką „labai jautrūs vaikai“ (angl. Highly Sensitive Children) įvedė psichologė Dr. Elaine Aron. Svarbu suprasti, kad didelis jautrumas nėra negalavimas ar liga, kurią reikia gydyti ar kurią galima išgydyti. Ypatingai jautrus vaikas nėra diagnozė. Tai temperamento tipas, kurį turi apie 20% vaikų.

Itin jautrūs vaikai, pasižymintys didesniu emocijų intensyvumu ir sensoriniu jautrumu, reikalauja specifinio požiūrio ir ugdymo strategijų, kurios padėtų jiems sėkmingai adaptuotis visuomenėje. Elaine N. Aron manymu, žmonių grupėms net labai verta turėti tokią didelę mažumą, kurios nariai prieš veikdami gerai įsigilina į situaciją, skrupulingai apsvarsto pasekmes ir dažnai ragina kitus palūkėti, pamąstyti ir sukurti geriausią galimą strategiją.

Itin jautrių vaikų bruožai ir ypatumai

Labai jautrūs vaikai juslinę informaciją apdoroja daug giliau nei jų bendraamžiai. Šis jautrumas apima ne tik penkis įprastus pojūčius, bet ir emocinius, socialinius ir pažintinius dirgiklius. Paveldėjęs įgimtą nervų sistemos jautrumą, žmogus būna labai dėmesingas tiek fiziniams, tiek psichologiniams aplinkos aspektams ir pokyčiams. Elaine N. Aron patvirtina, kad itin jautrius vaikus tikrai trikdo nepatogumai ar pasikeitimai, kurie kitiems gali atrodyti menki ir nereikšmingi. Itin jautrūs vaikai yra įžvalgūs stebėtojai ir vertintojai bei apsigimę kritikai - filmų, knygų, maisto. Jie kelia sau aukštus standartus ir bijo juos nuvilti.

Tokie vaikai dažnai pavadinami droviais, užsisklendusiais, nervingais ar net įnoringais. Emocijų intensyvumas - itin jautrus vaikas intensyviai reaguoja tiek į teigiamus, tiek į neigiamus dirgiklius. Jų nervų sistema labai jautriai reaguoja į emocinę ir fizinę aplinką. Jautrūs vaikai, demonstruodami stiprų empatijos jausmą, dažnai susitapatina su kitų žmonių jausmais ir patirtimi, giliai išgyvena kitų emocijas. Sensorinis jautrumas reiškia, kad jiems gali būti būdingas itin didelis klausos, uoslės, regos ar lytėjimo jautrumas. Itin jautrūs vaikai gali būti per daug stimuliuojami judrioje ar chaotiškoje aplinkoje. Jų dirgiklių toleravimo slenkstis yra žemas, todėl net smulkūs aplinkos veiksniai sukelia kumuliacinį stresą.

Patys jautrūs vaikai paprastai nori laikytis taisyklių, ir kai jiems pasakoma, kad padarė klaidą, jie kruopščiai šią pastabą apdoroja, kad išvengtų tos klaidos ateityje. Tiesa, kaip savo knygoje atskleidžia E. N. Aron, 70 proc. itin jautrių vaikų iš tiesų yra intravertiški, tai dažnu atveju reiškia, jog jie labiau mėgsta turėti vieną ar du artimus bičiulius, o ne būti didelėse draugijose ir megzti naujas pažintis.

Mokslininkai jautrius ir mažiau jautrius vaikus lygina su orchidėjomis ir kiaulpienėmis. Kaip ir orchidėja, pasodinta palankioje, puoselėjančioje aplinkoje, pražysta ir suveši, taip ir jautriems vaikams reikalingas atitinkamas požiūris ir aplinka, kad jie galėtų atsiskleisti. Pasodinta netinkamame dirvožemyje, orchidėja išgyvena sunkiau, kaip ir jautrūs vaikai į įvairius aplinkos dirgiklius reaguoja jautriau nei vidutinio jautrumo žmogus. Tiesa, augdami tinkamoje aplinkoje jautrūs, orchidėjos tipo vaikai gali klestėti ir pranokti lūkesčius.

Ankstyvieji jautrumo ženklai

Ar vaikas yra jautresnis, galima atpažinti jau nuo kūdikystės - tokie vaikai paprastai jautriau miega, smarkiau reaguoja į aplinkos dirgiklius. Pavyzdžiui, gali varginti didelis garsas ar pan. Jautrūs vaikai yra emocingesni, dažnai apsiašarojantys, adaptacija naujoje aplinkoje jiems užtrunka ilgiau.

Iššūkiai ir klaidingi įsitikinimai apie jautrumą

Žodis „jautrus“ mūsų kultūroje vis dar dažnai turi neigiamą atspalvį. Kitą vadinant „per jautriu“ tarsi nurodoma, kad toks žmogus yra silpnas. Toks pasakymas gali būti naudojamas ir norint sumenkinti kito požiūrį, jausmus. Itin jautrūs vaikai gali vengti chaotiškos aplinkos, tačiau tai gynybinė reakcija, o ne socialinis nerimas. Itin jautrūs vaikai į emocijas reaguoja stipriau nei dauguma. Jie lengvai nusivilia, jei nepavyksta įgyvendinti aukštų savo lūkesčių. Neretai tėvai dėl itin jautraus vaiko labai nerimauja ir stengiasi, kad vaikas kuo aktyviau bendrautų ir žaistų su bendraamžiais bei elgtųsi kaip jie. Tėvai ir globėjai dažnai remiasi klaidingais įsitikinimais - pavyzdžiui, kad jautrumas reiškia silpnumą. O auginanti itin jautrų vaiką, E. N. Aron knygoje rašo, kad kam nors sakant, jog itin jautrus vaikas yra pernelyg jautrus ar savo galvoje kaupia nereikalingą informaciją, ji prisimena Šerloką Holmsą, kuriam kiekviena detalė atrodė svarbi ir aktuali.

Ir nors visi itin jautrūs vaikai žengia į visuomenę, kuri nėra palanki jautriems žmonėms, ypač vakarietiškoje kultūroje sunku berniukams, jeigu jie atskleidžia savo jautrumą skausmui, kritikai, kitų žmonių išgyvenimams. Bandymas pakeisti ar „išgydyti“ vaiko jautrumą, jo jausmų ignoravimas, gėdinimas ar pašiepimas ne tik traumuotų, bet ir neišvengiamai vestų prie prastų tarpusavio santykių. Galiu pastebėti, kad būti itin jautriu vaiku yra sunku tada, kai visuomenė jautraus vaiko reakcijas ir poreikius vertina kaip užgaidas, kaip „išsidirbinėjimą“, išlepimą, ribų nepaisymą. Ypatingai jautrus vaikas susidūręs su per daug dirgiklių, perima elgesį, kuris būdingas aktyvumo ir dėmesio sutrikimą turinčiam vaikui. Itin jautrių vaikų elgesys taip pat apibūdinamas kaip drovumas, atsiribojimas, baimingumas. Šie vaikai yra labiau linkę patirti stresą ir jiems sunkiau nei jų bendraamžiams priimti aplinkos pokyčius.

Pastaruoju metu tenka girdėti terminą - ekranų autizmas. Per didelis ekranų naudojimas gali paveikti prefrontalinės žievės veiklą, kuri atsakinga už sprendimų priėmimą, savikontrolę ir planavimą. Ekranų naudojimas taip pat trikdo miegą.

Palaikymo ir ugdymo strategijos itin jautriems vaikams

Tokiems vaikams reikia papildomos pagalbos, kad išmoktų džiaugtis tomis savybėmis, kurias gavo kaip likimo iššūkį ir dovaną - apibendrina Elaine N. Aron. Pasitikėjimas savimi - kritinis veiksnys, ypač svarbus itin jautriems vaikams. Labai jautrių vaikų pasitikėjimo savimi stiprinimas yra esminis jų emocinio ir socialinio vystymosi aspektas. Svarbu pažymėti, kad šie vaikai yra ženkliai jautresni tiek teigiamoms, tiek neigiamoms patirtims. Todėl netinkamos sąlygos, kuriose auga itin jautrūs vaikai, gali stipriai pakenkti jų ateičiai. Moksliniai psichologijos duomenys aiškiai rodo, kokią svarbą turi ankstyvosios vaikystės patirtys tolimesnei vaiko raidai. Ankstyvaisiais vaiko gyvenimo metais ypač svarbų vaidmenį atlieka artimiausia aplinka. Vaiko išteklių suvokimas leidžia valdyti ugdymo ir auklėjimo procesą taip, kad būtų puoselėjami, vystomi ir akcentuojami vaiko ištekliai, o ne kreipiamas dėmesys į trūkumus ar sunkumus.

Štai keletas strategijų, kaip sukurti palankią aplinką ir ugdyti itin jautrius vaikus:

Aplinkos pritaikymas ir rutina

• Augindami itin jautrų vaiką stenkitės sukurti kuo stabilesnę aplinką: sukurkite ramią ir organizuotą namų erdvę.
• Saugi, nuspėjama ir raminanti aplinka padeda jiems jaustis geriau.
• Pritaikyta mokymosi aplinka: sukurkite vaikui kuo palankesnę mokymosi aplinką.
• Jautrūs vaikai dažnai remiasi griežta rutina, kad sumažintų nerimą ir pajustų kontrolę. Išlaikykite nusistovėjusią rutiną ir ritualus.
• Daug dėmesio skirkite vaiko miego rutinai: itin jautriam vaikui dažnai reikia daugiau miego nei įprasta jo bendraamžiams.
• Laiko planavimas yra numeris vienas. Jo visada privalu turėti tiek, kad pinant kasas, maunant pėdkelnes ar aunant batukus jo liktų pakankamai, kad spėtume perrišti neįtinkantį kaspiną, išglostyti spaudžiančią siūlę ar rasti kažkur giliai įlindusį nepastebimą akmenėlį.
• Jei planuojamas didesnis gyvenimo pasikeitimas - persikraustymas, darželio keitimas ar pan., reikėtų skirti daugiau laiko apie tai pasikalbėti, pasiruošti ir nusiteikti adaptaciniam periodui.
• Jautriems vaikams net tokie dalykai kaip metų laiko, sezoniniai pasikeitimai gali turėti didelės įtakos, kelti stresą, todėl jau iš anksto galima pradėti kalbėtis apie tai, kaip sulaukus žiemos keisime garderobą, kokius drabužius rengsimės ir pan.

Emocijų priėmimas ir savireguliacija

• Priimkite vaiko emocijas: pripažinkite ir priimkite itin jautraus vaiko išgyvenamus jausmus, mokykite, kad visos emocijos yra reikšmingos ir jas reikia išgyventi.
• Mokykite kurti ribas ir pasakyti „Ne“: itin jautriam asmeniui labai sunku pasakyti žodį „Ne“. Mokykite vaiką vertinti savo emocinę ramybę.
• Padėkite savo vaikui suprasti save, kai jis sąveikauja su nejautriais žmonėmis. Jūsų vaikui reikia išmokti suprasti, jog daugelis žmonių linkę garsiai galvoti, kalbėti ekspromtu ir impulsyviai veikti ir kad jie ne visada turi omenyje tai, ką sako, ne visada numato, jog tai padarys tokį stiprų poveikį. Taip pat svarbu žinoti, kad dažnai nejautrūs žmonės prastai „girdi“ ir ne iškart „pagauna“ užuominas.
• Savireguliacija - tai gebėjimas valdyti savo elgesį, emocijas ir mintis, siekiant tikslų. Vaikams, ypač itin jautriems, svarbu ugdyti savireguliacijos įgūdžius, kad jie galėtų sėkmingai įveikti iššūkius ir kontroliuoti savo reakcijas į aplinkos dirgiklius.

Bendravimas ir palaikymas

• Leiskite laiką su savo vaiku. Niekas taip aiškiai nepasako „aš tave myliu“, kaip noras būti kartu.
• Rodykite pagarbą savo vaiko jausmams, reikmėms, nuomonėms, prioritetams ir sprendimams. Tai turėtų prasidėti labai anksti jo gyvenime.
• Kai vaikas užsimena apie savo silpnumą, išryškinkite jo stipriąsias savybes.
• Atsargiai lyginkite vaikus. Atsisakykite įpročio erzinti. Vaikai, ypač maži, yra linkę galvoti egocentriškai, pavyzdžiui, dėl tėvų skyrybų kaltinti save.
• Įsiklausykite ir įsijauskite. Jokiu būdu nebauginkite emociniu ir fiziniu smurtu ir jo nenaudokite.
• Aiškiai pasakykite savo vaikui, kad jis nėra vienintelis itin jautrus, jog tokių žmonių yra daug. Venkite vaiko jautrumą sieti su kiekvienu jam iškylančiu sunkumu.
• Pripažinkite vaiką tokį, koks jis yra.
• Iškilus klausimui apie jūsų vaiko jautrumą, apie tai kalbėkite su susižavėjimu, girkite savo vaiko pastabumą, gebėjimą nuodugniai analizuoti, sąžiningumą, intuiciją ir giliaširdiškumą.
• Itin jautriems vaikams veiksmai, įskaitant laikyseną, balso toną ir veido išraišką, pasako daugiau nei žodžiai. Jei prastai galvosite apie juos - kad yra jautrūs ir dėl to užaugę bus nelaimingi - jie tai būtinai pajus.

Konstruktyvus grįžtamasis ryšys

Labai jautrūs vaikai dažnai kur kas asmeniškiau įsisavina grįžtamąjį ryšį, o konstruktyvi kritika jų atžvilgiu gali būti suvokiama kaip puolimas. Pateikdami pastabą ar kritiką sutelkite dėmesį į konkretų elgesį ir suformuluokite ją tinkamai.

Kūrybiškumo ir žaidimų svarba emocijų ugdymui

Kūrybiškumas psichologiniu požiūriu - tai asmenybės bruožas. Tai leidimas sau tam tikrus dalykus pamatyti kitaip. Kūryba - tai procesas, kurio metu kuriama kas nors nauja. Tai veikimas, drąsa, informacija, žinios, ištrūkimas iš nusistovėjusio elgesio, smalsumas, požiūris, nuostata, atvirumas, pasitikėjimas, vaizduotė, atsipalaidavimas. Žaisdami vaikai išreiškia malonius ir nemalonius išgyvenimus, kurie daro įtaką jausmams, emocijoms. Stiprios emocijos lemia didesnį išgyvenimų įsisąmoninimą, visapusiškesnį savęs pažinimą.

Meninė išraiška

• Menas - pati universaliausia kalba, kai žmonės jausmais suvokia vieni kitus, o meninė kūryba, skatindama žmogaus saviraišką, ne tik ugdo žmogaus asmenybę, bet ir padeda integruotis ir adaptuotis visuomenėje, lavina tarpusavio bendravimo įgūdžius.
• Kiekvienas vaikas meninėje veikloje išgyvena teigiamas emocijas.
• Dailė padeda šiuos du pasaulius susieti, surasti jų pusiausvyrą. Piešdami vaikai užmezga ryšį su savo vidiniu pasauliu ir įsisąmonina išgyvenimus.

Muzika ir judesys

• Muzika yra motorinio aktyvumo ir geros nuotaikos šaltinis. Muzikuojant, klausantis muzikos ugdoma valia, emocijos, formuojami ir turtinami estetiniai jausmai ir vaizdiniai.
• Tinkamai kaitaliojant įtemptos ir ramios muzikos kūrinius, ugdomi gebėjimai sukaupti dėmesį, įveikti stresą, savivoka, kantrumas.

Žaidimai ir teatras

• Žaidimas yra veiksminga auklėjimo priemonė. Tinkamai organizuoti žaidimai padeda išugdyti jaunąją kartą sveiką, stiprią, kupiną gyvenimo džiaugsmo.
• Žaidimų metu vaikai patiria džiaugsmą, daug teigiamų emocijų, lavėja rankų judesiai, stambioji motorika, kalba.
• Žaisdami vaikai geriau suvokia savo kūną: pažįsta kūno dalis, mokosi kūno raiškos ir valdymo, išgyvena aktyvumo ir ramybės, įtampos ir atsipalaidavimo būsenas.
• Grupiniai žaidimai skatina vaikų savarankiškumą bei ugdo jausmų suvokimo gebėjimus.
• Ugdytinio dalyvavimas teatrinio ugdymo veikloje atitraukia jį nuo beprasmio laiko leidimo, nusikalstamos bei netikslingos veiklos. Scenoje atskleidžiami emociniai teigiami bei neigiami vidiniai išgyvenimai, sukurtose socialinėse situacijose ieškoma esamų problemų sprendimo būdų. Ugdytiniai teatro užsiėmimuose kūrybiškai realizuoja save, atsiskleidžia asmenybės individualumas, įgyjamas pasitikėjimas kurti bei savo jėgomis, išauga mokinio savivertė.
• Tikslingas psichofizinis veikimas kūrybinėje veikloje padeda sąmoningai valdyti emocijas, dėmesį, vaizduotę ir pan. Taip saugioje aplinkoje įgaunama savikontrolės įgūdžių, modeliuojamas elgesys, ugdoma savireguliacija.
• Ieškoti išeičių sudėtingose situacijose galima saugiomis sąlygomis - skaityti knygas, sukeliančias stipresnes emocijas ir žiūrėti kaip vaikas reaguoja, kurti įvairiausius siužetus vaizduotės žaidimams, kurie padėtų vaikui į situaciją pažvelgti jam saugioje aplinkoje, t.y. žaidime. Pavyzdžiui, „Istorijų namuose“ organizuodami teminius naratyvinius žaidimus stengiamės sugalvoti tokį siužetą, kuris padėtų atskleisti ir išgyventi visą emocijos ciklą. Iš pradžių sukeliame stiprią emociją, kurią išgyvename visi kartu (pavyzdžiui, „gaisras kieme!“), o tada planuojame, ką darysime toliau ir kaip spręsime iškilusius sunkumus. Žaidžiant gaisrą iš pradžių visi būname sunerimę, šiek tiek išsigandę, tačiau pasitarę greitai randame išeitį - visi kartu pilame įsivaizduojamą vandenį į kibirėlius ir einame gesinti gaisro. Jei vaikas susiduria su nemalonia situacija, taip pat svarbu ne tik paguosti ir nuraminti, bet ir padėti surasti išeitį, problemos sprendimą, kitu atveju jis gali „užsisėdėti“ neigiamoje emocijoje ir pereiti į aukos poziciją.

Tėvų vaidmuo ir savirefleksija

Tėvai atlieka svarbiausią vaidmenį vaiko emocijų raidoje. Jie ne tik moko vaiką atpažinti ir įvardinti savo jausmus, bet ir padeda jam išmokti tinkamai juos reikšti. Svarbu, kad tėvai priimtų vaiko emocijas, net jei jos yra neigiamos, ir padėtų jam jas įveikti. Šeima yra visa ko pagrindas. Žmogaus doroviniai pagrindai yra dedami ikimokykliniame amžiuje.

Pervargusi moteris greitai susierzina, netenka kantrybės, gali pradėti šaukti ant dukters, sūnaus ar vyro dėl mažiausios smulkmenos. Jai sunku valdyti savo emocijas ir adekvačiai reaguoti į situacijas. Kūdikiai, vaikai labai gerai moka „nuskaityti“ mamos emocijas ir jas sugerti, jie labai reaguoja į jos įtampą.

Antras, ne mažiau svarbus dalykas - nuolatinis sąmoningumas. Būti čia ir dabar, įsisąmoninti tai, ką jaučiu, įsižeminti ir neišsibalansuoti netikėtai vieną ar kelias merginas vienu metu ištikus emociniam uraganui. Sugebėti įkvėpti-iškvėpti, atsitūpti (kartais netgi atsigulti) į akių lygmenį ir jautriai su meile išbūti sukilusias neigiamas emocijas kartu su vaiku. Stengiuosi naudoti susitarimus ir esant būtinybei priminti apie tai, ką susitarėme - nors būna visko, bet šis metodas dažniausiai veikia puikiai. Kad suprastume ir išbūtume su savo vaikų jausmais, pirmiausia turime priimti savo emocijas.

Mano, kad iš to nei išaugama, nei pagydoma ir didžiausia klaida yra stengtis tai iš savęs / savo vaiko kažkaip „išoperuoti“ tą jautrumą. Jautrus žmogus yra be galo empatiškas. Kartais, rodos, net nereikia, kad šalia esantis žmogus kalbėtų - matai žmogų ir tarsi nuskenuoji jo vidinę būseną, yra lengva suprasti, kaip jaučiasi esantys šalia, kokia atmosfera tvyro kambaryje. Galinčiu įžvelgti esmę, kurios kiti neįžvelgia. Sunku būna tik tada, kai vertini savo jautrumą kaip defektą. Ir turbūt sunkiau yra ne tam, kuris jautrus, o tiems, kurie šalia. Pamatę verkiantį jaučiame „pareigą“ kuo greičiau nušluostyti visas ašaras, įtikinti, kad tos ašaros čia be reikalo, kad nieko čia tokio nenutiko, kad per jautriai reaguoji, stengiamės kuo greičiau išspręsti „problemą“.

Dabar jau žinau, kad jautrumas yra ne silpnybė, o mano stiprybė. Ir tik po trijų jautrių dukrų gimimo ir po labai skaudžių patirčių supratau, kad ypatingas jautrumas yra didžiausia mano stiprybė, mokiausi iš naujo priimti save ir atverti širdį, prisiimti atsakomybę už savo emocijas, leisti sau jas turėti.

T. Boyce išskiria keletą svarbiausių jautriems vaikams padedančių aplinkybių - tai nusistovėjusios rutinos ar tam tikrų ritualų išlaikymas, pozityvi ugdymo įstaigos aplinka, parama vaiko pomėgiams, pagarba jo nuomonei, laiko skyrimas vaizduotės žaidimas ir kt. Aplinkai jautrūs vaikai paprastai greitai pradeda kalbėti, gali pasižymėti gera klausa ar kitais meniniais polinkiais. Labai svarbu tas savybes pastebėti ir puoselėti, suteikti sąlygas joms skleistis. Srityse, kurios jam sekasi, vaikas jaučiasi pasitikintis savimi, atsipalaiduoja, turi daugiau motyvacijos, patiria gerų emocijų. Jautrūs vaikai greičiau nusivilia, praranda pasitikėjimą savimi, tad plėsti teigiamas patirtis yra būtina. O visų svarbiausia - būti šalia ir palaikyti.

Pagrindiniai itin jautrių vaikų bruožai ir patarimai

Apibendrinant, itin jautrūs vaikai pasižymi išskirtinėmis savybėmis, reikalaujančiomis apgalvoto požiūrio. Ši lentelė apibendrina jų pagrindinius bruožus ir praktinius patarimus tėvams bei pedagogams:

tags: #aplinkos #poveikiui #jautriu #vaiku #ugdymas

• kodėl vaikams reikalinga psichologinė pagalba
• Pasirengimas tėvystei
• Pilvo pūtimo priežastys ir simptomai kūdikiams
• Viskas apie vaikų vėžio diagnostiką ir gydymą
• kodėl nėštumo metu negalima vartoti alkoholio