Kodėl paauglys neklauso ir kaip su juo rasti bendrą kalbą
Paauglystė - tai sudėtingas ir intensyvus gyvenimo tarpsnis, kupinas fizinių, emocinių ir socialinių pokyčių. Šis laikotarpis gali būti iššūkis ne tik pačiam paaugliui, bet ir jo tėvams. Vaikai tampa uždari, nebendraujantys, kartais net agresyvūs. Net ir harmoningose šeimose šis periodas gali būti itin sunkus. Paauglys ruošiasi šiam amžiaus tarpsniui visą savo gyvenimą: vaikystės patirtis leidžia jam įgyti įgūdžių, savarankiškumo, pasitikėjimo ir savigarbos, kurių prireiks sėkmingam paauglystės laikotarpiui perėjimui ir įžengimui į jaunystę.
Brendimo laikotarpis, kai žmogus dar nesuaugęs, bet jau nebe vaikas, dažnai vadinamas nelengvu tiek pačiam paaugliui, tiek aplinkiniams. Tačiau pastarieji, norėdami gero, neretai pridaro daug klaidų. Vaikai tampa uždari, nebendraujantys ir net agresyvūs. Net harmoningose šeimose šis periodas jiems yra pats sunkiausias. Šiame straipsnyje aptarsime priežastis, kodėl paaugliai neklauso, ir pateiksime specialistų patarimus, kaip elgtis įvairiose situacijose.
Paauglystės ypatumai ir pokyčiai
Paauglystė prasideda nuo lytinio brendimo: mergaitėms apie 11-12 metus, berniukams - šiek tiek vėliau, apie 13 metus. Šis laikotarpis turėtų baigtis socialine branda, kai žmogus tampa savarankiškas ir lytiškai subrendęs, apie 18 metus. Tačiau, panašu, kad šiais laikais socialinis savarankiškumas pasiekiamas gerokai vėliau. Kartais sudėtinga paauglystė gali prasidėti ir apie 14-15 metus, o kitam praeiti be didesnių konfliktų. Paauglystės metu vaikas patiria didžiausius fiziologinius pokyčius, kurie neišvengiamai veikia psichinę brandą. Paauglys pereina ieškojimų etapą ir vidinį chaosą, kol susigaudo, kas vyksta su juo pačiu, aplink jį ir ko jis pats nori. Šiame etape vaikai vis labiau atsiskiria nuo tėvų, vis dažniau ima naudotis įgytais įgūdžiais.
Dėl hormonų svyravimų paaugliai gali jausti nuotaikų kaitą, stiprias emocijas ar nerimą. Būkite pasirengę išklausyti ir suprasti, net jei emocijos atrodo perdėtos. Paaugliai dažnai ieško savo tapatybės, todėl draugai ir socialinė aplinka tampa ypač svarbūs. Jie gali siekti daugiau nepriklausomybės, kas kartais atrodo kaip „atsitolinimas“ nuo tėvų. Paauglys yra žmogus ir keičiasi jo vertybės. Jis suvokia, kad kažkada, kai buvo mažas, tėvai buvo labai arti, šalia. Atėjus paauglystei, vaikas pastebi, kad jis gali būti kitoks negu šeima - tėtis ar mama. Tada jam iškyla klausimas, o koks yra jis pats, ieško savęs, savo galimybių ribų.
Vaikystė yra ne tik paauglystės, bet ir viso vėlesnio gyvenimo pagrindas. Vaiko pasaulis yra šeima. Vaikystėje vaikas sužino, kaip sutvarkytas pasaulis ir kokios jo galios tame pasaulyje: kiek jis gali ir ko negali, kaip didieji žmonės tėtis ir mama (o vaiko supratimu, ir aplinkiniai) reaguoja į jį patį. Jeigu pasitikėjimo tuo laikotarpiu mažai, jei jis gauna per mažai paramos, tikėtina, kad nepasitenkinimas savimi, menkavertiškumas, bus ryškesnis ir didesnis paauglystėje.
Svarbu suprasti, kad viskas, kas vyksta šiame etape, yra tas pats, kas vyksta ir kūdikystėje - vaikas eksperimentuoja. Kūdikiai eksperimentuoja su skoniais ir lytėjimu, o paaugliai eksperimentuoja su savo identitetu. Kartais paaugliai gali imti eksperimentuoti su žalingais dalykais, pavyzdžiui, alkoholiu ir kitomis narkotinėmis medžiagomis arba seksu ir santykiais. Paauglių smegenų vystymasis dar tebevyksta.
Vaikams labiau sekasi sėkmingai pereiti paauglystės laikotarpį, jeigu jų ryšis su tėvais yra šiltas, malonus ir pagrįstas meile, taip pat stabilus, pastovus ir nuspėjamas. Kai jaunuoliai mėgaujasi laiku, leidžiamu kartu su tėvais, jie yra labiau atsipalaidavę kalbėdami su jais, labiau linkę išklausyti tėvų patarimus, išlaikyti pozityvius santykius su jais, suvokia savo tėvus kaip rūpestingus. Jaunuoliai, kurie suvokia savo tėvus kaip kontroliuojančius ar besikišančius į visus jų reikalus, yra linkę vengti savo tėvų, taip pat yra labiau linkę į depresiją ir nerimą.
Viena mama pastebėjo, kad vaikai pobjauriai gali elgtis ne tik būdami paaugliai. Būna, kad trejų penkerių metų vaikai absoliučiai viską neigia, o tai dažnai vadinama mažąja paauglyste. Iš tikrųjų apie trečius metus ateina tas periodas, kada vaikas dažnai vartoja žodį „ne“, mėgaudamasis jo poveikiu. Kodėl jis taip daro? Augdamas jis išmoksta vaikščioti, kalbėti, išreikšti paprasčiausius norus, gauti iš tėvų tai, ko nori. Kitaip sakant, jis pajunta savo galias. Toks galių bandymas apie trečius metus yra geras dalykas, nes vaikas savarankiškėja. Kai mažas vaikas sako „ne“, jis prieštarauja savo tėvams ir kartais juos nugali. Vaikui didžiulis malonumas, geras jausmas nugalėti pačius galingiausius žmones - tėtį ir mamą.
Dėl savo fiziologinės, psichoseksualinės raidos vaikai iš tikrųjų yra labai įaudrinti ir menkiausi dalykai gali sukelti audringas reakcijas. Jam paprasčiausias, nieko bloga nesakantis tėvo klausimas, ką šiandien jis veiksiąs, gali atrodyti kaip kontrolė ir būti sutiktas priešiškai. Tėvams svarbu suvokti, kad už vaiko priešiškumo ir atgrasumo gali slypėti didelis vaiko nerimas ir menkavertiškumas, kuris ir yra maskuojamas.
Kodėl paaugliai neklauso?
Pagrindinė vaiko užduotis šiame amžiaus tarpsnyje - atrasti unikalų identitetą. Šiame amžiaus tarpsnyje jaunuoliai jaučia stiprų poreikį išreikšti save: tai, kas jie yra, o ne tai, kuo jų tėvai nori, kad jie būtų. Šiame etape vaikai vis labiau atsiskiria nuo tėvų, vis dažniau ima naudotis įgytais įgūdžiais. Dabar jis yra beveik suaugęs, gali bendrauti su Jumis beveik apie viską. Šio amžiaus vaikai gali svarstyti naujas idėjas, kurti savo vertybes ir pasirinkti gyvenimo kryptį.
Paauglys yra žmogus ir keičiasi jo vertybės. Jis suvokia, kad kažkada, kai buvo mažas, tėvai buvo labai arti, šalia. Atėjus paauglystei, vaikas pastebi, kad jis gali būti kitoks negu šeima - tėtis ar mama. Tada jam iškyla klausimas, o koks yra jis pats, ieško savęs, savo galimybių ribų. Jis bando visokiais būdais atsikratyti vaikiško priklausomybės nuo tėvų jausmo, atsiriboti nuo šeimos. Tėvai juk kartu su vaiku neauga, jie tik pastebi, kad vaikas keičiasi. Dažniausiai tėvų elgesio modeliai lieka tokie patys. Ir kai tėvai lygiai taip pat, kaip prieš dvejus metus, kreipiasi į vaiką ko nors prašydami ar reaguodami į kažkokį elgesį, staiga pajunta, kad paauglys visai kitaip sureagavo. Normalu, kad juos tai gąsdina ir kyla nepasitenkinimas: „Palauk, tai kas čia dabar vyksta? Tu manęs neklausai? Pažiūrėsim, kieno čia valdžia, kas diktuoja sąlygas.“ Ką tada darome? Įsiveliame į kovą - kas ką.
Pagrindinė priežastis, kodėl paaugliai neklauso, yra jų ribotumas tarp vaikystės ir suaugusiųjų pasaulio. Paauglys laiko save suaugusiu, bet nesupranta, kodėl suaugusieji jį vis dar laiko vaiku. Tai sukelia daug klausimų ir abejonių. Paauglystė yra ilgas ir sunkus savęs atradimo laikotarpis, bandymas suprasti suaugusius ir bendraamžius, susipažinimas su priešinga lytimi ir teisingo bendravimo su jais paieška. Būtent santykiai su priešinga lytimi - širdies dalykai, keliantys paaugliui didžiausią susidomėjimą. Tai meilės problemos dažniausiai užgožiančios visas vaiko mintis ir sukeliančios jam baisias kančias. Jeigu nepadėsime savo vaikui šiuo kraštutiniu laikotarpiu, jam nepatarsime, vaikas gali padaryti klaidų, kurios gali sukelti daug įvairių pasekmių.
Kita tema, kuri nuolat knibžda paauglio galvoje - tai santykiai su bendraamžiais ir jo vieta tarp jų. Vaikui labai svarbi tampa bendraamžių nuomonė apie jį, jis nori būti autoritetu jų tarpe ir padaryti jiems įspūdį. Bendravimas su draugais jam tampa beveik pagrindiniu užsiėmimu. Jie bendrauja visur: mokykloje, telefonu, internetu, gatvėje. Tik draugijoje jie pagaliau gali jaustis nepriklausomi.
Kai kurie tėvai sako, kad, norint gerų santykių su vaiku, jį reikia dažnai girti. Mes esame pripratę girti savo vaikus ir galvojame, kad tai ypač gerai. Tačiau pagyrimas turi kitą pusę, nes mes giriame už rezultatą, pvz.: „Oi, kaip tu gražiai padarei“, o pastangos tam rezultatui pasiekti lieka nepastebėtos. O ką, jei rezultatas vis tik gavosi ne toks, kokio tikėjomės mes ar paauglys? Tada peikiame, tikėdamiesi, jog tai motyvuos vaiką siekti geresnių rezultatų. Bet kritika dažnai demotyvuoja (ir ne tik vaiką - suaugusįjį taip pat). Geriau yra padrąsinti, įvertinti pastangas. Padrąsinimas yra nukreiptas ne tiek į rezultatą, kiek į procesą ir vaiko stipriąsias puses bei gebėjimus.
Griežtas ir reiklus auklėjimas nebūtinai yra mušimas. Vaikams tikrai gerai augti žinant ribas, taisykles, suprantant, kas šeimoje tinkama, priimtina, kaip reikia elgtis ir kaip ne. Vaikams taip saugiau. Tik svarbu, kad taisyklės galiotų visiems šeimos nariams (ir tėvams taip pat!). Ribų nebuvimas ar skirtingos taisyklės šeimoje gali sudaryti palankias sąlygas vaikui tapti priešišku, egocentrišku, neatsakingu, nepasitikinčiu, o kartais ir kerštingu. Norėčiau oponuoti tėvams, kurie mano, kad diržas - tinkamas auklėjimo būdas. Yra keletas priežasčių, kodėl yra priešingai. Pirma, mušdami tėvai gana dažnai sako (ypač pačiam vaikui), kad nori jam gero: aš myliu ir mylėdamas tave mušu. Kadangi vaikas nėra subrendęs, gali susiformuoti ryšys tarp meilės ir prievartos. Antra, ko mušdami norime iš vaiko? Kad jis nedarytų to, už ką yra mušamas. Kitaip sakant, kad jis pasirinktų kitą elgesio būdą. Bet ar mušamam vaikui parodomas, koks elgesys pageidaujamas? Vargu. Vaikas mokosi per patirtį, retai kada iš kalbėjimo (grasinimų, moralų). Tai kokią gi patirtį gauna mušamas vaikas? Jis supranta, kad yra netikęs, todėl gauna lupti. Kuo dažniau gauna lupti, tuo žemesnis savęs vertinimas, lydimas skausmo, neteisybės ir keršto (revanšo) siekimo.
Jeigu mama su vaiku buvo geriausi draugai iki paauglystės, spėju, jog vaikas ateidavo pas mamą pasidžiaugti, pasipasakoti arba kartu paliūdėti. Sunkiai tikėtina, kad mama darytų tą patį: vaikui šnekėtų apie savo gyvenimą, kaip jai sunku darbe. Kai vaikas gauna visai kitokį, lygiavertį bendravimą su draugais, mama galbūt jaučiasi atstumta ir nenori prarasti aktyvios draugystės su savo vaiku. Vaikas labai natūraliai nori būti lygiaverčiu draugu. Paaugliai draugams pasakoja tokius dalykus, kurių negali pasakyti savo mamai. Pvz., jis gali pasišnekėti apie tai, kas galbūt mamai nepatiktų, bet jis apie tai tik galvoja.
Kovojant su paaugliais, tėvai visada pralaimi. Ne todėl, kad nepasiekia savo tikslų, bet todėl, kad jų neapleidžia jausmas, esą jie - prasti tėvai, jei nesugeba tvarkytis su savo vaiku ar jo nesupranta.
Pasak psichologės S. Markuckienės, kišenių tikrinimas, paauglio apuostymas prie gero nepriveda. Paaugliai tai suvokia kaip nepasitikėjimą jais, kuris žeidžia. Daug efektyviau - nuoširdus, atviras pokalbis. Tačiau bėda ta, kad dažniausiai tėvai kalba vaikui, o ne su vaiku. „Mes iš savo aukštybių, savo žinojimo, savo autoriteto numetame jiems savo žinias, išmintį įsakymais, perspėjimais, paliepimais ir labai retai klausiame vaiko, o ką jis galvoja, o kaip jam yra, kaip jis jaučiasi“, - teigia S. Markuckienė.
Kaip ieškoti kontakto su paaugliu?
Dažniausiai tėvai kalba vaikui, bet ne su vaiku. Mes iš savo aukštybių, savo žinojimo, savo autoriteto numetame jiems savo žinias, išmintį įsakymais, perspėjimais, paliepimais ir labai retai klausiame vaiko, o ką jis galvoja, o kaip jam yra, kaip jis jaučiasi. Vis dėlto reikia pasakyti, kad paauglystėje į klausimą „kaip tu jautiesi?“ vaikas dažniausiai sako „nežinau“ arba „gerai“. Kodėl jis sako taip? Todėl, kad sunku jam pačiam suvokti savo jausmus, kartais jam pačiam jie nesuprantami ir dėl to gali būti gąsdinantys.
Viena iš sėkmingų santykių su vaikais paslapčių - gebėjimas klausytis. Žinoma, mamai ir tėčiui labai sunku susitaikyti su tuo, kad jų vaikas užaugo ir turi asmeninius interesus bei nepriklausomą nuomonę. Tačiau jums tiesiog reikia su tuo susitaikyti ir mokytis jo klausytis taip, tartum klausytumėtės savo bendraamžio - visiškai rimtai, įsiklausant į kiekvieną jo žodį. Būtent taip jūs leisite vaikui suprasti, kad jį vertinate rimtai, kad jo nuomonė jums yra svarbi.
Kartais verta pasižiūrėti ir pasidomėti, ką žiūri ir ko klausosi paaugliai, kad galėtume su jais ir diskutuoti apie tai, ir suprasti, kuo jie gyvena. Geriausia būtų ne tiek kopijuoti paauglio interesus (juk tai gali ir nepatikti tėvams, kas yra labai natūralu), kiek domėtis, kaip jam sekasi, kuo jis gyvena. Tolerancija paauglio interesams, o sykiu ir domėjimasis vaiko gyvenimu, bet savo nuomonės ar interesų išlaikymas parodo, jog galima sugyventi net esant skirtingose pusėse.
Visai nebūtina žinoti mėgstamas paauglių muzikos grupes. Netgi galima tuo pasinaudoti: „Būk geras, apšviesk. Aš to nežinau, žinau tik pavadinimą, bet apie ką tai?“ Leisti vaikams pabūti ekspertais.
Svarbu stengtis sulaikyti paauglį nuo drastiškų sprendimų, pavyzdžiui, noro mesti seniai lankomą sportą ar muzikos mokyklą, tačiau tuo pačiu reikėtų suteikti jiems pakankamai laisvės ir autonomijos priimti kitus sprendimus gyvenime.
Niekada nepamirškite koks jūs pats buvote paauglys. Papasakokite vaikui apie savo padarytas klaidas, apie baimes ir pasipiktinimus, apie tai ką paauglystėje esate patyręs. Tai leis jūsų vaikui suprasti, kad jis yra toks pat kaip visi, kad tai kas su juo vyksta yra normalu ir tai, kad jūs - toks pat žmogus, kaip jis. Nesistenkite atrodyti geresnis nei iš tikrųjų esate, pripažinkite savo klaidas. Jei jūs nežinote, negalite ar kažko nemokate - tiesiog pasakykite jam apie tai. Niekada nemeluokite savo vaikui, net mažiausias melas gali pražudyti jo pasitikėjimą jumis.
Viena iš sėkmingų santykių su vaikais paslapčių - gebėjimas klausytis. Žinoma, mamai ir tėčiui labai sunku susitaikyti su tuo, kad jų vaikas užaugo ir turi asmeninius interesus bei nepriklausomą nuomonę. Tačiau jums tiesiog reikia su tuo susitaikyti ir mokytis jo klausytis taip, tartum klausytumėtės savo bendraamžio - visiškai rimtai, įsiklausant į kiekvieną jo žodį. Būtent taip jūs leisite vaikui suprasti, kad jį vertinate rimtai, kad jo nuomonė jums yra svarbi. Visiškai nebūtina stebėti kiekvieną savo palikuonio žingsnį ir vadovauti kiekvienam jo veiksmui. Nedrauskite visko vaikui tik todėl, kad jūs norite įrodyti savo galią jam - tai tik jį žemina ir žeidžia. Jei tai, ką jis nori padaryti yra proto ribose - tegul daro. Jeigu jums kyla abejonių dėl galimų pasekmių - pasidalinkite savo nerimu su juo ir jis jūsų neapvils. Vaikas nieko neišmoks iš jūsų paskaitų ir moralų - jis turėtų mokytis pažinti pasaulį remdamasis savo paties patirtimi, pats klysti ir savo klaidas taisyti. Duokite jam galimybę mokytis ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.
Pasirinkimo teisė ir veiksmų laisvė paaugliui yra būtini. Nepirškite savo nuomonės ir patarimų tik todėl, kad jūs suaugę. Skatinkite jo nepriklausomybę ir džiaukitės, kai jūsų vaikui sekasi atlikti tai, ką yra sumanęs. Jei kažkas nepasisekė - nuraminkite jį ir patarkite pabandyti dar kartą. Tai suartins jus su paaugliu ir padės rasti bendrą kalbą.
Kaip elgtis konkrečiose situacijose?
Štai specialistės patarimai, kaip elgtis konkrečiais atvejais, kai paauglys neklauso:
- Paauglys grįžta namo žaliais plaukais / su tuneliu ausyje / pasidaręs tatuiruotę: Tai jau įvykęs faktas, paauglio parodymas tėvams, kad jis valdo situaciją. Rėkti - beprasmiška. Geriau pasakyti, kad jums liūdna, jog nėra atsižvelgiama į namų taisykles. Moralas, kad vaikas gailėsis ateityje, neveikia. Svarbu pabrėžti, kad tikitės, jog tai paskutinis toks atvejis, ir kad tokius sprendimus galės priimti, kai taps suaugusiu. Kuo mažiau kreipsite dėmesio, tuo mažiau paauglys norės tai daryti. Kartais tokiais veiksmais paaugliai tiesiog nori atkreipti į save dėmesį. Atkreipkite dėmesį, bet nerėkite.
- Paauglė dukra / paauglys sūnus grįžta pirmą kartą girtas namo: Kalbėtis su girtu - beprasmiška. Ryte, prie pusryčių stalo, pasakykite, kad tokie dalykai jūsų šeimoje netoleruojami. Priminkite apie pasitikėjimą: „Aš tavimi pasitikėjau, bet tu negerbei mūsų namų taisyklių, vadinasi, aš negaliu tavęs išleisti, kol vėl tavimi nepasitikėsiu.“
- Paauglys grįžta girtas namo nuolat: Parodykite susirūpinimą ir netoleranciją. Jei tėvai patys nuolat vartoja alkoholį, ką jie gali paaiškinti vaikui? Svarbu pasakyti, kad dažnas alkoholio vartojimas gali virsti priklausomybe, ir išsiaiškinti jo vartojimo priežastis. Taip pat parodykite, kad savaitgaliai be alkoholio gali būti linksmi ir smagūs.
- Paauglys pjaustosi rankas ar grasina nusižudyti: Pirmiausia įvertinkite, ar tai nėra manipuliacija. Jei taip, užkirskite tam kelią aiškiai kalbėdamiesi ir sakydami: „Aš suprantu, kad tau atrodo lengviausia išeitis nusižudyti, bet tu prarasi visą gyvenimą.“ Įvardinkite dalykus, kuo gražus gyvenimas, ir pabrėžkite, kad visos problemos yra išsprendžiamos. Jeigu matote, kad vaikui prasideda depresija, nedelskite ir kreipkitės į specialistus.
- Tėvai skiriasi: Vaikai nekalti dėl tėvų skyrybų ir myli abu tėvus. Nekovokite su antrąja puse prie vaiko ir neleiskite vaikui tarpininkauti. Svarbu kartoti vaikui: „Mano meilė tau nesumažės“ ir leisti jam pačiam apsispręsti, kaip jis nori, kad būtų.
- Paauglė dukra turi valgymo sutrikimų: Suvokite ir pripažinkite, kad jau yra valgymo sutrikimų, ir ieškokite pagalbos. Tai yra liga, o ligas mes gydome. Laiku suvokus, ieškant pagalbos, pagydyta liga išvaduos visus iš supančio košmaro. Paaiškinkite, kad vaiko reakcija į specialistus niekada nebus pozityvi, tačiau reikia padėti jam iš to išeiti.
- Dukra rengiasi kūną itin atidengiančiais rūbais: Reikia kalbėtis, pasakyti savo nuomonę, kad toks stilius atrodo šiek tiek atviras, pasidomėti, kodėl dukra taip rengiasi. Parodykite susirūpinimą. Prisiminkite save paauglystėje. Svarbiausia - nuo mažų dienų ugdyti vaiko pagarbą sau. Jei uždrausite taip rengtis, greičiausiai ji vis tiek taip rengsis, tiesiog slapta.
- Paauglė dukra turi daug vyresnį vaikiną: Atkreipkite dėmesį, kodėl ji turi vyresnį vaikiną. Galbūt jai kažko trūksta. Kviestis jį į namus, kad būtų arčiau jūsų, arčiau šeimos. Apie nakvynes, kol ji nepilnametė, pokalbio nebus, o bendravimas gali būti jūsų namuose.
Kaip tėvams bendrauti su paaugliu?
Kaip išlaikyti ryšį su paaugliu?
Svarbiausia - gerbti paauglio nuomonę ir interesus, net jei jie jums nepatinka. Domėkitės jo gyvenimu, leiskite jam būti ekspertu tam tikrose srityse. Svarbu kalbėtis su vaiku, o ne kalbėti jam.
Bendraukite pagarbiai: Atsisakykite kritikos ir tapkite klausytoju, o ne vertintoju. Nebijokite pripažinti savo klaidų ir pasidalinkite savo patirtimi.
Nustatykite ribas, bet leiskite laisvę: Paaugliams reikalingos laisvesnės taisyklės, tačiau jos turi išlikti ir vaikas turi suprasti pasekmes, jei jos bus laužomos.
Stiprinkite ryšį: Dalyvaukite paaugliui maloniose veiklose, drąsinkite jį siekti savo tikslų ir skirkite individualaus dėmesio.
Būkite pavyzdžiu: Jei norite, kad vaikas nerūkytų ar nevartotų alkoholio, patys to nedarykite. Jei norite, kad jis gerbtų kitus, gerbkite jį.
Kreipkitės pagalbos
Jei susikalbėti su paaugliu nepavyksta, nedvejokite kreiptis pagalbos į specialistus. Jie padės įvertinti situaciją ir rasti reikalingus atsakymus.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
