Aktorystė vaikams - tai ne tik vaidmenų įkūnijimas scenoje, bet ir nuotykių kupinas kelias į kūrybiškumą, saviraišką ir pasitikėjimą savimi. Šiame straipsnyje atskleisime, kas slypi už teatrinių uždangų, kokie procesai vyksta kuriant spektaklius ir kaip vaikams atsiveria magiškas teatro pasaulis.
Ar kada susimąstėte, kaip gimsta spektaklis? Kaip aktoriai įsikūnija į pačius skirtingiausius personažus? Ką veikia rekvizitininkas ar aprengėjas? Visa tai ir dar daugiau sužinosite keliaudami po paslaptingą teatro pasaulį. Juk visada taip norisi pažvelgti ten, kur paprastai pažiūrėti negalima.

Už scenos uždangos slypi ištisas pasaulis: repeticijų salės, grimo kambariai, kostiumų sandėliai, meno technikų cechai. Čia gimsta personažai, kuriami kostiumai, gaminamas rekvizitas.
Iš ko gaminami perukai ir prie ko derinama personažo barzda? Grimas - tai ne tik kosmetika, bet ir priemonė aktoriui įsikūnyti į personažą, pakeisti jo išvaizdą, pabrėžti charakterį.
Aktoriai turi galimybę pasimatuoti vieną kitą sceninį kostiumą ir išbandyti rekvizitą.
Tai visi daiktai, naudojami spektaklyje: baldai, indai, ginklai, muzikos instrumentai ir kt. Dailininkų fantazija ir išmonė gaminant rekvizitą tikrai nustebins.
Tik su garsu ir šviesa galima sukurti skirtingas nuotaikas, aplinką, metų laikus.

Pagrindinė ekskursijos dalis vyksta teatro scenoje.
Teatro pamokos - tai kelionė į save: į savo kūrybiškumą, drąsą, vaizduotę ir bendrystę. Užsiėmimuose vaikai ir paaugliai kviečiami tyrinėti scenos meną ne per griežtas taisykles, o per gyvą patyrimą - per žaidimą, kūrybą, atradimą.

Pamokų metu susipažįstama su trimis pagrindiniais meninės raiškos instrumentais: vaidyba, balso lavinimas ir kūno plastika bei scenos judesys.
Visi šie komponentai jungiami atliekant aktoriškas, muzikines ir choreografines užduotis, kuriose vaikai ir paaugliai gali pasinerti į kūrybines užduotis, kurti savo pasirodymus ir išbandyti įvairias teatro formas - nuo improvizacijų iki mini spektaklių.
Lietuvoje veikia nemažai teatro studijų, siūlančių įvairias programas vaikams ir jaunimui. Šios studijos suteikia galimybę ne tik mokytis aktorystės, bet ir dalyvauti spektaklių kūrime, festivaliuose ir kituose kultūriniuose renginiuose.
"Gyvi Teatre" - tai daugiau nei teatro pamokos. Tai kelionė į save: į savo kūrybiškumą, drąsą, vaizduotę ir bendrystę.
SAVI - gabių, entuziastingų, talentingų, besidominčių savo miesto, šalies, pasaulio istorija, siekiančių atrasti save ir tobulėti teatrinėje veikloje - vaikų ir jaunimo studija.
Studijoje vaikai ir jaunimas mokosi sceninės kalbos, judesio, teatrinės raiškos priemonių, bendrauja, kuria, nugali kompleksus.
Teatro erdvė „Metamorfozė“ - tai vieta, kur teatro priemonėmis kuriama saugi, palaikanti ir kūrybiška atmosfera, kad jauni žmonės galėtų drąsiai būti savimi.
Čia skatinama saviraiška, lavinamas emocinis intelektas, socialinius įgūdžius bei pasitikėjimas savimi scenoje ir gyvenime.
Teatro festivaliai vaikams - tai puiki galimybė pamatyti įvairių teatrų spektaklius, susipažinti su skirtingomis kultūromis ir pasisemti įkvėpimo.
Alytuje vyksta tarptautinis ASITEŽO teatrų festivalis vaikams ir jaunimui "Jėga / Cool!".
Šis festivalis suteikia galimybę pamatyti įvairių užsienio teatrų spektaklius, dalyvauti dirbtuvėse ir diskusijose.
Raganiukės teatras - tai profesionalus teatras vaikams, meno ir kultūros erdvė patiems mažiausiems žiūrovams.
Teatras turi didžiausią vaikų spektaklių repertuarą Lietuvoje. Unikali teatro aplinka - tik Vilniuje!
"Youngblood" kino mokykla skirta žmonėms, kuriems rūpi, kas vyksta aplinkui, kurie jaučia norą ir pareigą apie tai kalbėti.
Aktoriaus profesija - daugialypė, daugiaplanė. Aktorius gali veikti labai daug ką.
Ši specialybė gali išsidalinti į šimtą, į tūkstantį profesijų, paskęsti kitose.
Pavyzdžiui, aktoriumi galima vadinti mokytoją mokykloje, kuris stovi prieš klasę ir veda pamoką.
Jis turi auditoriją ir turi žinutę, kurią siunčia.
Aktoriumi galima vadinti politikus, kurie sako kalbas, turi tam tikrų kaukių, visokiausių kėslų, tikslų, manipuliacijų.
Aktoriaus profesija yra ir įmonės vadybininko, personalo specialisto, kuriems reikia komunikuoti su žmonėmis.
Net aname amžiuje laikraščius pardavinėjantį berniuką galime pavadinti aktoriumi.
Man aktoriaus profesija atrodo tokia plati, kad galima veikti bet ką.
Pasaulis pilnas komunikacijos ir čia tik tavo pasirinkimas, žmogau, kur ir kaip pritaikysi.
Taip pat - gerą nuotaiką, norą ja užkrėsti kitus.
Ir, žinoma, reikia sugebėti nardyti tarp įvairių veiklų.
Tai neleidžia suglebti, pasenti, skatina būti atviru pasauliui.

Šiandien teatras vaikams kalba apie įvairias temas ir naudoja priemones joms išreikšti.
Skirtingų teatrų repertuaruose galima rasti pasakų, šiuolaikinių istorijų ir mitologija paremtų vaidinimų vaikams.
Teatrai ieško ne tik naujų temų bei žanrų, bet ir neįprastų bendravimo su jaunąja publika būdų.
Vien parodyti spektaklį dažnai nebepakanka.
Augant interaktyvumo poreikiui, teatrai varžosi tarpusavyje, kuris pasiūlys įdomesnę veiklą „šalia spektaklio“.
Tai gali būti įvairios dirbtuvėlės, pamokėlės ir ekskursijos į teatro užkulisius.
Nepaisant augančios įvairovės ir kūrybiškumo proveržio, teatrą vaikams kamuoja senos ir naujos problemos.
Viena iš jų - štampais apaugusi, infantili aktorių vaidyba.
Čia atsiskleidžia scenos menininkų nepasitikėjimas jaunąja publika ir nesugebėjimas užmegzti su ja ryšio.
Deja, dar daug kam svarbiausia atrodo vaikams įsiteikti ir juos prajuokinti.
Džiugu, kad šūkis „teatras be pasakų“ neišgujo pasakų iš Lietuvos teatrų scenų.
Tačiau režisieriai, inscenizuodami pasakas, galvos per daug nesuka ir sau sudėtingesnių uždavinių nekelia, lyg tikėdamiesi, kad pati pasaka užtikrins spektaklio sėkmę.
Taip pat kyla abejonių dėl pasakų ar kitų kūrinių „sušiuolaikinimo“ priemonių, dažnai pasitelkiančių prastą skonį demonstruojančias populiariosios kultūros detales ar komiškas klišes.
Vaikų humoro jausmas skiriasi nuo suaugusiųjų, o mažų vaikų - nuo vyresnių.
Todėl spektaklių auditorijos nediferencijavimas pagal vaikų amžių yra dar viena problema.
Nuoroda, kad spektaklis skirtas „žmonėms nuo 3 iki 103 metų“, liudija atsainoką ir pragmatišką teatro nuostatą.
Vaikams kuriančiam menininkui tenka ypač didelė atsakomybė, nes sunku nuspėti, kuris pamatytas spektaklis mažąjį žiūrovą paveiks taip smarkiai, kad jis prisimins jį visą likusį gyvenimą.
Todėl svarbu, kad spektakliai formuotų priešstatą ir alternatyvą televizijos brukamam skoniui bei vertybėms.
Iš praėjusio sezono spektaklių vaikams galima išskirti tuos, kurie formuoja priešstatą ir alternatyvą televizijos brukamam skoniui bei vertybėms.
Pavyzdžiui, Vilniaus mažojo teatro spektaklis „Mama katinas“ ir „Lėlės“ teatre sukurtas spektaklis „Aukso obelėlė, vyno šulinėlis“ yra tikri deimančiukai, pasižymintys meniniais orientyrais.
Tvirtais meniniais orientyrais pasižymi ir „Stalo teatras“, pakvietęs į kvapų spektaklį „Vėjų motė“.
Nacionalinio dramos teatro studijoje sukurtas spektaklis „Murkšlinas ir Turkšlinas“ veikia pojūčius ir nukelia į magišką vaikystės potyrių erdvę.
Valentino Masalskio sukurtas „Grybų karas“ pagal Justino Marcinkevičiaus poemą įrodo, kad „tuščios erdvės“ koncepciją sėkmingai galima pritaikyti ir vaidinant vaikams.
Jis suteikia erdvę išreikšti tai, kas galbūt lieka nepasakyta kasdienybėje, išlaisvina emocijas.
Padeda pabėgti nuo rutinos ir tapti kažkuo kitu, atrasti ir pažinti savo vidinį pasaulį.
Pildo svajones.
