Gyčio Leonavičiaus gimimo metai ir jo indėlis į Lietuvos nepriklausomybės kovas
Lietuvos kelias į 1990 m. atkūrė ir įtvirtino nepriklausomą valstybę.
Totalitarinės diktatūros atėmė Lietuvos nepriklausomybę. 1939 m. Ribentropo-Molotovo paktu, 1940 m. Lietuvą okupavo ir aneksavo. Buvo prarasta, bet kova dėl jos niekada nesiliovė.
Tačiau kovos pasirengimas ne visada buvo organizuotas. Pasipriešinimas buvo stichiškas ir neorganizuotas, nes Lietuvos vyriausybė 1940 m. nebuvo pasirengusi pati ir neparengė tautos.
Pasipriešinimo organizavimas ir plėtra
Nuo pat okupacijos pradžios, dar 1941 m. gruodžio 26 d. Lietuvoje įsikūrė Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (LLKS). Vokiečiams 1941 m. birželio 23 d. sukilus, laikraštis “Į laisvę” birželio 25 d. jau buvo išleistas. Tačiau vokiškoji okupacija pasirodė ne geresnė už sovietinę. Rugpjūčio 5 d. veikla buvo sustabdyta.
Siekiant koordinuoti pasipriešinimą, 1943 m. vasario 25 d. buvo įsteigtas Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK). VLIK'as 1944 m. vasario 16 d. priėmė nuostatus pagal 1922 m. Konstituciją, atkuriant nepriklausomos Lietuvos valstybingumą. 1944 m. vasarą Lietuvą vėl okupavo raudonoji armija.
Nepaisant sunkumų, ginkluotas pasipriešinimas tęsėsi. Pogrindyje 1946 m. birželio 6 d. buvo įsteigtas Bendras Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdis (BDPS). Partizanų vadai, susirinkę į pasitarimą 1949 m. vasario mėn., atkūrė Lietuvos laisvės kovotojų sąjūdį (LLKS), vasario 16 d. išrinktą seimą ir sudarytą vyriausybę, siekdami atstatyti nepriklausomą Lietuvos valstybę pagal 1922 m. Konstitucijos dvasią.
Nors 1953 m. vieniši kovotojai dar išsilaikė keletą metų, pavyzdžiui, P. Bartkus-Žadgaila, V. Gužas-Kardas, A. Grybinas-Faustas, didžioji dalis pasipriešinimo slopinama. Tačiau veikė mokslininkai, menininkai, aktyviai veikė VLIK'as ir kitos patriotinės organizacijos.
Neformalus pasipriešinimas ir tautinės sąmonės puoselėjimas
Dauguma Lietuvos žmonių prisitaikė tuometinio gyvenimo reikalavimams. Tačiau egzistavo neformalus pasipriešinimas okupacijai, vadinamas “organizacija be organizacijos”. Žmonės puošdavo, pagerbdavo žuvusių savanorių kapus.
Net tolimose lietuviškose salose Baltarusijoje buvo žadinamas žmonėse laisvės ilgesys. Jaunimas ją idealizavo ir to idealo ilgėjosi.
1972 m. gegužės 13 d., reikalaudamas laisvės Lietuvai, susidegino jaunuolis R. Kalanta. is aktas sukėlė masinius protestus. “Nepriklausoma Lietuva” - su tokiu šūkiu dalyvavo tūkstančiai kauniečių, tačiau protestai buvo numalšinti milicijos ir TSRS vidaus reikalų kariuomenės dalinių.
Tolesnis pasipriešinimo siekis kilo katalikų bažnyčios veikloje. 1972 m. pradėta leisti “Lietuvos katalikų bažnyčios kronika”, kurioje buvo informuojama apie žmogaus teises. A. Svarinskas, J. Zdebskis bei šimtai jų rėmėjų veikė aktyviai. Dėl šios veiklos ir pogrindinės spaudos platinimo buvo aukų, suimta ir įkalinta keliolika žmonių.
1978 m. buvo siekiama apginti žmogaus teises. 1976 m. Baigiamojo akto susitarimų pagrindu, veikė E. Finkelšteinas, Vilniaus universiteto dėstytojas T. Venclova, V. Vaičiūnas, Vilniaus universiteto docentas V. Skuodis ir kiti. Sovietinė spauda juos visaip šmeižė, menkino.
1978 m. pogrindžio organizacija Lietuvos laisvės lyga (LLL) pradėjo leisti pogrindinį laikraštį “Laisvės šauklys”. LLL siekė ugdyti nepriklausomybės idėją ir atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Jie rinko medžiagą, platino pogrindinę spaudą, bendravo su kitų šalių disidentais.
1979 m. disidentų parengta “Jungtinė deklaracija" sulaukė dėmesio, kaip ir Latvijos bei Estijos tautinio išsivadavimo kovotojų veiksmai prieš Baltijos šalių okupaciją. 1979 m. minint 400-ąsias metines, buvo leidžiami pogrindiniai leidiniai: “Rūpintojėlis", "Pastogė" bei kiti.
Nors liberalios spaudos leidėjams nepavyko išvengti persekiojimo, patys žymiausi jų 1979-1980 m. buvo įkalinti. Pogrindinės spaudos platinimas, suėmimas ir teismų bylos tapo kasdienybe.
Tačiau net ir tokiomis sąlygomis, žmonės stengėsi išlaikyti lietuviškumą, puoselėti doros ir pareigos tėvynei principus. Jie priešinosi nutautinimui, siekė išsaugoti lietuvių kalbą kaip svarbiausią tautinio tapatumo elementą. Cenzūros “pražiūrėtais” tekstais, dramos, poezijos kūriniai tapo geriausiomis patriotizmo ir laisvės siekio pamokomis.
Perestroikos vėjai ir Sąjūdžio gimimas
1985 m. generaliniu sekretoriumi ir realiuoju valstybės vadovu tapo M. Gorbačiovas, pradėjęs “perestroiką” - persitvarkymą. Tačiau Lietuvoje tuo metu dar tebebuvo brežnevinis “ sąstingis”, nuolat laukiantis, ką pasakys Maskva.
Tačiau “perestroikos” vėjai jau pasiekė ir Lietuvą. Pradėjo organizuotis neformalūs sambūriai, savotiški diskusijų klubai. Aktyviai reiškėsi anksčiau Lietuvoje negirdėtas žaliųjų judėjimas, nors jis ir nebuvo politinė organizacija. Veikė prof. B. Genzelio vadovaujamas klubas “Istorija ir kultūra”, rinkęsis Menininkų rūmuose.
Visa valdžia tebepriklausė komunistų partijos nomenklatūrai. TSKP nariai dažnai rūpinosi tik savo gerove, miesčionėjosi. Tačiau atsirado ir komunistų, kurie siekė vietinio savarankiškumo, veikė kaip “vienų vieni” kovotojai prieš fanatizmą, politinį bukuma bei paklusnumą.
1987 m. rugpjūčio 11 d., remdamiesi Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymo metinėmis, įvyko demonstracijos Vilniuje, Taline ir Rygoje. Tai buvo protesto forma prieš Maskvos vykdomą politiką, siekiant puoselėti nacionalinę kultūrą. Rugpjūčio 23 d. prie Adomo Mickevičiaus paminklo susirinko keliasdešimt protestuotojų, reikalaudami laisvės Lietuvai, Latvijai ir Estijai.
Šie renginiai atkreipė pasaulio demokratinės visuomenės dėmesį. Tiesa, sovietinė spauda pasirodė straipsniai apie jų “kenkėjišką, antiliaudinę” veiklą, smerkiantys organizatorius ir dalyvius.
1987 m. lapkričio 13-14 d. įvyko suvažiavimas, kuriame kritikuota esanti totalitarinė santvarka, varžanti kūrybos laisvę. Pirmininku demokratiškai išrinktas B. Leonavičius.
1988 m. Lietuvoje prasidėjo tautinio atgimimo banga. Nepriklausomybės paskelbimo 70-metis buvo minimas plačiai, nepaisant valdžios bandymų jį nuslopinti. LKP CK 1988 m. įsteigė net specialią antrojo sekretoriaus N. Mitkino vadovaujamą komisiją, siekdama kontroliuoti situaciją.
Vasario 16 d. įvyko mitingas, nepaisant valdžios draudimų ir represijų. A. Terleckas, A. Tučkus ir kiti organizatoriai buvo sulaikyti. Tačiau žmonės nebijojo, skandavo tautines giesmes, reikalavo laisvės.
1988 m. balandžio 13 d. buvo paskelbtas pranešimas “Politinė kultūra Lietuvoje”. Spauda pradėjo viešai kalbėti apie tautinę ir kultūrinę priespaudą, smerkė valdžios represijas vasario mėnesį. 1988 m. gegužės 21 d. įvyko oficialus J. Stalino aukų minėjimas, kuriame dalyvavo tūkstančiai žmonių.
1988 m. birželio 3 d. Akademijos Didžiojoje salėje įvyko diskusija dėl Konstitucijos pataisų. Prie kuriamo judėjimo ištakų buvo buvęs prof. R. Ozolas, A. Juozaitis ir kiti. Buvo siekiama sukurti visuomeninę politinę organizaciją, galinčią pasipriešinti biurokratų režimui.
1988 m. birželio 11 d. įvyko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės posėdis. Buvo rengiamas Sąjūdžio rėmimo grupių konferencijos sušaukimas. 1988 m. liepos 9 d. Vingio parke įvyko masinis Sąjūdžio surengtas mitingas, kuriame dalyvavo apie 100 000 žmonių. Tai buvo vienas svarbiausių Sąjūdžio renginių, parodęs tautos vienybę ir siekį nepriklausomybės.
Kiek kartų gali atgimti Sąjūdis ir tauta? Sąjūdžio gimtadienį prisimenant
Gyčio Leonavičiaus gimimo metai, kaip ir jo tiesioginis indėlis į Sąjūdžio veiklą, nėra tiesiogiai minimi pateiktame tekste. Tačiau suprantama, kad jis, kaip ir daugelis kitų to meto inteligentų, galėjo prisidėti prie tautinio atgimimo ir nepriklausomybės siekio įvairiomis formomis, remdamasis savo profesine ir pilietine pozicija.
tags: #gyd #leonavicius #gimimo #metai
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
