Adomo ir Ievos vaikai: santykiai, palikuonys ir jų reikšmė
Adomas ir Ieva, pagal Senojo Testamento Pradžios knygoje pateikiamą pasaulio kūrimo aprašymą bei Koraną, buvo pirmoji žmonių pora ir visos žmonijos protėviai. Hebrajų ir arabų kalbomis Adomas (Adam) reiškia „žmogus“, o Ieva (Havva) - „gyvybės davėja“. Adomą, kurio vardas reiškia „žmogų“ ir turi tą pačią šaknį, kaip ir „žemė“, Dievas sukūrė iš žemės dulkių. Pradžios knyga pateikia du pasakojimus apie tai, kaip Dievas kūrė žmogų. Pagal pirmąjį pasakojimą Ieva, Adomo moteris, buvo sukurta drauge su Adomu. Pagal antrąjį - vėliau iš miegančio Adomo šonkaulio. Šonkaulis, kaip sąvoka, gali būti blogas vertimas, nes hebrajų kalba verčiama dvejopai ir kaip „šonkaulis“, ir kaip „pusė“.
Dievas tarė: „Negerai žmogui būti vienam. Aš padarysiu jam tinkamą padėjėją”. Pagal antrą pasakojimą, Viešpats Dievas iš šonkaulio, kurį išėmė iš žmogaus, padarė moterį ir ją atvedė pas žmogų. Tada Adomas tarė: „Štai kaulas iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno! Todėl vyras paliks savo tėvą bei motiną ir susijungs su savo žmona; ir juodu taps vienu kūnu.
Dievas matė visa, ką buvo padaręs, ir tai buvo labai gerai. Dievas pavadino šviesą diena, o tamsą naktimi. Dievas padarė tvirtumą ir atskyrė vandenis, kurie buvo po tvirtuma, nuo vandenų, kurie buvo virš tvirtumos. Dievas pavadino tvirtumą dangumi. Dievas pavadino sausumą žeme, o vandenų samplūdį-jūromis. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai. Žemė išaugino žolę, augalus, duodančius sėklą pagal jų rūšį, ir medžius, nešančius vaisius pagal jų rūšį, kuriuose yra jų sėkla. Dievas padarė dvi dideles šviesas: didesniąją- dienai ir mažesniąją nakčiai valdyti, ir taip pat žvaigždes, valdytų dieną bei naktį ir atskirtų šviesą nuo tamsos. Taip Dievas sutvėrė didelius jūros gyvūnus ir visus kitus gyvius, kurie atsirado iš vandens, ir visus paukščius pagal jų rūšį. Dievas padarė laukinius žvėris, gyvulius ir visokius roplius, kiekvieną pagal jų rūšį. Dievas tarė: “Padarykime žmogų pagal mūsų atvaizdą ir panašumą.
Dievas tarė: “Aš jums daviau įvairias žoles, turinčias sėklą, kurios auga žemės paviršiuje, ir visus medžius, kurių vaisius turi sėklą; jums tebūna tai maistas. Ir visiems žemės gyvūnams, visiems padangių paukščiams ir visiems, kas kruta ant žemės, kas turi gyvybę, daviau visus žaliuojančius augalus maistui”. Ir taip įvyko. Dievas matė visa, ką buvo padaręs, ir tai buvo labai gerai.
Pirmoji žmonių pora ir jų vaikai
Adomas ir Ieva susilaukė sūnų Kainą ir Abelį. Kainas dirbo žemę, o Abelis ganė avis. Vieną kartą abu broliai išėjo Dievui aukoti atnašų. Jie pasidarė aukurus, prikrovė ant jų malkų ir uždegė. Ant malkų Kainas padėjo savo užaugintus javus ir vaisius, o Abelis geriausius savo bandos gyvulius. Abelis buvo geras, todėl Dievas jo auką mielai priėmė. Dievui priėmus tik Abelio auką, Kainas labai supyko ir ėmė pavydėti. Galiausiai Kainas nužudė Abelį.
Adomas ir Ieva labai gailėjo savo gerojo sūnaus Abelio. Dievas juos paguodė ir davė kitą tokį pat sūnų, vardu Setas. Biblijoje nėra parašyta, kas buvo Kaino žmona. Tačiau vienintelis galimas atsakymas yra, kad tai buvo Kaino sesuo, dukterėčia ar artima giminaitė. Biblijoje neparašyta, kokio amžiaus buvo Kainas, kai jis nužudė Abelį. Kadangi jie abu buvo ūkininkai, tai tikriausiai jie jau buvo suaugę vyrai ir turėjo savo šeimas. Tuo metu, kai Abelis buvo nužudytas, Adomas ir Ieva jau tikrai turėjo daugiau vaikų. Ir, be abejo, po jo mirties jie susilaukė dar daugiau vaikų. Tai, kad Kainas, nužudęs Abelį, bijojo dėl savo gyvybės, parodo, jog tuo metu Adomas ir Ieva tikriausiai turėjo daugiau vaikų, galbūt netgi anūkų. Taigi Kaino žmona buvo Adomo ir Ievos duktė arba anūkė. Kadangi Adomas ir Ieva buvo pirmieji (ir vieninteliai) žmonės žemėje, jų vaikai neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik tuoktis vieni su kitais. Dievas uždraudė santuoką tarp giminaičių tik daug vėliau, kai jau buvo pakankamai žmonių, ir tokia santuoka nebebuvo būtina.
Kai įvyksta kraujomaiša tarp žmonių su panašiais genais, padidėja išsigimimų tikimybė. Kadangi mes visi esame bent kelių recesyvinių (nedominuojančių) vieną ar kitą ligą lemiančių genų nešiotojai, tai, tuokiantis giminaičiams, padidėja tikimybė, kad vaikas gaus du tokius pat genus ir liga pasireikš. Kai tuokiasi žmonės iš skirtingų šeimų tikimybė, kad jie turės tokių pačių recesyvinių genų, yra labai maža. Bėgant amžiams žmonijos genetinis kodas tapo labai užterštas- genetiniai defektai kaupėsi, keitėsi ir persiduodavo iš karto į kartą. Kadangi Adomas ir Ieva neturėjo genetinių defektų, pirmosios jų palikuonių kartos galėjo džiaugtis daug geresne sveikata negu mes dabar.
Setas, Biblijos (Senojo Testamento) personažas, prieštvaninis žmonijos protėvis, Ievos ir Adomo sūnus. Biblija pateikia dvi Seto kilmės versijas. Pasak pirmos, Setas yra trečias Adomo ir Ievos sūnus, gimęs po Abelio žmogžudystės - Dievas parūpino (hebr. šat - iš čia Seto vardas) man kitą palikuonį vietoj Abelio. Pagal antrą versiją spėjama, kad Setas buvo pirmasis Adomo sūnus panašus į jį, pagal jo paveikslą, nes Adomo genealogijoje Kainas ir Abelis neminimi. Setas gyveno 912 metų; pirmas jo sūnus Enošas gimė, kai Setui buvo 105 metai.
Rabinistinėje tradicijoje pasakojama, kad Setas gimė jau apipjaustytas ir paveldėjo rūbus, kuriuos Dievas sukūrė Adomui. Tvirtinama, kad su Setu ir Enošu baigiasi žmogaus karta, nes šie buvo paskutiniai sukurti pagal Dievo paveikslą. Korane Setas neminimas, bet vaizduojamas vėlesnėje islamo literatūroje (vardas reiškia Alacho dovana). Pasakojama, kad visi tvaną išgyvenusieji yra Seto palikuonys. Juozapas Flavijus mini Setą kaip dorą žmogų, kurio palikuonys išrado astronomiją. Filonas Aleksandrietis Setą alegoriškai traktavo kaip pagijimą po Adomo nuopuolio ir Abelio atgimimą. Gnostinė setitų tradicija buvo taip pavadinta dėl Seto garbinimo. Jie tvirtino esantys Seto palikuonys, turintys ypatingą žinojimą, kurį Setas tiesiogiai gavo iš Adomo. Setas yra siejamas su Jėzumi Kristumi, nes jis Naujajame Testamente minimas kaip Žmogaus Sūnus. Armėnų bažnytinė tradicija Setą tarp kitų šventųjų mini kaip šventą protėvį.
Bet nuo medžio pažinimo gero ir blogo nevalgyk, nes tą dieną, kurią valgysi jo vaisių, tikrai mirsi. Gyvatė buvo gudresnė už visus žemės gyvūnus, kuriuos Viešpats Dievas sutvėrė. Dienai atvėsus, išgirdę Viešpaties Dievo, vaikščiojančio sode, balsą, Adomas ir jo žmona pasislėpė nuo Viešpaties Dievo veido tarp sodo medžių. Dievas tarė: “Kas tau pasakė, kad tu nuogas? Moteris atsakė: “Gyvatė mane apgavo, ir aš valgiau”. Tada Viešpats Dievas tarė gyvatei: “Kadangi taip padarei, esi prakeikta tarp visų gyvulių ir laukinių žvėrių. Tu slinksi pilvu ir dulkes ėsi per visą savo gyvenimą! Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo sėklos ir moters sėklos. O Adomui Jis tarė: “Kadangi tu paklausei savo žmonos ir valgei nuo medžio, apie kurį tau buvau įsakęs: ‘Nevalgyk nuo jo’-prakeikta bus žemė dėl tavęs! Valgysi prakaitu uždirbtą duoną, kol sugrįši į žemę, iš kurios esi paimtas.
Tada Viešpats Dievas tarė: “Štai žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, pažindamas gera ir bloga; ir dabar, kad jis, ištiesęs savo ranką, neskintų nuo gyvybės medžio ir nevalgytų, ir negyventų per amžius”. Tai aiškinamas kaip mitinis naujo gyvenimo principo pavaizdavimas.
PRADŽIOS 5 SKYRIAUS GENEALOGIJA | Nuo Adomo iki Nojaus: užkoduotos pranašystės atskleidimas šventojoje linijoje
Adomas buvo pirmasis žmogus. Jo istorija ir jo palikuonių istorija yra esminė biblinio pasakojimo dalis. Nuo pat pradžių Dievas numatė, kad žmonija plėsis ir dauginasi. Nors Adomo ir Ievos nusižengimas turėjo didelių pasekmių, Dievas savo malone numatė kelią atpirkimui per Jėzų Kristų.
Kaip vienas iš mūsų, pažindamas gera ir bloga, Adomas ir Ieva patyrė Dievo rūstybę. O ką galima pasakyti apie patį Adomą? Jis buvo sukurtas pagal Dievo atvaizdą, tačiau tai nereiškia, kad jis buvo nepajėgus suklysti. Priešingai, jis buvo apdovanotas laisva valia, kuri leido jam pasirinkti tarp paklusnumo ir nepaklusnumo. Tai, kad jis pirmą kartą nusidėjo žinodamas, ką daro, sukuria teologinę problemą, kuri, regis, išties neišsprendžiama. Jis buvo priverstas veikti anaiptol ne idealioje situacijoje.
Vienas iš dviejų scenarijų: arba Adomas buvo tikras žmonijos vedlys ir tėvas, arba jo istorija yra mitinė. Jei Adomas buvo tikras žmogus, tai reiškia, kad nuodėmė atėjo į pasaulį per vieną žmogų. Jei jo istorija yra mitinė, tai reiškia, kad Dievas kuria Savo teologiją iš oro. Tai neatpažįstamai pakeistų visą Pauliaus skelbiamą Evangeliją. Tokiu atveju, panaikinti būtų pakakę mitinio atpirkimo, o ne dieviško atleidimo.
Adomo ir Ievos vaikai yra ne tik pirmieji žmonijos nariai, bet ir simbolis visų vėlesnių kartų. Jų istorija mums primena apie Dievo meilę, nuodėmės pasekmes ir atpirkimo viltį.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
