Žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV) ir nėštumas: svarbiausia informacija
Žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV) priklauso retrovirusų grupei. Jis pažeidžia T limfocitus ir slopina imuninę sistemą. ŽIV - tai virusas, naikinantis žmogaus imuniteto ląsteles. Patekęs į žmogaus organizmą ŽIV naikina baltuosius kraujo kūnelius (T-limfocitus) - pagrindines specifinio imuninio atsako ląsteles, kurios specifiškai atpažįsta įvairias svetimas medžiagas organizme. ŽIV užkrečia T-limfocitus (T-ląsteles), savo apvalkalėlyje turinčias CD4 receptorius, kurie atpažįsta į organizmą patekusius mikroorganizmus. T-limfocitai dar vadinami CD4 ląstelėmis arba T-helperiais. Daugindamasis žmogaus imunodeficito virusas juos naudoja ir laipsniškai sunaikina. ŽIV ligą sukelia žmogaus imunodeficito virusas. Jis priklauso retrovirusų grupei, vadinamai lentivirusais (lot. lenti - „lėtas“), nes vystosi lėtai, todėl ŽIV užsikrėtęs žmogus gali kelerius metus nejausti jokių simptomų. Žinomi du virusų tipai: ŽIV 1 ir ŽIV 2. Pasaulyje dauguma žmonių yra užsikrėtę ŽIV1 tipo virusu. ŽIV 2 paplitęs Vakarų Afrikoje, plinta ne taip lengvai kaip ŽIV 1 ir lėčiau nei ŽIV 1 progresuoja į AIDS. Lietuvoje vyrauja ŽIV 1 tipas.
ŽIV užsikrečiama lytinių santykių metu, įsidūrus infekuota adata, darant tatuiruotes, medicininių intervencijų metu, perduodant virusą vaisiui nėštumo arba gimdymo metu, maitinant kūdikį. ŽIV plinta per kraują. ŽIV neplinta per orą, vandenį, maistą. Jo neplatina vabzdžiai. Neužsikrečiama kosint, čiaudint, bučiuojantis, per prakaitą, ašaras.
ŽIV ir AIDS dažnai yra painiojami. ŽIV vadinamas virusas. AIDS - įgytą imuninės sistemos nusilpimo sindromą, yra vėlyvoji ŽIV infekcijos stadija. ŽIV infekuotas žmogus gali nesijausti ligotas. AIDS diagnozuojama tada, kai ŽIV pažeidžia imuninę sistemą ir kai asmuo suserga sunkiomis ligomis. Organizmą puola įvairių ligų sukėlėjai ir žmogus suserga įvairiomis ligomis: plaučių uždegimu, meningitu, tuberkulioze, vėžiu ir pan. Maždaug pusei užsikrėtusiųjų per dešimtmetį išsivysto AIDS. Be vaistų nuo ŽIV, žmonės, sergantiems AIDS, paprastai išgyvena apie 3 metus. Jei pasireiškia pavojinga oportunistinė liga, gyvenimo trukmė be gydymo sumažėja iki maždaug 1 metų. Net šioje ŽIV infekcijos stadijoje vaistai nuo ŽIV gali padėti ir netgi išgelbėti gyvybę. Visiškas AIDS išgydymas neimamas, nes dar nėra tam skirtų vaistų.
ŽIV ir nėštumas
Nėštumas tik nežymiai pablogina ŽIV infekuotos moters sveikatą. ŽIV infekcijos šaltinis yra ja užsikrėtęs žmogus, kuris virusą gali perduoti tiesiogiai per kraują, gleivines ar pažeistą odą. Motina gali perduoti ŽIV savo kūdikiui nėštumo, gimdymo ar maitinimo krūtimi metu, todėl kūdikis gali užsikrėsti ŽIV. Perinatalinio (iš motinos vaikui) ŽIV perdavimo profilaktikos priemonės apima: antiretrovirusinių vaistų vartojimą nėštumo ir gimdymo metu; tinkamai parinktą gimdymo taktiką (atsižvelgiant į tyrimus gali būti taikoma Cezario pjūvio operacija); naujagimiui kuo grečiau taikomas prevencinis gydymas bei rekomendacijos nežindyti kūdikio. Šių priemonių taikymas ŽIV perdavimo iš motinos vaikui tikimybę sumažina iki vieno procento. Nieko nedarant - maždaug kas antros ŽIV užsikrėtusios nėščiosios naujagimis gali būti infekuotas ŽIV. Taikant ŽIV perinatalinio perdavimo grėsmę mažinančias priemones tarptautinėse rekomendacijose siūloma laikytis nuostatos, kad vaiko gerovė yra svarbesnė nei motinos gerovė.
Vienas iš neseniai atliktų atrankinio sveikatos patikrinimo tyrimų parodė teigiamą rezultatą dėl žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV). Nors ŽIV yra nepagydoma liga, tačiau dabartinis gydymas yra itin veiksmingas siekiant suvaldyti virusą ir tai leidžia imuninei sistemai išlikti stipriai. Jums bus paskirti vaistai, kuriuos turėsite vartoti kiekvieną dieną nėštumo metu. Šie antiretrovirusiniai vaistai sumažina viruso kiekį organizme ir ŽIV perdavimo riziką kūdikiui. Maitinant krūtimi kyla rizika, kad ŽIV bus perduotas jūsų kūdikiui, net jei vartojate veiksmingus antiretrovirusinius vaistus. Nors manoma, kad rizika yra labai maža, tačiau saugiausias būdas yra gimusį kūdikį maitinti tik mišinėliais.
Statistiniai duomenys rodo, kad nėščioms ŽIV infekuotoms moterims dažnai įvyksta ankstyvi savaiminiai abortai. ŽIV infekuotos moterys turi daug didesnę tikimybę pastoti ne gimdoje. Manoma, kad tai gali būti susiję su kitomis ŽIV infekciją lydinčiomis infekcijomis, pvz.: chlamidijoze, sifiliu, trichomonoze ir pan. Tyrimų duomenys rodo, kad ŽIV infekuotos nėščios moterys 3 kartus dažniau serga sifiliu, negu neinfekuotos. ŽIV infekuotos moterys 2 kartus dažniau pagimdo neišnešiotus kūdikius, negu sveikos moterys, ir šiek tiek dažniau pagimdo mirusius kūdikius.
Dauguma kūdikių užsikrečia nuo ŽIV užsikrėtusios motinos gimdymo metu (60-70 proc.) dėl sąlyčio su motinos krauju arba gimdos kaklelio išskyromis, kuriose yra viruso. Žmogaus imunodeficito viruso yra ir infekuotos moters piene. Tyrimai rodo, kad tikimybė užkrėsti kūdikį ŽIV žindant jį krūtimi yra apie 10-15 proc., todėl rekomenduojama naujagimio krūtimi nežindyti. ŽIV perdavimo tikimybę žindant padidina krūtų patologija, spenelių įtrūkimai, naujagimio burnos pažeidimai.
Lietuvos sveikatos apsaugos ministro įsakymu, rekomenduojama ištirti visas nėščias moteris, ar neužsikrėtusios ŽIV, 2 kartus: pirmo apsilankymo metu bei 32 nėštumo savaitę. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras primena, kad visoms nėščiosioms rekomenduojama pasitikrinti dėl Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) infekcijos du kartus: iki 12-osios nėštumo savaitės ir 29-40-ąją nėštumo savaitę. Dauguma užsikrėtusių ŽIV nėščiųjų tariamu ŽIV infekcijos šaltiniu nurodo sutuoktinį ar sugyventinį. Pagal Lietuvoje galiojančią nėščiųjų sveikatos tikrinimo tvarką numatytas visoms nėščiosioms tyrimas dėl ŽIV infekcijos du kartus - pirmo apsilankymo metu ir 32 nėštumo savaitę arba tarp 29-40 nėštumo savaitės.
Diagnostika ir gydymas
Vienintelis būdas sužinoti, ar asmuo užsikrėtęs ŽIV, yra atlikti tyrimus. Jie dažniausiai atliekami paėmus kraujo iš venos mėginį. Antikūnai organizme randami ne iš karto po užsikrėtimo, bet praėjus 3-4 savaitėms ar net 6 mėnesiams. Laikotarpis nuo užsikrėtimo iki antikūnų atsiradimo vadinamas inkubaciniu arba „lango“ laikotarpiu. Jei ŽIV tyrimo rezultatai teigiami, vadinasi, kraujyje rasta ŽIV antikūnų. Tyrimas kartojamas, atliekami kiti diagnozę patvirtinantys ar atmetantys tyrimai.
ŽIV priklauso lytiškai plintančioms infekcijoms (LPI), todėl, siekiant išvengti ŽIV, lytinių santykių metu visada rekomenduojama naudoti prezervatyvą. Šiuo atveju taip pat svarbu turėti pastovų lytinį partnerį. Sergant kokia nors kita lytiškai plintančia infekcija, būtina ją išsigydyti, nes padidėja rizika užsikrėsti ir ŽIV. Tam, kad būtų išvengta parenteriniu (kraujo keliu) perduodamo ŽIV, patariama nesinaudoti kitų panaudojais (nesteriliais) švirkštais ar adatomis, manikiūro, pedikiūro, tatuiruočių darymo ar kitais instrumentais. Atliekant invazines procedūras, kurių metu galimas kontaktas su paciento biologiniais skysčiais, rekomenduojama naudoti asmenines apsaugos priemones ir vengti mikrotraumų.
Dažniausiai ŽIV gydomas antiretrovirusiniais vaistais, kurie slopina viruso dauginimąsi. Jie nesunaikina viruso, tik sulėtina ŽIV ligos progresavimą. Antiretrovirusinė terapija skirta tiems viruso nešiotojams, kurie gydymą nori pradėti savo noru. Pradėjus vartoti antiretrovirusinius vaistus, juos reikia vartoti visą gyvenimą. Geriausias būdas išvengti ŽIV simptomų ir komplikacijų yra laikytis gydytojo nustatyto antivirusinių vaistų vartojimo grafiko ir nepraleisti jokių dozių. Turint ŽIV, gali padidėti tam tikrų infekcijų rizika (tačiau ši rizika mažėja vartojant ŽIV vaistus).
Jei iki nėštumo antiretrovirusinių medikamentų vartoti dar nereikėjo, nėštumo metu gydymas pradedamas, kad sumažintų vaiko užkrėtimo riziką. Gali sukelti virškinimo sutrikimus, išbėrimą, nuovargį, karščiavimą, dusulį, nėščiųjų diabetą. Veikia kepenų fermentų funkciją, ypač jei skiriamas kombinuotasis gydymas. Reikalingi reguliarūs kepenų fermentų tyrimai. Kai kurie vaistai mažina geležies kiekį kraujyje (pasireiškia mažakraujystė), todėl gali tekti papildomai vartoti geležies preparatų. Moteris, užsikrėtusi ŽIV, gali saugiai vartoti vaistų, nes jų tikslas-apsaugoti vaisių nuo užkrėtimo ŽIV. Medikamentus, kurių galima saugiai vartoti, skiria specialistas.
Gimdymo metu tęsiamas gydymas antiretrovirusiniais vaistais. Taip pat rekomenduojama zidovudino infuzija nuo gimdymo pradžios iki tol, kol bus užspausta virkštelė. Naujagimiui antiretrovirusinių vaistų pradedama leisti per 4 valandas nuo gimimo. Ligoninės personalas privalo būti įspėtas, jog nėščioji užsikrėtusi ŽIV, kad galėtų teikti geriausią priežiūrą. Sveikatos priežiūros personalas be nėščiosios pritarimo niekam neturi teisės pasakyti apie tokią būklę.
Nėščiųjų patikros dėl ŽIV esmė, kuo anksčiau išaiškinti ŽIV infekciją nėščiajai ir taikyti jai perinatalinės ŽIV profilaktikos priemones, kurios leidžia užkirsti kelią ŽIV perdavimui iš motinos vaikui ir pagimdyti ŽIV neužkrėstą naujagimį.
7 dažnos nėštumo klaidos, padidinančios pogimdyminių komplikacijų riziką
Lietuvoje, kaip ir kitose ES šalyse, nėščiųjų tyrimai dėl ŽIV yra atliekami valstybės lėšomis. Iš viso pastaruosius trejus metus nėščiosioms vidutiniškai kasmet atliekama apie 45 tūkst. tyrimų, iš kurių viena pusė valstybinėse sveikatos priežiūros įstaigose, kita - privačiose ASPĮ.
ŽIV (žmogaus imunodeficito virusas) yra virusas, puolantis ląsteles, padedančias organizmui kovoti su infekcijomis, todėl žmogus tampa jautresnis infekciniams susirgimams. Jis plinta per kontaktą su tam tikrais ŽIV užsikrėtusio asmens kūno skysčiais, dažniausiai per nesaugų seksą (be prezervatyvo arba vaistų nuo ŽIV, skirtų užkirsti kelią infekcijos plitimui ar infekcijos gydymui) bei per panaudotus švirkštus, vartojant narkotines medžiagas. Negydomas ŽIV gali sukelti AIDS (įgytą imunodeficito sindromą). Žmogaus organizmas nesugeba pašalinti ŽIV, o veiksmingo gydymo, galinčio visiškai išgydyti šį virusą, nėra.
Visoms ŽIV infekuotoms moterims po 36-os nėštumo savaitės rekomenduojama atlikti makšties sanaciją išorinio apruošimo būdu (pvz.: benzolalkonijaus tirpalu). Kadangi tikimybė perduoti ŽIV virusą kūdikiui maitinimo krūtimi metu yra gana didelė (nuo 15 iki 30% ), ŽIV infekuotos motinos (o ypač turinčios spenelių įtrūkimus arba sergančios mastitu) turi nemaitinti kūdikio krūtimi, o pereiti prie maitinimo pieno mišiniais.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
