Vilkijos vaikų globos namų istorija: nuo senųjų laikų iki šiuolaikinės globos
Vilkija - miestelis, seniau vadintas Vilkai, yra įsikūręs prie Nemuno upės. Anksčiau jis buvęs karališkuoju, dabar - bendruomeninis.
Miestelis yra prie pašto kelio, einančio iš Raseinių į Kauną, o taip pat prie kelio, einančio panemuniais ir pasieniu į Jurbarką. Miestelis nemažas, prekybinis, jame vyksta jomarkai. Išsidėstęs jis dalinai ant kalno, dalinai nuostabaus grožio lygumoje. Užstatytas trobesiais, kurių yra 200 įvairios paskirties statinių.
Dalis pastatų priklauso lietuviams krikščionims, dalis - žydams, kurie čia turi savo sinagogą, keletą svečių namų, karčiamų ir keletą parduotuvėlių. Lietuviai dirba žemę, tuo tarpu žydai - užsiima prekyba. Miestelio centre esančiame turguje prekyba vyksta pirmadieniais, o jomarkai - vienadieniai - 5 kartus metuose: per šv.Juozapą, šv. Jurgį, šv.Trejybės dieną, per šv. Oną ir šv. Mato dieną.
Laikoma, kad Vilkijos miestelį įkūrė Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas. 1529 metais Vilkija jau skaitėsi miestu, vadinosi karališkuoju ir turėjo paskirtą karinį mokestį. Įkūrus jį iš valsčių, seniūnijų ir pavieto, Vilkija tapo to paties pavadinimo pavieto pagrindiniu miestu. Valdant Stanislovui Augustui miestui buvo suteiktos Magdeburgo teisės.
Vilkijos valsčius, pirmiau buvęs karališkuoju, vėliau performuotas į seniūniją, mokėjo iždui ketvirtines. Apie 1520-uosius Žygimantas I-asis šią seniūniją suteikė Aleksandrui Chodkevičiui. Po Chodkevičiaus Vilkijos seniūnija atiteko Povilui Pacui. Po Paco Vilkiją iki gyvos galvos valdė Aleksandras Palubinskis. Po Palubinskio Vilkija vėl atiteko Pacui, ir galiausiai - Karpiams, iš kurių paskutinysis - seniūnas Steponas Karpis - 1755 metais pastatė koplyčią Paštuvos kapinėse. Galiausiai, kai po elekcinio seimo 1755 m. buvo draskomi Žečpospolitos žemės turtai, Antanas Zabiela, Didysis etmonas, Kauno pavieto maršalka, palikimo gavo Vilkijos seniūniją. Po Antano Zabielos mirties Vilkijos valdos atiteko jo sūnui Juozui. Valdant Rusijai, Rusijos caras Povilas I-sis Vilkijos žemes kartu su Pernarava, Juodžiais ir šiandieniniu Raudondvariu atidavė Henrikui, Juozapo Zabielos sūnui, mainais už Telšių miestą. Iš kunigaikščio Henriko Zabielos Vilkiją ir kitas žemes įsigijo kunigaikštis Mykolas Tiškevičius, po kurio mirties žemės turtas paveldėjimo teise atiteko Benediktui Tiškevičiui, o vėliau - Benedikto Tiškevičiaus turto paveldėtojams.
Vilkijos dvaras išsidėstęs tuoj pat už miestelio.
Vilkijos bažnyčios istorija
Pirmoji koplyčia Vilkijoje buvo pastatyta apie 1510 metus Karaliaus Žygimanto I-ojo įsakymu. Statybas vykdė Vilkijos dvaras, vyskupaujant Martynui III-jam. Ši koplyčia buvo Veliuonos klebono žinioje iki 1542 metų. Kuomet aplink Vilkiją smarkiai išaugo katalikų skaičius, Žemaičių Vyskupui, kuris apsiėmė steigti Vilkijos parapiją - Vaclovui Viežbickiui prašant, Karalius Žygimantas I-asis savo 1542 metais išduota privilegija, paskyrė Vilkijos bažnytėlei tris tuščius sklypus pačiame Vilkijos miestelyje, ir visą Ariogalos gatvę, o taip pat du kaimus: Šūdžius ir Padauguvą. Be to jis paskyrė dar dvi pievas: Gielkie ir Bala. Po karaliaus fundacijos parapija buvo įsteigta nedelsiant, ir pirmasis čia paskirtas klebonas - Tadeušas, pastatė čia naują bažnyčią.
Nelaimingo reformatorių siautėjimo metu, Vilkijos bažnyčia kurį laiką buvo uždaryta. Matyt, kad vietinis seniūnas - Pacas, būdamas kalvinistu, pašalino kleboną, bažnyčią uždarė. Kai Melchioro Giedraičio vyskupavimo laikais buvo sugrįžta prie senosios tvarkos, stropusis Karalius Steponas (Batoras) 1588 metais išdavė mandatą, kuriuo buvo įsakyta sugrąžinti visoms bažnyčioms nusavintą jų turtą. Tada ir Vilkijos bažnyčia gavo naują kleboną.
Tik naujasis Vilkijos seniūnas (seniūnavęs po Paco) Aleksandras Palubinskis Karaliaus Stepono leidimu, kai klebonas jau nebeturėjo lėšų išsilaikyti, grąžino tris Dykvietes - Piktakiemiai. 1601 03 08 tas pats seniūnas Aleksandras Palubinskis ir jo sutuoktinė Ona Alimanaitė Palubinskienė Karaliaus Žygimanto III-jo leidimu padovanojo bažnyčiai 11 valakų žemės ir grąžino anksčiau bažnyčiai karaliaus funduotą Ariogalos gatvę su visomis joje esančiomis karčiamomis ir toje gatvėje gyvenančiais miestiečiais. Toks naujas žemių suteikimas buvo įregistruotas Žemaičių Kunigaikštystės Zemstvoje 1605 06 23.
1613 metais, vyskupaujant Pacui, Vilkijos bažnyčios klebonu buvo paskirtas kun. Martynas Gogileckis. 1646 metais čia pradėjo klebonauti vietinis klebonas - Stanislovas Burba. Apie 1700-uosius metus Vilkijos klebonu tapo Kazimieras Šernauskas. Šis klebonas, išduotu karalius Augusto II-jo Saso 1700 07 11 mandatu, grąžino Vilkijos bažnyčiai visą anksčiau karaliaus Žygimanto I-ojo paskirtą bei vėliau seniūno Palubinsko padidintą fundaciją. Šis mandatas tais pačiais metais buvo įtrauktas į tribunolo aktus, o sekančiais metais - 1701 09 11 klebonas jau turėjo visus funduotus turtus, perduotus per karališkąjį rūmininką, savo rankose.
Kaip pažymėta fundacijų knygose, Vilkijos bažnyčioje yra sekančio turinio inventorius: "Inventarium Ecclesiarumnemque Vielonensis Stredniscensis Gielgaudiscensis et atiarum ex mandato Klust. Excellentissimi ac Reverens Zgierski Eppi. Samog. Post extinotam, permissione divina lethalem pastem, verum mobilium et immobilium, conscriptum in anno 1712 03 07". Pridėjau tai kaip istorinį atminimą, kad tuo laikmečiu Žemaitijoje siautė maras ir kad 1712 m. jis jau nusilpo. Taip pat prie tos banyčios yra užregistruotas įvykis apie Vilkijos klebono kun. Beinarto nužudymą, kurį įvykdė vienas Vilkijos seniūno Kristupo Paco dvarininkas.
Šių dienų bažnyčia yra pastatyta 1751 metais vietinio klebono kun. B(o)(e)rkos pastangomis ir parapijiečių lėšomis. Bažnyčia, tokia neišbaigta ir nedažyta, kaip išėjo iš po kirvio ir pjūklo, taip atlaikė šimtą metų. Ir tik bažnyčios egzistavimo šimtmečio jubiliejaus proga, t.y. 1851 metais, klebono Bunevičiaus ir parapijiečių pastangomis, bažnyčia buvo tinkamai restauruota, o išvalius nuo purvo ir dulkių - išdažyta, altoriai gi iš naujo paauksuoti. Šiandien ši bažnyčia klebono kun. Novickio rūpesčiu yra dar labiau sutvarkyta, ir gan maloni akiai pažiūrėti. Vienok bažnyčioje nėra nei jokių meno paminklų, nei garsių dailininkų paveikslų. Zakristija pakankamai turtinga prietaisais.
Šitaip išpuošta bažnyčia 1892 metais miestelyje vykusio gaisro metu sudegė. Bažnyčia pavadinta Šv. Jurgio vardu.
Vilkijos parapijos ir jos gyventojų gyvenimas
Šv. Onos brolija su kvartalinėmi mišiomis, celebruojamomis sekmadienį, po kiekvieno metų ketvirčio. Ši brolija yra pamintėta 1689 metais, ryšium su tuo, kad vienas Vilkijos gyventojas - Stanislovas Rim - kažkelintais metais paskyrė šiai brolijai 200 lenkiškų zlotų.
Čia vyksta sekančios iškilmės: Kristaus brangiausio kraujo, Švč. Panelės Marijos Nekalto Prasidėjimo, Šv. Jokimo, Šv. Juozapo OB, Mataušo.
Kalvarija, arba Kryžiaus kelias - pradėtas tik 1874 metais, ir vyksta su stacijomis antrą Liepos mėnesio sekmadienį.
Klebonija - sena, bet vis dar pakankamai gera. Šalia jos yra sodas. Ekonominis palivarkas - atskiras. Tokia klebonija priskiriamam III-iai klasei. Žemės turtai labai geri. Pievos, esančios prie Nemuno - išskirtinės.
Kažkada klebonija turėjo 50 valakų žemės, kuriuos fundavo karaliai Žygimantai; turėjo juridiką ir propionacijos teisę; turėjo prieigas prie seniūnijos miško ir prieigas prie Nemuno. Parapija - didelė ir skaitlinga, prie bažnyčios prisirišusi, moraliniu požiūriu - uoli ir pavyzdinė. Didesnė pusė gyventojų prisilaiko blaivybės. Jau yra žymus kiekis skaitančių knygas, ir kasmet tas skaičius vis auga.
Vertinant gyventojų materialinį lygį - žmonės laikosi neblogai - čia yra nemažai gan turtingų žmonių. Arkliais tempiami vežimai, pakinktai, žemės dirbimo būdas čia daugiau prūsiško stiliaus; brikelės ir dvikinkės šlajos, vieno arklio rogių, kaip kad yra Lietuvoje - labai mažai.
Papročiai ir įpročiai turi individualių bruožų. Gyventojai kalba lietuvių kalba, tačiau su būdingu panemunių gyventojams tarimu. Žmonės yra gan mieli i taikūs. Parapijos teritorija kalnuota, tačiau didelių kalnų nėra. Žemės rūšis - išskirtinė - beveik visur priemolis - duoda gerą javų derlių. Miško dar yra pakankamai - pagrindinis masyvas - kunigaikščio Tiškevičiaus Vilkiškės ir Karalgiris - t.y. karališkasis, Poviatuvka vadinamas, turintis keliasdešimt valakų. Prie jo, pagal karaliaus išduotą privilegiją, prieigą turėjo viso Vilkijos pavieto bajorija.
Durpių išteklių iki šiol dar neatrasta. Ežero čia nėra jokio. Pagrindinė upė - Nemunas. Upeliai ir upeliukai : Vejona, Alkupis, Stūnia, Kvirblis, Akmeninė, Karkla, Medinka, Kroklis, Paliknis, Vilkupis, Lopukis, Ringuvka.
Pelkės, kiek didesnės, yra tarp bajorkaimių Pabaliai ir Užbaliai, kažkada Balos vadinti.
Vilkijos bažnyčia anksčiau turėjo už Nemuno esančią Panemunių filiją ir Raudondvario kapetaniją. Šiandien ji turi tik vieną koplyčią Paštuvos parapijos kapinėse. Ši koplyčia yra nedidelė, medinė ir stovi netoli kunigaikščio Tiškevičiaus palivarko. Šiandien Paštuva, kažkada Postuva vadinta, turi koplyčią, kurią 1755 metais pastatė Vilkijos seniūnas Steponas Karpis. Koplyčia pavadinta Šv.Barboros vardu, kurios vardo iškilmės kažkada čia buvo švenčiamos. Tai ir yra pagrindinės parapijos kapinės.
Senovės palikimas ir kryžiuočių laikų istorija
Postuva dėl Lietuvos istorijos nežinojimo buvo pervadinta į Paštuvą. Kryžiuočių laikais tai buvo milžiniškas valsčius, Postuvos pavieto vardu gan gerai žinomas Žemaičių istorijoje. Valsčius, kurį kryžiuočiai dešimtis kartų puldinėjo pusantro šimto metų bėgyje, plėšė, naikino ir degino, o paimtus į nelaisvę žmones, kaip gyvulius - dalį nužudydavo, dalį į Prūsiją išsivarydavo.
Šiandieninės Vilkijos apylinkės kryžiuočių laikais per mylią aplinkui nuo jų Postuvos pavietu vadintos, ir tuo Postuvos vardu pagoniškojoje Žemaitijoje tiek religiniu, tiek politiniu požiūriu yra pakankamai garsios. Netoli, apie pusantros mylios nuo čia (Vilkijos), Bisene, arba dabartiniame Seredžiuje, Dubysos saloje, buvo pagrindinė šventykla. Ji 1280 metais buvo perkelta iš Prūsijos. Į ją kryžiuočiai, tikėdamiesi milžiniškus lobius rasti, intensyviai veržėsi begales kartų, kol pagaliau 1294 metais apgaulės būdu ją užgrobė ir sunaikino.
Visi aplinkiniai Paštuvos pavieto miškeliai Ir upeliai buvo paskirti įvairiems dievams. Tikriausiai nemažai juose buvo pašventintų vietų ir pagoniškų altorių, ant kurių, priklausomai nuo dievybės, buvo deginama amžinoji ugnis ar aukojamos aukos. Apie tas vietas, vadintas tai Aukalnis, tai Alkalnis, tai Aukas - šiandien net padavimo nėra išlikę, vos viena vietovė, vadinama Alkupis savo vardą išlaikė, visa kitą kryžiuočiai, mūsų priešai, naikintojai visko, o vėliau patys krikščionys, norėdami pagonybę iki paskutinės raidės iš žmonių atminties išvalyti, sunaikino.
Nustatyti, kur stovėjo Žemaitiškos pilys, kurių čia buvo daugybė, ir kurios buvo skirtos savos žemės ir tėvų tikėjimo dievams nuo kryžiuočių apginti, šiandien yra sunku. Nebent pavyktų nustatyti tik keletą vietovių, kuriose kažkada stovėjo gynybinės pilaitės.
Pilis, vadinta Vilkai, stovėjo netoli šiandieninio miestelio Vilkija. Ji pakankamai ilgai atremdavo kryžiuočių žygius, bet kai ją 1388 metais kryžiuočiai apsupo, per maža pilies įgula, negalėdama atremti priešo puolimo, pati padegė pilį ir naktį pasitraukė į miškus. Kryžiuočiai tuoj pat ją iki pamatų sugriovė. Panašu, kad jau sekančiais metais žemaičiai šią pilį atstatė ir aprūpino pakankama įgula. Vienok, 1391 metais po nedidelio pilies įgulos pasipriešinimo kryžiuočiams ir kartu su jais žygiavusiam užimti Vilniaus Vytauti, pilis buvo pastariesiems atiduota. O 1400 metais šią pilaitę, tam, kad ji neatitektų sukilusiems žemaičiams, kryžiuočiai patys sunaikino, ir daugiau niekas jos neatstatinėjo.
1384 Jogaila su Skirgaila šiandieninės Vilkijos laukuose sumušė Ragainės komtūro Vyganto kryžiuočių dalinį. Toje parapijoje yra dviejų tvirtovių pėdsakai, kurių buvę pavadinimai šiandien nėra žinomi, o jos vadinamos tiesiog - Pilys. Viena tokia Pilis yra pelkėtoje vietoje, tarp Pabalių ir Užbalių. Kita - netoli kunigaikščio Tiškevičiaus dvaro, vadinamo Bonderiškės.
Paštuvos pavietas apėmė visą erdvę abipus Nemuno - nuo Veliuonos iki Nevėžio, ir ribojosi su Veliuonos, Medininkų, Raseinių, Ariogalos, Josvainių.
AMAZONĖS DŽIUNGLĖS, KAMBO CEREMONIJA BEI PIRANIJŲ ŽVEJYBA 🇵🇪
Vilkijos vaikų globos namai: šiuolaikinė globa
Buvęs lopšelis-darželis po rekonstrukcijos tapo vienu puošniausių miestelio statinių. „Mes su vaikais šiuos namus vadiname „prezidentūra“, - šypsojosi likimo nuskriaustuosius daug metų globojanti labdaros ir paramos fondo „Nemuno krašto vaikai“ vadovė V.Rainienė.
Moteriai šis pastatas kelia daug prisiminimų. „Kadaise jame skalbėja dirbo mano mama, čia buvo ir mano pirmoji darbovietė“, - prisiminė ji.
Globos namuose apsigyvens 16 naujakurių: dvi šeimynos po aštuonis vaikus. Kiekvienai jų įrengti atskiri įėjimai, vedantys į kambarius, svetaines, virtuves, dušus. Vaikai kambariuose gyvens po du. „Jei likimas nuskriaudė vaikus, turime jiems dovanoti nors šiek tiek šilumos“, - sakė V.Rainienė.
Netoli Vilkijos Šv. Jurgio bažnyčios įsikūrę globos namai turi erdvų kiemą, jaukią lauko terasą ir puikią panoramą - nuo šlaito atsiveria Nemuno slėnis.
Bendra šio projekto vertė - 1,9 mln. litų. Iš jų 1 mln. 530 tūkst. litų Europos regioninės plėtros fondo, 270 tūkst. litų - Vyriausybės biudžeto ir 100 tūkst. litų Kauno rajono savivaldybės lėšų.
Įkurtuves švenčiančios šeimynos jau sulaukė dovanų.
| Šaltinis | Suma (Lt) |
|---|---|
| Europos regioninės plėtros fondas | 1 530 000 |
| Vyriausybės biudžetas | 270 000 |
| Kauno rajono savivaldybės lėšos | 100 000 |
| Bendra projekto vertė | 1 900 000 |
Labdaros ir paramos fondo "Nemuno krašto vaikai" filialas "Vilkijos vaiko ir šeimos gerovės centras" (kodas 300514271) buvo įkurta 2005-12-13. Įvertinus turimus duomenis, įmonės kredito rizika yra vertinama kaip neskaičiuojama.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
