Nuo darželio auklėtojos iki prezidento: Švietimo sistemos iššūkiai ir visuomenės lūkesčiai

Mokytojo profesija: tarp aukos ir pašaukimo. Švietimo sistemos problemos, mokytojų iššūkiai ir visuomenės lūkesčiai - tai temos, kurios nuolat atsiduria viešojoje erdvėje. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip visuomenė vertina mokytojo profesiją, kokie sunkumai kyla pedagogams ir ar įmanoma, kad vaikų darželio auklėtoja taptų prezidente.

Pedagogo kasdienybė: atsakomybė ir iššūkiai

Užfiksuota, kaip viename iš Klaipėdos vaikų darželių-lopšelių darbuotoja pastumia auklėtinį, kuri įstaigos teritorijoje lauke stumteli auklėtinį. Vadovybė patvirtino, kad tai - faktas, atsakomybės dėl to nesikrato, informuota vaiko mama, savivaldybė. Tuo metu dalis visuomenės į šią situacija gerokai papiktino. Naujienų portalui VE.lt atsiųstame vaizdo įraše matyti, kaip suaugusi moteris prieina prie vaikų būrelio ir vieną iš jų stumteli, šis po kontakto neišlaiko pusiausvyros ir tūpteli ant sniego. „Darželyje „Žiogelis“ vaikas buvo stumdomas. Šis atvejis sukėlė visuomenės susirūpinimą vaikų saugumu ugdymo įstaigose ir priežiūros kokybe. Tikimasi, kad situacija bus atsakingai įvertinta, o atitinkamos institucijos imsis veiksmų, siekiant užtikrinti vaikų saugumą ir užkirsti kelią panašiems atvejams ateityje“, - rašė savo tapatybės neatskleidęs siuntėjas.

Vaikų lopšelio-darželio „Žiogelis“ vadovė Antanina Šereivienė patvirtino, kad įraše užfiksuota situacija įvyko šios įstaigos teritorijoje sausio 15-ąją. „Taip, šis vaizdo įrašas tikrai yra iš mūsų įstaigos, nėra dėl to jokių abejonių. Mes vakar po 14 valandos jau žinojome apie tą įvykį“, - penktadienį VE.lt sakė A. Šereivienė. Pasak jos, jau kalbėta su įraše užfiksuota auklėtoja, mažylio mama, darželio bendruomene. Vadovė apgailestauja dėl situacijos ir teigia, kad dedamos pastangos viską išsiaiškinti. „Jau kalbėjausi su auklėtoja, kurti tą rytą dirbo, jau buvome pasikvietę mamytę to vaikučio - iš tos grupės, kiti tos grupės vaikų tėveliai žino. Situacija skaudi, nemaloni. Mes tikrai labai dėl to apgailestaujame, labai pergyvename, aiškinamės. Noriu patikinti, kad į vaikų teisių pažeidimus reaguojame labai jautriai ir atsakingai, situacija iki šios minutės dar yra nagrinėjama. Veiksmas, aišku, yra fizinis, mes to tikrai neneigiame. Mama taip pat apgailestauja, bet aiškina, kad vaikas neužsigavo. Bet tai nereiškia, kad tokie veiksmai galimi ar kažkaip kitaip toleruojame“, - sakė A. Šereivienė.

Vadovė sako, kad vaiko mama raštiškai patvirtino neturinti įstaigai pretenzijų. Jai taip pat žinoma, kad vaizdo įrašas yra išplatintas socialinių tinklų grupėse, o visuomenė į jį reaguoja labai piktai: „Yra ten visko. Tikrai nenoriu sakyti, kad pasipiktinimas neteisėtas.“ A. Šereivienė sako, kad apie situaciją informuota Klaipėdos savivaldybė. Dar svarstoma, ar kokių nors priemonių bus imtasi darbuotojos atžvilgiu. Valstybinė vaiko teisių apsaugos tarnyba taip pat aiškinasi, ar dėl šios situacijos gauta informacija ir ar bus taikomos kokios nors priemonės.

Auklėtojai kasdien tenka laviruoti tarp vaikų gerovės, tėvelių supratingumo ir aiškinimosi dėl įvairių dalykų. Ne paslaptis, kad ši vaikučių grupė ypač sudėtinga: vaikai labai judrūs, principingi, „su charakteriais“, individualistai, manipuliuojantys ir t. t. Tačiau vienodų žmonių nebūna, tad negalima taip teigti apie visus vaikus. Yra ir tokių, su kuriais galima pasikalbėti, susitarti, išsiaiškinti ir priimti abipusį sprendimą.

Pedagogų darbo sąlygos ir visuomenės lūkesčiai

Visuomenė dažnai sieja mokytojo profesiją su tam tikra auka. Atseit, jeigu jau dirbi mokykloje, tai kitaip ir negali būti. Iš tiesų tai ne tik gali, bet ir turi būti kitaip. Mokytojai neprivalo dėl mokinių aukoti laisvalaikio, sveikatos, laiko savo šeimai ir vaikams, jie neturėtų iš savo kišenės pirkti spausdinimo lapų arba rugsėjo 1-ajai skirtų klasės papuošimų, dovanėlių pradinukams ir t. t. Nustokime mistifikuoti. Mokytojas yra paprastas žmogus, o už papildomą darbą jam reikia atlyginti kaip ir bet kuriam kitam samdomam darbuotojui.

Neseniai įrašiau tinklalaidę su Amerikoje dirbančia mokytojos padėjėja. Ji papasakojo, kad kiekvieną darbo minutę užfiksuoja programėlėje ir paskui gauna už tai atitinkamą užmokestį. O mes vis dar įsivaizduojame, kad mokytojas yra kažkoks šventasis.

Neseniai pasirodę Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos duomenys, neva vidutinė mokytojų alga į rankas dabar jau siekia 1400 eurų, ne veltui sukėlė masinį pasipiktinimą tarp pedagogų. Visuomenei sudaromas klaidingas įspūdis, kad tiek šiais laikais mokytojams mokama už etatą, o iš tikrųjų krūviai kur kas didesni. Be to, atlyginimas auga dėl turimo stažo ir kvalifikacijos. 40 metų mokyklai paskyrusios mokytojos metodininkės, dirbančios 1,5 etato, atlyginimas, aišku, šiek tiek didesnis už naujoko, bet dėl šimto ar poros šimtų eurų ji paaukoja dar daugiau sveikatos ir laisvalaikio.

Kaip galime tikėtis, kad siūlydami neadekvatų užmokestį į mokyklas prikviesime jaunimo, kuris šiais laikais turi begalę patrauklesnių galimybių užsidirbti? (Viena jauna kolegė išeiti iš gimnazijos nusprendė po pusmečio.) Kaip jau supratote, daugelis mokytojų ne tik priversti dirbti padidintais etatais, bet ir uždarbiauti papildomai. Vieni dirba korepetitoriais, kiti susigalvoja kitokios veiklos, pavyzdžiui, prekiauja mugėse kokiais nors mezginiais arba vasarą skrenda į Norvegiją dažyti namų (tiek tų ilgų vasaros atostogų…).

Mokytojų streikai: ar tai savanaudiškumas?

Yra sakančiųjų, kad streikuosiantys mokytojai tikri savanaudžiai - dėl jų užgaidų nevyks pamokos, vaikai taps įkaitais, bus daroma žala švietimui ir taip toliau. Tačiau reikėtų jaudintis ne dėl kelias dienas ar net savaites truksiančio streiko. Reikėtų galvoti apie pervargusius mokytojus, kurie priversti dirbti sausakimšose klasėse, apie dėl to nukenčiančią mokymo(si) kokybę, apie pedagogų trūkumą ir nesugebėjimą pritraukti jaunus žmones į mokyklas, apie vykdomus ugdymo pokyčius, kuriems kaip visada tinkamai nepasiruošta. Jeigu niekas nesikeis, žala Lietuvos švietimui ir toliau bus daroma KASDIEN.

Švietimo sistemos pokyčiai ir tėvų teisės

Neseniai Seimas leido Lietuvos tėvams vaikus ugdyti nuotoliniu būdu, tačiau dabar prezidentas taisykles kiek keičia. Nuo šiol kai kuriems vaikams bus privaloma ugdytis ir darželiuose. Tokie prezidento Gitano Nausėdos planai keisti ikimokyklinio, priešmokyklinio ir pradinio ugdymo tvarką neprasprūdo tėvams pro ausis. Prieš kelias dienas buvo pranešta, kad Seimo rudens sesijai bus teikiami įstatymo pakeitimai, kuriuos siūlo prezidentas. G. Nausėda siekia, kad priešmokyklinis ugdymas, prasidėtų nuo 5 metų, o pradinis nuo 6 metų. Prezidentūroje jau parengtas įstatymo projektas.

LR Prezidentas Gitanas Nausėda 2020 m. rugpjūčio 31 d. pristatė šalies švietimo sistemos pokyčių viziją. Valstybės vadovas pasiūlė vieneriais metais ankstinti ikimokyklinį ir pradinį ugdymą bei nustatyti, kad ikimokyklinis ugdymas būtų privalomas visiems Lietuvos piliečių vaikams. Ar šie įstatymo pakeitimai reikalingi, norint užtikrinti vaikų gerovę? Ar nėra pažeidžiamos tėvų teisės ir laisvės?

„Ikimokyklinis ugdymas vyksta šeimoje, o tėvų (globėjų) pageidavimu - pagal ikimokyklinio ugdymo programą. Vaikui, augančiam socialinę riziką patiriančioje šeimoje, ikimokyklinis ugdymas yra privalomas ir užtikrinamas pagal švietimo, mokslo ir sporto ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą tvarką. Vaikui ikimokyklinis ugdymas gali būti privalomas ir kitais švietimo, mokslo ir sporto ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytais atvejais bei tvarka", - rašoma parengtame įstatymo projekte. Švietimo įstatymo pataisos, susijusios su ikimokyklinio ugdymo užtikrinimu, įsigaliotų nuo 2021 m.

Visuomenės ir ekspertų reakcijos

Laisvos visuomenės institutas sukūrė kreipimąsi į prezidentūrą, kurį jau pasirašė per 1000 susirūpinusių piliečių. Kreipimesi autoriai teigia, kad nėra tyrimų, kurių išvados rodo bendrą tendenciją, kad ikimokyklinis ugdymas nulemia geresnį akademinį ugdymąsi ir jo rezultatus: „Negalime teigti, kad tie vaikai, kurie lankė darželį, vėliau geriau mokosi, palyginus su tais, kurie nelankė. Svarbu atsižvelgti ir į kitus tyrimų aspektus (ne vien į akademinius vaikų pasiekimus), kurie rodo, kad mažamečiams vaikams yra ypač svarbus artimas ryšys su mama, šeima ir buvimas stabilioje, ramioje namų aplinkoje.“

Teksto autoriai pastebi, jog Lietuvoje yra šeimų, kurios linkusios ikimokyklinio amžiaus vaikus ugdyti šeimose, kai vienas sutuoktinių atsisako profesinės veiklos, karjeros, didesnių pajamų galimybės. Tokio ugdymo metu vaikai gauna ne tik formalias žinias, bet ir nuoširdžią meilę, rūpestį, individualų dėmesį bei, svarbiausia, psichologinį saugumą ir vertybinį pagrindą, grindžiamą šeimos išpažįstama pasaulėžiūra. Kreipimesi primenama, kad ugdymas namuose leidžia tėvams vykdyti LR Konstitucijos 26 str.

Išgirdusi prezidento planus, viešą kreipimąsi išplatino ir psichologė Ramunė Murauskienė. „Seimo Švietimo komiteto pirmininkas Eugenijus Jovaiša jau 2018 metais viešai teigė, kad 2020 metais bus ankstinamas ugdymas visiems visoje Lietuvoje gyvenantiems vaikams. Kaip per 2 metus buvo pasiruošta šiam pokyčiui? Kaip dabar atrodo visa infrastruktūra, į kurią pateks vaikai metais anksčiau ugdytis? Ar buvo ištirti ugdymą anksčiau pradėję vaikai? Ar buvo stebimi jų akademiniai pasiekimai?“ Savo viešame kreipimesi specialistė pateikia ir daugiau klausimų šalies vadovui.

„Būtina akcentuoti, kad tas trečdalis pažeidžiamiausių vaikų, apie kuriuos kalbama, tai yra maždaug 1500 vaikų, kurie neturi fizinių galimybių patekti iki darželio, bet nebūtinai susiję su rizikos aplinka šeimose. Ar suvokiame problemos „dydį“? Visų pirma, dabartinė švietimo sistema, tiek ikimokyklinio ugdymo tradicijos, įpročiai, tiek priešmokyklinio ugdymo standartai bei pradinio ugdymo rigidiškos programos nesudaro galimybės ankstinti ugdymo ar daryti jo privalomu. Būtina duoti laiko sistemos keitimui ir tik šio proceso eigoje akcentuoti ugdymo naudą tai mažumai vaikų, apie kurią kalba Prezidentas. Pagalba tokiems vaikams turi būti kompleksinė: tai neturi būti jų „išrovimas" iš šeimų, būtina kurti pagalbos sistemą, kuri šeimų švietimo būdu, nuolatine pagalba tėvams plėtojant tėvystės įgūdžius, suteiktų tėvams trūkstamų kompetencijų prisiimti deramą atsakomybę už vaikus ir, bendradarbiaujant su ikimokyklinio ugdymo įstaiga, parinkti vaikams tinkamiausią ugdymo formą. Ikimokyklinio darželio prievolė daugumoje atvejų suteiktų didžiulę žalą šeimos gerovei, saugumui bei vaikų tinkamai raidai. Būtina keisti ir gerinti sistemą toms šeimoms, kurioms valstybės pagalba yra būtina.

Antra, privalome atvirai kalbėti ne tik apie vaikams daromą žalą priverstiniu instituciniu ugdymu ar jo ankstinimu, ne tik apie tėvų nuoseklaus ir plačiai prieinamo švietimo stoką, bet ir apie pedagogų viršvertinę atsakomybę, kuomet pedagogai turi individualizuoti ugdymą, realiai neturėdami tam nei galimybių, nei žmogiškųjų resursų, nei specialiųjų kompetencijų. Privalome pripažinti, kad pedagogas yra įspraustas į 45 minučių ugdymo procesą su neadekvačiais standartais, kurie yra skirti visiems, ugdymo rezultatų matavimo procedūromis, kai pametamas visuminis ugdymas, pagrindinis ugdymo dalyvis - vaikas, o atliekamas tik fragmentiškas ugdymas, skirtas tam tikrų valstybės pareigūnų interesų užtikrinimui, kai didelė žmogiškųjų ir kitokių resursų dalis atiduodama laikinų ugdymo rezultatų matavimui ir analizei, o ne ugdymo kokybės gerinimui bei švietimo sistemos plėtojimui. Privalome liautis varžytis su užsienio šalimis, o koncentruotis į Švietimo įstatyme nurodytus unikalius, prasmingus, visuminius, brandžius švietimo tikslus ir jų siekti ne per vienerius mokslo metus, o per visą individo ugdymo ir ugdymosi procesą.

Tėvų teisės ir atsakomybė Konstitucijos ir tarptautinės teisės kontekste

Pagrindiniai vaikų ugdytojai yra tėvai. Švietimo sistema šioje srityje atlieka pagalbinę funkciją, bet neturėtų jų pakeisti. Tokia išvada darytina remiantis LR Konstitucijos ir Europos Žmogaus Teisių Konvencijos nuostatomis. LR Konstitucijos 38 str. 6 d. numato, kad tėvų teisė ir pareiga - auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, o to paties str. 2 d. sako, kad valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 1 papildomo protokolo (iš dalies pakeisto 11 protokolu) 2 str. nustato dvi teises: pirma, vaikų teisę į mokslą (ir atitinkamai, valstybės pareigą tai garantuoti) bei tėvų teisę parinkti savo vaikams švietimą ir mokymą pagal savo religinius ir filosofinius įsitikinimus (ir valstybės pareigą šią tėvų teisę gerbti). Be kitų dalykų, ji apima ir teisę parinkti savo vaikams ikimokyklinio ugdymosi formą, spręsti dėl pradinio ugdymo pradžios laiko.

Europos žmogaus teisių teismo praktika šios nuostatos atžvilgiu sako kelis dalykus: a) kad tai yra išimtinė tėvų teisė (Eriksson prieš Švediją, 1989), b) kad valstybė turi pozityvią pareigą šios tėvų teisės atžvilgiu. Atitinkamai yra suformuluotos ir dabar galiojančios LR Švietimo įstatymo nuostatos: įstatymo 7 str. 2 d. numato, kad Ikimokyklinis ugdymas vyksta šeimoje, o tėvų (globėjų) pageidavimu - pagal ikimokyklinio ugdymo programą. Švietimo ir mokslo ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka ir atvejais vaikui ikimokyklinis ugdymas gali būti privalomas. Remiantis Lietuvos Konstitucija ši nuostata interpretuotina kaip kalbanti apie tuos atvejus, kai šeimai yra reikalinga pagalba, t. y. kai šeima negali pati tinkamai atlikti jai priklausančios vaikų ugdymo pareigos. Būtina apibrėžti atvejus, kuomet tėvų ar globėjų teisė ir laisvė rūpintis vaikais būtų pripažinta kaip vaiko raidą žalojantis veiksnys.

Pagal 9 str. 3. d. pradinio ugdymo programą vaikas pradedamas ugdyti, kai jam tais kalendoriniais metais sueina 7 metai. Pradinis ugdymas pradedamas vaikui teikti vienais metais anksčiau, kai vaikas tėvų (globėjų) sprendimu buvo ugdomas pagal priešmokyklinio ugdymo programą metais anksčiau. Taigi, iš esmės įstatymo norma numato tėvų diskreciją, parenkant pradinio ugdymo pradžios laiką. Psichologė R. Murauskienė papildo teisininko išsakytą mintį, atkreipdama dėmesį, kad taip ir turėtų likti: „Būtina į pagalbą tėvams organizuoti specialistus, kurie galėtų jau su esama Lietuvoje metodika ar kitais tinkamais metodais suteikti tėvams įžvalgų apie jo vaiko esamą raidą. Būtina šviesti tėvus, nes neišmanant ugdymo programų tęstinumo, brandus šešiametis pagal vienus kriterijus gali būti visai nebrandus po kelių metų egzistuojančioms ugdymo programoms.“

Vaikų adaptacija darželyje ir tėvų vaidmuo

Adaptacija prasideda tą minutę, kai mama uždaro duris. Nepalaikau mados, kai mamos sėdi su vaiku mėnesį ar dar ilgiau, nes kol mama šalia, adaptacija nevyksta. Ji privalės įvykti, tačiau mama, būdama grupėje, ją tik tolina, bet ne švelnina. Taip sukuriama iliuzija, kad mama irgi lankys darželį. Dažniausiai tokie tekstai pradedami moralizavimu, kad vaikas darželiui subrendęs tik nuo 3 metų, o išleisti į lopšelį metinuką - apskritai žvėriška. „Nesutinku, kad tik nuo 3 metų ir ne anksčiau vaikas subręsta darželiui, nes adaptacija yra visiškai individualus dalykas. Tai geriausia matyti mišriose grupėse, kur eina vaikai nuo 1 iki 6 metų. Užsukę pamatytumėte, kad pusantrų metų leliukas jaučiasi gerai, žaidžia ir valgo, o šešiametis verkia“, - sako Giedrė Veličkienė.

Jeigu mama ateina pabūti su vaiku, ji neturėtų sėstis prie staliuko ir valgyti su vaikais ar gultis ant kilimo ir žaisti. Ji galėtų nebent būti su auklėtoja ir stebėti vaiką, bet nedalyvauti bendroje veikloje susikibusi su vaiku rankomis. Vaikas jau pirmą dieną turi suprasti, kad darželis priklauso vaikams, o suaugusieji darželyje - tik darbuotojai.

Adaptacijos fazės ir elgesio pokyčiai

Vaikui adaptuojantis darželyje, pastebimi įvairūs elgesio pokyčiai, kurie gali užtrukti skirtingai kiekvienam vaikui.

Jeigu vaikas 3 mėnesius kasdien darželyje verkia, jei jis liūdnas ir neieško kontakto su kitais vaikais, nevalgo, nemiega ir nieko nenori, jei prieš eidamas į darželį iš įtampos vemia ir viduriuoja, jei ilgai laikosi neaukšta temperatūra be priežasties, jei namuose vaikas tapo apatiškas, - pasiimkite iš to darželio.

Tėvų indėlis į ugdymą ir auklėtojų kompetencijos

„Vaikus šeimoje auklėjame liberaliai, tačiau kiekvienas iš trijų mūsų vaikų žino, kad yra teisės, bet yra ir pareigos. Auklėjame vadovaudamiesi sąžiningumo ir teisingumo principais, tačiau pastebime, kad kaip tik vaikas pradeda lankyti darželį, taip jo elgesys dramatiškai suprastėja. Grįžę iš darželių vaikai pasakoja istorijas, iš kurių suprantame, kad auklėtoja (praktiškai visų trijų vaikų skirtingos auklėtojos) nesusitvarko su kitais vaikais: blogai besielgiančių nedrausmina, nėra jokių nustatytų taisyklių, nes kiti vaikai, panašu, jų tiesiog neklauso, o auklėtojos nežino, ko imtis. Viena auklėtoja yra sakiusi, kad šiais laikais dirbti auklėtoja yra labai sudėtinga ne dėl skirtingų vaikų, kurie atsineša skirtingus bendravimo modelius iš šeimų (taip buvo visais laikais), kiek dėl pačių tėvų, kurie į auklėtojas žiūri per padidinamąjį stiklą. O kartais elgiasi ir nepagarbiai, nuvertina auklėtojos darbą, pasiėmę vaiką iš darželio dar atskaito moralą. Tai kokia situacija iš tiesų? Gal auklėtojoms, kurios nesusitvarko su vaikais, tiesiog trūksta kompetencijų?“ - klausia skaitytoja Agnė.

Priešmokyklinio ugdymo mokytoja Jovita Morkūnienė išskiria tris dalykus:

1. Vaikų auklėjimas šeimose: bene vienas iš svarbiausiu tėvų tikslų - išmokyti vaikus tinkamo elgesio, nustatytų visuomenės pagrindinių taisyklių. Tik gimęs vaikas nežino, kas yra gerai, kas blogai, koks jo elgesys bus priimtinas pasaulyje, o koks ne. Nagrinėjant vaiko raidos psichologiją, žinome, kad ankstyvoje vaikystėje vaikas yra egocentriškas. Tai reiškia, kai vaikas ko nors nori (valgyti, miegoti ir pan.) jis reikalauja ir jam visai neįdomu, ar šalia esančiam žmogui galvą skauda ar jis pavargęs. Ir jei tėvai neįves taisyklių, ribų, tuomet vaiko raida šiame etape sustos ir jis liks sutrikusio elgesio. Vaikui, nežinančiam taisyklių ir ribų, sunku pritapti, susirasti draugų, mokytis. Šeimoje nustatytos ribos vaiko ateičiai sukuria saugumą. Reikia suvokti, kad neapsaugosime vaikų nuo neigiamo aplinkos poveikio, nes visur ir visada atsiras netinkamai besielgiančių. Svarbu, kad vaikas suprastų, kas yra tinkamas elgesys, o kas ne. Svarbu, kad vaikas suprastų netinkamo elgesio pasekmes. Ir jei vaikas žino, kad grupės draugas netinkamai elgiasi, nesilaiko grupės taisyklių, negirdi pedagogo, o grįžęs namo pasakoja apie tai tėvams, - tokio vaiko tėvai turi būti ramūs ir džiaugtis, kad jų vaikas yra tinkamai auklėjamas namuose bei ugdymo įstaigoje.
2. Pedagogo veiksena: yra sakoma - vienas lauke ne karys; taip ir pedagogas vienas neišugdys vaiko tinkamo elgesio. Kiekvienas pedagogas susiduria su ypatingesnio elgesio vaikais. Tačiau jei vaikui taisyklės, ribos bus nustatytos tik darželyje ir jų nebus laikomasi namuose, svečiuose, viešumoje, nesitikėkime, kad išugdysime tinkamą vaiko elgesį. Dažnai tėvai sako: „Žinokit, gali būti sudėtinga diena, nes savaitgalį vaikas buvo su seneliais ir dabar „neina“ su juo susitvarkyti net mums (tėvams). Nes pas senelius viskas galima, daro, ką nori“. Taigi, galime daryti prielaidą, kad vaikui ribos yra nustatytos tiek darželyje, tiek šeimoje, ir vaikas jas supranta bei jų laikosi. Bet akimirką žavingą parodyk vaikui, kad jų galima nesilaikyti, jis iškart taip ir padarys. Pedagogas turi ugdyti vaikuose suvokimą, kad visi esame skirtingi, skirtingai suprantame, skirtingai norime (vienas nori žaisti, antras piešti, trečias miegoti), bet kai esame bendruomenėje, turime laikytis tam tikrų bendrai sutartų taisyklių ir suprasti vieni kitus.
3. Tėvų ir pedagogų bendradarbiavimas: labai svarbus yra tėvų ir pedagogų abipusis bendradarbiavimas, atgalinis ryšys. Asmeninė patirtis rodo, kad didžioji dauguma tėvų noriai girdi, išklauso pedagogo pastebėtus vaiko elgesio pakitimus ar esamas problemas. Sutikime, kad niekas vaiko geriau nepažįsta, kaip tėvai. Ir tik jie gali suteikti pedagogams informacijos, kuri padės kokybiškam vaiko ugdymui. Tuo pačiu pedagogas turi informuoti tėvus pastebėjęs vaiko elgesio pakitimus. Turėjau atvejį, kai grupės vaikas vartojo nepagarbius terminus kreipdamasis į grupės draugus, maivydavosi, nesilaikė grupės taisyklių. Pasikalbėjus su mama dėl netinkamo vaiko elgesio ilgai diskutavome, aiškinomės tokio elgesio priežastis ir kartu ieškojome sprendimo būdų, tinkančiu šiam atvejui. Priėmėme vieningą sprendimo būdą ir po kelių savaičių bendro darbo, tėvų - namuose, pedagogų - darželyje, pasiekėme puikių rezultatų.

Ugdant vaikučius, buvo ne kartą prašyta susikaupti, netrukdyti draugams. Vaikai buvo mokomi ir visi kartu, ir grupelėmis, ir individualiai. Suprantama, žaisti, šūkauti, bėgioti, neklausyti ir atsikalbinėti auklėtojai daug smagiau, o ir prieš draugus kietas atrodau, visiems daug juoko. O jei paprašai vaiko drausmės ir pasakai, kad, jei neklausysi, nesimokysi, išdykausi pats ir trukdysi draugams, nusiraminimui atsisėsi prie stalo, tai vaikų atsakymas labai paprastas ir trumpas: „Būsiu geras / gera. Tik ne ilgam. 10-20 sekundžių. O kur auklėtojos ar jos padėjėjos orumas, kas ir kaip vaikus išmokys pagarbos suaugusiems? Galiausiai kai kurie vaikai savo nepasitenkinimą išreiškia ne tik emociniu, bet ir fiziniu smurtu. Ar ir tai mums toleruoti? Tiesa, tas smurtas vaikiškas, bet kaip sako mūsų senoliai - lenk medį, kol jaunas. Puikiai žinote, kad vaikai turi „kelis veidus“ - vienokie jie namie, kitokie darželyje, dar kitokie nepažįstamoje aplinkoje.

Man vaikai visi lygūs ir mylimi vienodai, nepriklausomai, ar jis iš pasiturinčios šeimos, ar vienišų, nepritekliuje gyvenančių tėvų vaikas. Taigi, su vaikais, kurie nedalyvavo Vasario 16 minėjime (šventėje), ne kartą ir ne du buvo kalbėta, kad, jei neklausys, ožiuosis, negalėsiu jų vestis į salę, nes ten taip elgtis nevalia. O man buvo atsakyta: „Eisiu, vis tiek mane vesiesi, cha cha.“ Gal ir tai turiu toleruoti? Atleiskit, bet ne. Mane pačią tėvai išugdė, kad pagarba kitam, nesvarbu, ar jaunesniam, ar vyresniam, teisybė, mandagumas turėtų būti vieni iš gyvenimo palydovų. To mokau ir Jūsų vaikus. Buvo, kurie nors trumpam, bet „pakoregavo“ savo elgesį. Tie ėjo. Ir gėdos nepadarė. Ačiū Jiems. Manau, pritars man kiekvienas, pažadus reikia tesėti. Tesėjau ir aš, nes kaip kitaip užsitarnauti vaikų pagarbą, tvirtą žodį?

Ar vaikų darželio auklėtoja gali tapti prezidente?

Kandidatus į prezidentus dauguma žinome iš naujienų ar televizijos laidų, kur jie pasitempę ir kostiumuoti paprastai rimtai atsako į sudėtingus klausimus. Tačiau ar kada susimąstėme, ar vaikų darželio auklėtoja galėtų užimti šį aukštą postą? Auklėtojos darbas reikalauja ne tik meilės vaikams, bet ir didelės atsakomybės, kantrybės, gebėjimo spręsti konfliktus ir priimti sprendimus. Šios savybės yra būtinos ir prezidentui. Tačiau ar to pakanka?

Visų pirma, visuomenė turi atsikratyti stereotipų, kad prezidentu gali būti tik politikas ar verslininkas. Svarbiausia - žmogaus kompetencija, patirtis ir noras tarnauti savo šaliai. Jei vaikų darželio auklėtoja turi šias savybes, ji gali tapti puikia prezidente.

Mokytojai kaip visuomenės lyderiai

Lituanistinio švietimo srityje pasižymėję užsienio lietuviai buvo apdovanoti už nuopelnus. Vasario 16-osios gimnazijai Užsienio reikalų ministerija (URM) skyrė aukščiausią garbės ženklo apdovanojimą - Aukso Vytį, išskirtinį Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) apdovanojimą gavo Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) Švietimo komisijos pirmininkė Alvija Černiauskaitė. PLB Švietimo komisijos pirmininkė A. Černiauskaitė ir Lituanistinių mokyklų asociacijos vadovė Donata Simonaitienė įteikė pirmą kartą skiriamą Lituanistinių mokyklų ambasadoriaus apdovanojimą. Lituanistinėse mokyklose dirbantys mokytojai ne tik moko vaikus, bet ir puoselėja lietuviškumą, perduoda kultūrines vertybes ir ugdo patriotiškumą. Tai rodo, kad mokytojai gali būti ne tik švietėjai, bet ir visuomenės lyderiai.

Lituanistinės mokyklos dienos proga surengtoje šventėje Prezidentūroje Strasbūro lituanistinės mokyklos vadovė ir mokytoja Jolita Šilanskienė tarė įkvepiantį sveikinimo žodį. J. Šilanskienė savo pavyzdžiu įrodo, kad mokytojas gali būti ne tik geras specialistas, bet ir įkvepiantis lyderis, gebantis suburti bendruomenę ir motyvuoti žmones siekti bendrų tikslų. Jos istorija - tai pavyzdys, kaip meilė savo profesijai, atsidavimas ir noras keisti pasaulį gali nuvesti į aukštumas.

Prezidento vaidmuo ir politikos „darželio“ metafora

Remiantis paskutinių savaičių kalbomis, prezidentas susodino į vežimą visus vaikų darželio politikus ir grąžino jiems senelio atimtus žaislus. Negana to, taip pastatė arklį pirma vežimo, kuriame krykštauja laimingi vaikai su ryžtinga darželio auklėtoja ir linki važiuoti jiems iki kito sustojimo.

„Prezidentė neturėtų taip aiškiai demonstruoti, kad tai yra vaikų darželis, o ji yra vyriausia to vaikų darželio auklėtoja, kuriai nesiseka sutaikyti tų visų peštukų. Manau, viskas ir toliau eis tokiu ritmu. To karo bus vis daugiau, jis bus vis intensyvesnis, artėja treji rinkimai“, - sako V. Bruveris.

Labai džiaugiuosi, kad mūsų Prezidentas yra visos tautos Prezidentas. Ir džiaugiuosi, kad jis nesivelia į jokius Andriuko peršamus konfliktus (per kuriuos Andriukas gauna taip trokštamą dėmesį), o tik ramiai bei išmintingai žvelgia į tą Lietuvos dalį, kuri taip ir vadinasi „Vaikų darželis“.

tags: #viaku #darzelio #aukletoja #i #prezidentus #trackid

• Prašymas skirti globos rūpybos išmoką: svarbiausia informacija
• Sužinokite daugiau apie knygą „Stiklo vaikai“
• Kiek ir kaip maitinti 3 mėnesių kūdikį
• Jėzaus gyvenimo vietos Šventojoje Žemėje
• jaunimo socialiniai įsipareigojimai šiuolaikinėje Europoje