Valstybinės ir privačios ikimokyklinio ugdymo įstaigos: palyginimas ir ypatumai
Privatus verslas Lietuvoje įgauna vis didesnę reikšmę, skverbdamasis ir į švietimo sritį. Vis dėlto, kol kas tai tik neryški tendencija ikimokyklinio ugdymo sistemoje. Tradiciškai ikimokyklinio ugdymo įstaigų veiklai apibūdinti naudojamas tik edukologinis požiūris. Būtent jis atsispindi ir visoje lietuviškoje literatūroje, nagrinėjančioje ikimokyklines ugdymo įstaigas. Šiame straipsnyje panagrinėsime ikimokyklinės įstaigos apibrėžimą, paskirtį ir galimybes, kurias atveria privataus verslo įsitraukimas į šią sritį.
Ikimokyklinės ugdymo įstaigos veiklos apžvalga
Prieš pradedant nagrinėti ikimokyklines ugdymo įstaigas vadybiniu aspektu, reikia detaliau susipažinti su dabartiniu požiūriu į šias įstaigas. Ikimokyklinės ugdymo įstaigos veiklos apžvalga bus atliekama remiantis literatūra apie Lietuvos ikimokyklines ugdymo įstaigas. Šiuolaikinėje literatūroje akcentuojamos humanistinės pedagogikos idėjos. Pabrėžiama, kad įgyvendinant jas ikimokyklinio ugdymo įstaigų veikloje būtina: “Ugdyti - tai reiškia ne tiktai stabdyti neigiamas savybes, bet ir blogas pakeisti geromis” “Mokėkime džiaugtis vaikų darbais” “Auklėtoja vaikų širdelėse turi sukaupti pažinimo ir dvasinius turtus” “Pedagoginėje veikloje praktikantas turėtų naujai prisiliesti prie ugdymo proceso”.
Pastarasis teiginys ypač dažnai akcentuojamas. Dabartiniu metu bandoma skatinti pedagogus sudaryti vaikų ugdymo sistemas, parengti ir praktiškai realizuoti ugdymo ikimokyklinėse įstaigose modelius. Tokių modelių konkretaus taikymo apžvalgai skiriamos net atskiros knygos.
Ikimokyklinėse ugdymo įstaigose vyksta ne tik ideologiniai, bet ir sisteminiai pokyčiai. Skirtingai nuo sovietinių laikų, dabar vaikai ikimokyklinėse įstaigose gali būti norimą dienų ir valandų skaičių, kuriamos specialios grupės ugdyti įvairių polinkių ir gabumų vaikus. Žinoma, visi šie ikimokyklinio ugdymo įstaigų pokyčiai tiesiogiai atsiliepia vaikams. Tiek sovietinio, tiek nepriklausomybės laikotarpio literatūroje dažnai sutinkami praktiniai atskirų veiklos sričių vadovai. Juose apžvelgiamos atskiros ikimokyklinio ugdymo formos, tokios kaip fizinis ugdymas, garsų tarimas, muzika ir žaidimai, piešimo mokymas ir kt.
Tokios yra pagrindinės ikimokyklinio ugdymo įstaigų veiklos ypatybės, iškeliamos literatūroje. Žinoma, jos yra būtinos ir svarbios kiekvienai ugdymo įstaigai. Tačiau šalia edukologinio požiūrio darbe pabandysiu iškelti ir kitą - vadybinį požiūrį į šias įstaigas.
Organizacijos samprata
Prieš pradedant nagrinėti ikimokyklinę ugdymo įstaigą kaip verslo organizaciją, tikslinga apžvelgti pačios organizacijos sampratą, jos tipus. Organizacija yra sistemingas žmonių susitarimas specialiam tikslui pasiekti. Organizacija - žmonių grupė, dirbanti kartu darbo pasidalijimo principu, siekianti bendro tikslo. Organizacija - struktūriškoje sistemoje tarpusavyje susijusių žmonių grupė, kurių koordinuoti veiksmai nukreipti tikslų pasiekimui dinamiškoje aplinkoje. Organizacija - tai grupė žmonių, susietų biznio, politiniais, religiniais, profesiniais, sportiniais, socialiniais ar kitais tikslais.
Kaip matyti, iš esmės visais atvejais nurodoma, kad organizaciją sudaro grupė žmonių, kurie sąmoningai derina savo veiklą, siekdami bendro tikslo. Pastarasis elementas yra bene svarbiausias organizacijos egzistavimui. Siekdami tikslo, organizacijos nariai būtinai turi derinti veiksmus ir pastangas.
Organizacijos viena nuo kitos skiriasi įvairiais aspektais: profiliu, funkcijomis, dydžiu ir t.t. Tačiau nereikia pamiršti, jog jos turi ir tam tikrų bendrų bruožų:
- Paskirsto darbus, juos suskaidydama į specializuotus komponentus. Darbų paskirstymas užtikrina aukštesnį darbo našumą, nes darbai supaprastėja, per trumpesnį laiką įgyjami darbo įgūdžiai, sudaromos prielaidos specializuotiems įrenginiams panaudoti. Toks darbų paskirstymas vadinamas horizontaliuoju.
- Kiekviena didesnė organizacija turi padalinius - skyrius ar tarnybas.
Profesorius R. Jucevičius (1996) išskiria metodologinį modernios organizacijos skirtumą - jos “kūrybinį destruktyvumą”. Ji orientuota į kitimą, inovacijas, status quo keitimą, siekia pokyčių visame kame, kas yra įprasta, nusistovėję, žinoma ir patogu. Visose modernios organizacijos koncepcijose dominuoja mokslas, žinios, informacija ir lyderiavimas.
Drucker (1993) teigia, kad dabartiniais laikais visuomenė jau yra apibūdinama kaip žinių ir organizacijų visuomenė, o visos modernios organizacijos - tai žinių organizacijos. Šiose organizacijose pagrindinės gamybos priemonės jau tampa antraeiliai dalykai, o pagrindine veiklos priemone laikomos specializuotos žinios. Tokios organizacijos yra priverstos konkuruoti dėl svarbiausiojo resurso - kvalifikuotų specialistų. Būtent specializuotos žinios ir išskirtiniai sugebėjimai yra jėga, galinti nulemti konkurencinės kovos sėkmę.
Organizacijos, būdamos sudėtingais socialiniais darniais, pasižymi savo tipų įvairove. Visų pirma galima išskirti formalias ir neformalias organizacijas. Formalios organizacijos suformuojamos laikantis įstatymų bei nustatytų procedūrų. Neformalia organizacija galima vadinti tokį asmeninių ir socialinių santykių tinklą, kuris susiformuoja spontaniškai, žmonėms asocijuojantis vieniems su kitais. Neformalios organizacijos tai - nustatytos individų ir grupių sąveikos organizacijos viduje.
Organizacijos gali būti skirstomos pagal veiklos pobūdį. Remiantis šiuo kriterijum, Šalčius A. Barney J. B. ir Griffin R. W. Mažos pelnos siekiančios organizacijos neturi tikslo greitai plėsti veiklą. Jas įkuria asmenys, siekiantys uždirbti pakankamai pelno savo ir organizacijos poreikių patenkinimui, tačiau neorientuoti į staigų įmonės augimą. Šalia šių organizacijų egzistuoja ir pelno nesiekiančios įstaigos, kurių tikslas yra kitoks, nei pelno uždirbimas. Tai vyriausybinės, švietimo ir sveikatos priežiūros organizacijos.
Privati ikimokyklinė ugdymo įstaiga kaip pelno siekianti organizacija
Kalbant apie steigiamą privačią ikimokyklinio ugdymo įstaigą, visų pirma reikia pabrėžti, kad tai yra pelno siekianti įstaiga; pagal Barney J. B. ir Griffin R. W. (1992) klasifikaciją ji priskiriama mažoms pelno siekiančioms organizacijoms. Remiantis veiklos rūšies kriterijumi, privačią ikimokyklinę ugdymo įstaigą galima priskirti ir prie paslaugų sferos, ir prie komercijos.
Kaip matyti, bene pagrindinis požymis, skiriantis privačią ikimokyklinę ugdymo įstaigą nuo tradicinės, yra jų veiklos pobūdis: privati ugdymo įstaiga priskiriama prie komercinių - pelno siekiančių organizacijų, tuo tarpu tokia tradicinė įstaiga apibūdinama kaip nekomercinė - pelno nesiekianti organizacija.
Iš to seka, kad atitinkamai turi skirtis ir šių įstaigų tikslai: valstybinių ugdymo įstaigų tikslus geriausia galima išreikšti socialiniu ir edukologiniu požiūriu, kai tokios privačios įstaigos tikslai turi apimti integruotai socialinį ir edukologinį bei ekonominį aspektus.
Vadinasi, jei į ikimokyklinę ugdymo įstaigą žiūrėtumėme kaip į verslo organizaciją, jos veikloje atsirastų tam tikri specifiniai ypatumai, nebūdingi tradicinei ugdymo įstaigai. Visų pirma tai pasakytina apie aršesnę konkurencinę kovą dėl klientų.
Kaip žinoma, valstybinės ugdymo įstaigos gauna finansinę valstybės paramą, todėl jų paslaugų kaina yra ganėtinai žema. Ikimokyklinė ugdymo įstaiga, būdama kaip verslo organizacija, pati turės padengti savo veiklos kaštus, todėl ir jos paslaugų kaina atitinkamai turės būti aukštesnė.
Tai reiškia, kad tokia įstaiga, siekdama pritraukti klientus, privalės puikiai organizuoti savo veiklą, pasiūlyti tam tikrų, klientui priimtinų naujovių, samdyti aukštos kvalifikacijos darbuotojus, dalį lėšų skirti rėmimui ir t.t.
Vis gi, bene pagrindinis kriterijus, skiriantis privačią ikimokyklinę ugdymo įstaigą nuo tradicinės, yra veiklos rodikliai, kurių išraiška abiejų tipų organizacijose nevienoda. Siekiant nustatyti ikimokyklinio ugdymo veiklos kiekybinę išraišką, tikslinga apibrėžti šios paslaugos vietą tarp pagrindinių paslaugų grupių pagal jų rezultato pobūdį. Šiuo atveju ikimokyklinės ugdymo įstaigos priskiriamos trečiajai paslaugų grupei.
Šioje paslaugų grupėje yra atsiskyręs veiklos pagrindas - asmuo arba asmenų grupės. Čia paslaugos rezultatas darosi neatskiriamas nuo asmens sugebėjimų ir savybių. Todėl paslaugos rezultatą, jos apimtį įvertinti tam tikrais specifiniais rodikliais tiesiogiai darosi neįmanoma.
Nors tradicinės ikimokyklinės ugdymo įstaigos pagrindas neturi materialaus apibrėžtumo, tačiau pažiūrėjus į šią paslaugą iš kitos pusės, t.y. komercinės, galima pamatuoti tam tikrus kiekybinius rodiklius (pvz., vaikų skaičius įstaigoje, pajamos, pelnas ir t.t.).
Pelno analizė privačioje ikimokyklinėje įstaigoje
Kadangi ikimokyklinio ugdymo paslaugas teikia privati firma, savaime aišku, kad šios firmos tikslas yra gauti pelną. Pelnas - labai svarbus įmonės veiklos įvertinimo rodiklis, todėl kiekviena įmonė, gamindama konkrečią produkciją ar teikdama paslaugas, tikisi gauti tam tikrą pelno sumą.
Jo optimizavimu yra suinteresuotos visos gamybinės, komercinės, finansinės įmonės, kurios Lietuvoje turi bendrą pavadinimą “pelno siekiančios įmonės”. Kaip žinoma, pelnas sąlygojamas tiek įmonės gaunamų pajamų, tiek patirtų sąnaudų (šiuo atveju ir pajamos, ir sąnaudos yra prognozuojamos). Todėl būtina apžvelgti šių rodiklių sudėtį.
Steigiamos ikimokyklinės ugdymo įstaigos veiklos išlaidas galima suskirstyti į dvi dalis: verslo pradžioje patirtos išlaidos bei einamosios (patiriamos kas mėnesį arba atitinkamai kas ketvirtį) išlaidos. Verslo pradžioje patirtas išlaidas sudarys šios sritys: įstaigos steigimo organizavimas, interjero daiktai, reklama (reklamuotis pradės prieš veiklos pradžią), baldai, namų apyvokos daiktai, pramogų daiktai ir kt.
Pajamos arba, kitaip sakant, pardavimų (atitinkamai sandorių) apimtis priklauso nuo objektų skaičiaus ir nuo kainos. Pajamos = objektų skaičius * kaina.
Ikimokyklinės ugdymo įstaigos atveju sudarys vaikų kiekis, o kaina priklausys nuo paslaugos savikainos (tam reikės paskaičiuoti sąnaudas, tenkančias 1 žmogui) bei norimo gauti pelno dydžio, t.y. antkainio.
Kiekvienos firmos pelno (nuostolio) ataskaitoje pateikiamas pelnas, atspindintis gautas grynąsias pajamas, tačiau dar neparodantis, kokia kaina (su kokiomis investuotomis lėšomis) pelnas gautas. Būtent todėl, norint įvertinti įmonės veiklos efektyvumą įvairiais aspektais, aktualu yra apskaičiuoti pelningumo rodiklius.
Ekonomikos terminų žodynas pateikia tokį pelningumo rodiklių apibūdinimą: “Pelningumo rodikliai - firmos pelno maržos (ribų) apskaitos matas, kuris išreiškia firmos pelną kaip jos pajamų gautų iš pardavimo procentą”.
Priklausomai nuo to, kokios veiklos sferos efektyvumą norima nustatyti, galima pasirinkti atitinkamą pelningumo skaičiavimo rodiklį. Privačios ikimokyklinės ugdymo įstaigos atveju visų pirma būtina apskaičiuoti pardavimų pelningumas. Pelningumas = Pelnas / Pajamos;
Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pelno (nuostolio) ataskaitoje pelnas yra skaidomas į tam tikras rūšis, o sąvoka “pajamos” įvardinama pardavimais ir paslaugomis, kiekvienas santykinis pelningumo rodiklis apskaičiuojamas atitinkamą pelno rodiklį padalinus iš pardavimų sumos.
Privataus ikimokyklinio ugdymo paslaugos rezultatui išreikšti būtina yra lūžio taško analizė.
Švietimo sistema Lietuvoje ir ikimokyklinės įstaigos
Mokslo įstaiga tai mokslo ir studijų institucija. Mokslo įstaigos Lietuvoje skirstomos į grupes, kurios sudaro šalies švietimo sistemą. Ikimokyklinio ugdymo įstaigose lavinami vaikai, kurių amžius 0-6 metai. Ikimokyklinio ugdymo įstaigos tai - vaikų lopšeliai-darželiai, darželiai, mokyklos-darželiai. Jos būna privačios arba savivaldybių. Tarp ikimokyklinio ugdymo įstaigų galima išskirti atskirą pogrupį - priešmokyklinio ugdymo įstaigas, kuriose ugdymas teikiamas visiems vaikams nuo 6 metų, išimties atvejais - nuo 5 metų ir trunka vienerius metus. Pradinis ugdymas skirtas vaikams nuo 7 iki 10 metų. Trukmė 4 metai (1-4 klasės). Šis ugdymas yra privalomas, tačiau tėvai turi teisę savo vaikui parinkti valstybinę, savivaldybės ar nevalstybinę mokyklą ir ją keisti.
Pagrindinis ugdymas trunka 6 metus (5-10, gimnazijų I-II kl.). Tai taip pat privalomas ugdymas. Mokinys iki 16 metų negali nutraukti mokymosi pagal privalomojo švietimo programas.
Vidurinis ugdymas jau nėra privalomas. Jį sudaro 2 metų programa (11-12 ar III-IV gimnazijos klasės). Vidurinį ugdymą renkasi moksleiviai, planuojantys toliau mokytis bei įgyti profesinę specialybę ar aukštojo mokslo diplomą.
Moksleiviai, nepageidaujantys studijuoti aukštojo mokslo institucijose, gali mokytis pagal profesinio mokymo programas profesinio mokymo įstaigose. Kartu su kvalifikacija profesinio mokymo įstaigose galima įgyti ir pagrindinį bei vidurinį išsilavinimą. Programų trukmė gali būti 2 - 3 metai - priklausomai nuo to, ar programa skirta įgyti pagrindinį ar vidurinį išsilavinimą.
Aukštojo mokslo studijos teikiamos aukštosiose mokyklose, kurios gali būti dviejų tipų - universitetai ir kolegijos. Koleginės aukštojo mokslo studijos yra skirtos įgyti žinias, reikalingas profesinei veiklai. Baigus studijas, suteikiamas profesinio bakalauro laipsnis. Turint praktinės patirties (darbo patirties) ir baigus papildomąsias studijas, gali toliau studijuoti universitetų magistrantūroje. Universitetinės studijos yra skirtos įgyti universalųjį bendrąjį išsilavinimą, teorinį pasirengimą bei aukščiausio lygio profesines žinias. Universitetinės bakalauro studijos trunka ketverius metus, ištęstinės universitetinės bakalauro studijos dažniausiai trunka penkerius metus. Baigus studijas įgyjamas bakalauro laipsnis. Turint bakalauro laipsnį, galima tęsti studijas magistrantūroje. Šios studijos trunka 1,5-2 metus. Baigus magistrantūros studijas, galima studijuoti doktorantūroje (studijų trukmė - ketveri metai). Šios studijos yra pagrindas tolimesnei akademinei veiklai.
Lietuvoje mokyklos yra skirstomos į valstybės (steigėja - valstybė), savivaldybės (steigėja - savivaldybė) ir nevalstybines. Nevalstybinių mokyklų steigėja ar dalininkė yra ne valstybė ir ne savivaldybė(s). Lėšos ugdymui. Lietuvoje būtų sudėtinga atskirti nevalstybines ikimokyklinio, priešmokyklinio ir bendrojo ugdymo mokyklas į visiškai valstybės nefinansuojamas ir iš dalies finansuojamas dėl Lietuvos švietimo finansavimo specifikos. Švietimo įstatyme nurodyta, kad šios nevalstybinės mokyklos taip pat kaip valstybės ir savivaldybės mokyklos yra finansuojamas iš atitinkamų metų valstybės ir savivaldybių biudžetų pagal mokinio ir klasės krepšelio finansavimo metodiką. Lėšos ūkio reikmėms. Trūkstamas lėšas ugdymui, ūkiui ir kitai ugdymo aplinkai nevalstybinės mokyklos gauna iš savo steigėjų, susirenka iš tėvų ir / ar rėmėjų. Išimtis dėl ūkio lėšų - nevalstybinės tradicinių religinių bendruomenių mokyklos, kurių ūkiui išlaikyti lėšų skiria valstybė iš savo biudžeto. Visgi, ir šios mokyklos dažnai renka papildomą mokestį.
Profesiniam mokymui, apmokamam valstybės biudžeto lėšomis ir Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis, neatsižvelgus į asignavimų valdytoją, nustatomas vienodas fiksuoto įkainio dydis. Nevalstybinėje profesinio mokymo įstaigoje užmokestį už profesinį mokymą nustato įstaigos savininkas. Nevalstybinių aukštųjų mokyklų lėšas sudaro studentų mokamas mokestis už studijas, valstybės lėšos, mokyklos steigėjo lėšos, rėmėjų parama. Nevalstybinę aukštąją mokyklą taip pat gali steigti tradicinė religinė bendruomenė ar bendrija. Jei ji vadovaujasi Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, tokios nevalstybinės aukštosios mokyklos lėšas sudaro: valstybės biudžeto lėšos, steigėjo lėšos ir kitos teisėtai gautos lėšos. Konstitucijoje yra pasakyta, kad gerai besimokantiesiems yra laiduojamas nemokamas aukštasis mokslas. Mokiniai, kurie baigė bendrojo ugdymo mokyklą ir nori mokytis nevalstybinėje aukštojoje mokykloje, gali gauti valstybės studijų stipendiją. Šios stipendijos dydis metams atitinka norminės vienerių metų studijų kainos dydį. Tai yra maždaug 1270 eur.
Lietuvoje nevalstybinio švietimo sektorius nėra didelis, tačiau pamažu plečiasi. Skaičiuojant visas privačias ugdymo įstaigas pradedant nuo ikimokyklinio ugdymo ir baigiant aukštuoju mokslu, 2022-2023 m. m. privatus ugdymo įstaigų skaičius sudarė 17 proc., kai 2010-2011 m. m. privačios ugdymo įstaigos sudarė 7,3 proc. Ypač ryški ikimokyklinių įstaigų plėtra. Statistikos departamento duomenimis, 2010-2011 m. m. privačių ikimokyklinio ugdymo įstaigų buvo vos 4, o 2022-2023 m. m. jų buvo jau 179. Privačios ikimokyklinio ugdymo įstaigos sudaro ketvirtadalį visų ikimokyklinio ugdymo įstaigų. Nuo 2011 m. švietimo politikos veiksmai buvo nukreipti į ikimokyklinio ugdymo įstaigų steigimo tvarkos liberalizavimą. Tai stipriai palengvino sąlygas steigti privačias ikimokyklinio ugdymo įstaigas. 2011 m. sausio 1 d. pradėtas taikyti ikimokyklinio ugdymo krepšelis. Jis skiriamas ir valstybinei, ir nevalstybinei ikimokyklinio ugdymo įstaigai. Savivaldybės, kurios susiduria su valstybinių darželių trūkumu, įvairiomis priemonėmis didina nevalstybinių darželių prieinamumą. Bendrojo ugdymo mokyklų skaičius per šį laikotarpį išaugo trigubai - nuo 30 mokyklų 2010-2011 m. m. iki 89 mokyklų 2022-2023 m. m. Tai sudaro apie 10 proc. Nevalstybinių profesinio mokymo įstaigų skaičius per minėtą laikotarpį paaugo nuo 3 iki 5. Tai sudaro apie 9 proc. Aukštojo mokslo srityje nevalstybinės mokyklos užima reikšmingą vietą. Šiuo metu veikia 7 nevalstybinės kolegijos ir 6 universitetai.
Lietuvoje įsteigti nevalstybinę ikimokyklinio ar bendrojo ugdymo mokyklą nėra sudėtinga. Pirmiausiai, reikia turėti patalpas, kurios būtų pritaikytos konkretaus amžiaus vaikams ir kurios atitiktų nustatytas higienos normas. Jei patalpos atitinka higienos normas, išduodamas leidimas-higienos pasas. Jis yra būtinas veiklai vykdyti. Mokyklos steigėjas pasirenka įstaigos teisinę formą. Įprastai tai būna viešoji įstaiga. Steigimui reikalingi mokyklos steigimo dokumentai - steigimo aktas ir mokyklos įstatai. Jei steigėjas vykdys ikimokyklinį ugdymą, jis turi parengti ikimokyklinio ugdymo programą. Priešmokyklinis ugdymas vykdomas pagal švietimo, mokslo ir sporto ministro patvirtintą priešmokyklinio ugdymo programą. Bendrojo ugdymo mokykla turi turėti savo ugdymo planą.
Profesinio mokymo įstaigas gali steigti fiziniai, juridiniai asmenys, kitos juridinio asmens statuso neturinčios organizacijos. Profesinio mokymo įstaigos juridinį statusą pasirenka steigėjas, bet įprastai tai yra viešoji įstaiga. Mokykla įsteigiama pagal steigimo reikalavimus viešajai įstaigai (steigimo sutartis, įstaigos įstatai, paskirtas vadovas ir kolegialūs valdymo organai). Norėdama vykdyti mokymą, nevalstybinė profesinio mokymo mokykla turi gauti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos išduodamą licenciją.
Nevalstybinę aukštąją mokyklą gali steigti fiziniai ir juridiniai asmenys. Steigėjas pasirenka aukštosios mokyklos teisinę formą. Aukštosios mokyklos steigimo dokumentas yra aukštosios mokyklos statutas. Juo savo veikloje vadovaujasi aukštoji mokykla. Norėdama vykdyti studijas, aukštoji mokykla turi gauti leidimą vykdyti studijas ir su studijomis susijusią veiklą. 2) įsipareigojama pradėti įgyvendinti ne mažiau kaip 3 studijų krypčių (universitetui) arba 2 studijų krypčių (kolegijai) studijas. Įsipareigojimą reikia įvykdyti per 12 mėnesių nuo leidimo išdavimo. Dokumentus, reikalingus leidimui gauti, vertina Studijų kokybės vertinimo centras.
Už švietimo kokybę nevalstybinėje mokykloje yra atsakingas mokyklos steigėjas.
Priėmimo tvarka ir vaikų grupės
Ikimokyklinio ugdymo programa yra skirta vaikams nuo gimimo iki jie pradeda lankyti priešmokyklinio ugdymo programą. Tai yra maždaug iki 5-6 metų. Motinystės atostogos trunka nuo 1 iki 2 metų ir retai vaikai pradeda lankyti ikimokyklinio ugdymo įstaigas anksčiau nei nuo 1,5 metų. Priešmokyklinio ugdymo programą vaikai privalo pradėti, kai jiems tais kalendoriniais metais sukanka 6 metai. Pradinis ugdymas prasideda nuo 7 metų.
Priėmimo tvarka į valstybės ir savivaldybių ugdymo įstaigas. Priėmimo tvarką į ugdymo įstaigą nustato valstybė (jei ugdymo įstaiga yra valstybinė), savivaldybė (jei ugdymo įstaiga priklauso savivaldybei). Nacionaliniu lygiu - Švietimo įstatyme - yra nustatyta viena sąlyga, kad pirmumo teisė suteikiama vaikui, gyvenančiam ugdymo įstaigai priskirtoje teritorijoje. Teritoriją įstaigai priskiria savivaldybė, valstybė ar privatūs ugdymo įstaigos savininkai. Kitus prioritetus nusistato savivaldybės ir valstybė, kurios gali remtis 2003 m. švietimo, mokslo ir sporto ministro patvirtintomis rekomendacijomis savivaldybėms dėl centralizuoto vaikų priėmimo į švietimo įstaigų ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupes.
Priėmimo tvarka į nevalstybines (privačias) ugdymo įstaigas. Priėmimo tvarką į privačią ugdymo įstaigą nustato įstaigos savininkas. Papildomu prioritetu gali būti faktas, kad konkrečią ugdymo įstaigą lanko brolis, sesė; vaikas yra įstaigos darbuotojo vaikas ir kt.
Lietuvoje yra nustatytas ne vaikų, tenkančių vienam darbuotojui / auklėtojui skaičius, bet darbuotojų ir auklėtojų skaičius, tenkantis vienai grupei. Tai reglamentuota sveikatos apsaugos ministro patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 75:2016. Čia yra nurodyti grupės dydžiai pagal vaikų, esančių grupėje, amžių.
Ikimokyklinio ugdymo auklėtojas ir priešmokyklinio ugdymo pedagogas - asmuo, kuris yra pagrindinis grupėje ir ugdo vaikus - turi būti įgijęs pedagogo kvalifikaciją. Ikimokyklinis ugdymas ir priešmokyklinis ugdymas vyksta mokslo metų principu. Tai yra, mokslo metai prasideda rugsėjo 1 d.
Ikimokyklinio ugdymo valdymas Lietuvoje yra decentralizuotas. Ugdymo laiko organizavimo tvarką, atsižvelgiant į šeimų, auginančių ikimokyklinio amžiaus vaikus, švietimo poreikius, priima švietimo teikėjai, vykdantys ikimokyklinio ugdymo programas. Įprastai savivaldybės ir valstybės ikimokyklinio ugdymo įstaiga veikia visus mokslo metus. Nevalstybinė (privati) ugdymo įstaiga gali nuspręsti, kad atostogų bendrojo ugdymo mokiniams metu ugdymo įstaiga nedirbs. Pavyzdžiui, privati ugdymo įstaiga gali nedirbti nuo gruodžio 24 d. (Šv. Kalėdų) iki sausio 1 d.
Vaikai yra skirstomi į grupes pagal jų amžių ir skaičių. Grupės iki 3-ejų metų amžiaus vadinamos lopšeliu, vyresni vaikai lanko darželio grupes. Grupės darbo laiką, atsižvelgiant į tėvų pageidavimus, nustato savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija ar savininkas. Kiekvienoje įstaigoje dienos darbo pradžia ir pabaiga gali skirtis. Dienos darbo trukmė taip pat yra įvairi - yra institucijų, dirbančių 3-4 val., 5-6 val., 9-10,5 val., 12 val. per dieną. Taip pat yra įstaigų, dirbančių ištisą parą (savaitinių darželių). Kiekviena ikimokyklinio ugdymo įstaiga nusistato savo dienos režimą - ugdymas / poilsis - pagal pasirinktą darbo trukmę. Visose grupėse, jei ugdymas vyksta ilgiau nei 4 val. per dieną, yra organizuojamas vaikų maitinimas ir poilsis.
Priešmokyklinis ugdymas organizuojamas vadovaujantis švietimo, mokslo ir sporto ministro patvirtintu Priešmokyklinio ugdymo organizavimo tvarkos aprašu. Priešmokyklinio ugdymo programa apima vienerius metus. Minimali priešmokyklinio ugdymo programos trukmė - 640 valandos, skirtos ugdomajai veiklai. Darželiuose vykstanti priešmokyklinio ugdymo programa įprastai trunka ilgiau nei 20 val. per savaitę. T. y., vaikai ugdomi ir prižiūrimi visą dieną. Kai priešmokyklinio ugdymo programą įgyvendina bendrojo ugdymo mokykla, ji gali pasiūlyti visos dienos priežiūrą ir ugdymą, jei gali užtikrinti higienos reikalavimus atitinkančias sąlygas. Priešmokyklinio ugdymo grupėje ugdomoji veikla pradedama ne anksčiau kaip 8 val. ryto. Grupėse esant ilgesnei nei 4 valandų per dieną ugdomajai veiklai yra organizuojamas vaikų maitinimas ir poilsis. Priešmokyklinio ugdymo grupės vaikų ugdomoji veikla yra vientisas procesas.
tags: #valstybinese #bei #privaciose #ikimokyklinio #ugdymo #istaigose
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
