Anat – Vakarų semitų vaisingumo, karo ir medžioklės deivė
Anat (hebr. עֲנָת = ʿĂnāth, finik. 𐤏𐤍𐤕 = ʿAnōt, ugaritų k. 𐎓𐎐𐎚 ʿnt, gr. Αναθ) - vaisingumo, karo, medžioklės deivė vakarų semitų mitologijoje.
Vakarų semitų religija ir mitologija - tai sūrų ir finikiečių religijos, nuo ketvirto-trečio tūkstantmečio iki 1 a. prieš Kristų Palestinoje, Finikijoje ir Sirijoje gyvenusių tautų religinių ir mitologinių vaizdinių visuma.
Mitologinių vaizdinių ir siužetų, religinių įsitikinimų ir ritualų bendrumą lėmė tautų ir jų kalbų giminingumas, gyvenamųjų teritorijų geografinis panašumas, viena socialinė, ekonominė, politinė struktūra.
Dauguma vakarų semitų mitų susiklostė ir tūkstantmečius funkcionavo žodiniu pavidalu pusiau sėsliai gyvenusiose giminėse ir gentyse, kai miestuose ėmė formuotis žynių ir raštininkų luomai, jie mitus pradėjo rinkti ir užrašinėti.
Anat vaidmuo mitologijoje
Pasak kanaaniečių mitų, Anat pasižymėjo jaunatviška jėga, nuožmumu mūšyje. Kaip minima Ras Šamroje, Ugarite, rastuose tekstuose, Anat kapoja galvas, rankas, nukirstas galvas prisiriša prie liemens, o rankas - prie juostos. Ugaritų dažnai vadinta „mergele Anat“.
Atlieka svarbų vaidmenį mite apie Baalo mirtį ir prisikėlimą. Kituose siužetuose pasakojama, kad Elo sūnui, mirties dievui Mutui nužudžius Baalą, su juo mirštą visa, kas gyva, bet Anat nugali Mutą, o saulės, gyvybės ir tvarkos deivė Šapaša prikelia jį naujam gyvenimui.
Anat kultas
Anat buvo svarbi dievybė valdant Babilonijos karaliui Hamurabiui (XVIII a. pr. m. e.). Anat kultas buvo paplitęs ir Senovės Egipte, kur ji garbinta kaip karo bei medžioklės deivė. Didelė svarba šiai deivei buvo teikiama faraono Ramzio II laikais (1279-1213 m. pr. m. e.). Elefantine (dabartinis Asuanas), Egipte, rastas V a. pr. m. e. 1 2 3 4 Anat. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. 1 2 3 Anath Britannica Online Encyclopedia.
Šaltiniai apie vakarų semitų religiją ir mitologiją
Žinių apie vakarų semitų religiją ir mitologiją pateikia Senasis Testamentas (dalis tyrinėtojų ginčija jame pateiktų žinių patikimumą), antikos autorių kūriniai (pvz., Lukiano veikalas Apie Sirijos deivę, jame rašoma apie Astartės kultą), epigrafai, vaizduojamojo meno paminklai, archeologiniai radiniai: vertingų duomenų gauta 1860 pradėjus kasinėjimus Bible, Arvade (dabar Ruadas), Tyre (dabar Suras), Sidone (dabar Saida).
Svarbūs šaltiniai yra Filono iš Biblo (65-140) Finikiečių istorija (autorius nurodo, kad naudojosi Finikijos žynio Sanchunjatono užrašais, datuojamais 13 a. prieš Kristų; daugelis tyrinėtojų pripažįsta, kad žynys buvo realus asmuo), Finikijos miesto Ugarito teritorijoje 1929 surastos apie 20 000 molinių lentelių, datuojamų 14-13 a. prieš Kristų.
Vadinamajame Ugarito archyve pateikti 2 sąrašai, kuriuose tam tikru nuoseklumu ir tvarka išvardytos 34 ir 28 dievybės, minimas dievų susirinkimas.
Vakarų semitų panteonas
Tikėta, kad aukščiausieji panteono dievai, Visatos kūrėjai, kartą sukūrę pasaulį, daugiau juo nesirūpina; jie priskiriami prie tolimųjų dievų. Tokiu laikytas pirmasis ir svarbiausias dievas - Visatos kūrėjas Elas. Jis, sakoma, teisingiausias, išmintingiausias, niekas negali įvykti be jo įsakymo.
Ugarito sąrašuose po Elo minimas Dagonas - javų, maisto dievas, žemdirbystės, žvejybos globėjas, darantis didelį poveikį pasauliui, padedantis žmonėms. Jis yra vienas artimųjų dievų, kaip ir jo sūnus - lietaus, perkūnijos, vaisingumo dievas Baalas, kuris saugo gėrį ir tvarką gamtoje bei visuomenėje, yra chaosą, blogį, pražūtį įkūnijančių dievų - neūžaugos Astarto, jūros dievo Jamo, mirties, nevaisingumo dievo Muto - priešininkas ir nugalėtojas.
Artimųjų dievų kultai sustiprėjo pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų. Vakarų semitų panteone buvo gausu deivių.
Religinis sinkretizmas ir vietiniai kultai
Nuo pirmo tūkstantmečio prieš Kristų ėmė stiprėti vietinių kultų savarankiškumas ir savitumas, religinis sinkretizmas; tai labiausiai pasireiškė Palmyroje. Vieną palmyriečių panteono triadų sudarė dievas Bolas (Baal Hamonas; atsiradęs susiliejus vakarų semitų Baalo, akadų Belo ir senovės graikų Dzeuso funkcijoms), mėnulio dievas Aglibolas ir saulės dievas Jarichbolas.
Aukos ir ritualai
Įvairiuose šaltiniuose nurodoma, kad vakarų semitai dievams aukodavo galvijų, vyno, medaus, yra duomenų apie žmonių aukojimą. Išskiriama įvairios aukų rūšys (atperkamosios už nuodėmes, padėkos, sutarties sudarymo, pradedant statyti statinį ir kitos). Specialūs aukojimai bei ritualai dažniausiai būdavo atliekami per svarbiausias šventes.
Kanaano šventyklose būdavo įrengiama speciali patalpa, kurioje stovėjo dievybės atvaizdas, į šią vietą įžengti galėdavo tik vyriausiasis žynys ir tik per svarbiausias šventes, įprastai kulto apeigos dažniausiai būdavo atliekamos šventyklos kieme.
Žynystė
Ugarito tekstuose minima žynių hierarchija (vyriausiasis žynys, pašvęstieji, giedotojai, įžengiantieji, regėtojai; ne visų žynių kategorijų funkcijos yra aiškios), sakoma, kad žynystė būdavo paveldima. Ugarite greta Baalo šventyklos rasti žyniams skirti gyvenamieji pastatai su religinių tekstų biblioteka.
Mitiniai pasakojimai
Išlikę vakarų semitų kosmologinių ir kosmogoninių mitų fragmentų, pasakojimų apie kultūrinius herojus - žemdirbystės, gyvulininkystės pradininkus, muzikos išradėjus ir kitus. Svarbiausias ir didžiausias yra Baalo ir Anat mitų ciklas (užrašytas Ugarito archyve).
Jis pradedamas Baalo ir jūros dievo Jamo kovos dėl viešpatavimo dievų šeimoje aprašymu. Amatų dievo Kusaro va Husaso (Kušaru Chasisu), nukalusio 2 stebuklingus kovos vėzdus, padedamas Baalas laimėjo kovą ir tapo dievų ir žmonių pasaulio valdovu. Buveinę, neregėto grožio aukso ir sidabro pilį Capono kalno viršūnėje (čia, tikėta, vyksta dievų susirinkimai), aukščiausiuoju dievu tapusiam Baalui pastatydino Kusaras va Husasas.
Pamirštos dievybės ir deivės iš senovės mitologijos
Paskutiniame ciklo epizode pasakojama apie Baalo ir Anat meilę ir vedybas.
Baalas arba Belas
Baalas arba Belas (Arabų kalba: بعل; Hebrajų kalba: בעל) - šiaurės vakarų semitų bendras vyriškos dievybės vardas, reiškiantis „šeimininkas“, „valdovas“. Babiloniečių - asirų vadintas Bel, aramėjų Beel (iš čia kilęs Belzebubas).
Baalu pradžioje buvo kreipiamasi ne tik į dievus, bet ir į aukštą padėtį valstybėje turinčius asmenis. Kai kuriuose tekstuose jis vartojamas kaip Hadado, saulės, lietaus, griaustinių, vaisingumo ir žemdirbystės dievo ir dangaus valdovo vardo pakaitalas. Kadangi tik šventikai galėjo jį vadinti Hadadu, paprasti žmonės jį vadino Baalu.
Nepaisant to Biblijoje tik keliose vietose, jei iš viso, Baalas minimas turint galvoje Hadadą, dievą viršesnį už kitus dievus. Biblijoje jis siejamas su daugybe vietinių dievybių, garbinamų kaip stabai, kurių kiekvienas yra vadinamas baal, t. y. Izraelitai savo dievą pradžioje taip pat vadino Baalu.
Baalo šventasis gyvulys buvo įnirtęs jautis. Baalo kulte buvo praktikuojamos žmonių aukos, šventyklų prostitucija (hierodulės), ekstaziniai šokiai ir triukšminga muzika. Kulto apeigos vyko po žaliuojančiais medžiais, o dar dažniau ant gamtinių ar dirbtinių aukštumų, pažyminų kūginėmis akmeninėmis kolonomis.
Izraelitams užkariavus Kanaaną ir bendraujant su kaimynais, Baalo kultas skverbėsi ir į izraelitų tarpą, ypač teisėjų ir karalių amžiuose, kai beveik susilygino su Jahvės kultu.
Nors Baalu dažniausiai vadintas Hadadas (arba Adadas), tačiau jis buvo anaiptol ne vienintelis šiuo vardu vadintas semitų dievas. Ugaritų tekstuose (daugiausia Baalio cikle) Baalo gyvenamoji vieta yra Safono kalne, taigi Tanache esančios nuorodos į Baalą Zefoną ir užrašai lentelėse minintys Baal iš Safono kalno greičiausiai reiškia audros dievą Hadadą.
Biblijoje Baalas vartojamas įvairiomis reikšmėmis: bə‘ulat bā‘al šeimininko ponia„“, t. y. ištekėjusi moteris (Pr 20:3, ba‘al haḥalōmôt „svajonių valdovas“ (t. y., svajotojas) (Pr 37:19), ba‘al ’iššâ „moters šeimininkas“, t. y., vedęs vyras (Iš 21:3), ba‘lāh hāri’šôn „moters buvęs vyras“ ir t. t.
Kanaaniečių dievai
| Dievo vardas | Funkcijos |
|---|---|
| Adon (Adon) | „Viešpats“, bendrinis dievo titulas, dažnai taikytas vietos dievams. Simbolizavo valdžią, karališką galią ir dievišką autoritetą. |
| Adonis (Adon / Adonis) | Jaunystės, grožio ir mirštančios bei prisikeliančios gamtos dievas. Jo mitas susijęs su kasmetiniu augalijos ciklu ir žemės atsinaujinimu. |
| Aglibol (Aglibol) | Mėnulio dievas, garbintas Palmyroje. Simbolizavo nakties šviesą, laiką ir dangaus ritmą. |
| Anat (Anat) | Karo, medžioklės ir jaunystės deivė, viena galingiausių kanaaniečių dievybių. Vaizduojama kaip žiauri kovotoja, bet kartu ir vaisingumo globėja. |
| Anobretė (Anobret) | Motinystės ir gimdymo deivė, susijusi su apsauga ir vaisingumu. Globojo moteris ir šeimas. |
| Arišas (Arish / Arsu) | Dykumos ir keliautojų dievas, dažnai vaizduojamas jojantis kupranugariu. Saugodavo karavanus ir prekybininkus. |
| Arsay (Arsay) | Viena iš Baalo dukterų, drėgmės ir rasos deivė. Simbolizavo švelnią, gyvybę palaikančią drėgmę. |
| Ashera (Asherah) | Motinystės, vaisingumo ir jūros deivė, Ela žmona. Vadinta „dangaus karaliene“ ir siejama su šventais medžiais. |
| Astarte (Astarte) | Karo, meilės, vaisingumo ir karališkos galios deivė. Viena svarbiausių Levanto dievybių, turėjusi ir švelnią, ir griaunančią prigimtį. |
| Atargatė (Atargatis) | Sirų-fenikiečių vandens, vaisingumo ir žuvininkystės deivė. Dažnai vaizduojama kaip pusiau moteris, pusiau žuvis. |
| Athirat (Athirat) | Senoji Asheros forma, Ela žmona ir 70 dievų motina. Simbolizuoja jūrą, motinystę ir kosminę tvarką. |
| Baal (Baʿal) | Audrų, lietaus, derliaus ir karinės galios dievas. Kovojo su jūros dievu Yamu ir mirties dievu Motu, palaikydamas pasaulio tvarką. |
| Dagon (Dagon) | Grūdų, žemdirbystės ir derliaus dievas. Buvo svarbus filistinams ir kanaaniečiams. |
| El (El) | Aukščiausiasis kanaaniečių dievas, visatos tėvas ir dievų tarybos valdovas. Vaizduojamas kaip išmintingas, senas kūrėjas, kuris suteikia gyvybę ir nustato kosminę tvarką. |
| Eshmun (Eshmun) | Gydymo ir sveikatos dievas, ypač garbintas Sidone. Laikytas gydytojų globėju ir stebuklingo išgijimo šaltiniu. |
| Gadas (Gad) | Likimo ir sėkmės dievas, dažnai garbintas kaip asmeninės dalios globėjas. Galėjo suteikti palankų likimą arba jį atimti. |
| Hadad (Hadad) | Audrų, lietaus ir derliaus dievas, dažnai tapatinamas su Baalu. Valdė griaustinį ir kovojo su chaoso jėgomis, kad palaikytų pasaulio tvarką. |
| Yam (Yam) | Jūros ir chaoso dievas, Baalo priešas. Įkūnijo nevaldomą, griaunančią jūros galią, kurią dievai turėjo sutramdyti. |
| Melkartas (Melqart) | Tyro miesto globėjas, karališkos galios, jūros ir prekybos dievas. Laikytas fenikiečių herojumi-kūrėju ir mirštančios bei prisikeliančios gamtos simboliu. |
| Mot (Mot) | Mirties, sausros ir požemio dievas, Baalo priešas. Įkūnijo žemės sterilumą ir gamtos žūtį, tačiau kartu buvo būtina ciklo dalis. |
| Reshef (Reshef) | Karo, maro ir ugnies dievas, turintis ir apsauginę, ir griaunančią prigimtį. Buvo garbinamas kaip galingas gynėjas nuo ligų ir nelaimių. |
| Shapash (Shapash) | Saulės deivė, vadinama „dievių motina“, nes matė viską, kas vyksta pasaulyje. Tarpininkavo tarp dievų ir mirusiųjų. |
| Sydyk (Sydyk) | Teisumo ir teisingumo dievas, vardas reiškia „Teisusis“. Palaikė kosminę tvarką ir moralinį pasaulio pagrindą. |
| Tanit (Tanit) | Kartaginos didžioji deivė, vaisingumo, motinystės ir miesto globėja. Buvo viena svarbiausių vakarinių fenikiečių dievybių. |
Kanaaniečių (finikiečių) dievai sudarė vieną seniausių ir įtakingiausių Artimųjų Rytų panteonų, gyvavusį III-I tūkst. pr. Kr. Levanto pakrantėje - dabartiniame Libane, Izraelyje, Sirijoje ir Palestinoje. Ši religija buvo glaudžiai susijusi su jūra, prekyba, miestų-valstybių gyvenimu ir žemdirbyste.
Kanaaniečių dievybės nebuvo nutolusios nuo žmonių - jos veikė per audras, derlių, karą, vaisingumą, jūrą ir miesto likimą. Kiekvienas miestas turėjo savo globėją, o dievai buvo suvokiami kaip realios, kasdienybę formuojančios jėgos.
Finikiečiai ir kanaaniečiai iš esmės buvo ta pati kultūrinė ir etninė grupė, tačiau žodžiai vartojami skirtinguose kontekstuose. „Kanaaniečiai“ platesnis, senesnis terminas, apibūdinantis visus Levanto regiono gyventojus nuo III tūkst. pr. Kr., įskaitant miestus, kurie dar nebuvo iškilę kaip jūrinės galios. „Finikiečiai“ - vėlesnis graikų kilmės pavadinimas, taikytas tiems patiems žmonėms, kai jie tapo garsiais jūrininkais, pirkliais ir kolonistais.
Kanaaniečių dievai nepriklauso indoeuropiečių tradicijai, todėl jų panteonas labai skiriasi nuo baltų, skandinavų ar slavų dievų. Jei indoeuropiečių dievybės dažnai yra gamtos jėgų personifikacijos, tai kanaaniečių panteonas labiau primena miestų ir karalysčių dievus, turinčius aiškias politines ir kosmologines funkcijas.
Elas nėra dangaus herojus kaip Odinas - jis yra senasis visatos tėvas, išmintingas, bet pasitraukęs nuo kasdienio valdymo. Baalas nėra perkūnijos dievas kaip Perkūnas - jis yra audrų, derliaus ir karinės galios valdovas, kovojantis su jūros ir mirties jėgomis. Astartė nėra tiesiog meilės deivė kaip Afroditė - ji yra karo, vaisingumo ir karališkos galios jėga.
Kanaaniečių religija kilo iš senųjų semitų tikėjimų, kurie persipynė su Egipto, Mesopotamijos ir Anatolijos kultūromis. Todėl jų dievai yra ir kosminės jėgos, ir miesto globėjai: jūros valdovai, audrų dievai, vaisingumo deivės, mirties ir požemio valdovai, karališkos galios simboliai.
Žmonės tikėjo, kad dievai gali suteikti derlių, apsaugoti miestą, atnešti pergalę kare ar nubausti už neištikimybę. Aukos, šventyklos, ritualai ir šventės buvo neatsiejama gyvenimo dalis - ne formalumas, o tikras ryšys su dievybėmis, kurios buvo laikomos gyvomis ir veikiančiomis.
tags: #vakaru #semitu #vaisingumo #dievas
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
