Rėmuo, nemalonus skonis burnoje bei periodiniai skrandžio skausmai gali kankinti esant padidėjusiam rūgštingumui. Refliuksu vadinamas skrandžio turinio grįžimas į stemplę, o nuolat dirginama stemplės gleivinė pažeidžiama ir gali kilti jos uždegimas - ezofagitas. Svarbiausia tėvams - atskirti įprastą, augimui netrukdantį reiškinį nuo situacijų, kai reikia gydytojo apžiūros ar specifinio gydymo.

Vaikai, kurie susiduria su padidėjusiu rūgštingumu, dažniausiai skundžiasi rėmens sukeliamu skausmu, rijimo skausmu, skrandžio skausmu, vėmimu, rūgščiu skoniu burnoje, kosuliu, valgymo ar rijimo sunkumais. Be to, dėl jaučiamo diskomforto vaikai gali nenorėti valgyti, todėl gali pradėti kristi svoris.
Refliuksą nesunku supainioti su peršalimu, nes vaikas gali skųstis ryklės skausmu, kosėti ar būti užkimęs. Kvėpavimo organai pažeidžiami daugeliui gastroezofaginio refliukso kamuojamų vaikų.
Stemplės ir skrandžio susijungimo vietoje yra iš raumenų sudarytas žiedas - sfinkteris. Tačiau nutinka taip, kad ši raumenų žiedo užkarda atsipalaiduoja ir tinkamai neužsiveria, tuomet skrandžio rūgštys pakyla į stemplę. Dažniausia padidėjusio rūgštingumo priežastis kūdikiams yra ne iki galo išsivystęs apatinis stemplės sfinkteris.
Jei refliukso simptomai nėra sunkūs, dažnai pakanka pakoreguoti mitybą ir gyvenimo būdą. Tinkama mityba padeda sumažinti uždegiminius procesus virškinimo organuose ir pagreitina gleivinės atsinaujinimą.
Jeigu vaikas gerai auga, išlieka žvalus, neatsisako maisto ir nepatiria nuolatinio skausmo, tai paprastai laikoma fiziologiniu refliuksu ir praeina savaime iki 12-18 mėn. Tačiau jeigu kūdikis po valgio dažnai ir gausiai atpila, vemia ir šie negalavimai kartojasi, būtinai pasitarkite su gydytoju.
| Priemonė | Rekomendacija |
|---|---|
| Maisto paruošimas | Virtas, garintas arba troškintas maistas |
| Gėrimai | Stalo vanduo, vengti sulčių ir gazuotų gėrimų |
| Porcijos | Dažnesnės, bet mažesnės |
| Fizinė veikla | Lengvas pasivaikščiojimas, vengti intensyvaus sporto po valgio |