Vaiko auklė: kas tai reiškia ir kodėl tai svarbu šiuolaikinei visuomenei
Šiuolaikiniai tėvai jaučiasi turintys vis mažiau įtakos savo vaikams. Apie tai, kas sukėlė šią tėvų įtakos krizę ir kaip vėl prisijaukinti savo sūnus ir dukteris, įtvirtinti tinkamą hierarchiją namuose, leisti vaikams jaustis saugiems ir suprastiems, susigrąžinti jų ištikimybę ir meilę, kalba tarptautinis vaiko raidos autoritetas dr. GORDONAS NEUFELDAS ir bestselerių autorius dr. GABORAS MATÉ savo knygoje „Nepraraskime savo vaikų“.
Praeityje vyresni žmonės dažnai skųsdavosi, kad jaunimas nebe toks pagarbus ir drausmingas, kokie būdavo jie, bet šiandien daug tėvų intuityviai žino, kad kažkas yra negerai. Vaikai nebe tokie, kokius mes prisimename save. Jie rečiau seka suaugusiųjų patarimu ir mažiau bijo patekti į bėdą. Daugelis vaikų atrodo pernelyg patyrę, kartais netgi viskuo persisotinę, anksčiau laiko subrendę. Jie greitai ima nuobodžiauti, vos tik atsiskiria nuo bendraamžių ar nebūna pasinėrę į šiuolaikines technologijas. Kūrybinga individuali veikla tapo praeities reliktu.
Šiandien daugeliui suaugusiųjų tėvystė nebeatrodo natūralus ir savaime suprantamas dalykas. Nūdien tėvai savo vaikus myli taip pat, kaip ir anksčiau, bet meilės ne visada užtenka. Mes turime juos išmokyti tiek pat daug dalykų, bet mūsų gebėjimas perteikti savo žinias kažkaip sumažėjo. Mes nebesijaučiame galintys padėti savo vaikams visiškai save realizuoti. Kartais jie gyvena ir elgiasi taip, lyg būtų pavilioti kažkokios mums negirdimos sirenų dainos. Mes jaučiame miglotą baimę, kad pasaulis jiems tapo nesaugesnis ir mes negalime jų apginti. Mes stengiamės būti tokie tėvai, kokius įsivaizduojame juos turint būti. Nesulaukę trokštamų rezultatų, pataikaujame savo vaikams, nuolankiai jų prašome, mėginame juos papirkti, apdovanojame arba baudžiame. Orientacijos į bendraamžius reiškinys atrodo per griežtas ir neatitinkąs mūsų tikrojo būdo. O kartais būname visiškai abejingi, kai jie išgyvena krizę - kaip tik tada, kai norėtume parodyti savo besąlygišką meilę. Kaip tėvai, jaučiamės įskaudinti ir atstumti. Mes kaltiname arba save, kad nesugebėjome išauklėti savo vaikų, arba vaikus, kad jie tokie nepaklusnūs, arba televiziją, kad ji juos atitraukia, arba mokyklą, kad ji nepakankamai griežta.
Suabejota pačia tėvų įtakos svarba vaikų vystymuisi ir brendimui. „Argi tėvai yra svarbūs?“ - taip vadinosi 1998 m. „Newsweek“ žurnalo vedamasis straipsnis. „Tėvystė yra stipriai pervertinta, - buvo rašoma vienoje knygoje, tuo metu sulaukusioje pasaulinio dėmesio. Dar niekada tiek daug vaikų ir paauglių nevartojo vaistų nuo depresijos, nerimo ir daugybės kitų psichologinių sutrikimų. Klausimas apie tėvų įtaką nebūtų toks svarbus, jei mūsų atžaloms viskas būtų gerai. Tai, kad vaikai mūsų neklauso ar neperima mūsų vertybių, galbūt ir būtų priimtina, jeigu jie iš tikrųjų būtų savarankiški, pasitikintys savimi, jeigu jie teigiamai vertintų save ir turėtų aiškią gyvenimo kryptį bei tikslą. Tačiau mes matome, kad daugelis vaikų ir jaunuolių šių savybių neturi.
Šeimose, mokyklose ir bendruomenėse pastebima, kad jauni bręstantys žmonės nebesijaučia saugūs. Daugeliui trūksta savikontrolės, daugelis susvetimėja, ima vartoti narkotikus, smurtauja ar šiaip tuščiai leidžia laiką. Daugelis prarado gebėjimą prisitaikyti, mokytis iš neigiamos patirties ir subręsti. Dar niekada tiek daug vaikų ir paauglių nevartojo vaistų nuo depresijos, nerimo ir daugybės kitų psichologinių sutrikimų. Jaunimo krizė grėsmingai pasireiškia dažnėjančiomis patyčiomis mokykloje ir, kraštutiniais atvejais, vaikų mirtimis nuo bendraamžių rankos. Rūpestingi ir atsakingi tėvai jaučiasi pasimetę. Nepaisant mūsų meilės ir rūpesčio, vaikai atrodo itin įsitempę. Tėvai ir kiti suaugusieji, regis, nebėra natūralūs vaikų vadovai, kaip visada būdavo žmonių bendruomenėje ir iki šiol yra būdinga natūralioje aplinkoje gyvenančioms žinduolių rūšims.
Vyresnės kartos žmonės, „kūdikių bumo“ laikais gimusiųjų tėvai ir seneliai, žvelgia į mus stebėdamiesi. „Mums nereikėjo jokių knygų apie vaikų auklėjimą, mes tiesiog jus išauginome“, - sako jie kraipydami galvas, ir jų žodžiuose esama tiesos. Taigi, kas pasikeitė? Trumpai tariant, pasikeitė aplinkybės. Kad ir kokie geranoriški, išsilavinę ar gailestingi būtume, auklėjimas nėra toks dalykas, kuriam savaime pasiduotų bet kuris vaikas. Veiksmingam auklėjimui reikalingas kontekstas.
Jei norime, kad mums pavyktų išugdyti, paguosti, pamokyti ir nukreipti vaiką, jis turi būti imlus. Nėra taip, kad vaikai savaime pripažintų mūsų teisę juos auklėti vien todėl, kad esame suaugę, arba vien todėl, kad juos mylime ar manome žiną, kas jiems yra geriausia, ar kad rūpinamės jų poreikiais. Su šiuo faktu dažnai susiduria patėviai ir pamotės, taip pat tie, kuriems tenka prižiūrėti svetimus vaikus, pavyzdžiui, globėjai, auklės, darželių auklėtojos ar mokytojai.
Jeigu auklėjimo įgūdžių ir netgi meilės neužtenka, ko gi dar reikia? Egzistuoja tam tikra svarbi santykių rūšis, be kurios auklėjimas praranda tvirtą pagrindą. Raidos specialistai - psichologai ir kiti mokslininkai, tiriantys žmogaus vystymąsi - juos vadina prieraišumo santykiais. Kad vaikas pasiduotų auklėjimui, jis turi prisirišti prie savo auklėtojo, norėti su juo bendrauti ir suartėti. Gyvenimo pradžioje šis poreikis prisirišti yra grynai fizinis - kūdikis tiesiogine prasme įsikabina į tėvus, jis turi būti jų laikomas. Vaikus, neturinčius tokio pobūdžio santykių su už juos atsakingais asmenimis, labai sunku auklėti, o dažnai - netgi ir ko nors išmokyti.
Auklėjimo paslaptis - ne tai, ką tėvai daro, o tai, ką jie reiškia savo vaikui. Jei vaikas nori su mumis artimai bendrauti, mes jam tampame auklėtoju, guodėju, vadovu, pavyzdžiu, mokytoju ar treneriu. Prie mūsų prisirišusiam vaikui mes esame uostas, iš kurio jis leidžiasi į pavojingą pasaulį, prieglobstis, į kurį jis gali grįžti, jo įkvėpimo šaltinis. Visos įmanomos auklėjimo žinios negali atstoti prisirišimo trūkumo. Vaiko prisirišimas prie tėvų turi trukti bent jau tol, kol jam reikia auklėjimo. Kaip tik tai tampa vis sunkiau nūdienos pasaulyje.
Tėvai nepasikeitė - jie netapo mažiau kompetentingi ar atsidavę. Esminė vaikų prigimtis taip pat nepakito - jie netapo labiau nepriklausomi ar maištingi. Pasikeitė kultūra, kurioje mes auginame vaikus. Vaikų prisirišimas prie tėvų nebesulaukia paramos, kurią turėtų teikti kultūra ir visuomenė. Netgi tie tėvų-vaikų santykiai, kurie iš pradžių būna stiprūs ir ugdantys, gali nutrūkti, kai vaikai išeina į pasaulį, nebevertinantį ir nebestiprinantį prieraišumo. Vaikai vis dažniau prisiriša prie asmenų ir dalykų, kurie konkuruoja su jų tėvais. To pasekmė - auklėjimas vis labiau netenka deramo konteksto.
Šiuolaikiniai darbdaviai vis dažniau supranta, kad darbuotojai, auginantys vaikus, gali būti ne tik iššūkis, bet ir didelė vertė. Siekiant išlaikyti šią vertę, svarbu suprasti, su kokiais kasdieniais iššūkiais susiduria tėvai ir kaip darbdavio vertės pasiūlymas gali padėti juos spręsti.
Darbuotojai, auginantys vaikus, labiausiai vertina naudas, kurios padeda spręsti realius darbo ir šeimos derinimo iššūkius. Tai apima lankstų darbo grafiką, geresnes tėvystės ir motinystės atostogų sąlygas bei vaikų priežiūros sprendimus, tokius kaip vaikų priežiūra darbo vietoje ar atsarginės (skubios) priežiūros galimybės. Taip pat svarbios hibridinio ar nuotolinio darbo galimybės, leidžiančios lanksčiai derinti darbą su šeimos įsipareigojimais.
Viena didžiausių dirbančių tėvų iššūkių - patikimos vaikų priežiūros organizavimas. Lietuvoje vis dažniau darbdaviai padeda tėvams sklandžiau grįžti į darbą po vaiko priežiūros atostogų ir kompensuoja auklės suradimo išlaidas. Tai apima ir valstybės paramą, kai abu tėvai dirba ir vaikas nelanko darželio - kompensacija gali siekti iki 385 eurų per mėnesį už vieną vaiką. Tačiau šeimoms dažnai išlieka iššūkis - patikimos auklės paieška, todėl darbdavių parama kompensuojant auklės parinkimą yra itin vertinga.
Populiarėja ir kitos su auklių samdymu susijusios naudos - pavyzdžiui, galimybė pasikviesti auklę vaikui susirgus ar darbuotojui išvykstant į komandiruotę. Kai kurios įmonės biuruose įrengia vaikų zonas, organizuoja vaikams skirtas veiklas mokinių atostogų metu ar rengia šeimoms skirtus renginius. Tačiau svarbu atskirti iniciatyvas, kurios kuria realią vertę darbuotojams, nuo tų, kurios tik gerai atrodo naudų sąraše. Praktiškesnės naudos, pavyzdžiui, kompensuojamos auklių paslaugos, kai vaikai serga, dažnai yra vertingesnės.
Terminas „vaikų nešiotoja“ arba „aukė“ gali turėti kelias reikšmes. Dažniausiai tai reiškia asmenį, kuris rūpinasi vaiku, jį prižiūri, maitina, rengia, lavina ir ugdo, kol tėvai yra darbe ar užsiėmę kitais reikalais. Auklės vaidmuo yra itin svarbus, ypač ankstyvojoje vaikystėje, kuri yra kritinis laikotarpis vaiko vystymuisi. Kokybiška individuali dėmesio vaikui teikiamas auklės pagalba gali turėti didelę įtaką jo būsimiems gebėjimams mokytis, emociniam vystymuisi ir net šeimos santykiams suaugus.
Auklės pasirinkimas yra atsakingas procesas. Privalomos savybės apima tinkamą psichologinį profilį, jautrumą ir stabilumą, ypač prižiūrint mažylius. Auklė turi turėti supratimą apie vaiko poreikius, patirties su vaikais ir gebėti užtikrinti saugią bei kokybišką priežiūrą. Taip pat svarbu, kad auklės darbo grafikas derintųsi su tėvų poreikiais ir kad būtų užtikrintas patogus susisiekimas.
Pageidautinos savybės gali apimti specifines žinias ar išsilavinimą, sutampančias vertybes, gebėjimą atlikti papildomas paslaugas, pavyzdžiui, mokyti muzikos ar vežioti į būrelius. Ne kiekvienas žmogus atitinka būtinus auklės darbo kriterijus. Profesionali specializuota atranka yra svarbi, siekiant užtikrinti, kad tėvai jaustųsi užtikrinti palikdami savo vaikus.
Valstybės ir darbdavių parama auklių paslaugoms
Didėjanti parama auklių paslaugoms rodo, jog valstybė ir darbdaviai vis labiau pripažįsta auklių svarbą darbo ir šeimos derinimo problemoms spręsti. Mažyliams, jautriems, dažnai sergantiems ar turintiems ypatingų poreikių vaikams, geros auklės priežiūra gali būti vienintelis arba svarbiausias pasirinkimas. Atsiradusios kompensacijos gali padaryti auklių profesiją patrauklesnę, pritraukti labiau išsilavinusių ir ambicingų žmonių, taip didinant auklių darbo kokybę ir profesionalumą.
Nuo 2025 m. Lietuvoje valstybė mokės kompensacijas aukles samdantiems dirbantiems tėvams. Kompensacijos skirtos šeimoms, kuriose dirba abu tėvai, auklė samdoma legaliai ir vaikui, kuris nelanko kitos ugdymo įstaigos. Kompensacija vienam vaikui sieks iki 5,2 bazinės socialinės išmokos per mėnesį (pagal dabartinius dydžius - 364 eurai). Už kelių vaikų priežiūrą kompensacija atitinkamai didinama.
Auklės dirba su individualia veikla. Jei anksčiau to nedariusi, auklė turės užsiregistruoti VMI ir mokėti mokesčius. Kompensacijos bus mokamos tik tuomet, jei abu tėvai bus dirbantys. Tai reiškia, kad tampant „savo vaiko auklėmis“ kompensacijų už vaiko priežiūrą gauti nepavyks.
Beveik trečdalį Lietuvos namų ūkių sudaro šeimos su vaikais. Maždaug kas ketvirta tokia šeima yra vieno iš tėvų - mamos arba tėčio - auginami vaikai. Tai reiškia, kad šimtai tūkstančių dirbančių žmonių kasdien derina profesinį gyvenimą su vaikų priežiūra. Nors vaikų atsiradimas šeimoje dažnai reiškia daugiau iššūkių derinant darbą ir asmeninį gyvenimą, tyrimai rodo ir kitą šios situacijos pusę. Net 76 proc. dirbančių tėvų teigia, kad po vaikų gimimo jaučiasi labiau motyvuoti darbe.
Darbo statistikos biuro duomenimis, 50 proc. kūdikių motinų ir 75 proc. vaikų patikėjimas lopšeliams išpopuliarėjo. Užaugo vaikų karta, kurių mamos dirbo nuo jų kūdikystės ir žmonės ramiau leidžia vaikus į lopšelius, nes mato, kad tokie vaikai išaugo ne prastesniais žmonėmis. Svarbiausias lopšelių kokybės kriterijus yra mokymo programa. Geriausios programos lavina kalbos gebėjimus, skatina smalsumą ir susidomėjimą mokymusi, suteikia vaikams šiltą bendravimą.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
