Vaikų auklėjimo sistemos: nuo „mamų tigrių“ iki „auksinio viduriuko“

Vaikų auklėjimas yra sudėtingas ir daugiabriaunis procesas, reikalaujantis ne tik meilės, bet ir žinių bei nuolatinio tobulėjimo. Nuo to, kaip tėvai augina savo vaikus, priklausys, kaip šeimoje ir socialinėse situacijose jausis jų atžalos. Šiuolaikiniame pasaulyje esama daugybė auklėjimo filosofijų, pradedant itin griežtomis ir reikliomis, baigiant viską leidžiančiomis. Kiekvienas metodas turi savo privalumų ir trūkumų, o sėkmingas auklėjimas dažnai slypi gebėjime rasti pusiausvyrą ir prisitaikyti prie individualių vaiko poreikių.

Kraštutinės auklėjimo sistemos ir jų pasekmės

„Mamos tigrės“ metodas: griežtumas ir pasiekimai

Jeigu pasižvalgytumėte, kas pastaruoju metu laimėjo Nobelio premiją, kas pasiekė reikšmingų rezultatų mokslinėje ar finansų srityse, kas labiausiai vertinamas klasikinės muzikos pasaulyje, tai pastebėtumėte, kad tarp šių žmonių itin daug azijiečių, dažnai kinų kilmės amerikiečių. Kodėl? Tikriausiai ne todėl, kad šie žmonės iš prigimties protingesni ir darbštesni nei vakariečiai. Tiesiog jie nuo pat mažumės auklėjami motinų tigrių. „Mamos tigrės“ - tai itin griežtai savo vaikus auklėjančios azijietės, skatinančios juos siekti tobulumo ir laimėti visose srityse.

Šis mamyčių apibrėžimas kilo iš kinų kilmės JAV gyvenančios Amy Chua knygos „Motinos tigrės kovos himnas“. Pati Amy Chua užaugino dvi dukras, Sophia ir Louisa. Pati Amy pasakoja, kad nemažai kinų motinų ir yra tigrės. Kita vertus, ji prisimena ir vieną savo pažįstamą, baltaodį vyruką iš Pietų Dakotos, kuris yra tikrų tikriausia kinė motina. Būtent todėl Amy ir sugalvojo savo metodą vadinti mamos tigrės auklėjimu. Azijos šalių, ypač Kinijos, kultūroje nėra priimtina diskutuoti su tėvais, nepaklusti jų valiai, kiekvienas paliepimas privalo būti vykdomas akimirksniu ir besąlygiškai. Vaikams gyvenimo planą sudaro tėvai, o mažiesiems belieka jo paisyti ir nenuvilti savo gimdytojų.

Vyresnėlė ponios Chua dukra, Sophia Chua-Rubenfeld, šiuo metu mokosi Harvarde, tačiau buvo priimta ir čia, ir į Jeilį. Pasirinko Harvardą. Mama baiminasi, kad be jos kontrolės Sophia gali pridaryti klaidų ir mokytis mažiau, tačiau, pasak Amy Chua, „geriau tegul ji klysta dabar, būdama 19-iolikos, o ne 13-os“. Jaunėlė, dabar penkiolikmetė, Louisa (šeimos narių ir draugų vadinama Lulu), mamos žodžiais kalbant, yra šeimos maištininkė. Paauglei, po daugybės konfliktų galiausiai pavyko pralaužti mamą ir įtikinti ją leisti nebegroti smuiku. Seniau mergaitę versdavo repetuoti net po keturias valandas kasdien! „Aš sutikau su kompromisu. Tebebūsiu tokia pati griežta mokslų srityje ir tebereikalausiu aukščiausių rezultatų, tačiau Lulu atsisakė smuiko ir gavo daugiau socialinės laisvės.“

Tikriausiai nereikia sakyti, kad 2011-aisiais išleista Amy Chua knyga sulaukė įvairiausių vertinimų - dalis tėvų plojo rankomis ir sveikino moterį, kuri pasiryžo vaikus pastatyti į vietą, priversti juos siekti daugiau, o ne leisti savivaliauti ir augti vidutinybėmis. Kita dalis visuomenės buvo pasipiktinusi, buvo sakoma, kad mamos tigrės dukros neturėjo vaikystės, kad jos negavo atitinkamų socialinių įgūdžių negalėdamos bendrauti ir linksmintis su bendraamžiais, kad jų meilė ir pagarba tėvams paremta baime (knygoje Amy pasakoja, kaip sudegino dukros minkštus žaislus, kai mergaitė nepakluso).

Tiesa, vyresnėlė Sophia, diskusijoms prasidėjus, išplatino viešą laišką su savo nuomone apie mamos auklėjimo metodą: „Viskas nebuvo taip blogai, tiesiog pavienės situacijos ištraukiamos iš konteksto. Mes nebuvome užguitos piktos motinos. Jeigu rytoj numirčiau, tai būčiau tikra, kad savo gyvenimą gyvenau 110%“. Kita vertus, pasipylė ir kitų, tigrių mamų, augintų vaikų pasakojimai - juose, dabar jau suaugę žmonės, pasakoja, kad jie iš tiesų pasiekė daug, daugiau nei jų klasės draugai, tačiau retam pavyko sukurti darnias šeimas, kuriose jie jaučiasi laimingi. Viena moteris, taip pat kinų kilmės amerikiečių atžala, pasakojo, kad tik prasidėjus finansinei krizei ir susvyravus jos darbo pozicijai ji suprato, kad daugiau nieko gyvenime neturinti, kad jos vyras (beje, pasirinktas spaudžiant tėvams) jai nėra įdomus, o išsiskyrus jai itin sunku pradėti naujus santykius, sunku bendrauti ir atsiverti.

Žiauraus griežtumo ir per didelio nuolaidžiavimo istorijos

Tarp kraštutinumų auklėjant savo atžalas yra begalinės kombinacijos. Vienos atneša gerų rezultatų, kitos tragiškai žlunga. Pavyzdžiui, maištingasis rašytojas Elbertas Hubbardas yra aprašęs tikrą istoriją apie vieną tėvą, kuris nepaprastai žiauriai elgdavosi su savo vaikais. Savo knygoje „Elberto Hubbardo filosofija“ autorius pasakoja apie kaimyną, turėjusį iš storos odos išrėžtą 3 pėdų ilgumo diržą su kutais, kuriuo jis kasdien mušdavo kelis iš savo dešimties vaikų. Hubbartas gyvai pavaizduoja šiurpią sceną, kai šis tėvas nusprendė nubausti savo 15 metų dukterį už tai, kad ji išleido dešimt centų žydram kaspinėliui ir juo pasidabinusi pasirodė sekmadienį bažnyčioje. Jausdamas pareigą nubausti merginą už jos puikybę, jis pradėjo mušti ją diržu, kirsdamas per galvą, pečius ir rankas. Puolimas buvo toks žiaurus, kad paauglė, stengdamasi kovoti, jos manymu, dėl savo gyvybės, gynėsi klykdama ir draskydamasi.

Šį atsitikimą Hubbardas įtraukė į knygą norėdamas paremti savo teoriją, teigiančią, jog daugelis ligų, būdingų vaikams ir paaugliams, yra tik žiaurios prievartos prieš juos logiška išdava. Jo požiūriu, kai žmogiškoji būtybė patiria sukrėtimą, sielvartą, skausmą ar pyktį, jos fizinis gyvybingumas sumažėja iki tokios ribos, kai ją lengvai įveikia bet kokia pasitaikiusi liga. Visiems jo aprašytos šeimos nariams nesisekė gyvenime. Duktė, kurią tėvas mušė diržu, mirė vos 18 metų nuo sekinančios džiovos. Vienas iš berniukų vėliau tapo garsiu arkliavagiu. Visa tai patvirtina, ką kartą yra parašęs Jamesas Douglas: „Jei kada būtų parašyta žiaurumo istorija, ji pripildytų tūkstančius tomų, o didžiausią dalį sudarytų žiaurumo vaikų atžvilgiu aprašymas“.

Kita vertus, žinome nesuskaičiuojamą daugybę pavyzdžių, kai vaikų gyvenimą sužlugdo ir sugriauna per daug nuolaidūs, neišprusę, silpni tėvai. Per didelio nuolaidžiavimo vaikams klasikinis pavyzdys - Absalomo, trečiojo Dovydo sūnaus, istorija. Absalomą, reto grožio vaiką, nuo mažiausių dienų lepino jo nuolaidieji tėvai. Jis žengė saulėtu taku nuo ankstyvos jaunystės iki brandaus amžiaus, skindamas viliojančius geismų vaisius, gausiai augusius aplink jį, ir gardžiuodamasis jais iki soties. Jis nebuvo visiškai blogas. Jis buvo vienas tų nerūpestingų, beatodairiškų jaunuolių, taip gerai mums pažįstamų šiandien. Įstatymas jam nieko nereiškė. Jis pats buvo sau įstatymas. Jis buvo iš tų, ant kurių nepykstama. Savęs patenkinimas buvo jo gyvenimo taisyklė. Daug geriau būtų buvę ir tėvui, ir sūnui, jei jis savo tėvišką meilę ir švelnumą būtų sumaišęs su sveiku disciplinos griežtumu. Viena Absalomo blogo charakterio priežasčių buvo tėvų nuolaidžiavimas. Dovydas, nepaisant savo dorybių, buvo per daug švelnus tėvas. Jaunuolis niekada nepatyrė griežtos disciplinos, suvaržymų, apsimarinimo ir susivaldymo - esminių dalykų tvirto ir dorybingo charakterio formavime. Absalomas buvo išlepintas vaikas, išnešiotas pataikavimo sterblėje, įpratęs visuomet elgtis savaip, tuo tarpu jo mylintis tėvas buvo beveik aklas jo ydoms iki pat paskutinės minutės.

Ankstesniais laikais vaikai buvo laikomi tėvų nuosavybe, su jais tėvai galėjo elgtis kaip nori. Spartiečiai išsigimusius ar nenorimus vaikus palikdavo kalnuose mirti. Pagoniškoje Romoje, kaip tik jos šlovės zenite, gyvavo paprotys palikti nepageidaujamus kūdikius gatvėje. Išplitus krikščionybei, ši nuostata pasikeitė. Pasaulio Išganytojas priminė, kad vaikai irgi turi teises, kai jis surinkęs apie save vaikų būrį įspėjo apaštalus šiais žodžiais: „Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių“ (Mt 18, 10). Nuo pat krikščionybės aušros Bažnyčia darė viską, ką galėjo, kad paremtų įstatymus, užtikrinančius fundamentalias tėvų ir jų vaikų teises. Bažnyčios nuomonė visada buvo ta, kad tėvai autoritetą vaikams įgyja ne iš valstybės, o tiesiogiai iš Dievo. Šeima yra ankstesnis vienetas už valstybę, kuri savo egzistenciją tiesiogiai gauna iš žmonių, arba, kitaip tariant, iš šeimų ir pavienių asmenų, ir tik galiausiai - iš Dievo. Jokia žmonių valdžia ir joks įstatymų leidėjas negali panaikinti, nusavinti ar pakeisti tėvų autoriteto savo vaikams bei viso to, kas būdinga šioms pareigoms. Šis vaikų teisių sąrašas aiškiai rodo, kad jas užtikrinti privalo tėvai.

Vienas iš tėvų trūkumų - atstūmimas - gali pasireikšti pernelyg dažnai paplitusioje tėvų elgesio su vaikais formoje, kai vaikas nuolat ujamas, graužiamas, baramas, dažnai mušamas. Tokių tėvų vaikai retai sulaukia pagyrimo žodžių, jie yra ignoruojami, ryte ir grįžę iš mokyklos jie pasveikinami akmenine tyla, jiems neleidžiama dalyvauti šeimos pokalbiuose. Agnes, mažoji didžiojo vokiečių dailininko Albrechto Diurerio duktė buvo nekalta motinos atstūmimo auka. Kadangi ponia Diurer niekino savo vyrą, ji smogė jam per jo paties dukterį. Kaip pastebi p. Stodartas, „vaikas buvo labai panašus į tėvą savo išvaizda, temperamentu, elgesiu, be to, motina pavydėjo nepaprasto mažosios prisirišimo prie tėvelio, dėl ko vaikas nebepatirdavo motiniškų bučinių ir galiausiai buvo visiškai perleistas tarnaitės globai“. Nėra didesnės tėvų kvailystės kaip atstumti vaiką vien dėl to, kad jis nėra tos lyties, kaip norėjo jo gimdytojai. Tėvai, kurie atstumia savo vaikus, gal žino, o gal ir nežino, kad tokio jų atstūmimo priežastis, tiesą sakant, yra neapykanta savo vaikams. Kadangi tokie tėvai dažniausiai yra griežti ir valdingi, jie dažnai užmaskuoja savo tikruosius motyvus sakydami, kad vaikams bus į naudą griežtas auklėjimas. Jie randa paguodos Šv. Rašto tekste: „Kas gailisi rykštės, tas nekenčia savo vaiko, o kas jį myli, tas pataiso rykšte“ (Pat 13, 24), bet neatsimena šv. Pauliaus žodžių: „Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu“ (Ef 6, 1).

Vaikų auklėjimo stiliai ir jų įtaka

Pagrindiniai auklėjimo stiliai

Tėvai yra pagrindiniai savo vaikų globotojai ir yra atsakingi už jų auklėjimą. Kad išauklėtų ir sėkmingai globotų savo vaikus, tėvai augina vaikus pagal auklėjimo stilius, auklėjimo praktikas, kai kuriais atvejais tėvai naudoja psichologinę kontrolę. Analizuojant mokslinę literatūrą, buvo išskirti auklėjimo stiliai ir psichologinės kontrolės būdai:

• Atsitraukęs auklėjimas: šis auklėjimo stilius yra apibūdinamas minimaliu laiko ir energijos skyrimu vaikams, tėvai labai nedaug žino apie savo vaikus ir yra per daug susirūpinę savo asmeniniais gyvenimais, nesitaria su vaikais, nesvarbi jų nuomonė.
• Viską leidžiantis auklėjimas: šis auklėjimo stilius yra apibūdinamas tėvų tolerantiškumu, vaiko priėmimu, tėvams labai svarbi vaiko laisvė, jo norai.
• Autoritetingas auklėjimas: šis auklėjimo stilius yra apibūdinamas šiltu, bet tvirtu auklėjimu. Tėvams yra svarbi vaiko autonomija, tėvai pilnai priima atsakomybę už vaiko elgesį, iš vaiko nesitiki daugiau, negu jam yra suteiktų galimybių, tėvai bendrauja ir tariasi su vaiku, jiems svarbi vaiko nuomonė.
• Autoritarinis auklėjimas: šis auklėjimo stilius yra apibūdinamas dideliu klusnumo reikalavimu iš vaiko. Taip savo vaikus auklėdami tėvai mano, kad vaikai su jais turi sutikti neklausinėdami ir nedvejodami, tėvams svarbu yra riboti vaiko autonomiją.

Psichologinės kontrolės pavyzdys: staigus emocinis kaitaliojimas tarp rūpinimosi ir emocinio puolimo.

Žemiau pateiktoje lentelėje apibendrinami pagrindiniai auklėjimo stilių bruožai:

Tėvų vaidmuo ir pasiruošimas auklėjimui

Nė vienas autorius negyvens tiek ilgai, kad sugebėtų parašyti išsamią studiją apie moralinę bei fizinę žalą, kurią vaikams padaro nekompetentingi bei neišprusę tėvai. Nėra tokios profesijos pasaulyje, kurią žmonės pasirenka taip menkai pasiruošę, kaip šeima. Kad taptų daktaru, žmogus turi praleisti kartais net iki 14 metų atkakliai studijuodamas ir praktikuodamasis. Advokatui tai užtruks panašiai tiek. Ligoninės slaugei prireiks trijų metų studijų po koledžo baigimo, vadybininkui gal užteks dviejų metų.

Tačiau pažvelkime į du jaunus žmones, besiruošiančius susituokti: jie susitinka šokiuose, padraugauja kelis mėnesius ir neperskaitę nė vienut vienutėlės knygos apie santuoką, skuba prie altoriaus, tikėdamiesi, kad žinojimas, kaip tinkamai auginti vaikus, jiems bus stebuklingai įkvėptas sakramento metu arba kad užteks vien paprasto instinkto. Šekspyras yra parašęs: „Labiausiai paplitusi žmonijos blogybė yra kvailumas ir neišmanymas“ - koks jis buvo teisus! Beecheris yra pasakęs dar stipriau: „Neišprususios klasės yra pavojingos klasės.“

Daugelis vyrų ir moterų skuba sukurti šeimą visiškai tam nepasirengę ir nepasiruošę, ir klaidos, kurias jie daro augindami vaikus, palieka jiems nepataisomą žalą - žalą, kuri gali tęstis per kartų kartas. Pasiklauskite bet kurio šiandieninio psichiatro, ir jis jums papasakos daugybę pavyzdžių apie asmenis, kuriems prireikė jo pagalbos dėl kvailų klaidų, įvykusių jų formavimosi metuose dėl jų tėvų kaltės. Aplankykite bet kuriuos pataisos namus, ir ten pamatysite kenksmingo tėvų elgesio rezultatus. Ankstesniuose skyriuose rašiau apie sugriuvusių šeimų pasekmes vaikams. Iš pirmo žvilgsnio skaitytojai bus linkę manyti, kad situacija, kai vaikai jaučiasi tėvų atstumiami, pasitaiko retai, tačiau iš tiesų tai yra labai paplitę.

Sėkmingo ir doro auklėjimo principai

Vaikų individualumas ir mokymosi stiliai

Visi vaikai gimsta nekalti ir geri, nepakartojami ir ypatingi. Į šį pasaulį jie atsineša ir savo likimą. Iš obuolio sėklos išauga obelis. Tėvų pagrindinis vaidmuo yra pastebėti, gerbti ir puoselėti natūralų, nepakartojamą savo vaiko augimą. Vaikai mokosi nevienodai. Svarbu tai suprasti ir nelyginti vaikus vieną su kitu.

Galima išskirti tris vaikų mokymąsi rūšis:

• Bėgikai išmoksta labai greitai.
• Ėjikai mokosi ramiai, galima aiškiai matyti jų daromą pažangą.
• Šokliai yra lyg vėlai pražystantys augalai.

Vaikai taip pat pasižymi skirtingais temperamentais, reikalaujančiais skirtingo auklėjimo požiūrio:

• Jautrusis. Jautrų vaiką reikia suprasti ir išklausyti. Tada jie būna kurį laiką linksmesni ir džiugesni.
• Aktyvusis. Aktyviems vaikams labai reikalinga veiklos struktūra. Tai stiprios valios, mėgstantys rizikuoti ir norintys būti dėmesio centre vaikai. Jiems labai reikalinga priežiūra, taisyklės, vadovai ir veiksmai.
• Reaktyvusis. Tokiems vaikams reikia veiklos įvairovės.
• Imlusis. Imliems vaikams reikia kasdienybės pastovumo, kad jaustųsi saugūs, galintys rizikuoti imdamiesi naujovių. Tai gero elgesio ir paslaugūs vaikai.

Taip pat labai svarbu išmokti reikšti meilė vaikams pagal lytį. Pavyzdžiui, mergaitėmis dažniausiai reikia labiau rūpintis, stengtis jas suprasti ir gerbti, nes tik tuomet jos mokės pasitikėti. Tuo tarpu berniukams reikia rodyti daugiau pasitikėjimo, pripažinimo ir įvertinimo.

Klaidos, emocijos ir norai: tėvų atsakomybė

Visi vaikai klysta. Klysti natūralu, normalu ir tikėtina. Į šį pasaulį vaikai ateina mokėdami mylėti savo tėvus, bet savęs mylėti ir sau atleisti jie nesugeba. Mylėti save jie išmoksta matydami, kaip su jais elgiasi ir kaip į jų klaidas reaguoja tėvai. Už klaidas negėdijami ir nebaudžiami vaikai išsiugdo svarbiausius dalykus - gebėjimą mylėti save ir susitaikyti su savo trūkumais.

Neigiamos emocijos - pyktis, liūdesys, baimė, gailestis, susierzinimas, nusivylimas, nerimas, varžymasis, nuoskauda, nesaugumas, gėda - yra ne tik natūralus ir normalus dalykas, bet ir svarbi asmenybės augimo dalis. Svarbu išmokyti, kada, kur ir kokiu būdu išreikšti emocijas. Svarbiausias mokymosi valdyti neigiamas emocijas elementas yra jų pripažinimas. Nesumenkinti jų netekties jausmo. Rūpestingai ir supratingai parodyti vaikams, jog atjaučiate. Kai vaikas nusiminęs, nereikia stengtis jį pralinksminti. Padarykite penkių sekundžių pauzę ir paprasčiausiai pajuskite tai, ką, jūsų manymu, jaučia vaikas (pvz., vietoj patarimo „Nesijaudink“ palaukę penkias sekundes pasakykite: „Tau sudėtinga“). Nemanipuliuokite savo jausmais (pvz., „nelipk į medį, nes man baisu“).

Jūsų vaiko norai, nors jie jums ir nėra priimtini, ugdo sugebėjimą turėti tikslą, svajonę, mėgautis vidine ir išorine sėkme. Jos pagrindas yra leidimas daug norėti. Jo neturėdamas vaikai liausis svajoję, o be jos neįstengs pasiekti nieko nauja. Tačiau labai svarbu mokyti vaiką prašyti, o ne primygtinai siūlyti savas idėjas.

Kartų linija ir tėvų autoritetas

Tėvus nuo vaikų skiria kartų linija. Tėvai yra virš kartų linijos, o vaikai - žemiau jos. Būdami virš kartos linijos, prisiimame atsakomybę ir kontroliuojame, o būdami žemiau, esame priklausomi ir kontroliuojami tėvų. Ramūs, susikaupę, mylintys, supratingi, pagarbūs, atjaučiantys ir paslaugūs tėvai yra virš kartos linijos. Kadangi vaikai priklauso nuo tėvų kontrolės, tai jie yra žemiau linijos. Būdami žemiau linijos, vaikai lieka vaikais. Kai tėvai yra virš linijos, vaikai gali išsiugdyti visus būtinus suaugusio žmogaus sugebėjimus. Pagarba žmonėms, paslaugumas, atlaidumas, sugebėjimas prisitaikyti, bendrauti, mylėti, atkaklumas, mokėjimas prisitaikyti vaikams yra įgimtas, tačiau reikia, kad jiems vadovautų šiuos sugebėjimus turintis žmogus.

Jeigu tėvai tarpusavyje, savo aplinkoje arba vaikų atžvilgiu elgiasi neatsakingai, vaikai negali pasikliauti jų parama. Nesivaldydami ir elgdamiesi kaip vaikai, tėvai nusmunka žemiau kartų linijos. Jeigu tėtis arba mama nesivaldo, paliktas sau vaikas staiga „persijungia“ į išlikimo režimą. Šitaip jis verčiamas pernelyg greitai suaugti. Jis turi tapti pats sau tėvu arba motina. Kad vaikai visiškai išsivystytų, reikia, kad aštuoniolika metų jie būtų žemiau kartų linijos ir jaustų tėvų kontrolę.

Dešimt žingsnių į orų auklėjimą ir „auksinio viduriuko“ paieškos

Devyni žingsniai pasitikėjimu grįstam auklėjimui

Kaip auginti ir auklėti visavertę, savimi pasitikinčią asmenybę? Kaip ugdyti vaiką nesiimant bausmių, vien išklausant, patariant, susitariant ir parodant meilę? Siūlome remtis šiais devyniais paprastais žingsniais, kurie padės susidaryti oraus auklėjimo vaizdą: svarbiausia - nuo pat pirmųjų dienų ugdyti vaiko pasitikėjimą savimi.

1. Vaikai pradeda suvokti savo kaip vaiko poziciją, kai mato save tėvų akimis. Jūsų vaikai sugeria jūsų balso toną, kūno kalbą ir kiekvieną išraišką. Pagyrimas, kad ir koks mažas būtų pasiekimas, privers juos didžiuotis. Galėdami būti savarankiški - daryti tam tikrus darbus ar priimti sprendimus - jie jausis pajėgūs ir stiprūs. Venkite dėstyti kažkokius pareiškimus ar naudoti žodžius kaip ginklus. Tokie komentarai kaip „kaip kvailai čia pasielgei!“ arba „elgiesi kaip kūdikis, o ne kaip mažasis brolis!“ daro lygiai tokią pačią žalą, kaip ir fiziniai smūgiai. Atidžiau rinkitės žodžius ir būkite atjaučiantys.
2. Kiek kartų per dieną neigiamai reaguojate į savo vaikus? Pastebite, kad kritikuojate kur kas dažniau nei sakote komplimentus ir motyvuojate? Kur kas veiksmingesnis būdas nei kritikuoti - pastebėti, kai vaikai kažką daro gerai ir tai pasakyti: „Paklojai lovą neprašytas - nuostabu!“ arba „Stebėjau, kaip žaidi su seserimi, ir pastebėjau, kad buvai labai kantri“. Kiekvieną dieną pastebėkite situacijų, už kurias galėtumėte vaiką pagirti. Būkite dosnus „apdovanojimų“ - jūsų meilė, apkabinimai ir komplimentai gali daryti stebuklus ir dažnai tokio paskatinimo visiškai pakanka.
3. Drausmė yra būtina kiekvienoje šeimoje. Drausmės tikslas - padėti vaikams tinkamai elgtis ir išmokti susivaldyti. Jie gali bandyti jūsų kantrybės ribas, testuoti jus, tikrinti nustatytas namų taisykles, tačiau iš tiesų tėvai ribas apibrėžia ir siekia drausmės, norėdami, kad vaikai išaugtų atsakingais suaugusiaisiais. Namų taisyklių nustatymas padeda vaikams suprasti tėvų lūkesčius ir išsiugdyti savikontrolę. Reikėtų turėti ir poelgių sistemą: vieną įspėjimą, po kurio atsiras tokių pasekmių, kaip „laiko limitas“ ar privilegijų (naudų) praradimas. Dažna tėvų klaida yra nesugebėjimas paisyti pasekmių. Negalite vieną dieną drausminti vaikų už spyriojimąsi ar atsikalbinėjimą, o kitą dieną to nepaisyti.
4. Tėvams ir vaikams dažnai būna sunku susiburti, pavyzdžiui, kartu papietauti ar pavakarieniauti, jau nekalbant apie kokybišką laiką kartu. Tačiau tikriausiai nėra nieko, ko vaikai norėtų labiau negu pabūti ilgėliau kartu su tėvais. Kelkitės 10 minučių anksčiau ryte, kad galėtumėte pavalgyti pusryčius kartu su vaiku arba tiesiog palikite indus kriauklėje ir pasivaikščiokite kartu po vakarienės. Naudinga planuoti laiką kartu su vaikais. Kiekvieną savaitę suplanuokite „ypatingą vakarą“ ir leiskite laiką drauge, o ką veiksite ir kaip leisite laiką tegu nusprendžia vaikai. Panašu, kad paaugliams reikia mažiau tėvų dėmesio nei mažesniems vaikams. Kadangi tėvams ir paaugliams yra mažiau galimybių susiburti, tėvai turėtų rasti laiko vos paaugliui vaikui prireikus. Sutelkite visą dėmesį, atidėkite darbus, jei jūsų paauglys paprašys pasikalbėti ar išreikš norą įsitraukti į kasdienes šeimos veiklas. Tokios paauglio užuominos gali būti ir tam tikros pagalbos signalas. Nesijauskite kalti, jei esate dirbantys tėvai. Įskaitytini ir net visai maži pasibuvimai.
5. Kaip elgtis tam tikrose situacijose maži vaikai mokosi stebėdami savo tėvus. Kuo jie mažesni, tuo daugiau elgsenos būdų perima iš jūsų. Prieš pradėdami niršti, šaukti ar rėkti ant savo vaiko, pagalvokite, ar tikrai norite, kad taip jūsų vaikas elgtųsi supygęs? Prisiminkite: jus nuolat stebi jūsų vaikai. Modeliuokite savo elgseną taip, ką norėtumėte matyti savo vaikuose: pagarba, draugiškumas, sąžiningumas, gerumas, tolerancija. Rodykite nesavanaudišką elgesį. Darykite tam tikrus dalykus už kitus žmones nesitikėdami atlygio, padėkite, užjauskite. Nepamirškite padėkoti ir pasakyti komplimento.
6. Nesitikėkite, kad vaikai viską padarys vien dėl to, kad jūs „taip sakote“. Jie nori ir nusipelno paaiškinimų, kaip ir suaugusieji. Jei neskirsime laiko paaiškinti, vaikai pradės abejoti mūsų diegiamomis vertybėmis ir motyvais, ims svarstyti, ar jie apskritai svarbūs. Aiškiai išsakykite savo lūkesčius. Jei yra problema, apibūdinkite ją, išsakykite savo jausmus ir paprašykite vaiko sprendimo ieškoti kartu. Būtinai įtraukite pasekmes. Duokite patarimų, pateikite pasiūlymų. Būkite atviri ir savo vaiko pasiūlymams. Derėkitės.
7. Jei dažnai jaučiatės bejėgis dėl savo vaiko elgesio, galbūt jūsų lūkesčiai per dideli. Vaiko aplinka turi įtakos jo elgesiui, todėl galbūt galėsite pakeisti jo elgesį pakeitę aplinką. Jei pastebite, kad nuolat sakote „ne“ savo 2 metų vaikui, ieškokite būdų, kaip pakeisti aplinką, kad būtų mažiau draudimų, galbūt ji būtų saugesnė užsiimti tam tikromis veiklomis. Jums nereikės sakyti „ne“, o vaikui - nervintis. Keičiantis jūsų vaikui, pamažu turėsite keisti ir savo auklėjimo stilių. Paaugliai elgsenos pavyzdžius, nors tėvai šiuo laikotarpiu irgi turi įtakos, daugiau perima ne iš tėvų, o bendraamžių. Tačiau ir toliau drąsinkite nors jau ir paaugusį vaiką, duokite patarimų ir drausminkite, kai reikia: taip jis įgaus vis daugiau savarankiškumo.
8. Būdami tėvai, jūs esate atsakingi už savo vaikų, vadinkime, klaidas ir tinkamą nukreipimą. Kai tenka kalbėtis su vaiku kad ir dėl ne itin malonių dalykų, venkite priekaištų, kritikos ar kaltųjų ieškojimo: tai pakerta vaiko savivertę ir gali sukelti pasipiktinimą. Net drausmindami vaikus stenkitės juos ugdyti ir skatinti.
9. Pripažinkite: tikrai nesate tobulas tėvas ar mama. Jūs, šeimos lyderis, turite stipriąsias ir silpnąsias puses. Pripažinkite savo stiprybes: „Aš esu mylintis ir atsidavęs.“ Pažadėkite dirbti su savo silpnybėmis: „Aš turiu dar labiau laikytis namuose nustatytų taisyklių.“ Kelkite realius lūkesčius sau, sutuoktiniui ir savo vaikams. Pabandykite kontroliuoti auklėjimą. Sutelkite dėmesį į tas sritis, kurioms reikia skirti didžiausią dėmesį, o ne bandykite viską spręsti vienu metu. Pripažinkite, kai esate perdegęs. Susitelkimas į savo poreikius nedaro jūsų savanaudžiais.

Disciplinos ir bausmės skirtumai bei pagyrimo galia

Nors nėra universalios vaikų auklėjimo formulės, vis dėlto esama tam tikrų bendrų vaikų ugdymo dėsnių ir principų, kuriuos galima pažinti studijuojant vaikus. Kai kurie tėvai sudaro ilgalaikį planą, kaip išugdyti savo vaikus. Šv. Paulius išreiškia pagrindinę tauraus vaikų auginimo mintį sakydamas: „Auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu“. Samuelis Smilesas yra parašęs: „Pirmoji moralinės disciplinos ir visa ko gero seminarija yra šeima; po to eina bažnyčia ir mokykla; o dar po to - pasaulis, didžiausia praktinio gyvenimo mokykla. Tvarkingiausi namai yra tie, kur vyrauja tobuliausia disciplina ir kartu ji yra mažiausiai jaučiama. Moralinė disciplina veikia lyg gamtos dėsnių jėga.“

Nepaprastai svarbu, kad tėvai mokėtų skirti discipliną ir bausmę. Tai ne vienas ir tas pat, jų tikslai taip pat skirtingi. Disciplina yra apibrėžiama kaip lavinimas, kuris koreguoja, praturtina, sustiprina ir patobulina; tuo tarpu bausmė yra apibrėžiama kaip pažeidėjo nubaudimas siekiant atpildo. Taigi matome, kad šie žodžiai reiškia visai ką kitą. Bausmės tikslas yra sukelti pažeidėjui skausmą už padarytą blogį, o disciplina turėtų būti savivertės ir savikontrolės vystymas. Jei tai turėsime galvoje, vaikai bus rečiau beprasmiškai mušami.

Vaikams reikia taisyklių, ir jie nori joms paklusti. Jie norėtų išgirsti, kas yra bloga ir kas yra gera, kaip daryti tai ir tai, jiems reikia švelnaus tėvų patarimo. Jei jūs užkraunate bereikalingą naštą mažų vaikų atminčiai ir tikitės iš jų savarankiško mąstymo susidūrus su sudėtingomis problemomis - jūs reikalaujate neįmanomo. Jiems trūksta teisingo nusistatymo, informacijos bei patirties. Jiems reikia vadovauti tokiose srityse kaip maistas, miegas ir bendra sveikatos priežiūra. Išlaikyti discipliną bus lengviau, jei prieš aiškindami vaikui, ko iš jo norite, žiūrėsite, kad vaikas būtų fiziškai pasiruošęs ir kad būtumėte patraukę visą vaiko dėmesį. Atsižvelkite į vaiko natūralų lėtumą. Kalbėkite aiškiai ir lėtai, kartokite, aiškinkite ir įrodykite. Padarykite paklusnumą kiek įmanoma malonesnį ir pabandykite suprasti, kad tai, kas atrodo atviras nepaklusnumas, yra paprasčiausia reakcija į kažką mažiau įdomaus ar mažiau suprantamo nei veikla, į kurią vaikas yra įsitraukęs tuo metu, kai buvo duotas įsakymas. Jei vaikas atkreipė dėmesį į jūsų reikalavimą ir atliko tai, ko buvo prašomas, nepamirškite parodyti jam savo pasitenkinimo. O pirmiausia, būkite nuoseklūs reikalaudami. Jei prinešti smėlio į namus pirmadienį yra tabu, to neturėtų būti leidžiama ir trečiadieniais bei penktadieniais. Nepastovumas sugriauna discipliną!

Labai svarbu yra tėvų sutarimas disciplinos dalykuose. Jei vienas iš tėvų ką nors paliepia, antra pusė turi šiam paliepimui pritarti. Geriausi šiuolaikiniai specialistai mano, kad fizinės bausmės - pvz., pliaukštelėjimas per rankas ar per užpakalį - gali būti skirtos vaikams, nesuprantantiems paaiškinimų. Jos niekada neturi būti vykdomos iš keršto. Baudžiama gali būti vien tik dėl blogo elgesio, kuriam mes norime užkirsti kelią, bet jokiu būdu ne gero paskatinimui. Daugelis tėvų pasiekia gerų rezultatų izoliuodami ar ignoruodami kaltininką. Kiti panašaus efekto sulaukia sulaikydami malonumus. Kitaip tariant, vaikai reaguoja skirtingai, ir galima išbandyti skirtingus metodus, kol atsirinksime geriausią. Jei baudžiate, bauskite tam, kad ištaisytumėte kaltę, o ne tam, kad suvestumėte sąskaitas su vaiku.

Mažiau problemų dėl disciplinos kiltų, jei tėvai labiau rūpintųsi gerais vaikų atliktais darbais nei blogais. Seras Richardas Steele‘as rašė: „Tikiu, kad sunku įsivaizduoti labiau trokštamą malonumą, kaip nuoširdų pagyrimą, nesumišusį nė su truputėliu pataikavimo“. Žymus dailininkas Benjaminas Westas, kurio piešiniai kabo daugelyje pasaulio meno muziejų, kartą pasakė, kad jį dailininku padarė motinos bučinys. Kai ji pamatė pirmuosius jo vaikiškus eskizus, ji pagyrė juos. Jei ji būtų buvusi mažiau protinga, ji būtų galėjusi pasakyti: „Kvailas vaike, nešvaistyk laiko veltui ir neterliok kambario tokiomis nesąmonėmis“, ir kokios tragiškos būtų tokių žodžių pasekmės. Pagyrimas yra didžiulė jėga vaikų auklėjime. Vienas nuoširdaus pagyrimo sakinys yra vertesnis už toną barimo. „Mūsų patys geriausi pagalbininkai disciplinai išlaikyti yra meilės ir švelnumo jausmai, atidumo ir paslaugumo dvasia, pasirengimas atsiduoti ir pasiaukoti, kurie sudaro ir šeimyninio gyvenimo pagrindus. Įmanoma, kad vaikas būtų gana šiurkščiai nubaustas ir kartu taip stipriai jaustų švelnų bei šiltą tėvų rūpestį, kad tai jam nepadarytų jokios žalos. Baudžiant vaikus labai svarbus protingas spendimas. Tėvai, uždarę vaiką tamsioje spintoje, gali jam padaryti nepataisomą žalą. Vėliau, kai tas vaikas užaugs, jis gali labai kentėti dėl tokios traumos.“

„Auksinis viduriukas“: ribų nustatymo menas

Yra vaikų, kuriems viskas galima - ne sykį stebėjau, kaip toks tėvelių numylėtinis įsiveržia į kavinės žaidimų aikštelę, ima spardyti ten esančius žaislus, stumdo kitus vaikus, garsiai šūkauja, o gimdytojai nė galvos nepasuka - tegu, vaikelis, linksminasi. Būna ir kitų tragikomiškų situacijų - pavyzdžiui, kai grupelė suaugusiųjų, ištrūkusių į kurortą, šoka pagal vieno pyplio dūdelę - kur šis nori, ten eina, kur nenori - nekelia kojos. Jau nusprendę, kad pakaks degintis, visi stovomis alksta pliaže, laukdami kol mažulis į valias atsižarstys smėliuko ir teiksis pajudėti pietų link. Žodis „ne“, kaip ir kiti draudžiamieji žodeliai, tokiose šeimose vartojami itin retai.

Yra ir kitokių vaikų - jiems kone viskas draudžiama. Jie nebėga į smėlio dėžę, nes tėvai jiems draudžia ištepti drabužėlius, o ir žaisti nehigieniškoje smėliadėžėje - negalima. Imti kito vaiko duodamų žaislų irgi negalima, kaip ir karstytis - „dar nukrisi, ką aš tada darysiu!“, bėgioti, sušilti, rinkti akmenėlių. Jiems negalima pavargus atsisėsti ant grindinio, draudžiama per daug klausinėti (trukdo kalbėti tėvams mobiliuoju), taškytis vandeniu, važinėti dviračiu, glostyti šuns ir apskritai - būti vaiku. Taigi, „viskas galima“ prieš daug daug „ne“.

Iš tiesų, pasak psichologų, abu šie auklėjimo būdai - ydingi. Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologė Vita Čioraitienė pasakoja, kad sveikiausias auklėjimo būdas - aukso viduriukas, kai atsižvelgiama į vaiko poreikius, jam leidžiama eksperimentuoti ir bandyti, tačiau draudimais suformuojamos aiškios ribos, o vaiko veiksmai nekliudo aplinkiniams. Tiems, kas žavisi siūlymu bent iki trejų metų leisti viską, psichologė meta netikėtą argumentą - pasirodo, kad nesulaukdamas jokių draudimų, vaikas ima jaustis nesaugiai. Logika tokia: jei man viskas galima, vadinasi, aš niekam nerūpiu. Tad vaikas ima elgtis agresyviai, tarsi prašydamas, kad jį kas sustabdytų.

Jei ribų per daug - vaikas tam tikra prasme žlugdomas. Nes tokiu atveju tėvai jį bando apsaugoti nuo visko, kitaip tariant - nuo paties gyvenimo. Galima tik spėlioti, kokios tokių tėvų baimės ir kodėl jie atima iš vaikų galimybę išbandyti savo jėgas, atrasti, išsiaiškinti, kas ir kaip. Per daug „ne“ girdėjęs vaikas gali ir užaugęs likti labai priklausomas nuo aplinkinių, nuolat bijoti, kas ką pasakys. Kareivinių režimą primenančio auklėjimo aukas nesunku atpažinti iš drebančios povyzos, įpročio stovėti atokiai, suspaudus rankas, žiūrėti žemyn ar į šoną, sėdėti ant kėdės ar sofos kraštelio ir t.t.

Kodėl gi pastaraisiais metais Lietuvoje klesti „viskas galima“ auklėjimo kultas? Pasak V. Čioraitienės, itin laisvamaniškas auklėjimas atsirado kaip atsvara labai griežtam, kur vaikas neturėjo balso teisės. Itin puritoniškai auginti vaikai užaugę protestavo rinkdamiesi priešingą auklėjimo formą - visišką laisvę. Deja, tokia „laisvė“ smarkiai žaloja patį vaiką, be to, - labai erzina ir kliudo kitiems žmonėms. Prie visų vaiko norų prisitaikantys tėvai, pasak specialistų, iš tiesų savo atžalai daro meškos paslaugą. Kai visi gyvena taip, kaip norisi vaikui, mažylis lieka tarsi anapus realybės. Toks auklėjimas pavojingas ir tuo, kad be ribų išaugę vaikai sukelia chaosą. Įmanomas ir toks variantas.

Tačiau geroji naujiena yra ta, kad tikrai egzistuoja riba. Tarp leidžiu per daug, ir draudžiu per daug. Tokia riba iš dalies galėtų tapti formulė - kol kitiems vaiko elgesys nekliudo (tarp tų „kitų“ - ir tėvai bei pats vaikas), viskas gerai. Svarbu suprasti, kad ribos - labai individualus dalykas. Jos nėra tokios, kad nustatei, ir iki 16 metų jos nesikeičia. Ribos turi priklausyti nuo vaiko amžiaus, situacijos, tėvų būklės ir t.t. Idealu, jei draudimai formuojami derantis su vaiku, atsižvelgiant į jo interesus. Pabandykite pasaulį pamatyti mažylio akimis - ar jis nori pažiūrėti, kiek jam leisite, ar žaisdamas patiria didžiulį malonumą, ir todėl nepaisant vakarėjančio dangaus, galima leisti pažaisti ilgiau?

tags: #vaiku #auklejimo #sistemos

• Sužinokite, kaip išsirinkti idealų vaikišką staliuką
• Patarimai naujagimio tėvams
• Užtikrinkite sausus vaikų žaidimus lauke
• Išsamiau apie Kauno socialinės rūpybos panoramą ir senelių globos įstaigas
• Natūralios priemonės besilaukiančioms ir žindančioms